Kun. Robertas Urbonavičius. Vaikai, nebe vergai

Išm 18, 14–15. Kai visa tvyrojo gilioje tyloje, ir naktis savo eigoje buvo įveikusi pusę kelio, visagalis tavo Žodis, Viešpatie, iš d...

Išm 18, 14–15. Kai visa tvyrojo gilioje tyloje, ir naktis savo eigoje buvo įveikusi pusę kelio, visagalis tavo Žodis, Viešpatie, iš dangaus nuo karališkojo sosto nužengė.
Ps 92, 1. Viešpats karaliauja; jis apsivilkęs grožybe; Viešpats apsivilko galybe ir susijuosė tvirtumu.
(Introitas)

Esame Kristaus Gimimo oktavoje ir su džiaugsmu minime mūsų Išganymo šventes: Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, kad mes vieną dieną nueitume į Dangų ir pasiektume savo būties tikslą - būtume sudievinti.

Kolektoje Motina Bažnyčia prašo, kad Dievas vadovautų visiems mūsų veiksmams, kuriuos atliekame šioje žemėje, idant jie Jam patiktų bei būtų malonūs. Juk visi geri darbai, kaip sako šventasis apaštalas Paulius, jau yra iš anksto paskirti mums atlikti per Mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų, mums tereikia juos atlikti ir dėl savo aplaidumo nenustoti mums iš anksto numatytų malonių. Tad su Bažnyčios Mokytoju šventuoju Augustinu galime tarti: „visa kas gera manyje – iš tavęs Viešpatie, mano yra tik nuodėmės.“

Epistolės skaitinys iš apaštalo Pauliaus laiško Galatams, mums paaiškina Kristaus Įsikūnijimo reikšmę, kurią minime Kalėdomis. Kol nebuvo atėjęs Kristus, mes visi buvome nuodėmės ir velnio vergai – pragaišties sūnūs, praradę visas paveldėjimo teises. Tačiau savo įsikūnijimu ir atpirkimu Viešpats mus padarė Dievo vaikais ir savo broliais bei seserimis. Mes priklausome Dievo šeimai ir esame Dievo malonių paveldėtojai: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas.“

Šventoji Evangelija mums pasakoja apie senelio Simeono bei pranašės Onos palaiminimus gimusiam pasaulio Išganytojui. Simeonas pavadina vaikelį Prieštaravimo Ženklu, nes tie, kurie Jį atmes, viską praras, o tie, kurie įtikės ir priims – bus išgelbėti. Taip, Jėzus ir dabar tebėra Prieštaravimo ženklas – daugelis nenori Jo girdėti, priimti, tikėti. Daugelis kovoja su Juo ir Jo išrinktaisiais, - tačiau mes žinome, kad toji kova bus pralaimėta. Tad nebūkime ir mes pralaimėtojų pusėje, bet rinkimės išganingą klusnumą Kristui ir Jo Sužadėtinei Bažnyčiai.
                                                                                                        
Viešpatie, per šių slėpinių veikimą
ir mūsų ydos tebūna išvalytos, ir
mūsų teisūs troškimai išpildyti.
(Postkomunijos malda)

Susiję

Robertas Urbonavičius 4420487321701045449

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item