Vytautas Radžvilas. Artėjant geopolitinės sistemos audrai

propatria.lt nuotr. lrt.lt Istorijos ratas pasisuko ir vėl tenka kelti klausimą, kuris tyliai ruseno daugelio sąjūdininkų protuose ...

propatria.lt nuotr.

Istorijos ratas pasisuko ir vėl tenka kelti klausimą, kuris tyliai ruseno daugelio sąjūdininkų protuose ir širdyse, o dar nedrąsiai, pusbalsiu buvo ištartas jau per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą: bus ar nebus Lietuvos valstybė? Tačiau iš pirmo žvilgsnio toks pat, šis klausimas šiandien kyla visiškai kitokiame geopolitiniame kontekste įgydamas ir visai kitą prasmę.

Prieš trisdešimt metų jį įkvėpė šviesi viltis, kad vykstant „perestroikai“ ir eižėjant komunistinei imperijai istorija pravėrė Lietuvai dar vieną galimybių langą – nežinia kada pasikartosiančią progą ištrūkti iš TSRS okupacijos gniaužtų ir išsivaduoti iš „broliškų tautų“ kalėjimo. Šia proga buvo vykusiai pasinaudota. Sąjūdžio pastangomis Lietuva sugrįžo į pasaulio politinį žemėlapį ir tarptautinę suverenių šalių bendriją kaip nepriklausoma valstybė.

Deja, šiandien – ne 1988 metai. Veikiau peršasi analogijos su 1938 metais, kai klusniai priėmus Lenkijos ultimatumą ir netrukus be pasipriešinimo atidavus Klaipėdos kraštą Vokietijai, įžvalgesni žmonės tiesiog fiziškai pajuto virš Lietuvos besitvenkiančią geopolitinę audrą ir nerimastingai svarstė: ar valstybė išliks? Kaip žinome, šie būgštavimai išsipildė su kaupu: tragedijos išvengti nepavyko ir Lietuvos valstybė žlugo pusšimčiui metų.

Jai atkurti palankią progą trumpam suteikė epochinės reikšmės įvykis – pasaulinės komunizmo sistemos krizė ir prasidėjęs jos byrėjimas. Dabar žengiame į tokio pat masto epochinio lūžio ir neišvengiamų geopolitinių sukrėtimų bei sumaišties laikotarpį. Atėjo komunizmo antrininkės – pasaulinės neoliberalizmo sistemos – krizės ir vis spartėjančio irimo metas. Pirmieji Šaltąjį karą laimėjusios ir paskubėjusios paskelbti net pasaulio istorijos pabaigą Vakarų neoliberalizmo sistemos krizės požymiai ėmė ryškėti jau XXI a. pradžioje. Simboliniu jos atėjimo ženklu galima laikyti Niujorko Pasaulio prekybos centro bokštų griūtį. Nors iš karto tai atrodė esąs tik apmaudus nesusipratimas, nesukėlęs abejonių vakarietiškos globalistinės demokratizacijos projekto tvarumu ir neoliberalistinės rinkos revoliucijos pergale visame pasaulyje, prireikė vos keliolikos metų, kad Vakarų neoliberalizmo sistema pradėtų braškėti per visas siūles, o tikėjimas jos visagalybe ir ateities perspektyvomis išblėstų.

„Brexitas“ ir D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu – du įvykiai, sudrebinę šios sistemos pamatus. Paskelbęs ir užsimojęs įgyvendinti savo politinę programą D. Trumpas iš tikrųjų pasirodė esąs ne kas kita, o „pertvarką“ Tarybų Sąjungoje pradėjusio M. Gorbačiovo sekėjas. Jo pirmtakas suprato, kad silpstanti sovietinė imperija nebepajėgia būti pasaulinės komunistinės revoliucijos židiniu ir vėlianešiu. O D. Trumpas blaiviai suvokė, jog JAV nebeturi išteklių būti globalistinės demokratizacijos ir permanentinės rinkos revoliucijos avangardu ir varomąja jėga. D. Trumpo politinė programa „Amerika – visų pirma!“ ir „Vėl padarykime Ameriką didžią!“ iš tikrųjų yra faktinis pripažinimas, kad neoliberalizmo sistema išsisėmė, o pati Amerika atsisako šios sistemos lyderės vaidmens ir siekių vienašališkai lemti geopolitinę pasaulio tvarką ir būti pagrindiniu tarptautinės taikos garantu.

Neatsitiktinai abiejų politinių ir ekonominių sistemų bei geopolitinių ir civilizacinių blokų – komunistinio ir neoliberaliojo – pertvarkos prasidėjo TSRS ir JAV didvalstybėse, tai yra net tik jų ekonominės, bet ir ideologinės bei politinės galios centruose. Lygiai taip pat atrodo dėsninga, kad nors abu reformatoriai – M. Gorbačiovas ir D. Trumpas – yra elito atstovai, jie susidūrė su savo padėtimi patenkinto ir bijančio bet kokių permainų to paties elito sluoksnių milžinišku pasipriešinimu. Kuo baigėsi M. Gorbačiovo kova su stagnatoriais ir visa jo inicijuota „petrestroika“ – gerai žinoma. Kuo baigsis D. Trumpo reformatoriški užmojai ir kas laukia jo paties – kol kas galima tik spėlioti. Aišku viena: jo kova su stagnatorių „pelke“ bus nuožmi, tačiau bet kuriuo – sėkmės ar nesėkmės – atveju vienapolis Amerikos dominuojamas pasaulis negrįžtamai nugrims į praeitį. Tai reiškia, kad iš pagrindų keisis globali galios santykių konfigūracija, rasis ir kitaip pasiskirstys iškilę nauji geopolitinės ir karinės galios centrai, formuosis nauja valstybių santykių tvarka ir įsitvirtins kitokia tarptautinės saugumo sistemos sankloda.

Dar vienas krentantis į akis ir anaiptol ne atsitiktinis panašumas: tiek TSRS vadovauto komunistinių šalių bloko viršūnės, tiek JAV dominuojamos liberalių demokratinių valstybių stovyklos elitas į reformų užmojus žvelgė ir žvelgia su baime ir įtariai, įnirtingai priešinasi bet kokiems didesniems pokyčiams. Pasaulinės komunistinės revoliucijos vizija ir visuotinės liberalios demokratijos bei neoliberalistinės rinkos revoliucijos utopija, nors ir skiriasi detalėmis, iš tikrųjų yra du globalistiniai pasaulio radikalaus pertvarkymo projektai. Pirmojo įgyvendinimui vadovavo globalistinis ir transnacionalinis, arba, „internacionalinis“, komunistinis elitas. Antrojo – lygiai taip pat globalistiškai mąstantis transnacionalinis, arba „kosmopolitinis“ elitas. Vienintelė bent jau šiuo metu įsivaizduojama alternatyva abiejų elitų puoselėtiems globalistiniams „naujos pasaulio tvarkos“ projektams – nacionalinių valstybių pasaulis. Jo taikaus sugyvenimo principai dar, be abejo, nėra aiškūs ir turės būti atrasti.

Gorbačiovinei TSRS atsisakius globalistinių ambicijų, visame komunistinių valstybių bloke ir pačioje tarybinėje imperijoje prasidėjo tautinio atgimimo sąjūdžiai, siekę arba susigrąžinti apribotą nacionalinį suverenitetą (TSRS kontroliuotose satelitinėse Rytų bloko šalyse), arba apskritai atkurti nepriklausomas nacionalines valstybes (buvusiose TSRS „sąjunginėse respublikose“). Šioms tautų pastangoms inirtingai priešinosi komunistiniai elitai.

Dabar tai kartojasi Vakarų pasaulyje, pirmiausia Europos Sąjungoje: jos viršūnės ir globalistiniai Sąjungos šalių elitai, viena vertus, kovoja su, jų manymu, D. Trumpo įvykdyta liberaliosios demokratijos išdavyste ir transatlantinės vienybės griovimu, o antra vertus, beviltiškai mėgina stabdyti visose šalyse kylančią tautinio ir valstybinio atgimimo bangą. Žvelgiant iš tokios istorinės perspektyvos akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis XX ir XXI a. pradžios pasaulio politinis konfliktas yra ne palyginti menkos dešinės-kairės ar kitos panašios skirtys, bet globalizmo ir nacionalizmo politinių filosofijų ir ideologijų konfliktas.

Žvelgiant per kertinės globalizmo-nacionalizmo skirties prizmę, tampa akivaizdu, kad šių dienų Vakarų pasaulį skaldančios ir ardančios įtampos iš esmės niekuo nesiskiria nuo prieštaravimų ir konfliktų, išsprogdinusių TSRS dominuojamą komunistinių šalių bloką, o galiausiai sugriovusių ir Lietuvą okupavusią imperiją. Komunistinės sistemos griūties laukta su viltimi ir siekta ja pasinaudoti kaip galimybe atkurti nepriklausomą valstybę. Artėjantis neoliberalizmo sistemos žlugimas kelia kur kas daugiau klausimų ir nerimo dėl Lietuvos ateities.

Globalistinėmis ir jau neatitinkančiomis kintančių pasaulio realijų kategorijomis mąstančios ES viršūnės, ypač įtakingiausių šalių – Prancūzijos ir Vokietijos – vadovai priešinasi D. Trumpo politinei programai ir jo nubrėžtam naujam, tariamai „izoliacionistiniam“, JAV užsienio politikos kursui. Stiprėjant įtampoms ir nesutarimams tarp ES ir JAV, silpsta ir trūkinėja transatlantiniai ryšiai net gynybos srityje. ES hegemonėms Prancūzijai ir Vokietijai tolstant nuo JAV, vis atviriau ir drąsiau gręžiamasi į Rusiją, o tai Lietuvai nežada nieko gero.

Didieji geopolitiniai lūžiai ir sukrėtimai paprastai baigiasi ir pasaulio politinio žemėlapio perbraižymais. Vis labiau tikėtinas Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos aljansas įmanomas tik mažesnių ir silpnesnių valstybių sąskaita. Tai reikštų, kad virš Lietuvos pakibo naujo – šįkart Merkel-Putino – pakto šmėkla. Tokiu suokalbiu Lietuva būtų grąžinta į Rusijos įtakos sferą – nebūtinai atviros aneksijos ir formalaus prijungimo forma. Siekiantys „išsaugoti veidą“ bręstančio suokalbio partneriai gali persidalinti įtakos sferomis ir „švelnios okupacijos“ būdu, pritaikydami mūsų valstybei Šaltojo karo laikais išrastą „finliandizacijos“ modelį.

Daugelis ženklų rodo, kad tam pamažu ruošiamasi. Ypač turėtų kelti nerimą Lietuvos visuomenei brukamas nieko bendro su tikrove neturintis vaizdinys, kad kažkur „pogrindyje“ egzistuoja „demokratinė“ ir todėl „nepavojinga“ Rusija, kuri neišvengiamai atsiras žlugus Vladimiro Putino režimui. Šios Vakaruose populiarios ir madingos iliuzijos skleidžiamos vis atviriau ir drąsiau. Tačiau matydami augančias geopolitines ir saugumo grėsmes neturėtume pamiršti, kad prieš tris dešimtmečius susigrąžinome laisvę ir atkūrėme nepriklausomą Lietuvos valstybę tik todėl, kad nepatikėjome M. Gorbačiovo paskleista ir Vakaruose karštai palaikyta ir populiarinta „vieningos Europos nuo Lisabonos iki Vladivostoko“ vizija. Vakarai mus atkalbinėjo nuo pastangų atkurti valstybę įtikinėdami, kaip mums bus gera gyventi jų numylėtinio M. Gorbačiovo kuriamoje būsimoje liberalioje imperijoje.

Mes nepatikėjome ir vadovavomės savo pačių protu ir valia. Jų netrukus vėl prireiks. Ir panašu, kad šiandien reikės dar labiau ir daugiau, jeigu norime, kad vos tris dešimtmečius gyvavusi Lietuvos valstybė atlaikytų artėjančią geopolitinę audrą ir neliktų mūsų ir vaikaičių atmintyje tik kaip gražus, bet trumpas sapnas...

Susiję

Vytautas Radžvilas 1029690685719246863

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-11-15 10:35

    Įdomu kodėl Radžvilas iškraipo realybę ir sėja baimę? Ką jis siūlo? Ogi nieko. Paskaitykite, karalius nuogas, jokių sprendimų jis nesiūlo, o tik visus gąsdina sėja neapykanta visiems aplinkui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O ką tu "taikdary" pasiūlytumei? Vienytis su pederastais, nusimaut kelnes ir palakstyt?

      Panaikinti
    2. Radžvilas paragino vadovautis "savo pačių protu ir valia" - ir liberastikui iškart prasidėjo paniškos isterijos priepuolis. :D

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-11-16 10:44

      Naivuoliai, "Radžvilas pasiūlė vadovautis protu..." ar jis mus laiko idiotais? Ar mes savo protu prieš tai nesinaudojome? Jeigu Propatria nustotų skelbti šio senio niekinius ir tik baiminančius straipsnius, iškart pagerėtų ir sulauktų daugiau skaitytojų.

      Panaikinti
    4. >2018-11-16 10:44
      Jei netinka Radžvilo pastebėjimai, kas verčia jį skaityti ir čia komentuoti?
      Jei vertinate tinklapius su daug lankytojų - delfi skaitykite "bebaimius" straipsnius apie Inetos Stasiulytės dukros vardą.

      Panaikinti
    5. "Ar mes savo protu prieš tai nesinaudojome?" - Ne, JŪSŲ fauna nesinaudojo nei prieš tai, nei dabar, nei kada nors naudosis. Nes tam paprasčiausiai neįgalūs. Ir laiko jus tuo, kuo ir esate. ;)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2018-11-16 11:41

      To: 1 ir Pikc
      Gal ir tiesą sakot. Jūs savo protu tai niekada nesinaudojot todėl Radžvilo kaip balso iš dangaus klausot, bet net negirdit, kad jis iš jūsų juokiasi.
      Aš jums taip pat siūlau, kaip ir Radžvilas, pasinaudokit savo protu. Nors kartą turėkit ir savo nuomonę.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-11-15 11:13

    Anonimiškas 10:35, arba silpnaprotis, arba žaliaprotis, arba kažkieno trolis, straipsnis tikrai stiprus, ir labai logiškas, su labai teisinga įžvalga, ir esminis pasakymas reikia išsilaikyti audroje, o tam reikalingas daugelio protas, kaip ir sąjūdžio laikais, nenuskendome, taip reikia ir veikti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-11-15 11:33

    Gerbiu prof. Radžvilą ir sutinku su beveik visomis jo įžvalgomis, tik nepritarčiau jo amžinai baimei dėl Rusijos įtakos. Esam maža valstybė ir didžiųjų kaimynų įtaką visada jausim, bet nereikia paranojos. Dabartinė vakarų įtaka jau konkrečiai kelia pavojų mūsų valstybingumui ir net tautos egzistencijai. Kokių tik nesąmonių iš ten atkeliauja. Briuselio direktyvos nori būti viršesnės už mūsų įstatymus, o paskutiniu metu pasirodė žinia apie JTO pasaulinės saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos paktą, kurį šalys raginamos pasirašyti gruodžio viduryje. To perspektyvoje ES pražudytų save ir mus. Neblogi savižudžiai esam ir mes patys. Nebepuoselėjam kalbos, tradicijų, šeimos, tikėjimo. Atsisakom dalykų, kurie palaiko žmogų žmoguje. Nelabai įsivaizduoju kokią blogesnę įtaką galėtų pasiūlyti Rusija. Tikrai netrokštu Rusijos glėbio, bet nesinori būti spaudžiamam bet kokiam glėby. Norisi kvėpuoti laisvai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-11-15 11:51

      ...apie "glėbius" kalbant: gerbiamasis, o kada Prancūzija buvo okupavusi Lietuvą arba Jungtinė Karalystė? Kada Belgija masiškai trėmė lietuvius iš Lietuvos? Ir t. t. Mano galva, geriau jau lotis su Briuseliu nei maskovitų atsimušinėti. Ir taip, be abejo, problema visais atvejais - mūsų išdavikai, griaunantys valstybę ir naikinantys tautą iš vidaus.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-11-15 16:17

      Napoleonas, o kiti buvo per toli.

      Panaikinti
    3. Jo jo... geriau jau su pederastais ir be kelnių...

      Panaikinti
    4. Ar bent jau suvoki savo proteliu, "briuselio napoleone", ką, ką tik parašei? Vat, būtent, dėka tokių, kaip tu, mes jau pardavėm Lietuvą. Ne už tokią "laisvę" kovojo sąjūdis, ne tokias vertybes puoselėjo. Kitą kartą būtų protingiau patylėti.

      Panaikinti
    5. Stebina jau ne pirmą kartą matomas tiesiog fenomenaliai ribotas požiūris: jeigu jau pripažįstame liberastinių Vakarų grėsmę, tai automatiškai reiškia, kad šizofreniško šovinizmo apimtos rasiejos grėsmė neegzistuoja. Ir atvirkščiai - Rusijos grėsmės realumo pripažinimas automatiškai reiškia, kad liberastinis rusų draugelių valdomas eurosajūzas ir Vakarų liberazmas apskritai yra garantuota ir neginčytina apsauga nuo rasiejos beigi šiaip absoliutus gėris. Puikus nesugebėjimo vadovautis Radžvilo minėtu "savo protu ir valia" pavyzdys. ;)
      Beje, Nepriklausomoje Lietuvoje jau taip buvo - turbūt nereikia priminti, kuo baigėsi koncentravimasis vien tik į (visiškai realią) šovinistinės Lenkijos grėsmę, ignoruojant (lygiai tiek pat realią) banditiško sovietų sajūzo grėsmę?

      Panaikinti
  4. "vadovavomės savo pačių protu ir valia. Jų netrukus vėl prireiks. Ir panašu, kad šiandien reikės dar labiau ir daugiau, jeigu norime, kad vos tris dešimtmečius gyvavusi Lietuvos valstybė atlaikytų artėjančią geopolitinę audrą ir neliktų mūsų ir vaikaičių atmintyje tik kaip gražus, bet trumpas sapnas"…(V. Radžvila)? Ar tikrai? Ar tikrai kritinė masė tebeturi tą sveiką protą ir valią? Manau jau nebe, nes jei taip būtų jokie svetimi tankai neriaumotų mūsų Tėvynės naujai asfaltuotais keliais, jokių svetimšalių karių padaliniai nemindytų mūsų šventos žemės, o, vadovaudamiesi savo sveiku protu sugebėtume sutarti su VISAIS kaimynais ir nereikėtų šiandien skurdinti tautos dėl kažkieno kvailų ambicijų - "durnių laivo" ir kitų nusiblūdijimų. Beje, naujausias mūsų "nepriklausomybės" grimasa - Barneverto padalinys Lietuvoje. Bent jau čia kilkim į kovą už plėšiamus vaikus, ardomas šeimas, kad TĖVYNĖ - MOTINA tikrai "neliktų mūsų ir vaikaičių atmintyje tik kaip gražus, bet trumpas sapnas"...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "jokie svetimi tankai neriaumotų mūsų Tėvynės naujai asfaltuotais keliais, jokių svetimšalių karių padaliniai nemindytų mūsų šventos žemės," citata.
      1. Mes Lietuva esame NATO. Ir Lietuvoje yra mūsų sąjunginikų NATO kariai ir tankai. Suprantate skirtumą.
      2. Dėl tų "svetimšalių karių" atsiradimo Lietuvoje galite padėkoti Putinui. Jam užgobus Krymą ir pradėjus karą Luganske ir Donecke Lietuva ir jos rusofilai prabudo ir pripažino, kad Rusijos valstybė savo kaimynių atžvilgiu yra karinė AGRESORĖ.
      "sveiku protu sugebėtume sutarti su VISAIS kaimynais" citata.
      Blemba nu taip įdomu pasidarė kaip sveikas protas padėtų sutarti su banditu, kuris tave pamatės nori tik vieno - duoti tau į snukį. Tipo pačiam sau duoti į snukį? Turbūt laikinai banditui toks cirkas patiktų, bet kur tada sveikas protas?

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-11-16 11:37

      1 komentare labai daug naivumo apie gerus ir blogus, apie draugus ir nedraugus. Tie dabartiniai draugai turi ne kiek mažiau savanaudiškesnes užmačias, nei buvę okupantai. Yra tik interesai, o mes apsimyžę šunyčiai su pragertais dantukais ieškantys stipresnio šeimininko.

      Panaikinti
    3. 1. Ankstesniame komentare nerašiau apie "gerus" ir "draugus", rašiau apie sąjungininkus. Mokykitės suvokti skaitytą tekstą.
      2. Kai šalių savanaudiškos užmačios (rusijos agresijos atgrąsymas) sutampa, jie tampa sąjunginkais. Karių ir technikos atsiuntimas tai tik patvirtina.
      3. Taip, jūsų "apsimyžusių šunyčių su pragertais dantukais ieškančių stipresnio šeimininko" dar pasitaiko. Kadangi lojat prieš NATO, galiu spėt, kad jūsų šeimininkas Vladimiras Vladimirovičius Putinas.

      Panaikinti
    4. Kategoriškai nesutinku su komentatoriaus "1" antru punktu: tie rusofilai nė velnio neprabudo ir nė velnio nieko nepripažino. Pažiūrėkite į visokių "ale", "jotų/unknown" ir pan. vatinės-koloradinės faunos, atrajojančios rasiejos propagandines klišes, pezalus - kur ten matote bent užuominas į kokį nors "pabudimą"? ;)
      Beje, įdomu, kaip tiems koloradikams stogas nenuvažiuoja nuo šizofreniško bandymo derinti rasiejos penktakolonininkų ir "tikrū patrijotū" vaidmenis? Nors pala - o kas sakė, kad NEnuvažiuoja? :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item