Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Gailestingumo pamokos

Homilija Aušros Vartų atlaiduose.

Prieš 35 – erius metus, nuteistas dešimčiai metų, apsuptas ginkluotų kareivių ir vilkšunių buvau įlaipintas į kalinių vagoną stolypiną; traukinys pajudėjo nežinoma kryptimi. Ateitį gaubė nežinia: nežinia į kokį lagerį buvau siunčiamas, kokios bus kalinimo sąlygos, o apie sugrįžimą tiesiog per anksti buvo mąstyti. Susigūžęs vagono kamputyje meldžiausi ir ateitį patikėjau Aušros Vartų Švč. Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai. Ji vedė per Uralą, Mordoviją, Sibirą ir po penkerių metų lapkričio 4 d. Auros Vartų koplyčioje jau dėkojau Gailestingumo Motinai už jos globą; jau žmonių rankose mačiau trispalves. Įsitikinau: Dievo Motina globoja, jei jai patikime vadovauti savo gyvenimui.

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos atlaidai yra proga pamąstyti apie Gailestingumo Motiną ir apie tai, kiek mes patys praktikuojame gailestingumą. 

Mąstyti apie gailestingumą skatina ir mūsų laikmetis, stokojantis meilės, atjautos ir dėmesio žmonėms, ypač nustumtiems į gyvenimo pakraščius. Lietuva atėjo į Nepriklausomybę giliai sužeista: stokojanti esminės savybės – gailestingumo.

Apsidairykime aplinkui save ir pamatysime daugelį žmonių ne padedančių, bet apsunkinančių vieni kitų gyvenimus. 

Šioje dvasinėje naktyje mūsų akys krypsta į Gailestingumo Motiną. Bažnyčia kviečia medituoti Švč. Mergelės Marijos gailestingąją meilę ir mokytis mylėti taip, kaip mylėjo jinai.

Kai baigėsi Dievo Gailestingumo metai, pop. Pranciškus pakvietė ateityje daugiau mąstyti apie gailestingumą. Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidai yra puiki proga dar kartą sustoti prie šios svarbios temos.

Šventasis Raštas yra pilnas pasakojimų apie įstabius Dievo gailestingumo darbus. Jie labiausiai tapo matomi po Jėzaus įsikūnijimo ir gyvenimo žemėje. Evangelijoje skaitome tiesiog jaudinančias istorijas, koks buvo Jėzus su jį supančiais žmonėmis.

Kartą fariziejai atvedė pas Jėzų moterį, sugautą svetimaujant, ir norėjo, kad ją pasmerktų. Vietoje smerkimo žodžių fariziejai išgirdo: „Kas neturite nuodėmės, pirmas meskite į ją akmenį“.

Kitas labai jautrus Evangelijos pasakojimas, kaip Jėzus nusidėįusį žmogų palygino su pamestu mažu pinigėliu. Tą pinigėlį pametusi šeimininkė šlavė, išvertė visus kampus, kad tik surastų pinigėlį. Tas mažas pinigėlis esame kiekvienas iš mūsų; mes Dievui rūpime, jis mūsų ieško. Mums tik reikia leistis Dievo gailestingos meilės būti surastiems.

Dievo gailestingumas tiesiog spinduliuoja nuo kryžiaus medžio. Jėzus už tuos, kurie jį išdavė, nuteisė ir prikalė prie kryžiaus, meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. 

Paniręs į didžiausią kančią, Jėzus rūpinasi motina Marija. Jis kreipiasi į Joną ir paveda jam savo motiną. Jis sako: „Štai tavo motina“. Bet Jėzui rūpi ir mokinys; jį paveda savo motinos globai; „Štai tavo sūnus!“

Šv. Jonas Paulius II kalba: „Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. Ji žino, kiek tai kainavo, kokia didelė ta kaina. Ta prasme vadiname ją gailestingumo Motina: Gailestingąja Motina ir Dievo gailestingumo Motina, ir kiekvienas iš šių dviejų titulų turi gilią teologinę prasmę. Jie byloja apie ypatingą jos sielos, visos jos asmenybės gebėjimą – per painius Izraelio, kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos istorijos įvykius įžvelgti, kaip yra dalijamas gailestingumas „kartų kartoms“ pagal Švenčiausiosios Trejybės amžinąjį sumanymą“ (Dives in misericordia).

Dabar Dievo gailestingumą labiausiai patiriame Bažnyčioje. Kai švenčiame Mišias, mes esame tiek pat arti Jėzaus, kiek arti buvo Marija prie Jėzaus kryžiaus. Mišių maldos šlovina Dievo gailestingumą.

Gailestingumą ypatingu būdu švenčiame, priimdami Sutaikinimo sakramentą. Tą akimirką jaučiamės apkabinti dangiškojo Tėvo, kuris pabučiuoja suklydusį vaiką.

Bažnyčios bendruomenėje mes turime mokytis atleisti nuoskaudas ir būti solidariais su visais, kurie kenčia ar ko nors stokoja. Norint būti arti Kristaus, būtina stovėti šalia silpniausių brolių bei seserų, nes niekas dangaus Tėvui taip nepatinka kaip mūsų praktikuojamas gailestingumas. Popiežius Pranciškus sako: „Esame pašaukti kurti gailestingumo kultūrą, grįstą iš naujo atrastu susitikimu su kitais, – kultūrą, kai niekas nežvelgia į kitą abejingai, nenusuka žvilgsnio nuo brolių bei seserų kančių“.

„Į mus visada nukreiptos Dievo Motinos gailestingosios akys. Ji pirmutinė parodė kelią ir lydi mus šiame meilės liudijimo kelyje. Gailestingumo Motina visus surenka po savo apsiaustu, kaip dažnai vaizduojama mene. Pasitikėkime jos motiniška pagalba bei klausykime jos amžino patarimo žvelgti į Jėzų, spindintį Dievo gailestingumo veidą“ (Pranciškus).