Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Laukimo metas

Pasaulio vaikai jau Advento pradžioje skuba puošti kalėdines eglutes, kviečia linksmintis ir pirkti kalėdines dovanas. Gruodžio 1 d.. Kauno Rotušės aikštėje buvo įžiebta kalėdinė eglė ir paskelbta, kad Kalėdos jau atėjo. Iš tikrųjų, atėjo tik pasaulietinis kalėdinis šurmulys. Mes, tikintieji žmonės tik pradedame ruošti Kristaus Gimimo šventei. Per visą Adventą skambės Apreiškimo knygos žodžiai: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

Pranašas Jeremijas, išgyvenęs savo tautos nelaimę, prasidėjusią nuo Sandoros su Dievu sulaužymo, matė savo tautiečių pasimetimą ir stabų garbinimą. Pranašas atkakliai ragino tautą atsigręžti į Dievą; jis skelbė, kad nelaimės ištiktas Izraelis atsigręš į Dievą ir sugrįš iš tremties į savąjį kraštą. Pranašas kalbėjo: „Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai yra vardas, kuriuo ji bus vadinama: „Viešpats yra mūsų teisumas“ (Jer 33).

Pirmajam advento sekmadieniui skirtame Evangelijos skaitinyje randame Jėzaus pranašystę apie pasaulio pabaigą: „Dangaus galybės bus sukrėstos ir žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21). Šis pasakojimas apie antrąjį Jėzaus atėjimą stiprino pirmuosius krikščionis, kuriems reikėjo pakelti skaudžius persekiojimus. Kristaus žodžiai: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ persekiojamiems žmonėms teikė viltį ir davė jėgų ištverti.

Jėzus Kristus ragino žmones budėti, kad jų ištikimybės Dievui nenustelbtų valgis, svaigalai ir kasdieniai rūpesčiai. Jis kalbėjo: „Visą laiką budėkite ir melskitės, kad sugebėtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių“.

Bažnyčia, vykdydama Kristaus misiją, nuo pat Advento pradžios ragina budėti, nes pasaulis su savo turtais, aistromis ir nuodėmėmis praeis ir reikės susitikti su Žmogaus Sūnumi. Praeis visa ta beprotybė, kurią matome ne tik virtualioje erdvėje, bet ir realiame gyvenime. Primindama būsimą susitikimą su Dievu, Bažnyčia trokšta padrąsinti žmones, todėl kartoja Jėzaus žodžius: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

Šiuo metu ypač svarbu įsimąstyti į šiuos padrąsinančius Viešpaties žodžius, nes aplinkui matome daug nuodėmės tamsos, žmonių susipriešinimo ir nevilties. Nusikaltimai užgožia gerų žmonių darbus ir kūrybą, alkoholis ir narkotikai vis daugiau pasiglemžia paauglių ir jaunimo, o raginantys atsigręžti į Dievą dažnai suniekinami, kad jų balsas nebūtų girdimas. Panašiai buvo nužudytas ir pranašas Jeremijas, kad savo kalbomis nedrumstų žmonėms ramybės.

Kristaus kvietimo pakelti galvas ir saugoti dangaus atneštą viltį mums reikia ne mažiau, nei pirmiesiems krikščionims. Šiandien akivaizdžiai matome, kaip Dievo atmetimas ir tik medžiaginės naudos ieškojimas veda į aklavietę ir moralinį sudužimą. 

Labai svarbu, kad mūsų kasdienybė ir žemiški rūpesčiai nenustelbtų adventinio raginimo budėti. Raginimas budėti nereiškia, jog reikia tik melstis ir nieko neveikti, priešingai, budėti – tai visų pirma prisiimti atsakomybę už dabartį ir ateitį.

Apaštalas Paulius, primindamas krikščionims apie būsimąjį Jėzaus atėjimą, šitaip kalba: „Broliai! Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vieni kitiems, <...> kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse“. Budėti – reiškia mąstyti ne apie pinigus, bet eiti meilės keliu, kad visuomenėje vis daugiau būtų broliškumo ir solidarumo. Štai ko reikia!

Dievo žodis Advento metu ragina kiekvieną susimąstyti, koks yra kiekvieno iš mūsų ryšys su Dievu. Gal reikia jį atnaujinti? Gal reikia iš širdies išmesti kokį nors balastą, kad žingsniai Dievo link būtų tiesesni ir ryžtingesni? Maldoje kiekvienas asmeniškai suraskime atsakymą. Maldoje, kaip Paulius prie Damasko vartų, klauskime: „Viešpatie, ką turiu daryti?“. „Ateik, Viešpatie Jėzau!“