Rasa Čepaitienė. Čingischanas Labanore

propatria.lt nuotr. Tai lyg elektros impulsas gaivinant. Tiesiai į širdį. Vėl ir vėl, kol lygi monitoriaus linija išsikreivins, įgys da...

propatria.lt nuotr.
Tai lyg elektros impulsas gaivinant. Tiesiai į širdį. Vėl ir vėl, kol lygi monitoriaus linija išsikreivins, įgys dailų besikartojantį piešinį. Kol kas daugiausia matyti tik keverzonės, keičiamos ilgų brūkščių. Mūsų visuomenė. Ar ji dar gyva po visų išmoningų ir primityvių, ilgalaikių ir vienadienių, gerai apgalvotų ar chaotiškų eksperimentų, kuriuos ant jos, ant gyvų žmonių kūnų ir sielų, išdarinėjo ir tebeišdarinėja be jokių nuskausminamųjų? Kas tas išprotėjęs Šešėlis baltu chalatu, prisikabinęs „gydytojo“ kortelę? Ar tai politikas, uoliai stumiantis nuošalyje nematomais liekančių lobistų sukurptą ir tik jiems naudingą įstatymą, kurio pasekmes netrukus pajus visi? O gal viršininkėlis, išpūtęs krūtinę nuo savo reikšmingumo uoliai vaikantis pavaldinius, bet subliukštantis ir skubiai užsirakinantis kabinete nuo žurnalistų? Visi jie, gerai prispausti, bemat rastų į ką pabaksnoti pirštu, kratydamiesi kaltės ir atsakomybės. Jie juk niekada ir dėl nieko nekalti, neklystantys ir nieko nesigailintys, pradedant pačia Prezidente ir baigiant menkiausiu šios sistemos sraigteliu, kurio rankose sutelkta kad ir minimali galia spręsti ir bausti. Rusiškai tai vadinama sunkiai išverčiamu terminu „krugovaja poruka“ - kolektyviniu ir solidariu vienas kito dangstymu - būdingu kriminalinėms gaujoms ar mafijinėms struktūroms.

Šokas, kuris mus vis ištinka, ar tai būtų plynai kertamos saugomos (tikrai? nuo ko?) teritorijos, ar tas vis įžūlesnis melas ir smegenų plovimas, kuris laisvai liejasi iš valstybinės, visų mūsų mokesčiais išlaikomos televizijos, įsimiklinus juoda paversi baltu ir atvirkščiai, meistriškai manipuliuojant vaizdais ir žodžiais, ar absurdiškomis dingstimis masiškai pradėti atiminėti padorių, niekuo anksčiau nenusikaltusių šeimų vaikai, verčia klausti, ko tuo siekiama? Galutinai palaužti, o gal priversti masiškai trauktis iš šios nežinomo užkrato pažeistos teritorijos, arba pagaliau atsibusti ir visuotinai pasipriešinti?

Bet kodėl gi taip sunku priešintis, nors sąžinė ir sveikas protas tai ir lieptų, jau šaukte šauktų?

Sąjūdžiui, kurio trisdešimtmetį nūnai minime, buvo lengviau. Nes tuomet priešas buvo žinomas ir aiškus ir todėl buvo lengva su juo kovoti, nuo jo distancijuotis. Mes ir Jie. Imperiniai interesai prieš nacionalinės valstybės siekį. Stovintys Tiesos ir esantys melo pusėje. Bent jau kol neprasidėjo „visaliaudinio“ turto dalybos, ši skirtis padėjo visuomenei orientuotis ir apsibrėžti savo asmeninę poziciją geopolitinių ir moralinių koordinačių lauke. Šiandien yra kitaip. Priešas neaiškus, jis slepiasi šešėliuose, žaidžia su mumis pelės ir katės žaidimą, nerangiai katei vis išsprūsdamas iš letenų. Bet nieko nepasieksime, jau iš karto esame pralaimėję, jei nesugebėsime to priešo atpažinti ir įvardinti.

Joks tikras gydytojas, ne šarlatanas, nepaskirs vaistų prieš tai atidžiai neišstudijavęs ligos simptomų, negavęs tyrimų rezultatų, nenustatęs tikslios diagnozės. Kitaip liga vėl ir vėl atsinaujins, galiausiai atvesdama prie finalinio brūkščio...

O juk tikrasis priešas nepasitraukė 1993 m. rugsėjo 1 d., kartu su sovietinės kariuomenės ešelonais, kai mes naiviai patikėjome, kad okupacija pagaliau baigėsi ir Lietuva jau laisva ne tik de jure, bet ir de facto. Jis liko tūnoti MŪSŲ VIDUJE. Nuolatiniai baksnojimai į sovietmetį, t.y. į praeitį, kartais įgaunantys net masinės isterijos pavidalus, iš tiesų dengia šiukštu nenorimą pripažinti tiesą, kad vidinė kolonizacija nesibaigė, kad ji tęsiasi, tik įgaudama rafinuotesnes, po „europinių vertybių puoselėjimo“ lozungais ir vakarietiško gyvenimo būdo imitacija paslėptas formas.

Ją esant gają ir veiksmingą išduoda vienas labai aiškus ir paprastas požymys. Tai naujųjų, kurių tarpe iš tiesų liko nemažai senųjų sovietinės nomenklatūros atstovų, SAVŲ valdančiųjų polinkis į valdomuosius žiūrėti lyg į užkariautus kolonizuotus svetimuosius ir dėl to be gailesčio išnaudotinus, kaip besmegenė banda manipuliuotinus ar paverstinus nesibaigiančių socialinių eksperimentų, skambiai pavadintų socioekonominėmis reformomis,už kurių įgyvendinimo kaštus ir pasekmes, žinoma, niekas neprisiims atsakomybės, įkaitais ir žaliava. Kitaip tariant, žvelgti į žmogaus asmenį grynai instrumentiškai ir bandyti manipuliuoti juo remiantis iš esmės nužmoginta ir nužmoginančia „racionalia“, „pragmatiška“, kažkieno tai sugalvota ir primesta „kaštų ir naudos“ logika.

Iš kur tai kyla? Kur slypi tokios itin žiaurios, klastingos ir asmenį nuvertinančios sistemos šaknys, kuriai atsinaujinti ir sklisti padėjo ir iš Vakarų tuo metu ateinanti neoliberalioji doktrina, iki begalybės sureikšminusi pinigų ir pelno vertės matą, suišteklinusi gamtą ir žmogų, veikiai įgavusi vietinių neofeodalinių bruožų?

Šį nuostabų auksinį rudenį teko lankytis Naugarde, įspūdingo kremliaus ir daugybės pirmapradžiu baltumu šviečiančių XI-XVIII a. cerkvių mieste. XII-XV a. klestėjusi Naugardo respublika, valdoma laisvųjų piliečių - pirklių - večės (sueigos), kurios kontroliuojamos teritorijos nusidriekė iki pat Uralo ir Sibiro paribių, galėjo tapti alternatyvios - verslios, sumanios, racionalios, dvasingos, turtingos, europietiškos - Rusijos modeliu, kol Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III jos nenukariavo ir neprijungė prie savo valdų. Maskovija tuo metu jau vadavosi iš mongolų-totorių jungo, stiprėjo, telkėsi į imperiją, tačiau pati nejučia perėmė savo užkariautojų įpročius ir papročius, moralę ir vertybes.

Vienos didžiausių žmonijos istorijoje Mongolų-totorių imperijos iškilimas viduramžiais buvo išties fenomenalus. Mažais ištvermingais arkliukais jodinėjantys siauraakiai kariai per nepaprastai trumpą laiką sugebėjo užkariauti didžiules teritorijas, sau pajungdami labiau išsivysčiusias, civilizuotesnes visuomenes. Šį visaėdžių skėrių iš Rytų nenumaldomą antplūdį į Vakarus sugebės sustabdyti tik mūsų protėviai - Lietuvos didžioji kunigaikštija.

Kaip jiems pavyko taip greitai išplisti ir įsigalėti? Tyrinėtojai kalba ne tik apie ypatingą mongoliškojo mentaliteto sąrangą, kurioje pavienis individas totaliai pajungtas kolektyvui, įsikūnijančiam vienasmenėje despotiškoje vado valioje (vaikystėje didžiulį įspūdį man paliko sovietinio filmo epizodas, kuriame chanui prisireikus apžvelgti horizontą, jam bemat buvo suręstas didžiulis kalnas iš... gyvų žmonių kūnų, į kurį įjojęs jis galėjo nevaržomai pasidairyti po plyną stepę...), bet ir apie jų ištobulintą užkariautų teritorijų pavaldumo išlaikymo mechanizmą. Aukso Ordos kolonizatoriai tam naudojo keletą pagrindinių priemonių. Tai buvo šert (nukariautų tautų elitų duodama lojalumo priesaika patronui, mainais už jų įjungimą į imperijos valdymo struktūras, po daugelio amžių atsikartojusi sovietinių sąjunginių respublikų vietinės nomenklatūros kūrime), amanat (imami įkaitai) ir jasak (mokamos duoklės). Šias praktikas perėmė ir toliau plėtojo Aukso ordos užkariauta Rusija, XVIII a. pabaigoje pati užkariavusi Abiejų Tautų Respubliką ir perkėlusi jas į mūsų kraštus.

Ar šis ekskursas į tolimą ir, atrodytų, svetimą istoriją nieko neprimena šiandien, nesibaigiančių skandalų krečiamoje Lietuvoje? Kurioje vis labiau įsigali niekuo nepridengta nuoga galia ir patronažiniai santykiai tarp šią galią turinčių ir jų klusnios ir nuolankios, užtai gerai šeriamos aplinkos? Kur visuotinai išplitusi duoklės mokėjimo praktika „otkatų“, „nuomilžių“, „pakišų“, „brendžio dėžučių“ ir „vokelių“ pavidalu. Kur jau pradėti imti įkaitais vaikai, tiesioginį institucinį smurtą ir spaudimą patyrusius jų tėvus prievartaujant „bendradarbiauti“, kitaip atžalos esą bus negrįžtamai atimamos (mongolai, beje, irgi naudojo vietinių elitų vaikų ėmimą įkaitais ar tiesiog atiminėjimą kaip bauginimo ir vertimo paklusti įrankį). Tačiau nereikia žiūrėti taip toli į praeitį - priversti „bendradarbiauti“ su valdžia, ką parodė šviežia kauniečių Kručinskų drama, kankinimais ir gąsdinimais, šantažu ir melu ypač buvo įsimiklinę dar daugelio gyvai atmintyje išlikę totalitariniai režimai...

Kada gi Čingischanas atsliūkino į mūsų Labanorą, ir dabar jį spėriai „įsisavina“, o mes to nė nepastebėjome? Tas vidinis čingischanas su savo nesuskaičiuojama kariauna ir paslaugiais valdiniais, visuomet pasiruošusiais nusilenkti aukštesnei galiai, o ne proto ar sąžinės balsui?

Kokia per Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje susiklosčiusios sistemos svarbiausia savybė, jos stabilumo ir išlikimo pagrindas? Tai, kad ji visuotinai laikoma NORMALIA ir NEPAKEIČIAMA. Bet sovietmečiu, kol sistema nesubyrėjo, juk buvo taip pat.

Neseniai teko matyti TV reportažą, kuriame buvo kalbintos nedidelio miestelio moterys, apsiperkančios vietiniame padėvėtų drabužių turgelyje. Žurnalistei paklausus, kodėl jos tai daro, šneka greit pasuko prie kainų, jų nekontroliuojamai spartaus augimo. Itin krito į akis, kad visos kalbintos įvairaus amžiaus moterys - nuo senučių iki merginų, - atrodė sutrikusios, susigėdusios, nors nevykusiai bandė tai slėpti, ir to akivaizdžiai nebuvo galima paaiškinti vien jauduliu pirmąkart atsidūrus prieš TV kameras. Buvo justi už viso šito slypint sumišusius veikiausiai neįsisąmonintus pažeminimo ir kartu bejėgiškumo jausmus. Bet nei vienai jų, noriai pasakojančių, kaip pačios lankėsi kitose šalyse ir pastebėjo didelius kainų skirtumus ne Lietuvos naudai, net nekilo mintis paklaust, o kodėl taip yra? Ir ar normalu, kad jos už savo atlyginimą ar pensijas negali sau leisti nusipirkti naujų drabužių? Sistema jas privertė patikėti, kad dėl savo menkų pajamų jos yra kaltos pačios, nes juk nebuvo pakankamai darbščios ar sumanios, kad gyventų oriau. Tačiau veikiausiai gatvėj sustabdytas praeivis, remdamasis savo ir artimųjų patirtimi, paaiškintų, kad ši liberalų skelbiama meritokratinė logika, kai labiausiai turėtų būti vertinami talentingiausi, sumaniausi ir darbščiausi, šioje šalyje seniai nebeveikia, o čia jau seniai įsigalėjusios rytietiškos klanų konsolidavimo, patronų ir klientų formavimo struktūros ir praktikos, kur, esant reikalui, saviškis bus visuomet „išsuktas“ nuo pelnytos bausmės, net pažeidus visas įstatymo, padorumo ir sveiko proto ribas. Kur, - nesenas pavyzdys - žinomas kino srities atstovas ar įtakingas VU profesorius gali sau leisti naudoti padugnių leksikoną įžeidinėdami ir pjudydami jiems neįtikusį studentą, puikiausiai žinodami, kad už tai jiems niekas negresia, mat VU vadovybė pasišovusi net pakeisti Akademinės etikos komisijos sudėtį tam, kad tik išplautų pridirbtas žymiojo VU Tarybos nario kelnes... Ir tai tik mažytis, bet itin simptomiškas, epizodas...

Išties, atpažinti išorinį mongolą ir stoti prieš jį į mūšį būtų lengviau, nei į paviršių ištraukti vidinį skėrį, mokantį tik nuėsti ir apdergti viską, kas tik jo kelyje pasitaiko, paliekant po savęs vien išdegintą dykumą, paklustantį tik nuogos jėgos, prievartos ir klastos instinktams ir linkusiam be galo dauginti ir skleisti šį užkratą.

1362 m. Algirdo vadovaujama LDK kariuomenė prie Mėlynųjų vandenų sumūšė Aukso ordos pulkus ir sustabdė mongoliškosios politinės kultūros nešimą į mūsų kraštus. Gal jau reikėtų naujo mūšio prie Mėlynųjų vandenų?

Susiję

Rasa Čepaitienė 4006703514319285999

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-10-24 22:31

    Daug teisingų minčių ir nuoširdaus susirūpinimo mūsų tautos būkle. Bet:
    1. Apeliavimas į "kiekvieno viduje tūnantį" blogiuką ir raginimai "pradėti nuo savęs" paprastai niekur neveda. Blaiviai pripažinkime, jog tai tik filosofiškai teisinga, bet politiškai neveiksminga, bergždžia retorinė figūra. Esamoje situacijoje PIGMIAUSIA reikia kažką datyti, o ne laukti kol atsikratysime "blogo palikimo"...
    2. Mūšiui prie Mėlynųjų v. vadovavo Algirdas, o ne Vytautas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už pastebėtą klaidą, pati nesuprantu, kaip ji galėjo įsivelti... Dėl "pradėjimo nuo savęs", tai gal nevisai tiksliai supratot mano mintį, arba blogai ją išreiškiau. Turėjau omeny ne tai, o būtent pačios sistemos keitimą. Nors tam, aišku, reikėtų kito, išsamesnio teksto.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-10-25 01:20

    Gerb.Rasa Jūs teisi, seniai jau reikia mūšio prie Mėlynųjų...tiksliau prie (arba prieš) Žydriųjų Neužmirštuolių. Tik va, problemėlė, tos Žydros Neužmirštuolės pavogė visą mūsų kariuomenės rezervą - priaugančią jaunąją kartą (išskyrus nedideles išimtis). Kaip? Ogi, sugebėjo jai išplauti smegenis ir sąžinę. Pripildė ten beribio egoizmo ir savimeilės, hedonistinės pasaulėžiūros, akmeninės nejautros savo artimui ir medinio stuobrio debilizmo savo valstybės istorijai ir tautos likimui. Kartų tęstinumo principas - suardytas. Šis "Projektas" įgyvendintas labai nuosekliai ir moksliškai - nuo Vaikų darželio iki Universitetinės katedros. Akivaizdu, kad "Projekto" konsultantai ir ekspertai labai įgudę ir gerai žino savo darbą. Mus ištiko šokas dėl to, jog "mongolas" atėjo ne iš tos pusės iš kurios laukėme. Patekome į apsuptį ir atsidūrėme netipiškoje situacijoje, todėl ir sprendimai turi būti nestandartiniai. Mums primetami "demokratiniai žaidimai" - rinkimai, referendumai, peticijos ir mitingai jau nebeveiksmingi, nes Uzurpavusieji valdžią patys nesivadovauja jokia demokratija.Tai matome visoje ES.Turi atsirasti naujos teorijos ir nauji praktiniai metodai, kaip išeiti iš šitos orveliškos antiutopijos. Pradinėje stadijoje galime pasinaudoti kaimymu patirtimi (verta paskaityti įvairiomis kalbomis):
    https://en.wikipedia.org/wiki/Polish_Underground_State
    p.s. minėdamas Žydriasias Neužmirštuoles jokiu būdu neturiu omenyje jokios konkrečios LT
    politinės partijos, tai platesnis kontekstas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Todelei aš pasiruošęs kurti Naują Pasaulio Tvarką! Mielieji mano, labai nuosnuoširdiai kviečiu sutikti tai geranoriškai: gintarasra72.blogas.lt

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nėra tokių kaip Vytautas, J. Basanavičius, V. Kudirka, broliai Vileišiai ir kitų... Tai skirtingos asmenybės, bet kas jas jungė? Nepalaužiamas noras išgelbėti savo tautą ir žemę nuo pražūties. Kas sakys, kad jiems buvo lengviau, to istorinės žinios tik paviršutinės. Kokios sąvybės gimdo ir visą gyvenimą išlaiko tą nepalaužiamumą? Mūsų istorija rodo, kad visuomenei išgelbėti pakanka ir nedidelio skaičiaus tokių asmenybių. Yra: nepalaužiamas noras - padėti tautai ir nepalaužiamas noras - savo gyvenimo sąlygas komfortizuoti kitų sąskaita. Viešpačiui, suteikusiam mums teisę rinktis, kurių nepalaužiamas noras labiau prie širdies?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-10-25 11:52

    Čingischano orda kaip infekcinis užkratas keliauja toliau per Europą. Kartais paskaitau rusiškus žurnaliūkščius, kuriuose be visų pasigyrimų ir savęs (rusų) aukštinimų kartais praslysta visai racionali mintis. Čingischano užkratas pasirodo įsismelkė ne tik į rusų smegenis, bet paveikė juos genetiškai. Žinoma, kad kiekviena tauta ar tautų grupė turi savo atskirą genetinį kodą. Tai štai jį ištyrus paaiškėjo, kad rusų genetinis kodas sutampa su suomių-ugrų tautų genetinių kodu, o visai ne su kitų slavų. Suomiai-ugrai, jei teisingai prisimenu, yra artimi mongolų giminaičiai. Taigi viskas pasidaro aišku, Aukso ordos nukariautojai jais ir liko, tik pakeitė savo kalbą į rusų kalbą. Dabar tas virusas atslinko į Lietuvą. Labai ačiū Rasai Čepaitienei už puikų straipsnį. Labai norėčiau tikėtis, kad mongoloidinis virusas dar nepakeitė visos lietuvių tautos genetinio kodo. O kas, jeigu pakeitė? Juk liko žmonių su savu baltiškuoju kodu, taigi dar yra vilties nugalėti rusų-mongolų infekciją. Tik, ko gero, paprasto šamanų užkalbėjimo tam nepakaks. Čingischano palikuonis reikia rauti su šaknimis.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item