Andrejus Gaidamavičius. Atsakymai A. Pivoriūnui

Algirdo Aušros nuotrauka  Atsakymai į Privačių miškų savininkų asociacijos vadovo Aido Pivoriūno DELFI paskelbtame straipsnyje paskelbt...

Algirdo Aušros nuotrauka 
Atsakymai į Privačių miškų savininkų asociacijos vadovo Aido Pivoriūno DELFI paskelbtame straipsnyje paskelbtus teiginius. Pilnaverčiam teksto suvokimui būtina susipažinti ir su referuojamu tekstu. 

1. Čia ne isterija, o pilietiškumas. Isterija yra Jūsų straipsnis.

2. Labanoro reikalais susirūpinta ne dabar, o jau prieš 20 metų. Panaršykite Google.

3. Nelegalių dalykų ten neužfiksuota, nes saugomų teritorijų naikinimas yra legalizuotas. Bet už tai Europos Komisija jau ruošiasi skirti Lietuvai baudą. Sumokėsite ją? Nes ir Jūs prisidėjote.

4. Jeigu kalbate apie ilgametę miškų ūkio praktiką, tai nueikite į puslapį Geoportal ir pažiūrėkite kaip keitėsi miškų vaizdas per 20 metų. Pamatysite, kad masiniai plyni kirtimai nėra jau tokia ilgametė praktika.

5. Neįgudusi akis, kuriai plynės atrodo baisiai – nėra problema. Problema yra atbukusi akis, kuriai plynės atrodo OK.

6. Atkurti monokultūras be plynų kirtimų gal ir sunku, bet atkurti miškus galima ir be plynų kirtimų. Pavyzdys šiuo atveju ne miškais pertekusios Skandinavijos šalys, o Vakarų Europos šalys, kurios miško turi mažiau ir priverstos kirsti neplynai, nes miškas reikalingas ir visuomenei. Lietuvoje vienam gyventojui tenka vos pusė hektaro miško, Suomijoje – 4 ha.

7. Pušys Lietuvos sąlygomis puikiai atsikuria po sėkliniais medžiais, kuriuos reikia palikti, o ne iškirsti, kaip dabar daroma. Jeigu kalbame apie pušynus saugomose teritorijose – tai ten prie jų išvis nereikia kišti nagų. Pušis – ilgaamžis medis ir jos nereikia „atkurti“ po 100 metų, nes lengvai pasiekia 200-300 metų amžių.

8. Labanoro regioniniame parke esančių medžių kirtimo amžius nėra „gerokai didesnis“, nes 60 proc. parko miškų – ūkinės paskirties (kas nesuderinama su parko įsteigimo tikslu) ir juose pušis kertama 100 metų, kaip ir nesaugomoje teritorijoje. Tuo tarpu gamtinė ir rekreacinė vertė pušynuose tik nuo 120 metų pradeda atsiskleisti.

9. Miškų skirstymas į grupes, t.y. ūkinius ir neūkinius, yra sugalvotas sovietmečiu ir kitose valstybėse seniai to nėra. Požiūris į mišką turi būti pagarbus ir tausojantis, nesvarbu, kokias linijas nupaišė žemėlapiuose kabinetiniai žmonės, nes tas suskirstymas grupėmis yra toks, kokio norėjo urėdai. Labanoro girioje labai dažnai IV grupės (ūkiniai miškai) savo gamtine verte nė kiek nesiskiria nuo draustinių ar rezervatinių miškų. Ta patvirtina Aplinkos ministerijos finansuotas projektas, kuris kainavo 11 milijonų Lt. Gamtininkai ūkiniuose miškuose atrado labai daug europinės svarbos miško buveinių, kurios pradėtos kirsti pirmiausiai, vos tik paskelbus jų sąrašą. Kad tik nesugalvotų kas jų saugoti. Kitaip nei ekologiniu banditizmu to nepavadinsi.

10. Apie kitus „apribojimus“: ūkiniuose parko miškuose gali kirsti pavasarį su visais paukščių lizdais ir jų jaunikliais, daugumos plėšriųjų paukščių lizdaviečių apsaugos zonos yra sumažintos. Sovietmečiu aplink jūrinio erelio lizdą nebuvo kertama 300 m (veisimosi laiku – 1 km), o dabar tik 200 m spinduliu. Be to, giriose labai sumažėjo senų, didelių medžių, tvirtomis šakomis, tad tiems plėšriesiems jau nėra kur lizdo krauti. Jūrinio erelio lizdas po lietaus gali sverti visą toną. Surasti Labanoro girioje medį, kuris tokį lizdą atlaikytų, dabar labai sunku.

11. Labanoro giria išliko ne dėl tokio ūkininkavimo, koks yra dabar, o dėl tokio, koks buvo prieš 30 metų ir anksčiau, kai medkirčiai girininkijose dirbo su arkliais, o ne su milijonus kainuojančiais medienos kirtimo kombainais.

12. Nežinau, kam labiausiai byra pinigai iš Labanoro girios kirtimų, bet visuomenė tai pajaučia minimaliai. Į biudžetą sumokama tik tiek, kad padalinus kiekvienam Lietuvos gyventojui gautųsi tik 6 centai per metus. Dėl tokių pinigų kertama istorinė ir pati gražiausia Lietuvos giria. Dabar susidaro įspūdis, kad valstybiniai miškai kertami tik tam, kad išlaikyti urėdiją.

13. Manipuliuoti „padidėjusiu“ miškingumu irgi nevertėtų. Atmetus kirtavietes Lietuvos miškingumas būtų ne 33 proc., o toks, kaip ir po II pasaulinio karo – tik 20 proc., kuomet kirtavietės nebuvo laikomos mišku. Globalinis gamtos išteklių institutas, vertindamas nuotraukas iš kosmoso, apskaičiavo, kad per pastaruosius 17 metų Lietuva neteko apie 282 tūkst. ha miško dangos. T.y., pagal Lietuvos sampratą ten yra miškas, bet „laikinai nėra medžių“.

14. Na, o tas pasakas apie tai, kad iškertame dvigubai mažiau nei priauga, jau reikia nustoti sekti. Nes prieaugis skaičiuojamas visų miškų, taip pat ir jaunuolynų, kurie auga labai sparčiai, bet bus kertami dar labai negreitai. Jei kirtimus orientuojame pagal jaunuolynų prieaugį, vadinasi, dabar mes kertame avansu. Jei rytoj iškirstume visą Labanoro girią ir pasodintume iš naujo, tai kitąmet medienos prieaugis būtų labai didelis, bet nebūtų ką kirsti.

15. Miško atsodinimas nėra problema, nes medžiai užauga ir nesodinti. Problema yra ta, kad žmonės negyvena taip ilgai kaip medžiai ir iškirstų girių ataugimo niekas iš mūsų nesulauks.

16. Metinė kirtimo norma nuolat didinama kas penkeri metai ir nuo 2000 metų vien valstybiniuose miškuose padidėjo visu milijonu kubinių metru. Klausimas, kodėl tik dabar kilo „isterija“, nors kirtimai buvo vis didinami visada, gali iškilti nebent tam, kuris galvoja, kad tuos kirtimus galima didint be galo ir niekam dėl to netruks kantrybė. Be to, pažiūrėkite į kalendorių – užaugo Nepriklausomybės karta, kuri turi žymiai didesnius poreikius ir geriau gina savo teises į tai, kas jiems teisėtai priklauso – valstybinius miškus. Pagaliau atsirado supratimas, kad kiekvienas pilietis yra valstybinių miškų savininkas. Ne miškininkai ir ne valdininkai, kurie iki šiol miške jautėsi kaip savo nuosavame darže.

17. Jeigu teigiate, kad miškų kirtimo normą pasiūlė didinti mokslininkai, tai gal atsiverskite konsultacinės miškų ūkio tarybos sąrašą ir paskaičiuokite, kiek ir kokių sričių ten yra mokslininkai. Ar Jūsų kolega Algis Gaižutis, kuris yra taip pat iš privačių miškų, bet lygiai kaip ir Jūs kažkodėl susirūpinot valstybiniais miškais, yra mokslininkas? Aš medienos pramonės įmonių atstovai yra mokslininkai? Ar visas tuzinas valdininkų yra mokslininkai? Yra vienas kitas miškininkytės dėstytojas, bet ar yra nors vienas ekologas? Kodėl Aplinkosaugos organizacijų koalicija buvo nustumta nuo tos tarybos ir iki šiol negali išsireikalauti, kad turėtų ten savo atstovą? Yra Lietuvoje ir kitų mokslininkų, dirbančių VDU, atliekančių tarptautinius tyrimus apie plynų kirtimų poveikį ekosistemoms, bet jų į tokias konsultacines tarybas nekviečia.

18. Melas, kad Lietuva yra tarp mažiausiai mišką kertančių šalių Europoje. Pasižiūrėkite Europos aplinkos apsaugos agentūros sudarytą miško naudojimo žemėlapį. Jame iš tolo šviečia visos trys Baltijos sesės, kaip vienos intensyviausiai kertančios miškus žemyne.

19. Miškų tema ne supriešino visuomenę, o kaip tik suvienijo. Į vienas miško gynimo gretas stojo labai skirtingi žmonės, kurie kitu atveju niekada nesusitiktų ir nesikalbėtų. Reikėjo pačiam atvykti į Labanorą spalio 13-tą ir tuo įsitikinti.

20. Jeigu jau lyginti miškų kirtimo sustabdymą mėnesiui su traukinių sustabdymu, tai reikia pasakyti, kad tas traukinys sustabdytas laiku, nes lėkė į pražūtį.


Susiję

Įžvalgos 5466489640429798192

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item