Jūratė Laučiūtė. Ką ginsime: kertamus miškus, mušamus vaikus ar valstybės skriaudžiamus tėvus?

propatria.lt nuotr. slaptai.lt „Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas...

propatria.lt nuotr.

„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)

Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?

Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.

Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.

Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?

Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.

Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas“, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.

Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.

Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos  „laive“.

Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.

Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.

Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.

Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.

Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų“ valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet“ sistemą.

Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…

Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog  Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai“ (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?)  iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.

Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.

Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?

LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.

Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika  nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.

Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.

Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai „vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.

Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?

O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.

SLAPTAI

Susiję

Šeimos politika 2439434662653225828

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-11-12 11:36

    Pagarba Jūratei. Ačiū už tiesos žodį. Tik tokių žmonių, kaip Jūs dėka gal dar pavyks išsikapanoti iš to šiuolaikinių beprotybių liūno. Nors vilties lieka vis mažiau. Panašu, kad žmonijai reikia siaubingo sukrėtimo, nes tik mirties akivaizdoje beveik nelieka ateistų ir išsivalo protas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-11-12 14:11

    Ačiū,Ačiū.Ačiū. Ir pagarba Jums. Šį straipsnį, kaip vaistų receptą, turėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos pilietis...Turime nenutilti...Kalbėti, mitinguoti, reikalauti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-11-13 14:24

      Nemanau,kad čia receptas,tai yra tik priminimas,kas visuomet buvo aišku visiems,kad tėvų teisės yra virš visokių sugalvotų vaikų teisių-tėvai yra atsakingi už šeimą,t.y. už savo tarpusavio santykius ir vaikus,jų auklėjimą.Akivaizdžiau nei akivaizdu,kad smunkanti visuomenės moralė pagimdė tokį itin liberalų požiūrį į šeimą,kai vos ne kas trečia šeima -sugyventiniai,dėl vienokių ar kitokių priežasčių.Pusiau šeima?Pusiau ir atsakomybė už šeimą(jei taip galima ją pavadinti),vienos lyties asmenų "šeimų" kūrimas ir t.t. išklibino pamatines pagrindinės valstybės pamato-šeimos,vertybes.Besaikis sugyventinių ar alkoholikų šeimų girtavimas,atsakomybės ir moralinių vertybių neturėjimas ir pagimdo tokią vaikų-tėvų konfliktinę situaciją.Labai teisingai pastebėta-pasirinkta tikrai ne pavyzdinė vaikų teisės sistema,nukopijuota iš Norvegų.O gal reikėtų kelti aukštesnius moralinius reikalavimus pradedant valstybės vyrais ir moterimis ir einant vis žemyn iki eilinių valstybės piliečių,kur sangulavimas ,barakudavimas nebūtų rodomas ,kaip patrauklus gyvenimo būdas,nes baugu,kai net kandidatas į LR prezidento postą yra moraliaineatsakingas ir neatsparus žmogus.Banalus posakis:žuvis pūva nuo galvos.Lig šiol tėvai vaikams buvo moralinis autoritetas, o gyvenimas tikintiesiems ar net netikintiems ,buvo rikiuojamas pagal 10 Dievo įsakymų.Nekalbu apie visiškus degradus,kuriems skriausti vaiką(savo ar ne savo),nėra joks nusižengimas.Jokioje normalioje šeimoje tėvai vaikų neužmušinėjo ir neužmuš,bet sudrausminimas visuomet buvo.Dabar gi gyvūnų ir vaikų teisės yra virš visko.O kas taip pasakė?

      Panaikinti
  3. Labai geras tekstas - BET: "Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno [...]" - AR TIKRAI? Tikrai VISUOMENĖ reikalavo to "bizūno", o ne suinteresuoti atmatos ir purvasklaida kėlė isteriją, formavo iki idiotizmo iškreiptą vaizdą, siekdami praplauti politikierių smegenis ir įtikinti juos balsuoti "taip, kaip reikia"?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-11-12 17:57

    Puikus straipsnis, siela tikrai miršta jei dar nėra numirusi, ateina baisus bejausmis Dievas Mamona, ir daugelis tapo jo vergu,yra pasakyta: ,,Pinigai nekvepia'', todėl jie bus uždirbami bet kaip, vienintelis dalykas galimas tik atruistinis, dirbti iš širdies be užmokesčio, tokia buvo Motina Tereza, o mokėjimas už darbą grobiant vaikus yra verslas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-11-12 20:47

    "Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas."-teisingi žodžiai.Tuo pačiu pridurčiau-jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai,jei tikrai rūpėtų vaikų gerovė,pagaliau, jei apakusieji pamąstytų, kokioje ateities Tėvynėje jie gyvens, tai padarytų bent jau mažą mažmožį- jei jau atima vaiką iš šeimos, lai perduoda biologinei tos šeimos giminei.Juk visos šeimos turi senelius, brolius seseris ir kt. Dar daugiau: kas čia per gestapininkai, kad išdrėskę klykiantį mažylį iš tėvų rankų, nebeleidžia nei pasimatyti, nei aplankyti, nei susitikti. Ir išdrysk tu man, motiną už nieką, be teismo ir be nuteisimo, ne tik atskirti nuo vaikų, bet dar įgrūsti į kalėjimą...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ačiū už TIESĄ.Šis piktybinis vaikų teisių auglys,būtinas kuo skubiausia šalinti iš mūsų kūnų ir sielų,

    AtsakytiPanaikinti
  7. Ačiū už tiesą. Kaip priversti tai perskaityti seimo narius? Lyg dar skaityti moka...

    AtsakytiPanaikinti
  8. Jo reikėtų kažkaip priversti perskaityti ,bet ne tik seimo narius ,bet ir tuos suklaidintus purvasklaidos žmones.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Pastaruoju metu vis dažniau kylantys klausimai, kaip kad: "Ką ginsime: kertamus miškus, mušamus vaikus ar valstybės skriaudžiamus tėvus?", atkakliai liudija, jog Lietuvoje valdžia tarnauja ne tautai, o svetimoms interesų grupėms. Tokia valdžia teisiškai yra niekinė ir tik "įteisintų" represijų pagalba veikia - prieš tautą. Iš to kyla dar vienas: Kaip ateinančių kartų bus įvertintas dabartinis koloboravimas su svetimiems tarnaujančia valdžia?

    AtsakytiPanaikinti
  10. Ačiū už tiesą,pritariu,kad amoralumas visam pasaulyje ima viršų,grįžkime prie sielos grožio, šeimai atiduokime pagarbą ir meilę,bet ne iškrypimams,vaikutis yra jau asmenybė,gerbkime ir mylėkime juos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item