Gytis Lukšas: „Mes vėl kišami į maišą“

respublika.lt Nerasite tokio filmo, kuris atskleistų visą situacijos, kurioje XXI amžiuje atsidūrusi Lietuva, grėsmingumą. Nė vieno. ...


Nerasite tokio filmo, kuris atskleistų visą situacijos, kurioje XXI amžiuje atsidūrusi Lietuva, grėsmingumą. Nė vieno. Bet apskritai toks filmas yra. Jis buvo sukurtas 1982 metais, sovietmečiu. Žiūrėdama restauruotą meninę juostą „Vasara baigiasi rudenį“ galvojau, kaip stebuklingai režisieriui Gyčiui Lukšui pavyko sumodeliuoti paveikslą - metaforą, kuri Lietuvos istorijoje kartojosi ne kartą ir šiandien vėl visu rimtumu išnirusi prieš akis: kaip filme lietuvišką vienkiemį apsupę galingi buldozeriai pasirengę jį nušluoti nuo žemės, taip globalizmo buldozeris, kurio motoriką jaučiame ir liokajiškuose mūsų valdžios sprendimuose, grasina suvienodinti vyrus ir moteris, kultūras ir tautas...

- O sakoma, kad žodis ilgaamžiškesnis užu kiną...

- Aš pats pažiūrėjau šitą filmą ir radau žodžius, kurie man pasirodė šiandien labai svarbūs ir aktualūs. Jie išliko visiškai kitame kontekste, bet jie išliko ir jeigu kam nors kiltų ūpas juos pasakyti, turėtų juos sakyti, kaip Algimantas Masiulis: rėkte išrėkti juos iš skausmo. Prisimenat sceną filmo pabaigoje, kur jis šaukia: „Ką? Tu mane pamokysi? Visą gyvenimą mane visi mokė, ką aš turiu daryt, ko neturiu daryt, draudė viską, viską už mane sprendė! Nesukišit manęs, kaip visų, į maišą!“ Kartais aš labai juntu, kai mus visus vėl kiša į maišą. Visomis prasmėmis. Vėl kažkas už mus sprendžia, ką mes galim daryt, ką mes turim daryt, vėl sunku, o gal net sunkiau, nei bet kada, būti pačiu savimi, sakyti savo nuomonę.

- Bet argi pasenęs ir tasai vaizdas, kur geležiniai monstrai taikosi į tradicinį lietuvio gyvenimą?..

- Mes su amžinatilsį operatoriumi Rimu Juodvalkiu ilgai galvojome, kaip padaryt, kad tie buldozeriai būtų kuo labiau panašūs į tankus, kurie apsupa tą mūsų mažytį gyvenimą, mūsų mažytį pasaulėlį, ir, atrodo, mums pavyko. Dar palikome pauzę, kai buldozerininkai išlipa iš kabinų, dar jie nieko nedaro, bet išsirikiuoja ir tokie jie tik baisesni: jie žino, kad laimės, užtat stovi ramūs ir žiūri. Tas nuostabaus gražumo vienkiemis buvo pasmerktas - buvome išprašę iš valdžios, kad negriautų, kol vyks filmavimas, ir valdžia laikėsi žodžio, nors, dar nenufilmavus paskutinių kadrų, pradėjo versti pagalbinius pastatus. Aš liepiau filmuoti, tuose kadruose nėra dekoracijų, ten niekas nesuvaidinta. Ir kai tik mūsų filmavimo grupė išvažiavo, nušlavė tą sodybą. Sugrįžę žiemą išvydome tik styrantį kaminą ir, kas man pasirodė gražu tarp sniegynų, - melioracijos griovio juodą siūlą, kuris atrodė kaip arterija, kuria sruvena gyvybės vandenėlis: „mes gyvi, mes būsime“. Kitame mano filme „Žolės šaknys“ personažai pabaigoje sako vieną ir tą pačią frazę: „Mes čia gyvensim!“ Mes, kaip žolė: kuo mus labiau mindžioja, tuo mes stipresni, tuo mūsų šaknys tvirtesnės. Šiame filme irgi yra nesuvaidintų scenų. Iš šimtatūkstantinio Sąjūdžio mitingo Vingio parke važiavome filmuoti epizodo netoli Alytaus, kur irgi buvo susirinkę žmonės. Kunigą vaidinantis Valentinas Masalskis sako: „Kol tu turi kalbą - tu gyva. Ir net jeigu atims iš tavęs namus - kalba bus tavo namai, ir jeigu atims tavo laisvę - kalba bus tavo laisvė...“ Šitie žodžiai nepaseno.

- Argi jie šiandien skamba ne skaudžiau, kai kalbos atsisakoma savanoriškai?

- Taigi. Aš nesakau, kad nereikia mokytis kitų kalbų, aš, pavyzdžiui, džiūgauju, kad moku rusiškai ir galiu versti I.Turgenevą (neseniai pasirodė G.Lukšo verstos miniatiūros „Senilia“ - aut. past.), kad moku lenkiškai, ir galiu skaityti, pvz., lenkų išleistą Vudį Aleną, aš džiaugiuosi, kad neblogai moku angliškai, kad nuo močiutės laikų (ji vokiečių kilmės) labai susikaupęs, su žodynu, dar galiu ir vokiškai šiek tiek suprasti... Tai nuostabu, bet aš branginu savo lietuvių kalbą ir kartais man didžiausias džiaugsmas, kai Viktorija Daujotytė, Vytautas Martinkus ir anksčiau Romas Granauskas ar Marcelijus Martinaitis pagirdavo. Mat aš - suvalkietis iš Marijampolės, Jono Jablonskio (dabar Rygiškių Jono) gimnazijos, be to, man visą gyvenimą rūpėjo savo kalbą lavinti, turtinti. Tiek žodžių, kurių mes nevartojame, gražių yra.

- Žiūrint šių dienų vaidybinį filmą iki jo paskutinio kadro nepalieka mintis, kad matai kažkokį konstruktą, imitaciją, kad visa tai turi mažai ką bendra su gyvenimu. Kokie laikai, toks ir kinas?

- Šiandien apskritai nesupranti, kas yra kas. „Aš - aktorė, - sako vaidinanti mergina, - man labai padėjo režisierius“, o kai pasigilini, išaiškėja, kad ji - ne aktorė, o jis - joks režisierius. Mes pripratome prie to, kad visi - ne savo vietose, ne savo kėdėse ir niekas nenori to prisipažinti. Anais laikais buvo ir profesionalusis, ir mėgėjų menas ir jie buvo gerbiami, tiek vieną, tiek kitą, valstybė finansiškai palaikė ir tada galvose nebuvo šitokios painiavos. Dabar neįmanoma jų atskirt, viskas sąmoningai sumaišyta ir vartojami tokie žodžiai, kurie nieko nereiškia. Aš iki šiol nesuprantu, ką reiškia „regionas“, - na, nėra Lietuvoje tokio administracinio vieneto, bet jis pakeitė visus kitus; tik ir girdi „regionų politika“, „pinigai regionų kultūrai“ ir pan. Aš, pavyzdžiui, nuoširdžiai nesuprantu, kas yra tarpdisciplininiai menai. Anksčiau buvo tapyba, grafika, kinas, muzika, skulptūra,.. tai kas radosi tarp tapybos ir kino, kas yra tas „tarpdisciplininis“ mišinys? O gal po įmantria sąvoka slypi tiesiog negebėjimas padaryti ką nors labai aiškaus?

- Pagal dabartinę madą kiekvienas, net neuostęs mokslų, gali būti menininku - mūzų akivaizdoje visi lygūs...

- Kokia kvailybė - niekas niekam nelygus niekada. To negali būti - ir, neduok Dieve, jei taip būtų. Pagalvokite, kas būtų, jeigu staiga visi visi medžiai būtų vienos rūšies, jei visi gyviai būtų vienos rūšies... Kaip nuskurstų viskas. Aš galvoju... kitaip galvoti negaliu - man visai nepatinka demokratija. Bet kokia. Niekados dauguma nebus teisi. Žmonijos istorija įrodė daugumos tiesos tragizmą - ji sužaloja ir žmones, ir istoriją. Man labai nepatinka ir prancūzų revoliucijos šūkis „Laisvė, lygybė, brolybė“, kuris gajus iki šiol. Puiku, laisvė būtina, brolybė toks gražus bruožas, bet tik ne lygybė, nes mes gimstame skirtingi, mes gimstame nelygūs, ir tik paskui kai kurie auklėtojai moko: „būk toks, kaip visi“. O man norisi sakyti: „nebūk kaip visi, būk vienintelis toks visame pasaulyje, nes tu gimei tam, kad būtum vienintelis“. Tai ne tik žmogui, bet ir bendruomenei turėtų būti svarbu. Valstybei turėtų būti svarbu. Valstybė turi būti vienintelė, nepanaši į jokią kitą valstybę, tik tada ji praturtins pasaulį, tik tada ją atskirs nuo kitų ir ją atpažins, nes ji kitokia. Ir tada jos kultūra, jos mokslas, jos gamta, jos žmonių elgesys, mąstymas bus reikalingi ir įdomūs visam pasauliui. Tik tada ir kiti mus gerbs, nepriklausomai nuo valstybės ploto, gyventojų skaičiaus... Įvairovė yra didžiausias turtas. Kaip gražiai viskas prasidėjo: kadaise prieš tris dešimtmečius man pačiam teko dalyvauti ne viename pasauliniame kongrese, kur buvo pabrėžiama, kad pagrindinis tikslas - išsaugoti kultūrų įvairovę. Į ką visa tai išvirto? Visi turi būti panašūs, visi turi būti visiems suprantami, visi turi įtikt, patikt (baisesnių žodžių nežinau) visiems. Šito niekad nedariau per visą savo gyvenimą. Žinojau, kad bus žmonių, kurie nė karto neis žiūrėti mano filmo, bet bus, neabejotinai bus, žmonių, kuriems mano filmai bus svarbūs ir aš būsiu laimingas, žinodamas, kad tokių žmonių yra.

- Kaip jums pavyko išsisukti nuo kompromisų?

- Galbūt todėl ir nepadariau filmų, kuriuos labai norėjau padaryt. Bet niekas negali man prikišti, kad aš padariau kokį nors filmą, kurio nenorėjau, kad padariau filmą patarnaujantį. Aš buvau tikrai laisvas ir anais laikais net padariau daugiau negu Nepriklausomybės metais. O to, ką dabar norėjau padaryt, aš negaliu ir jau nebepadarysiu. Norėjau pirmą kartą lietuvių kine padaryt filmą apie menininką dabartinėje visuomenėje. Radau artimos dūšios rašytoją - J.Ch.Griondalį (Jens Christian Grondahl), ir mes su juo taip susidraugavome, kad jis po šitiekos metų vis dar mano, kad aš filmą pagal jo romaną „Spalio tylėjimas“ padarysiu, dar vis perduoda man kartais linkėjimų iš Paryžiaus, kur dabar gyvena, nes Danijoje jį irgi nelabai myli... Tuo filmu norėjau papasakoti apie man labai svarbius dalykus, aš sapnavau tą filmą...

- Turit galvoje „Vyro gyvenimą rudenį“?

- Taip, ir kitą filmą su rašytoju Valdu Papieviu dar išdrįsom bandyt sukurti, bet šis filmas irgi nebus padarytas, nes jam buvo skirtas minimalus pradinis finansavimas. Sako, daugiau pinigų susiraskit. Kai nepavyko rasti pinigingų partnerių, išgirdau kitą frazę, būdingą šiems laikams: „na, kaip nors“. Pradėjau net juoktis - aš beveik 40 metų nieko nedariau „kaip nors“. Taigi pasidarė aišku, kad šių filmų tiesiog nereikia. Iš pradžių sakoma, kad „Vyro gyvenimo rudenį“ scenarijus beveik geriausias, paskui sakoma, kad jis neva elitarinis, kad žmonės nesupras, ir iš manęs reikalaujama paversti jį komerciškai sėkmingu žiūralu. Man atsisakius, ramiai sakoma: „rasime, kas padarys“ (tai jau šie laikai, anais laikais man niekas nėra taip pasakęs), ir už mano nugaros tariamasi su kitu žmogumi, kad jis perrašytų mano scenarijų. Kyla skandalas ir kultūros ministras man pasiūlo išeitį: įsakymu sako paleisiąs filmą į gamybą. Ne, sakau, nereikia rašyt tokio įsakymo - ministro įsakymu pradėto filmo mano gyvenime nebuvo.

- Kokią menininko padėtį ketinote atskleisti savo filme?

- Bandžiau, Griondaliui leidus, perkelti veiksmą į Lietuvos realijas, kur menininkas egzistuoja ties „nervinio išsekimo riba“: tas amžinas savos tiesos įrodinėjimas, ta priklausomybė nuo kažkokių politikų,valdininkų sprendimų, nuo norų tave suvienodinti, priversti paklusti, tarnauti daugumos arba net ir saviškių nuomonei... Žinot, tai nebuvo jau tokie nauji samprotavimai. Menininkui visais laikais svarbi laisvė. O laisvę aš suprantu plačiau - ne vien tiktai leidimą ar draudimą ką nors veikti, - turi pats sau leisti ir būti laisvas samprotaut, galvoti ir įrodinėti vienintelę savo tiesą, savąjį pasaulio matymą ir supratimą. Ir jei lieki ištikimas savo tiesai, netrunki suprasti, kad tai jokia ne dovana ta laisvė. Ji pasmerkia tave visiškai vienatvei ir tu turi išmokti gyventi vienas: kitų teisiamas ir pats save teisiantis. Kiekvieną laisvę vainikuoja nuosprendis... A.Kamiu (Camus), regis, yra dar pasakęs, kad tai, kaip vienišas ilgos distancijos bėgimas, kai negali nei pailsėt, nei į ką atsiremt... Tai va, kiek tau skirta gyvenimo, bėgi uždusęs tą distanciją. Įsivaizdavimai, vaizdai bėga su tavimi, tu pats sau pasakoji neparašytus scenarijus, sapnuoji nenufilmuotus filmus... Taip ir gyveni.

Kalbino Danutė Šepetytė.

Susiję

Ugdymo politika 3518928422656902909
item