Ignas Meškauskas. Sąjūdžiui – 30 metų. Gimė sunkiai, augo sparčiai

voruta.lt Kėdainiuose Sąjūdis vėlavo. Jis kūrėsi kiek kitaip nei kaimynai, Panevėžys šurmuliavo, Raseiniai taip pat, o Kėdainiuose ne...


Kėdainiuose Sąjūdis vėlavo. Jis kūrėsi kiek kitaip nei kaimynai, Panevėžys šurmuliavo, Raseiniai taip pat, o Kėdainiuose nerimą kelianti spengianti tyla. Mano mokytojas Anykščių gimnazijoje, šaulių kuopos vadas Antanas Kryžanauskas, politinis kalinys, gyvenantis Kėdainiuose, sunerimęs esančia tyla, manęs, kaip dirbančio Juridinės konsultacijos vedėju, turinčio ryšių su visuomene, prašo pradėti. Bet kaip pradėti. Nėra nei teorijos nei praktikos. Kalbinau dėl patalpos Kultūros namų direktorių, A. Dambrauską, tas kaip buvęs politinis kalinys, bijo apie tai net kalbėti… Mano darbo aplinkoje, teisme ir prokuratūroje, minties apie kokį judėjimą kratosi iš tolo. Apie miliciją ir kalbos nėra. Tik pavyko prikalbinti jauną teisėją Antaną Jarašių.

Iniciatyvinės grupės atsiradimo laiką lėmė atsitiktinumas

Sekmadienį po pietų atvažiuoja buvęs rajono Kultūros skyriau vedėjas, Švietimo skyriaus vedėjas, kolūkio pirmininkas, mokyklos direktorius Vaclovas Volkus. Abu stebimės  visuomenės pasyvumu, įvertinam baimę. Tarėmės ką reikia daryti. Nutarėm naudojantis individualiais kontaktais, bandyti rengti iniciatyvinę grupę išsilavinusių asmenų, turinčių autoritetą, kad ji būtų patraukli visuomenei. V. Volkus, dirbęs keliose atsakingose pareigose, turėjo socialinių ryšių, aš taip pat be savo pareigų turėjau visuomenines pareigas, buvau Valstybinių įstaigų profsąjungos pirmininku, rajono Draugiškųjų teismų tarybos pirmininku, turėjom galimybę kontaktuoti, dirbti individualiai. Nutarėm kviesti kuriant iniciatyvinę grupę rugpjūčio 5 d.

Kviečiant į iniciatyvinę grupę, kokių tik nuomonių neprisiklausėm: atominė valstybė, kalnai tankų, kas ją privers trauktis iš Lietuvos. Tikrina tik tarybinės visuomenės lojalumą, grynumą, atsidurs išsišokėliai per vieną naktį ūkiniame vagone. Pats sulaukiau patarimų, pvz.:

–  Turi gerą darbą, žmoną, du vaikus, namą žigulį, baseiną, ko lendi gyvas į bėdą – pataria.

Nepasakysi, kad nebuvo protingas, nuoširdus patarimas. Iš tikro buvau gerai prisitaikęs miesčionis, bet matant atgimusią trispalvę, protą, kaip meilėje, nulėmė emocijos.

Dauguma pritarė, žadėjo ateiti, bet neatėjo. V. Volkus taip pat agitavo. Mano žmona Janina, gailėdama karpė prisiminimui dovanotas močiutės skareles, derino spalvas, siuvo vėliavėles.

Iš kviestų per abu virš trisdešimt, drįso ateiti tik vienuolika.

Dalyvaujant Panevėžio Sąjūdžio atstovui Vytautui Šereivai, vienbalsiai nutarėm įkurti Kėdainių Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

Sekančią dieną į mano įstaigą ateina rajono KGB įgaliotinis, J. Kudrešovas ir paklausia, kokį kontrrevoliucinį štabą pas save rengiu. Parodau posėdžio protokolą, kuriame minimas M. Gorbačiovo vardas. Teiraujasi pavardžių. Viešumas ir demokratija neleidžia nuslėpti.

Iš manęs tiesiai į rajono Partijos komitetą

– Kokie partijos nariai, jei privačiame name susėdę aplink baltai padengtą stalą, ant kurio stovi sukryžiuotos dvi buržuazinės Lietuvos vėliavėlės, atsistoję  gieda buržuazinės Lietuvos himną?

Kadangi pusė iniciatyvinės grupės narių komunistų partijos nariai, vengdami nemalonumų nusigando, išskyrus V. Volkų, kuris toliau rizikuoja, kiti prašo iš iniciatyvinės grupės išbraukti, arba kiti tiesiog nebedalyvavo. Bandau aiškinti, kad protokolas surašytas ir pasirašytas, ir atgal kelio nebėra, iniciatyvinė grupė įkurta…

Pirmas Sąjūdžio iniciatyvinei grupei smūgis žemiau juosmens. Ir toliau Sąjūdžio judėjimo kelyje J. Kudrešovas uoliai rūpinosi: metė akmenis, kasė duobes: pasistatę už alyvų krūmo automobilį fotografavo ateinančius į  susirinkimus, naktį  baseine prigirdė iš prigimties su protiniu atsilikimu asmenį, siuntė provokuojančius laiškus.

Nuotaikai krentant įvyksta stebuklas – sužinoję apie iniciatyvinės grupės įkūrimą, atvyksta ciugais mokytojai, gydytojai, Melioracijos instituto moksliniai bendradarbiai, nori dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Po antro susirinkimo nebėra kur prisisėsti. Ant nukentėjusios nuo J. Kudrešovo smūgio iniciatyvinės grupės kaip ant mielių auga, pučiasi Sąjūdis. Kiek  infiltravo KGB savų, žino vienas Dievas. Jų darbai pasirodys vėliau. Kantriai po valandą stovėdami išsako nuoskaudas, trūkumus, valdžios aplaidumą, siūlymus ypač dėl Chemijos gamyklos žmogaus sveikatai, kai kartais nebuvo kuo kvėpuoti, trūkinėdavo moterims sintetinės kojinės, o tarybinio žmogaus plaučiai atlaikydavo, apie ką kalbėti buvo tabu. Gamtai daromą žalą kėlė moksliniai bendradarbiai iš Melioracijos instituto.

Kalbėdami apie trūkumus, žiūrėdami į trispalvę, blaškėmės tarp giliai užslėptos vilties ir nevilties, patiriant kartais ne itin malonę patirtį, priekaištą, kad jei patys nebijom  tremties, neviliokit mūsų sutuoktinių, mūsų šeimų į tremtį. Ne iš gero gyvenimo, kad užmigtum reikia maudytis antrą val. nakties. Koks pranašas gali pasakyti kuom šurmulys gali baigtis? Gatvėje sutikti kariškiai klausia – kaip sąjūdis. Kai parodai iškeltą nykštį  atsako – my Litvų neatdadim / / Mes Lietuvos neatiduosim /.

Ilgai nelaukdami, nutarėm liaudį išvesti į gatves. Sudarėm grafiką, kas kokius paruošiamuosius darbus atliks. Kai jau viskas buvo sudėliota, paaiškėjo, kad nei vienas choras rajone neturi himno žodžių, nei gaidų ir nemoka giedoti. Išgelbėjo Šv. Jurgio bažnyčios choro vadovas Keparutis. Jis turėjo gaidas ir mokėjo giedoti.

Sėkmingai įvykęs miesto stadione daugiatūkstantinis mitingas,parodė Sąjūdžio grupės įtaką ir galią, kurią KGB poskyris troško užvaldyti. Netrukus iniciatyvinės grupės buvo padaryta klaidelė, kuria pasinaudojo savo darbą dirbantys J. Kudrešovo bernai. O buvo štai taip.

Buvo ruošiamasi konferencijai, Sąjūdžio tarybai rinkti. Kadangi iniciatyvinė grupė nepilna, nedarė nutarimo, kas turės balso teisę, kas reikėjo padaryti, o buvo norėta pasitarti susirinkime kas be sąjūdiečių sąrašo turės balso teisę, kaip elgtis su sąjūdžio grupėmis įstaigose, kokie kviesti svečiai, ir taip toliau. Atsirado grupė, kurie siūlo praplėsti, suteikti balsavimo teisę tiems, kurie prijaučia Sąjūdžiui, domisi, atvyks į konferenciją. Toks siūlymas buvo atmestas, kadangi renkama ne visuomenės iniciatyvinė grupė, o pačių sąjūdiečių valdžia, bet vėliau jis buvo įgyvendintas, pastangomis tų, kuriems buvo naudingas.

Po dviejų mėnesių nuo Sąjūdžio grupės įkūrimo persikėlus į suteiktas patalpas, buvo laukiama naujų provokacijų. Viename susirinkime sąjūdietis atsistojęs perskaito laišką, kad iniciatyvinės grupės vienas rengėjų, mokyklos direktorius V. Volkus skriaudžia valytojas. Siūlo tokį niekadėją pašalinti, pareikšti nepasitikėjimą. Suprasdamas infiltruotų asmenų veiklą prieštaravau pasiūlymui be laiško patikrinimo, be pokalbio su valytojom, nepradėti skaldytis. Suklaidinus emocinėmis priemonėmis tikruosius sąjūdininkus, kad permainos reiškia baigti su vargšų skriaudėjais, pašalino ir mane kaip prieštaraujantį  skaldymo sprendimui.

Išvarytas su vilko bilietu nuėjau atkurti Kėdainių šaulių kuopą

Kelias pravesti rinkiminę konferenciją, nesilaikant demokratinių principų, užvaldyti Sąjūdį priešiškoms jėgoms tapo atviras: sąjūdžio tarybą rinko ne tik sąjūdžio dalyviai, bet ir asmenys, pasiųsti KGB poskyrio. Kėdainių Sąjūdis pateko į duobę. Taryba neturėjo išsirinkusi net pirmininko. Galimai nematomu pirmininku tapo KGB skyriaus įgaliotinis J. Kudrešovas, kuris Sąjūdį tiesiog išdūrė. Vyko rinkimai į TSRS Aukščiausią tarybą, kur buvo suteikta teisė kelti kandidatus Sąjūdžio taryboms. Kėdainių sąjūdžio taryba, turėdama išsilavinusių sąjūdiečių potencialą, mokslinių bendradarbių, gydytojų, istoriką, nekėlė savų kandidatais, o pritarė Jonavoje gyvenančio TSKP nario nuo 1967 m. Marijono Visakavičiaus kandidatūrai.

Kėdainių Sąjūdis ilgai duobėje neužsiliko, ir vėl tapo vadovu patriotinių jėgų akcijoms, sėkmingai žengė per Baltijos kelią į Kovo vienuoliktąją. Aktyviai gynė vos pradėjusią plakti, atsikūrusios valstybės širdį, parlamentą. Vilniaus grindinys aplaistytas Kėdainių sąjūdiečių krauju. Du sąjūdiečius – Alvydą Kanapinską ir Vytautą Kancevičių garbingai  palaidojom, 26  sužeisti, dauguma jų  išmirė, kiti paliegę, tik vienas Petras Lapienis guviai vaikšto Kėdainių gatvėmis su vienu inkstu.

Vienuolika susirinkusių kėdainiečių, dalyvaujant Panevėžio Sąjūdžio atstovui, paleido iš butelio džiną, kuris išvedė į gatves kėdainiečius, nukapojo galvas iniciatyvinės grupės kūrėjams ir žengė toliau su dvidešimtojo amžiaus stebuklais. Kėdainių Sąjūdis ne tik padėjo atnešti tautai laisvę, bet ir perbraižyti Rytinės Europos žemėlapį.

Švenčiant Sąjūdžio dešimtmetį, Kėdainių rajono meras Viktoras Muntianas, giedant valstybės himną ant namo, kur įsikūrė iniciatyvinė grupė atidengė atminimo lentą.

„Šiame name 1988 m. rugpjūčio 5 d. įkurta Kėdainių sąjūdžio iniciatyvinė grupė“.

Namo šeimininkės Janinos skruostu nuriedėjo didelė, didelė ašara.

Švęsdami Sąjūdžio 30-metį, kėdainiečiai sulaukė itin garbingo svečio – profesoriaus Vytauto Landsbergio.

„Sąjūdis yra tarsi pirma meilė – apie jį geriausiai papasakoti gali tas, kas tai išgyveno. Tai buvo nepaprastas jausmas – sakė profesorius iš tribūnos. – Lietuva reikalavo teisingų, žmoniškumą nešančių permainų melo ir apgavystės sistemoje. Reikalavome laisvės pasirinkti savo kelią ir vėl BŪTI. Tai buvo moralinė revoliucija ir dabar Lietuva vėl YRA, baigė profesorius V. Landsbergis.

Susiję

Skaitiniai 8189586978302981588

Rašyti komentarą

  1. "[...] ir dabar Lietuva vėl YRA [...]" - o juk yra gyvas velnias siekiančių, kad jos NEBEBŪTŲ - ir tikrai nemenka dalis tokios faunos tarpsta paties Landsbergio aplinkoje.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-10-03 16:57

    Rezultate? Kur dabar Sąjūdis, ką veikia?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item