Česlovas Iškauskas. Kada uždrausime komunistinę ideologiją?

voruta.lt Šiuos samprotavimus paskatino spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro surengta diskusija „Neužbaigti d...


Šiuos samprotavimus paskatino spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro surengta diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“. Šešios dešimtys joje dalyvavusių jauno amžiaus ir pagyvenusių, savo kailiu komunizmo nagus patyrusių žmonių iš esmės buvo vienminčiai, nors būta ir tylėjusių (bijojusių?) arba nebylių šio viruso nešiotojų.

Baimės dar daug

Jei kas tvirtintų, kad su komunizmu Lietuvoje baigta visiems laikams, į tokį naivuolį žvelgtume kaip į ateivį iš nežinomos planetos. Nepriklausomybės atgavimas 1990-ųjų kovą toli gražu nereiškė, kad komunistinė ideologija praranda palankią dirvą ir išraunama su šaknimis. Per ilgus dešimtmečius jį persmelkė smegenis, paveikė asmenybes, buvo prikaišiota į įvairias gyvenimo kerteles. Kolaboravimas su komunistiniu elitu, pasyvus laukimas „geresnių laikų“, susitaikymas ir abejingumas leido tarpti komunistiniam virusui.

Dar ir šiandien daugelis, priklausę „šlovingajai“ visagalei SSKP, o paskui ir LKP, nors ir nebuvo svarbūs šios mėsmalės mašinos sraigteliai, vengia iškišti galvą ir prisipažinti tarnavę antitautinei galybei. Kodėl? Bijo, slepia juodus darbelius, nenori komplikuoti savo vaikų ir anūkų gyvenimo, puoselėja kitokius lūkesčius? Ir viena, ir kita. Manau, kad Lietuvoje susiklostė „užsistovėjusios balos“ atmosfera, kuri palanki veistis ir daugintis arba bent nekliudomai egzistuoti svetimos ideologijos užkratui.

Viena iš minėtos diskusijos dalyvių, partizano duktė visus nustebino liudijimu, kad kažkurioje ministerijoje, kurioje ji neseniai dirbo, žmonės bijojo pasakoti apie tremtis, pažįstamus partizanus, juo labiau apie tėvus ir senelius, dalyvavusius pokario pasipriešinime. Neįtikėtina. Ministerijos vadovybė, sakė moteris, netoleravo tokių pasakojimų, nes esą „jie niekaip nesusiję su tiesioginiu darbu“. Už tai galėjai sumokėti paliuosavimu…

Sovietinė simbolika – komunistinis atributas

„Laisvės ir demokratijos ėjimas pirmyn paliks marksizmą-leninizmą istorijos pelenų krūvoje“, – Jungtinės Karalystės parlamente kalbėjo JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, paskelbęs karą komunizmo ideologijai visame pasaulyje. Anaiptol. „Nepaisant to, kad Lietuva išsilaisvinusi iš okupacinio komunistinio režimo pančių, jau beveik 30 metų kuria savo laisvą ir demokratišką ateitį, totalitarinio režimo simboliai vis dar puikuojasi dažno miesto ir miestelio gatvėse, aikštėse ar net sostinės Vilniaus širdyje, tarsi liudydami, kad totalitarinė-komunistinė ideologija dar gyva,“ – po diskusijos rašė portalas Lrt.lt.

Sovietiniai komunistiniai simboliai dar gajūs turguose, nelegaliose prekybos vietose, miestų ir miestelių teritorijose, ypač „išvaduotojų“ kapuose, kuriuos tvarko ir globoja vietos valdžia bei Rusijos ambasada. Čia netrūksta visokių insinuacijų, nuolaidžiavimo svetimai propagandai, kažkokios baimės, neatsakingumo ir antipilietiškumo. Tas rusų kario „išvaduotojo“ šalmas su penkiakampe žvaigžde tarsi ir nieko nereiškia, bet iš tikrųjų tai atributas, kuris kai kam žadina nostalgiją sovietiniams laikams, pasididžiavimą totalitariniam režimui. O kai prie tokių simbolių dedamos gėlės, skamba šovinistinės kalbos, nejučia gali pasijusti ne savo Tėvynėj…

Gal ši simbolika ir nėra pavojingiausias sovietinis palikimas šių dienų Lietuvoje, tačiau, anot pranešėjo Vladimiro Laučiaus, būtina turėti omenyje, kad dabartinis Kremliaus režimas informaciniuose išpuoliuose prieš Vakarų valstybių visuomenes puikiai pritaiko ir išnaudoja komunistinę sovietinę ideologiją, todėl kalbėti apie dekomunizaciją yra prasminga. Pridursiu – ir būtina.

Estija šiame procese mus taip pat lenkia

Komunistinė ideologija sėkmingai naudojo savo represinius aparatus, ypač KGB. Dar ginčijamasi, kas iš jų – SSKP ar KGB – buvo komunistinio elito viršūnėje, kas kam buvo atskaitinga. Čia net nekalbama apie eilinius KP narius, kurie dažniausiai būdavo įviliojami į struktūras grynai utilitarinėmis gėrybėmis, sėkminga karjera, socialinėmis galimybėmis, lengviau gaunamais butais, profsąjunginėmis lengvatomis. Skiriamasis jų bruožas nuo represinio komandinio elito buvo įsakymų davimas ir veiksmų koordinavimas. Būtent šiuos veikėjus mes turime pasmerkti teisinėmis priemonėmis, sakė diskusijoje Seimo narys Audronius Ažubalis.

Anot jo, nuo to turėjo prasidėti dekomunizacija. „Tačiau įvyko priešingai, nes buvo daugiau ar mažiau nuteisti tik jų vykdytojai – žmonės, priklausę sovietinėms saugumo struktūroms“, – tvirtino jis. Prieš 20 metų 1998 m. balandžio 21 d. Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso bei Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymą, kuris 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nuostatas įtraukė į Baudžiamąjį kodeksą ir papildė jį nauju – 71-uoju – straipsniu „Genocidas“. Tai buvo pirmas žingsnis dekomunizacijos ir liustracijos procese. Bet jis įvertino tik KGB ir kitų represinių struktūrų padarytą žalą valstybei.

Seimo narys, politologas Laurynas Kasčiūnas šiame procese lygino Lietuvą ir Estiją. Jo teigimu, daug ką lėmė tai, jog Estijoje partinis virsmas buvo susijęs su tuo, kad naujasis nepriklausomos Estijos elitas ir kilo naujai iš visuomenės ir nebuvo ekskomunistinis, nes pastarasis buvo išstumtas. Į valdžią Estijoje iškart atėjo jauni, ryžtingi žmonės, politiniai reemigrantai. Todėl Estijoje buvo lengviau ir paprasčiau įgyvendinamos reformos, nebuvo stabdžių, „raudonųjų pulkininkų“, kurie galėjo kontroliuoti procesus. Lietuvoje viskas vyko kitaip – virsmas ir reformos vyko, tačiau viskas tęsėsi per priverstines derybas su buvusiu komunistiniu elitu, kuris 1992 m. grįžo į valdžią. O grįžęs jis be skrupulų susidorojo su tais, kurie buvo arčiau 1991 – ųjų Sausio herojų. Diskusijos dalyvis Gasparas Genzbigelis prisiminė, kaip Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP… Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.

Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę… Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…

Silpna liustracijos švieselė

Jau kelintą dešimtmetį veikia tarpžinybinė Liustracijos komisija. Neturėdama tvirto teisinio pagrindo ji tereiškia savo nuomonę atskirais liustracijos klausimais, pavyzdžiui, dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) paskelbtų dokumentų esą dirigentas Saulius Sondeckis ir aktorius Donatas Banionis bendradarbiavęs su KGB. Gi 2000 metais įsigaliojęs Liustracijos įstatymas buvusiems KGB ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų darbuotojams bei slaptiems bendradarbiams leido prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje, įslaptinant duomenis, tačiau platesnio dekomunizacijos teisės akto nėra iki šiol.

Bet dar pernai gruodį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas siūlė eiti pastaraisiais metais Ukrainos ir Lenkijos pramintu keliu ir „išvalyti viešąsias erdves nuo komunistinių ir kitų totalitarinių ideologijų likučių“. Tačiau jų siūlomas įstatymas „Dėl draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose“ apsiriboja tik komunistinių simbolių draudimu, tačiau, kaip patys iniciatoriai pripažįsta, tai ne pati pavojingiausia komunistinės ideologijos atmaina.

Akivaizdu, kad didėjančios grėsmės sąlygomis to nepakanka.

Susiję

Įžvalgos 4850979969941903981

Rašyti komentarą

  1. Be abejo, vidinių problemų - nors vežimu vežk, bet Vakarų (ypač eurosajūzo) simpatijos komunizmui irgi turi įtakos, nes komuniagos jaučiasi turį tvirtą užnugarį ne tik Maskvoje, bet ir Briuselyje (o dabar - dar ir Vatikane).

    AtsakytiPanaikinti
  2. Turi būti uždrausta Liberalistinė ideologija- ji daug pavojingesnė nei komunistinė, jei po komunizmu turima omenyje tai kas buvo Tarybų sąjungoje- tai ten vaikų neatiminėjo, pederastai paraduose nešliaužiojo (o sėdėjo ten kur jiems ir vieta), bomžų nebuvo, korupcijos (bent jau viešos) irgi nebuvo, žudikus ir pedofilus šaudė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čingischanai, komunizmas ir homunizmas (liberastija) yra kaip dvi tos pačios monetos pusės - tiesiog komunizmas yra banditiškoji, o homunizmas - iškrypėliškoji marksistinės ideologijos dedamoji. Norint, tamstos komentarą galima suvesti į "banditas geriau už iškrypėlį" - bet ar tikrai taip manote?

      Panaikinti
  3. Tokia šlykšti bjaurastis. Belieka prisiminti vieno žmogaus 1924m. išsakytus žodžius teisme savo gynybėje kalboje :

    ''Marksizmą aš suprantu kaip doktriną, kuri savo principais neigia asmenybės vertės idėją, kuri individualią energiją pakeičia masėmis, taip pat atlieka mūsų kultūrinio gyvenimo naikinimą. Šis judėjimas panaudojo velniškai efektyvius metodus ir darė didžiulę įtaką masėms, kad per trijų ar keturių dešimtmečių laikotarpį nepasiektų nieko kito, išskyrus, kad individas taptų savo paties brolio priešu, tuo pat metu prancūzą, anglą ar zulusą vadindamas savo broliu. Šis judėjimas išsiskiria nepaprastu teroru, kuris yra paremtas masinės psichologijos žiniomis''.

    Štai praėjo ištisas amžius, ir kova tęsiasi. Momentu galima buvo net pagalvoti, kad jie laimėjo, turint omeny interneto, žiniasklaidos, aukštojo mokslo, viešojo naratyvo, įstatyminę, pramogų ir netgi šeimos ir minčių kontrolę. Kurį laiką net galvojau, jog jų tikslas laikyti mus baimėje, bet iš tiesų - tamsoje. Tiksliau oloje, kurioje surakintas grandinėmis sėdi ir vos prasiskverbiančius atšvaitus laikai tikrove.

    Koks lig šiol buvo ilgiausias Europoje laikotarpis be karo? 70 metų ?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nežiniukas2018-11-03 20:47

    Autorius klausia: kada uždrausime komunistinę ideologiją?

    O aš atsakau: o kam? Ji daugumai netrukdo gyventi. Žmonės gyveno ir prie komunizmo ir prie jo šiuolaikinio virsmo - homunizmo.

    Tiek vienas, tiek kitas siūlo rojų žemėje. Argi nepatrauklu? O jei šiam tikslui pasiekti vienas ar kitas milijonas žmonių sunaikinami, arba viena ar kita šeima suluošinama dėl homunizmo ideologijos, arba dėl vartotojiškumo vienas ar kitas milijonas negimusių kūdikių nužudomi - argi tai svarbu, kai iškeltas toks didingas tikslas, paskui kurį eina žymiai daugiau milijonų, nei yra sunaikinama.

    Narkomanų paklausk, ar jie nori, kad būtų uždrausti ir iš jų atimti narkotikai. Įdomu, kokio atsakymo sulauktumėte.

    Bent kiek prasiblaivęs narkonamas paklaustų: o kokią alternatyvą siūlote, kuri "vežtų" bent tiek pat, kiek narkotikai? Norite palikti mus be alternatyvos? Tuomet jau geriau narkotikai, kad ir pražūtingi.

    Taigi Autoriau, kokią alternatyvią ideologiją siūlote vietoje komunizmo ir jo visokių atmainų? Palikti žmogų tuščią? Geriau jau homunizmas, kad ir žalingas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniuk, ar priimant sprendimą dėl narkotikų uždraudimo, reikia orientuotis į narkomanų norus, dėl alkoholio ribojimo - į alkoholikų norus, dėl komunistinės ideologijos uždraudimo - į vatnykų ir koloradų norus, o dėl homunistinės ideologijos uždraudimo - į liberastinių degeneratų norus?

      Panaikinti
    2. šiaurės Lietuva2018-11-03 21:59

      O argi be komunizmo ir homunizmo daugiau nieko pasaulyje ir nėra? Juk dar daug žmonių turi TIKĖJIMĄ DIEVU, štai kur yra didžiausia atspara visiems homo-komunizmams.

      Panaikinti
  5. Nežiniukas2018-11-03 22:11

    Pons Pikc,

    Aš tenorėjau pasakyti, kad uždraudus narkotikus, jie neišnyksta.

    Uždraudus komunizmą jis neišnyks, nes jam nebus pasiūlyta alternatyvos. Tiesiog jis iš viešosios erdvės pasitrauks į privačią erdvę ir iš ten veiks ir viešąją erdvę.

    O kas ta alternatyva?

    Jūs pasiūlykit kokiam nors Barosui pasmerkti komunizmą? O kas jį ten išrinko?

    Net ir nacizmą nuteisus ir jį uždraudus, jis vistiek išliko. O jei komunizmas nepatirs tokio paties valymo, tai uždraudus tarybinius ženklelius komunizmas nuo to nei kiek nenukenčia. Nenukenčia ir nuo deklaratyvaus pasmerkimo, nes komunistai po tokio pasmerkimo ir toliau lieka valdžioje ir puoselėja komunistines (atsiprašau - dabar homunistines) vertybes.

    Todėl ir esu skeptiškas tokiems deklaratyviems pareiškimams.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. A, supratau - mes, panašu, kiek skirtingai tą pasmerkimą įsivaizduojame: mano akimis žiūrint, po pasmerkimo neišvengiamai reikia atlikti "valymą" - niekas, susijęs su ta ideologija, net arti valdžios neturėtų galėti prieiti. Juk logiškai mąstant, jei konkreti ideologija pripažįstama nusikalstama ir uždraudžiama, tai ne tik jos simboliai, bet ir bet kokios formos propaganda draudžiama, o jos atstovai ir apologetai tampa parijais.
      Grįžtant prie pavyzdžio su narkotikais: narkotikus uždraudus jie nors ir neišnyksta, bet bent jau jų platinimas tampa problemiškas, nes baudžiamas.
      Dar vienas palyginimas: tarkime, uždraudžiama homunistinė ideologija. Tai reikštų, kad iškrypėliai nebetenka galimybės lįsti prie vaikų darželiuose ir mokyklose, jokių "freak show" paradų, propagandos, jokio renginių organizatorių prievartavimo "toleruoti" iškrypimus ir t.t. ir pan. - poveikis būtų daugialypis. Negi teigtumėte, kad prasmės uždrausti nebūtų, nes gi kažkiek tos ideologijos vis tiek liktų privačioje erdvėje? Mano galva, viešosios erdvės išvalymas ir nusikalstamų ideologijų atstovų patraukimas nuo sprendimų priėmimo jau savaime būtų geras žingsnis. O dėl alternatyvų - ŠITAI faunai priimtina alternatyva bus lygiai tokia pat destrukcinė, kaip ir jos pirmtakė, todėl ir sakiau, kad ne į juos orientuotis reikia. O normaliems žmonėms priimtinų alternatyvų toli ieškoti nereikia - užtenka pasižiūrėti kad ir į Vengrijos ar Lenkijos pavyzdžius.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2018-11-04 17:43

    Gerai būtų uždraudi ir nebėra, kadangi bet kokia ideologija yra psichinis variantas, o kokiai nors labai įsigalėjus, ateina ir fizinis variantas, čia kaip ir liga, jos uždrausti negali, galima tik kovoti, ir neplatinti, jei ideologija tampa masinė, lauk tragedijos, istorija pilna pavyzdžių, todėl su pavojinga ideologija reikia kovoti, kaip ir su pavojingom ligom, visiems užsikrėtus, laukia globalinė mirtis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Betgi draudimas ir yra viena kovos formų. Pasikartosiu - ideologijos draudimas pirmiausia reiškia jos PROPAGANDOS draudimą, taikant atitinkamas priemones. Pagal analogiją su liga, tai būtų profilaktinių priemonių ligos plitimui sustabdyti taikymas. Jei ideologija nėra draudžiama, nėra jokių teisinių priemonių kovoti su jos propaganda - atvirkščiai, tokia kova kaip mat bus apšaukta "žodžio laisvės ribojimu". Paprasčiausias palyginimas: kokias galimybes turi koloradai-vatnykai skleisti komunistinę ideologiją ir kokias - liberastiniai degeneratai skleisti homunistinę? O juk komunistinė ideologija kaipo tokia dar net nėra visiškai uždrausta.

      Panaikinti
  7. Nesuprantu, kad si komunistine liga dar taip stipri Lietuvoje.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item