Anthony J. Gregoras. Klaidinga nacionalizmo ir patriotiškumo priešprieša

Neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pareiškė esąs nacionalistas. Globalistinei ir leftistinei akademinei visuomenei tai sukė...

Neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pareiškė esąs nacionalistas. Globalistinei ir leftistinei akademinei visuomenei tai sukėlė drebulį. Kone tuoj pat Prancūzijos prezidentas pajuto poreikį  paaiškinti, kodėl jo krašto draugai Šiaurės Amerikoje turėtų sunerimti.

Buvo paaiškinta, kad sunerimti yra rimto pagrindo, mat nacionalizmas esąs „visiška priešybė“ patriotiškumui. Nors kartais visi esame patriotiškai nusiteikę, tačiau buvome perspėti, kad šiukštu niekuomet nesijaustume esą nacionalistai. Nors nesuprantama, kodėl turėtume to vengti, bet taip tvirtinama Prancūzijos prezidento autoritetu. Tačiau toli gražu nėra savaime suprantama, kad pasiūlyta skirtis yra teisinga, o jeigu ir būtų teisinga, – kaip ja turėtume vadovautis. Šiuo atžvilgiu galime pateikti tik pagrįstų pamąstymų.

Daugeliui iš mūsų žodžiai „nacionalizmas“ ir „patriotiškumas“ yra gana panašūs ir daugumoje žodynų pateikiami kaip sinonimai. Yra siūlymų vieną laikyti jausmu, o kitą – nuostata (sentiment in act). Todėl paprastai suprantama, kad nacionalizmas išreiškiamas patriotiniais veiksmais. Tačiau Prancūzijos prezidentas norėjo pasakyti kažką daugiau. Jis daro užuominą, kad kiekvienas iš šių žodžių turi visiškai skirtingą reikšmę. Kiekvienas nurodo kažką visiškai skirtinga. Negalima būti ir nacionalistu, ir patriotu vienu ir tuo pačiu metu – Prancūzijos prezidentui šie žodžiai yra nesuderinami, vienas kitą neigiantys. Vienas yra kito priešybė. Prancūzijos prezidentas, matyt, žino tai, ko nežinome mes.

Dalykas tas, kad nesenoje mūsų laikų istorijoje būta tokių, kurie darė tokią pačią skirtį. Svarbiausias iš jų buvo Josifas Stalinas. Šią įstoriją verta papasakoti.

Atrodo, kad klasikinio marksizmo kūrėjai – Karlas Marksas ir Fydrichas Engelsas – buvo įsitikinę, kad nacionalizmas esąs laikinas požiūris / jausmas, kuris tuo metu svyravo ant išnykimo ribos. 1848 m. Komunistų manifeste sakoma, kad liaudis nebebuvo linkusi vadovautis nacionalizmu – jos nuotaikos buvo universalistinės. Visi jie buvo globalistai. Jie daugiau nebepaisė kalbų ar kultūrų, istorijos, kraujo ryšio ar kilmės skirtumų. Jie pripažino vien klasinę tapatybę. Istorijos veikėjai buvo proletarai, o jų nuotaikos buvo universalios darbo klasės nuotaikos. 1848 m. Marksas nacionalizmą jau laikė anachronizmu, jausmu, kuris įkvėpė vien reakcijai.

Nelaimei, pats proletariatas, matyt, nebuvo toks intuityvus kaip Marksas – ir kilus Didžiajam 1914–1918 m. karui, metėsi į jį be jokių išlygų – kai nacionalinių jausmų banga privertė milijonus jaunuolių pasiaukoti ir žūti mūšio lauke.

Antrojo internacionalo marksistai, įsitikinę, kad proletariatas atsisakė nacionalizmo, kvietė jį sukilti prieš tarptautinį konfliktą – atsisakyti kovoti prieš savo brolius darbininkus. Atsiliepdamas proletariatas visur buvo linkęs konflikte palaikyti savo tautą ir tęsė kovą su savo broliais darbininkais su neregėtu žiaurumu.

Revoliuciniai marksistai buvo sugluminti. Kaip jie turėjo vykdyti pasaulinę revoliuciją, jeigu kiekvienas tautinis proletariato segmentas primygtinai reikalavo savojo nacionalizmo? Rusijos bolševikai nacionalizmą laikė masinės revoliucionierių mobilizacijos kliūtimi. Kaip marksistai, jie suvokė nacionalizmą kaip reakcinį jausmą, skaldantį darbininkų klasę į uždaras pavydžias grupes, priešiškas pačioms sau. Nacionalizmą jie suvokė kaip engiančiosios klasės klastą, kuria siekiama sugriauti visuotinės revoliucijos pastangas. Revoliucionieriams buvo akivaizdu, kad tiesiog priklausymas  darbininkų klasei yra nepakankama vienijančio įkvėpimo sąlyga.

Bolševizmo organizatoriai galiausiai nutarė skatinti patriotizmą – tai yra drausmingą paklusnumą revoliucinės partijos direktyvoms. Kadangi partija ėmė valdyti visa, kas buvo Rusija, paklusnumas partijai perėmė visus įprastus nacionalinės ištikimybės bruožus. Eiliniai rusai galėjo jausti prieraišumą Motinos Rusijos teritorijai, kalbai, kultūrai ir istorijai ir vadinti jį „patriotiškumu“. Partija galėjo įžvelgti tame patriotinio lojalumo revoliucijai ir partijai išraišką. Stalino komunistams patriotiškumas buvo visiška nacionalizmo priešprieša. Nacionalizmas skaldė darbininkų klasę į atskiras nacionalines dalis, o patriotiškumas buvo sukurtas vienyti proletariatą vieningu paklusnumu partijai.

Bėgant laikui, Stalinas panaudojo patriotiškumą siekdamas telkti nekvalifikuotus darbininkus savo diktatūrai palaikyti. Jis suvokė laiko aplinkybes ir paskelbė, kad bolševizmas daugiau nebenumato neišvengiamos pasaulinės revoliucijos ir, pažeisdamas bet kokius klasikinio marksizmo priesakus, pasirinko mėginti kurti socializmą „vienoje šalyje“.

Kadangi Marksas neleido nacionalizmo pasitelkti kaip revoliucionierių telkimo priemonės, Stalinas džiaugėsi liaudies „patriotiškumu“. Liaudis buvo išmokyta, kad ji gyvena šalyje, davusioje pasauliui labiausiai branginamų kultūros vaisių. Ji išmoko, kad už jų gyvenamą šalį privalu aukoti gyvybę. Ji sužinojo, kad yra pasaulio ateitis, ir kai gimtinė buvo užgrobta, ji kovojo „Didįjį patriotinį karą“ – daugiau kaip dvidešimties milijonų gyvybių kaina. Nacionalizmas niekada nepareikalavo daugiau aukų.

Didžiąją dalį Šaltojo karo laikotarpio Prancūzijoje telkėsi didžiausios Vakarų komunistų partijos, kurios ypač orientavosi į Staliną, – kol jis savo paties sekėjų buvo paskelbtas nepaprastai žudyti linkusiu despotu. Prancūzų užsidegimas atvėso. Tačiau įsitraukimo pasekmės lieka, ir Prancūzijos prezidentas, matyt, vis dar išpažįsta tą stalinistinę nacionalizmo ir patriotiškumo skirtį, kurios išmoko universitete iš savo kairuolių dėstytojų.

Anuo metu pagrindinės komunistų partijos pripažino tokią pačią skirtį. Patriotiškumas palaikė Partiją. Nacionalizmas – ne. Patriotiškumas buvo „visiškai priešingas“ nacionalizmui. Imdamos pavyzdį iš Sovietų Sąjungos, maoistinės Kinijos ir Pol Poto Kampučijos komunistų partijos reikalavo, kad jų liaudis būtų ne nacionalistinė, o „patriotiška“. Tai reiškė, kad liaudis bus nuolaidi, paklusni, pasirengusi aukotis ir ginti Partiją nuo visų priešų jos kontroliuojamoje geografinėje erdvėje – ir visą pasaulį matys kaip prisiekusius nacionalistus. Žinoma, kai kurie komunistai atmetė visą šaradą ir kaip Kubos fidelistai atsidėjo drąsiam nacionalizmui su tokiais šūkiais kaip „Tėvynė (Patria) arba mirtis!“

Šiandien teliko saujelė komunistų ir buvusių komunistų, gerbiančių dirbtinę Prancūzijos prezidento pasiūlytą nacionalizmo ir patriotiškumo skirtį. Ji daugiau nebereikalinga jokiems politiniams tikslams. Kinų Si Dzinpinas (Xi Jinping) jos laikosi nesistemingai. Vladimiras Putinas yra nuoširdus nacionalistas. Nacionalizmas reiškiasi visur, o patriotiškumas yra akivaizdi jo išraiška.

Prancūzijos prezidentas tikrai labai mažai ko gali pamokyti amerikiečius apie nacionalizmą ir patriotiškumą. Tarp mūsų yra tūkstančiai jaunuolių, pasiryžusių paaukoti savo gyvybę kovos lauke tam, kad apgintų vėliavą ir vertybes, kurias ji išreiškia. Mums nereikia niekieno pamokymų apie tikrąją nacionalizmo ir jo didvyriškos išraiškos – patriotiškumo – reikšmę.

Anthony J. Gregoras yra Kalifornijos universiteto Berklyje politikos mokslų profesorius emeritas. Jis yra trisdešimties mokslinių knygų autorius ir Italijos Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kavalierius. 

Iš 'The False Dichotomy of Nationalism Versus Patriotism' vertė Artūras Judžentis.

Susiję

Įžvalgos 4378247887549606170

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-11-22 12:13

    Nieko blogo nematau būt naciu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nagi, papasakokite, kaip tamstelė suprantate tą "buvimą naciu"? ;)

      Panaikinti
  2. Socializmas, Liberalizmas = Komunizmas. Kuo greičiau tai žmonės suvoks, tuo greičiau mes galėsime tvarkytis Lietuvą taip kaip MES ŽMONĖS NORIM, o ne prikiša Briuselio Komunistai. Ką išvis veikia Lietuvos kariuomenė? Lietuva ardoma, parduodama iš vidaus. Tai yra pasyvi invazija. Ar būtinas Karinis konfliktas, kad kariuomenė pradėtų ginti šalį nuo įsibrobėlių ir ŠALIES IŠDAVIKU?!!!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-11-22 13:14

      O ką darysim su svetimšale kariuomene, kuri nuolatos "budi"? Pirmiausia reikia išvyti juos, o tada ir Briuselio atsikratyti.

      Panaikinti
    2. Straipsnis TOKIA tema - ir be liberastų bei koloradų "yžvalgū"? Niekada! :)
      Beje, Lietuvoje homunistai nuoseklesni - jie grįžo "prie ištakų", ir su šaknimis rauna ne tik nacionalizmą, bet ir patriotizmą, pakeisdami jį "pilietiškumu". Jokiū če vietiniū ištikimybiū! Da zdrastvujet pasaulinė homunistinė riavaliucija, ura! :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-11-22 13:33

    Svetimšalių kariuomenė iš tikro yra Mažosios Lietuvos teritorijoje iš kur Lietuvai grasina iskanderiais. Ir jų pirma svajonė - išvyti mūsų NATO sąjunginikus iš Lietuvos (Anonimiškas
    2018-11-22 13:14) tai atvirai transliuoja.
    Šiap kariuomenė skirta kariniam šalies gynimui. Prieš politines ar socialines manipuliacijas ir diversijas mūsų kariuomenė kol kas negali pasipiešinti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-11-22 14:01

      Ar skaitėte straipsnį ar šiaip komentuojate? Jame aiškiai apibudinama kas yra nacionalizmas ir kad Amerikiečių kariai visų pirmą apgins savo interesus, o ne buferinę zoną prie Rusijos. Todėl būtina atsikratyti svetimos kariuomenės, kurioje tarnauja svetimšaliai nacionalistai.

      Panaikinti
    2. Matau tris variantus - šitas (2018-11-22 14:01) komentaras yra "pagimdytas":
      a) bukumo
      b) piktybiškumo
      c) a ir b derinio.
      O dar sako, kad koloradai nuo liberastų kažkuo skiriasi. :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-11-22 15:22

      O dar vienas naivuolis, kuris tiki, kad Amerikičių nacionalistai yra Lietuvoje tam, kad apsaugotų svetimą šalį. Tikriausiai nesuprantat kas yra nacionalizmas.

      Panaikinti
    4. Panašu, vertėtų daryti dvitomį "Vietoj anekdoto" nusišnekėjimų rinkinį - liberastų ir koloradų "yžvalgoms", nes jie išties vieni kitų verti. :)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-11-22 14:50

    Ar nebūtų tikslinga Stalino patriotizmą vadinti matriotizmu? Turint galvoje patologišką sovietų polinkį vadinti savo tėvynę "motyne"?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-11-22 17:47

    Geras straipsnis,skaitai ir matai kokių tiktai marazmų istorijoje yra, ir matyt dar bus,ir daugiausiai įvairovių absurdo nelaimių atneša tada, kai į valdžią papuola koks nors fanatikas-marazmatikas, ir prasideda abra kadabra, apsisaugoti nuo tokių labai sunku,ir neaišku kas juo atneša , ar koks laikmetis, gal horoskopai, kvailumas taip pat.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kalbant apie fanatikus-marazmatikus: Merkelienė paantrino Makronui, pareiškusi, kad patriotizmas yra savo nacionalinio suvereniteto atsisakymas: "In this day nation states must today - should today, I say - be ready to give up sovereignty." (https://www.express.co.uk/news/politics/1048913/brexit-news-angela-merkel-germany-eu-sovereignty-uk - ačiū "Anonimiškas 2018-11-23 05:57" po straipsniu http://www.propatria.lt/2018/11/izraelis-ir-sveicarija-atsisake.html už nuorodą). Nes kitaip, tai, aišku, jau bus nacionalizmas - praktiškai nacizmas, kaip čia vienas liberastinis psichelis pareiškė. :)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2018-11-24 02:46

    Straipsnis būtų visai neblogas, jeigu jo pabaigoje nacionalistu nebūtų pavadintas Putinas. O tai visiška nesąmonė. Greta visai taiklių įžvalgų apie marksismą, autorius pamiršta, kad nacionalizmas yra mirtinai pavojingas dar vienam reiškiniui - būtent imperializmui. Būtent dėl to nacionalizmas svetimas tiek daugiautautės Rusijos vadovui, tiek ir kitų imperinės praeities valstybių vadovams, pradedant minėtuoju Prancūzijos vadovu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir taip, ir ne - tiesiog imperialistinis nacionalizmas iš esmės yra jau nebe nacionalizmas, o šovinizmas, nes jei nacionalizmas yra UŽ SAVO naciją, tai šovinizmas - PRIEŠ KITAS nacijas. Nacionalistas gali būti nusistatęs prieš kitos valstybės naciją tuo atveju, jeigu iš jos pusės jaučia grėsmę savajai - bet ne tada, kai pats yra agresorių pusėje. Labai neblogas pavyzdys - lenkų AK: kol jie veikė Lenkijos teritorijoje, tai buvo nacionalistinis judėjimas, bet kai pradėjo lįsti į kitų valstybių teritorijas, tai to nacionalizmo jau nelabai buvo likę - viską užvaldė chamiškas imperializmas.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-11-24 17:35

      Iš dalies taip, bet tuomet rimtame straipsnyje ir nederėtų tokių kaip Putinas vadinti nacionalistais, nes šitaip tik sujaukiamos sąvokos. Be to yra ir dar vienas aspektas - tikras imperialistas neturi nieko prieš tautų maišymąsi, tiksliau dargi visaip tokį maišymąsi skatina imperijos viduje, kad ši kuo stipriau susiklijuotų, o kokiam pakraščiui vis dėlto panorus atsiskirti, jį pirmiausia imtų tramdyti ne imperijos centras, o "bendrabučio" kaimynai.

      Panaikinti
    3. Vėlgi - ir taip, ir ne: Rusijos politika jau "tradiciškai" yra imperialistinė, bet siekia ji ne tiek tautų maišymosi, kiek jų rusinimo.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2018-11-25 00:25

      Ir šitaip vis labiau auga ten siauraakių "rusų" skaičius :D

      Panaikinti
  7. Tas taip - bet, antra vertus, aš dar atsimenu laikus, kai ukrainiečių ar baltarusių kalbą išgirsti buvo didi egzotika.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item