Aistė Petrauskienė: „Turime puoselėti laisvės kovų atminimą“

„Liaudies kultūra“ 2018 m. Nr. 4. Valstybės atkūrimo šimtmečio metais minime ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (toliau – LLKS) ginkl...

„Liaudies kultūra“ 2018 m. Nr. 4.

Valstybės atkūrimo šimtmečio metais minime ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (toliau – LLKS) ginkluotųjų pajėgų vado, Adolfo Ramanausko-Vanago šimtąsias gimimo metines. Kitai metais laukia dar dvi sukaktys: LLKS 1949 metų vasario 16 d. deklaracijos  – Lietuvos valstybės tęstinumą užtikrinančio dokumento – pasirašymo 70-metir ir LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto 110-osios gimimo metinės. 

Šia proga apie bendraminčių bendruomenę telkiančius naujus partizaninio karo tyrimus kalbamės su istorike, Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio  (toliau – LLKĮS)  pirmininke dr. Aiste Petrauskiene. 

- Pirmiausia pora žodžių apie LLKĮS. Šis sambūris prisistato kaip pilietinė iniciatyva, jungianti akademinės bendruomenės narius, kraštotyrininkus, kūrėjus ir visus geros valios žmones, kurie puoselėja 1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo atminimą. Kaip jis susibūrė?

- Šiandien, praėjus aštuoneriems metams, sakyčiau, simboliška, kad LLKĮS užuomazgos radosi 2010 m. vasario 16 d. būtent Balandiškyje (Radviliškio r.). Vietoje, kuri po keleto metų mums tapo viena svarbiausių: sąjūdžio nariai kasmet ten vyksta Vasario 16-ąją, o rugpjūtį rengiamos pažintinės stovyklos jaunimui. 2010-aisiais visuomenininkai pasirūpino, kad virš griūvančios partizanų rėmėjų Sajų sodybos būtų pastatyta stoginė, įvyko gražus minėjimas. Tąkart ten susipažino istorikas Vykintas Vaitkevičius ir partizanų istorijos metraštininkas Romas Kaunietis. Po mėnesio, kovo 15 dieną, R. Kaunietis Vykintui patikėjo keturis dešimtmečius kauptą turtą – įrašų kasetes su laisvės kovotojų pasakojimais (iš viso 520 valandų pasakojimų apie herojišką ir tragišką pokario istoriją;šiuo metu visi įrašai yra suskaitmeninti ir saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute [1]). Užsimezgė graži pažintis ir draugystė. Sakyčiau, būtent tada buvo įkurta sąjūdžio ugnelė.

Po metų, kovo 15 d., su Vykintu, Romu bei Mantu Lapeika vykome į Šiaulius kalbinti partizano Alfonso Daunio. Grįždami prisiminėme pažįstamus laisvės kovų puoselėtojus ir pasidžiaugėme, kad yra Lietuvoje žmonių, kurie ne už pinigus, bet iš idėjos dirba laisvės kovų atminimo išsaugojimo darbą, tik dažniausiai tai daro pavieniui ir tyliai. Taip kilo idėja juos suburti: susitikti, pasikalbėti ir pasidalinti patirtimi.

Tikriausiai gražiausi darbai visada gimsta ne popieriuje, o širdyse. Dar 2011 m. gegužę susirinkę į pirmąjį LLKĮS sąskrydį (jame po ilgų ginčų ir diskusijų buvo išsirinktas pavadinimas), jį, kaip asociaciją, įregistravome tik šių metų vasarį. Džiaugiamės, kad iš pradžių save išbandėme, patikrinome, ką galime, o ne skubėjome užsiregistruoti. Sąjūdžio veikla nė vienam iš mūsų nėra tiesioginis darbas, už kurį būtų mokamas atlyginimas, vis dėlto neskaičiuojame nei šiai veiklai „sugaišto“ laiko, nei skirtų lėšų. Suprantame, kad tai yra tik maža dalelė to, ką galime nuveikti, atsidėkodami partizanams, ryšininkams, jų rėmėjams už tikėjimą Lietuva pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. 

- Užsimenama, kad šio sąjūdžio nariai yra pasirašę deklaraciją? Kokia ji? 

- Pirmasis mūsų sąskrydis įvyko sąjūdžio nario ir gero bičiulio Algimanto Stalilionio sodyboje Pakaušių kaime (Panevėžio r.) 2011 m. gegužės 14–15 d. Jame dalyvavo 26 asmenys iš visos Lietuvos,skaitėme pranešimus. Šis susibūrimas sutapo su Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, tad tą dieną buvo priimta ir pasirašyta sąjūdžio deklaracija. Ją sudarė penki punktai, kuriais, visų pirma, apsibrėžėme, kokios mūsų vertybės, ko mes siekiame ir kokias ateities vizijas matome. Pabrėžėme, kad visas laisvės kovų palikimas yra vienodai reikšmingas ir privalo būti išsaugotas ateities kartoms; visi laisvės kovų istoriją menantys dokumentai priklauso lietuvių tautai ir turi būti laisvai prieinami; nutarėme, kad su sovietinėmis struktūromis bendradarbiavusių asmenų slėpimas prieštarauja lietuvių tautos ir valstybės interesams; kad partizaninio karo vietoms turi būti skiriamas valstybinis dėmesys; o pilietinis ugdymas turi užimti deramą vietą švietimo sistemoje. Pasirašyta deklaracija buvo išsiųsta svarbiausioms Lietuvos valstybės institucijoms.

Smagu prisiminti, kad susitikimo metu parengtą deklaraciją iškilmingai ėjome pasirašyti į gretimo kaimo pamiškę (už kelių šimtų metrų nuo A. Stalilionio sodybos), nes šis turėjo Vanagiškių vardą (partizaninio karo pradžioje laisvės kovotojai vadinti vanagais) 

2010 m. į Sąjūdį susibūrė, o šiandien jame yra oficialiai užsiregistravę skirtingų kartų žmonės. Sąjūdžio branduolį sudaro energingas jaunimas, studentija, o brandai ir gyvenimiškai patirčiai atstovauja vyresnieji, kaip antai Romas Kaunietis, Bronius Mažylis, Valdas Striužas. Nepaisant amžiaus skirtumo mus visus vienija idėja ir tikslas puoselėti laisvės kovų atminimą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad galvojame kaip vienas – daugelis turime savo tyrimų prieigas ir požiūrius, vis labiau išryškėja ir kartų skirtumai (dalis deklaraciją pasirašiusių žmonių iš mūsų būrio atskilo), bet nė vienas neabejojame, kad laisvės kovos yra be galo prasmingas Lietuvos istorijos puslapis, jaučiame tos kartos žmonėms, jų išgyvenimams begalinę pagarbą. 

- Lietuvos partizaninio karo atminimą puoselėjate keliais būdais – visų pirma, tęsdami jo tyrimus. Tai ir darbas su archyviniais dokumentais, ir partizanų karo vietų lauko tyrimai, ir tolesnis šio karo dalyvių, liudininkų pasakojimų fiksavimas...

- LLKĮS turi veiklos gaires, bet ne ilgamečius planus, nuo kurių negalėtume nukrypti. Dažnai ne mes pasirenkame vietas, o jos pasirenka mus. Taip nutiko su pirmaisiais mūsų archeologiniais partizaninio karo vietos tyrimais Daugėliškių miške. 2010 m. pavasarį šiai vietai tiesiog reikėjo pagalbos. Džiaugėmės ir kaip gyvenimo dovaną priėmėme galimybę savo Sąjūdžio veiklą pradėti būtent tokiais tyrimais. Daugėliškės mus užaugino, sustiprino ir suteikė pasitikėjimo. Esame prisirišę prie mums brangių vietų, todėl kasmet liepos 22 dieną, menančią čia vykusius istorinius įvykius, čia sugrįžtame su naujais ir senais draugais (beje, šią dieną yra gimęs ir tyrimų vadovas Gediminas Petrauskas, Daugėliškių miško bunkerio tyrimams paėmęs savo pirmąjį archeologinį leidimą). 

Mums svarbūs ir susitikimai su laisvės kovotojais: jaučiamės tęsiantys ilgametį laisvės kovų metraštininko Romo Kauniečio darbą. Man asmeniškai labai įsimintini buvo 2013 m., kai pradėjome Vyriausiosios partizanų vadovybės tyrimus. Tuomet kone kas savaitę lankėme laisvės kovotojus, dažniausiai partizanų ryšininkes (deja, dauguma jų jau iškeliavę anapilin), o jų rekomendacijos tiesė mums tolesnius kelius. Aplankius vieną ši teiraudavosi, ar jau buvome pas jos draugę. Gavę telefono numerį, ilgai nelaukę vėl išsiruošdavome į kelią. Įsimintini susitikimai su tuomet jau į dešimtą dešimtį įkopusiomis, tačiau šviesią atmintį išsaugojusiomis Vyriausiosios vadovybės ryšininkėmis Leonora Grigalavičiūte-Rubine, Rože Jankevičiūte-Žalnieriūniene, Elvyra Pliupelyte bei kitomis to meto didmoterėmis, kurių per keletą metų aplankėme kelias dešimtis. Kelias valandas be pertraukos trunkančio pokalbio metu paklausdavome, gal jos norinčios atsikvėpti, pailsėti, bet visos sutartinai sakydavo, kad ne, jos nepavargusios, nebent mes pavargome jų klausytis. Puikiai suprantame, kad gyvename ir tyrimus atliekame pereinamuoju laikotarpiu –laisvės kovotojai išeina, tad jaučiamės turėję išskirtinę galimybę pamatyti, pakalbinti, apkabinti mūsų tautos šviesiausiuosius ir jiems padėkoti.

Galima paminėti, kad sąjūdžio dalyviai surengė jau keletą kompleksinių partizaninio karo vietų tyrimų ekspedicijų. Be jau minėtų Daugėliškių miško (Raseinių r.) bunkerio ir partizanų žūties vietos tyrimų (2010 m., vad. G. Petrauskas, talkino V. Vaitkevičius), darbuotasi spėjamose Alytaus Šilo (Alytaus r.) partizanų palaikų užkasimo vietose (2011–2012 m., vad. L. Ivanovaitė ir G. Petrauskas); atlikti Lietuvos partizanų ryšininkų ir rėmėjų Sajų sodybos Balandiškyje (Radviliškio r.) archeologiniai tyrimai (2012–2013 m., vad. G. Petrauskas, talkino V. Vaitkevičius); kasinėtos Pagrendos miško (Elektrėnų sav.) bunkerio ir partizanų žūties vietos (2013 m., vad. L. Ivanovaitė, talkinant G. Petrauskui), taip pat Blinstrubiškių miško (Raseinių r.) žeminės ir partizanų žūties vietos (2017 m., vad. G. Petrauskas).

Kiek plačiau norėtųsi paminėti Užpelkių miško (Radviliškio r.) kautynių ir partizanų žūties vietos tyrimus. Ši vieta svarbi ir išskirtinė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, čia žuvo du 1949 m. Vasario 16 d. deklaracijos signatarai – Petras Bartkus ir Bronius Liesis. Tai pakeitė tolesnę LLKS veiklos kryptį. Antra, likę gyvi kautynių liudininkai paliko išsamius kautynių aprašymus, o partizanų archyve buvo išsaugota Lauryno Mingėlo-Džiugo piešta jų schema. Nors ji ne kartą skelbta, tiksli kautynių vieta nebuvo žinoma, ir tik po keletą metų trukusių archyvinių ir archeologinių žvalgomųjų tyrimų galime pasakyti, kad tipinis atminimo ženklas buvo pastatytas už 2 km nuo tikrosios kautynių vietos. Taip pat galime įvardyti dviejų ten žuvusių ir dviejų sėkmingai iš kautynių pasitraukusių asmenų pavardes.

Atviro tipo stovyklą ir kautynių vietą pavyko surasti tik trečiaisiais paieškų metais, šį rezultatą lėmė gerai atlikti namų darbai. Surasti šaudmenys iš esmės patvirtino Džiugo pieštą kautynių schemą, o stovyklos centre buvo surastas ypatingas radinys –žiedas su Vyčiu. 

Gera prisiminti praėjusiais metais jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis“ metu Užpelkių miško partizanų stovyklos vietoje į ąžuolą įkeltą Broniaus Mažylio išdrožtą rūpintojėlio skulptūrėlę (LLKS leido leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“) su kalvio Rašido Sadrejevo nukalta saulute. Tąkart visai neplanuotai keletas stovyklos dalyvių vienas po kito deklamavo eiles, dainavo dainas. Argi gali būti kas nors prasmingesnio?!  

- Kitas jūsų veiklos baras – dalinimasis sukauptomis žiniomis ne tik tarpusavyje, bet ir su skirtingų regionų žmonėmis, jaunimu, vaikais...

- Svarbiu LLKĮS veiklos baru laikyčiau nuo 2012 m. Lietuvos partizanų ryšininkų ir rėmėjų Sajų sodyboje Balandiškyje rengiamas vasaros stovyklas „Laisvės kovų atmintis“ . Šįmet stovyklautojai iš visos Lietuvos bursis jau septintąjį kartą, kad kartu su istorikais ir archeologais mokytųsi pažinti laisvės kovų paveldą, kad pajustų bendraminčių bendrystės svarbą ir galią. Teigiami stovyklos dalyvių atsiliepimai, sugrįžimas į ją ir kitais metais rodo, kad viskas klostosi sėkmingai. Ir dar norėčiau pasakyti, kad mūsų jaunimas yra puikus. Jie nori žinių, jiems reikia pajusti ir asmeniškai išgyventi laisvės kovų istoriją. O jei jaunimui kažkas neįdomu, gal tiesiog kalbame ne jų kalba? Juk negalime pykti, jeigu jiems nuobodoka kelias valandas stovėti prie paminklo ir klausytis nesibaigiančių kalbų. Tačiau jie išties noriai dainuoja partizanų dainas, su didžiausia pagarba žvelgia į dar gyvus, stovyklos metu kalbinamus laisvės kovotojus. Kas žino – jei prireiktų, gal jie taptų naujaisiais, XXI amžiaus, mūsų tautos herojais?

Per metus įvairiose Lietuvos vietose skaitome viešas paskaitas, susitinkame tiek su politiniais kaliniais, tiek su jaunimu. Jau minėjau kasmet vykstančius LLKĮS sąskrydžius. Nuo 2011 m. jie rengiami antrąjį gegužės savaitgalį. Esame sulaukę klausimų, kodėl jie vyksta ne Vilniuje, jei daugelis jų dalyvių šiuo metu gyvena sostinėje. Nuo pat pirmųjų sąjūdžio sąskrydžių sąmoningai apsisprendėme vykti į vietas, kuriose okupacijos metais bent širdyse ir mintyse buvo išsaugota laisva Lietuva. Juk ne Vilniuje vyko partizaninis karas... Kaip jau minėta, pirmasis sąskrydis vyko Pakaušių kaime . Antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir penktasis sąskrydžiai įvyko Paberžėje, 1863 m. sukilimo muziejuje (Kėdainių r.), šeštasis – Tytuvėnų regioninio parko direkcijoje (Kelmės r.), septintasis – Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose (Rokiškio r.), aštuntasis– gimtajame ilgamečio laisvės kovų istorijos puoselėtojo Broniaus Kašelionio Krikštonių kaime (Lazdijų r.). 

Jau tradicija tapo, kad pirmąją sąskrydžio dieną klausomasi pranešimų, jie aptariami, rengiama diskusija ir vakaronė; o antrąją – lankomos partizaninio karo vietos. Nors tai LLKĮS narių sąskrydis, kasmet kviečiame į jį atvykti vietos bendruomenės narius bei kitus mūsų veiklai neabejingus žmones.

- Esi apgynusi disertaciją „Partizaninio karo vietos: įamžinimas ir įpaveldinimas nepriklausomoje Lietuvoje“, kurioje buvo suformuluotos kelios esminės nuostatos, skatinančios į pokario partizaninį karą pažvelgti naujai.  

- Mano disertacijos tema atsirado dar bakalauro studijų metu tyrinėjant Daugėliškių miško bunkerį. Apgynusi disertaciją dažnai išgirstu aplinkinių pastabų, kad dabar jau viską žinau apie partizaninį karą. Deja, toli gražu ne viską! Šiandien žinau išties nemažai, tačiau man pačiai kur kas svarbiau, kad atradau sau atsakymus į svarbiausius ir pamatinius klausimus, kas ta laisvės kova.

Lietuvos partizanų pogrindžio valstybės samprata nauja, neretai gluminanti, kelianti daugybę klausimų ir abejonių, tačiau jos kyla tik dėl to, kad partizaninio karo giliausia prasme vis dar nepažįstame. Trumpai pažvelkime, koks buvo mūsų santykis su laisvės kovomis ištisus dešimtmečius. Sovietinė sistema paliko siaubingą ideologinę propagandą, kurios padariniai, laimei, jau sparčiai nyksta. Atgavus nepriklausomybę atsivėrė buvę saugumo struktūrų dokumentai, žmonės galėjo susipažinti su laisvės kovos dalyvių baudžiamosiomis bylomis, agentūrinėse bylose sekti išdavysčių ir gerai apgalvotų agentų smogikų operacijų eigą, operatyvinėse bylose rinkti duomenis apie įvykusias operacijas. Bet kad ir kaip stengiamės atsiriboti nuo sovietinės propagandos, turime sutikti, kad tą krauju rašytą „istoriją“ užrašė mūsų priešai. Gavę į rankas uždraustą vaisių, patys patekome į spąstus ir savo laisvės kovų istoriją ėmėme rašyti, remdamiesi jų dokumentais. Užbėgdama už akių noriu pasakyti, kad tie dokumentai yra be galo svarbūs, jų reikšmės neneigiu, pati labai daug laiko praleidžiu Lietuvos ypatingajame archyve, bet jie ne patys svarbiausi.

Santykį su partizanų valstybe užčiuopiau tuomet, kai ėmiau skaityti laisvės kovotojų dokumentus. Ne pavienius, ne jų ištraukas, o žvelgti į juos kaip į visumą. Nors jie būtų parašyti ir pačia taisyklingiausia lietuvių kalba, juos perskaityti šimtą kartų sunkiau nei rusų kalba, net ranka rašytus sovietinius dokumentus. Nes partizanų dokumentai dažniausiai šifruoti, juose daug užuominų, tik puse lūpų pasakytų žodžių, kuriuos gali suprasti, tik atlikęs didžiausią tyrimą. 

Partizanų valstybės istorija – tai partizanų vadovybės pasakojimas. Apie jį duomenų mums nepaliko nei saugumo struktūrų vestos bylos, kuriose visi partizanai pateko į tą pačią „bandito“ kategoriją, nei nepriklausomybės sulaukę laisvės kovotojai. Deja, bet kone visi LLKS signatarai, sričių, apygardų ir net rinktinių vadai žuvo.

Tiems, kam sunku suprasti, ką turiu omenyje, partizanų valstybę siūlau palyginti su šiandienine Lietuva. Juk jei bandytume parašyti savo valstybės istoriją, remdamiesi tik apklausomis gatvėse ar analizuodami forumuose (ypač nedraugiškų šalių) vykstančius pokalbius, neapčiuoptume tikrovės. Mums neišvengiamai reikėtų susipažinti ir su Konstitucija, įstatymais, įvairiais reglamentais. Taip ir su partizaninio karo istorija. Jau beveik trisdešimt metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tad ji jau privalo būti rašoma remiantis kruopščiai kauptais ir saugotais partizanų dokumentais. Daugelis mūsų nė nenumano, kokio masto lobyną turime visai šalia [2].

- Po Atgimimo įsibėgėjo ne tik partizanų istorijos tyrimai, bet ir jų atminties vietų įpaminklinimo darbai. Ar galėtum bendrais bruožais nusakyti, kaip, kieno iniciatyva šios vietos buvo žymimos?  

- Tai, kas vyko Atgimimo metais, – tikras fenomenas. Manau, nesuklysiu jį palyginusi su išsiveržusiu ugnikalniu, kuris kelis dešimtmečius laukė savo valandos iššauti. Žuvusiųjų palaikų paieškos, istorinių vietų fiksavimas, jų ženklinimas įvairiais atminimo ženklais, bunkerių atstatinėjimas apėmė visą Lietuvą. Verta pastebėti, kad valstybės institucijos tuomet sekė paskui privačias iniciatyvas. Tik gerokai vėliau buvo patvirtinti atitinkami įsakymai ar įstatymai.

Šiandien pažvelgus į tą pirmųjų nepriklausomybės metų laikotarpį galima nuoširdžiai pasidžiaugti, kad kone kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo laisvės kovų atminties puoselėtojus. Vieni rinko sakytinę istoriją, kiti ieškojo vietų, treti rūpinosi jų įamžinimu. Dauguma jų šiandien jau garbaus amžiaus arba iškeliavę anapilin, tačiau jų nuveikti darbai neturi senaties. Nors keletą jų norisi paminėti ir prisiminti: Vytautas Juodsnukis, Aldona Vilutienė ir Justinas Sajauskas savo jėgas skyrė Suvalkijos partizanams, Bronius Kašelionis – Dainavai, Balys Juodzevičius – Utenos kraštui, Antanas Šimėnas – Panevėžiui, Alfonsas Beresnevičius – vidurio Žemaitijai, Dionyzas Varkalis – Klaipėdos, Šilutės kraštui, ką ir kalbėti apie didžiulį Romo Kauniečio indėlį. 

Aktyviai įsijungė ir jų jaunesni, bet šiandien jau didelę patirtį sukaupę kolegos: Laimonas Abarius, Valdas Striužas, Gintaras Vaičiūnas. O kiek dar mano nepaminėtų, gražius ir prasmingus darbus be atlygio dirbančių žmonių buvo ir yra!

- Disertacijoje esi pasiūliusi naują partizaninio karo įamžinimo strategiją. Kokia jos esmė?  

- Teisingiau būtų sakyti: ne pasiūliau naują, o grąžinau prie pirminės idėjos. Pagrindinis dalykas, ko pasigedau, išnagrinėjusi valstybės institucijų įamžinimo ir įpaveldinimo politiką, tai dėmesys tikrosioms istorinėms vietoms. Po įvykusių kautynių ir žūčių likę gyvi laisvės kovotojai, jų ryšininkai, rėmėjai arba artimieji neretai stengdavosi tose vietose palikti ženklą: įrėžti medyje datą ar kryžių, pastatyti akmenį, pasodinti medelius. Okupacijos metais tikrosios vietos buvo saugomos, kuriant simbolių kalbą ir tikintis, kad, susigrąžinus laisvę, tie slapti žymenys padės šias vietas atrasti ir iškelti į viešumą. Būtent todėl Atgimimo metais dar gyvi laisvės kovotojai aktyviai ieškojo tikrųjų žūties bei kautynių vietų ir bunkerių. Ir tik vėliau, į šią veiklą įsitraukus valstybės institucijoms, buvusi tvarka pasikeitė. Paminklai, neretai skirti išsyk visam kaimui, imti statyti pakelėse ir pamiškėse. Taip sumažėjo dėmesys tikrosioms istorinėms vietoms, o laisvės kovų pasakojime įvykiai iš esmės tapo beviečiai. Mūsų laisvės kovų žemėlapis ištuštėjo, nors iš tiesų jis kupinas istorijų ir pasakojimų. Šiandien tokį žemėlapį atkurti vis sudėtingiau, nes gyvų liudininkų labai sparčiai mažėja. Todėl nuoširdžiai džiaugiamės kiekvienu surastu bunkeriu, nustatytu ryšių punktu, išaiškintomis rėmėjų sodybomis. Juk tos vietos pasakoja apie žmones, kurie tikėjo laisva Lietuva ir jos atminimą saugojo žiauriausiomis okupacijos sąlygomis.

Tad raginčiau sugrįžti prie tos sampratos, kuria vadovavosi laisvės kovotojai. Nebūtina kiekvienoje partizaninio karo vietoje statyti paminklą, bet būtina ją įtraukti į mūsų laisvės kovų kraštovaizdį. Šiandien, skaitmeniniame amžiuje, tai padaryti išties nesudėtinga.

Nereikia jaudintis, kad mažiau pastatoma akmeninių ar betoninių paminklų, jaunoji karta jau dabar atranda įvairesnių atminimo įamžinimo formų. Nemažai dalykų jau perkeliama į virtualią erdvę, kuriami maršrutai, kviečiama į žygius. Man įsiminė susitikimo su kraštotyrininku Baliu Juodzevičiumi metu pasakyti žodžiai, kad paminklus statome dėl savęs, ne dėl žuvusių. Tad jaunosios kartos „paminklai“, skirti laisvės kovotojams, yra ir komiksų knygelės, filmai ir filmukai, dainos, žygiai. Priimkime tokias įamžinimo formas, pasitikėkime jaunimu ir stiprinkime jų tikėjimą savimi, nes čia slypi mūsų valstybės jėga ir tvirtybė. 

- Tokią jaunimo veiklą įgalina žinios, juos pasiekiantis laisvės kovų pasakojimas. Sugrąžinsiu prie ankstesnio klausimo: per pastaruosius metus pati kelias dešimtis kartų skirtingoms auditorijoms visoje Lietuvoje esi kalbėjusi apie partizaninio karo tyrimus ir LLKĮS tikslus, darbus, atradimus. Ką patiri tose išvykose, kokio sulauki atsako?  

- Apgynusi disertaciją nutariau, kad tolesnė mano veikla bus dar labiau susijusi su plačiąja visuomene. Man kur kas didesnį įspūdį palieka susitikimai su vietos bendruomenėmis ir jaunais žmonėmis nei pranešimų skaitymas konferencijose. Ten daug formalumų, retai vyksta įdomios ir prasmingos diskusijos. O paprastų žmonių, ypač jaunų, aplinkoje gali sulaukti pačių netikėčiausių, pamąstyti priverčiančių klausimų. Ko verti vien susitikimai su mūsų mažaisiais, darželio ar pradinių klasių vaikais! Jų akys dega, širdys atviros. Taip, jie pasilieka tik mažą dalelę tos informacijos, kurią gauna, bet pažintis su laisvės istorija įvyksta, grūdas jau pasėtas. 

Šiuo metu mano sūnėnas su įdomumu skaito Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimus. Rudenį jis eis į penktą klasę. Niekas jam tos knygos specialiai neįdavė, tiesiog pasiėmė iš lentynos. Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ atostogaudamas pas senelius perskaitė per keletą dienų. Kitas sūnėnas pirmoje klasėje iš mokytojos išgirdo apie kišeninius laikrodžius, kuriuos turėdavo dvarininkai, ir, pakėlęs ranką, mokytoją papildė, sakydamas, kad ir partizanai tokius turėjo. Ne kiekvieną kartą susitikę kalbamės su jais apie partizanus, bet nuoširdžiai džiaugiuosi, kad jie girdi, kas yra sakoma.

Su kolega Dariumi Juodžiu šių metų Vasario 16-osios išvakarėse nuėjome susitikti su Gabijos gimnazijos ketvirtokais ir išgirdome į klausimus, kas yra partizanai, kur jie gyveno, kas yra valstybė ir jos pilietis, nuoširdžiai atsakinėjančius vaikus. Tai mūsų ateitis – graži ir šviesi! 

Kiekvienas susitikimas ir paskaita vis skirtingi. Gali būti kalbama panašiomis temomis, bet daug lemia auditorija ir tai, kokią nuotaiką pavyksta sukurti. Geri atsiliepimai po paskaitų išties įkvepia, tuomet jaučiu, kad viskas gerai, žmonės girdi, ką noriu pasakyti. Neretai nuvažiavusi į vieną renginį sulaukiu kelių kvietimų atvykti ir į kitus. Taip pat dažnai po paskaitų prieina žmonės ir sako, kad žino vieną ar kitą bunkerį. Deja, bet aš neturiu galimybių nuvykti visų jų užfiksuoti. Todėl labai gaila, kad vis dar neturime atviros, lengvai pildomos duomenų bazės, kurioje galėtų įrašą palikti kiekvienas norintis.

- Jūsų sąjūdžio narių tyrimai, jų išvados virsta straipsniais ir knygomis. Įspūdinga prieš metus išleista mokslo studija „Partizanų bunkeris Daugėliškių miške“ [3], kurioje skelbiama išsami istorinė studija, archeologinių kasinėjimų ataskaita ir radinių katalogas, atrasto partizanų archyvo aprašas, sakytinės istorijos tekstai ir kt. Kokie tolesni planai?

- Jau anksčiau pajutome komandinio darbo galią. Būrelis bendraminčių mokslininkų visada padarys daug daugiau ir kokybiškiau nei vienas. Geriausias pavyzdys – Daugėliškių miško bunkerio tyrimai ir pasirodžiusi knyga. Visi turėjome savo darbelius, o juos atlikę, sudėjome į bendrą puodą. Tuomet tariamės, diskutuojame, kartais vieni kitus patiksliname. Jei pritrūksta duomenų, ieškome jų dar ir dar, kad tyrimas būtų kuo išsamesnis ir tikslesnis. Jei pritrūksta žinių, kreipiamės į kolegas, specialistus pagalbos.

Laisvės kovų tyrimai mūsų nepaleidžia, o gal mes jų nepaleidžiame. Artimiausias ir didžiausias sąjūdžio laukiantis iššūkis – projektas (aš jį labiau mėgstu vadinti idėja) „Partizanų Lietuva“. Su juo bus susiję daugelis kitų veiklų. Jau yra parengtas ir rugsėjį keliautojus pasieks „Kelionių vadovas“ su 12 maršrutų, kurie primins partizanų vadų kelionę į 1949 m. vasario susitikimą. Drąsiai galiu teigti, kad pirmą kartą buvo atliktas toks išsamus istorinis tyrimas, surastos ir nustatytos vietos, kuriose lankėsi į susitikimą keliaujantys vadai. Nuoširdžiai dėkojame kiekvienam, kuris teikė naudingos ir vertingos informacijos.

Mums taip pat labai rūpi tyrimų ir partizaninio karo istorijos sklaida užsienyje. Šiais metais turėtų pasirodyti bent du straipsniai britų ir amerikiečių leidiniuose. Tyrimus Užpelkių miško kautynių vietoje rugsėjo pabaigoje Gediminas Petrauskas pristatys JAV vyksiančioje 10-ojoje konfliktų archeologijos konferencijoje. 

Smagu, kad gražių idėjų turi ir mūsų jaunieji sąjūdžio nariai. Galiu pasidžiaugti, kad šių metų liepos 6 d. buvo įamžintas Gegužinės (Kaišiadorių r.) Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios kunigo Stepono Rudžionio, slapyvardžiu Vėjas, atminimas. 1945–1946 m. pradžioje bažnyčioje Didžiosios Kovos apygardos štabas su kunigo žinia turėjo įsirengęs slėptuvę. Prie bažnyčios pastatytas informacinis stendas, pasodintas dvigubo kryžiaus formos rūtų darželis. Ši graži iniciatyva priklauso jaunajai sąjūdžio narei, kilusiai iš Kaišiadorių krašto, o šiuo metu studijuojančiai VU Istorijos fakultete Rugilei Grendaitei. 

- Minėdamas valstybės šimtmetį LLKĮS pakvietė pakartoti Lietuvos partizanų vadų kelionę į istorinį 1949-ųjų susitikimą. Šio žygio idėja brendo ne vienus metus? 

- Jau trumpai užsiminiau apie idėją „Partizanų Lietuva“. Simboliška, kad ji gimė 2017 m. po audringos ir įkvepiančios Vykinto Vaitkevičiaus kalbos Obeliuose vykusiame LLKĮS sąskrydyje. Žodis ne žvirblis, išskrido – nepagausi, sako senolių išmintis. Visai netrukus išsikalbėjome su Pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentu Vidmantu Geniu, jis taip pat kėlė idėją pakartoti vadų kelionę į susitikimą. Suvieniję jėgas ir turimą patirtį, ėmėmės darbo. Džiaugiamės, kad atsirado daug žmonių ir įstaigų, norinčių ir galinčių įvairiomis formomis prisidėti. Projektas, deja, neremiamas valstybinių fondų (dauguma teiktų paraiškų buvo atmestos), bet tai nesumažino mūsų ūpo. Juk ir partizanams paramą teikė žmonės, o ne valstybė. 

Neslepiame, kad mums tai tikrų tikriausias iššūkis, bet kartu ir galimybė dar labiau, dar tvirčiau įsikibti į savąją žemę, sustiprinti ir išplėsti bendraminčių ratą.  

- Šiame lauke nesate vieni, man pasirodė, kad pastaraisiais metais vyksta savotiškas pakilimas: skirtingose Lietuvos vietose rengiami nedideli žygiai partizanų takais. Ar jauti tokias tendencijas? 

- Mes ateiname į jau gana gražias tradicijas turinčią, žygius įvairiomis formomis puoselėjančią bendruomenę. Pavyzdžiui, man žinomas pirmasis žygis partizanų takais įvyko 1993 m. sausį. Į jį pakvietė Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius, siekdamas pagerbti vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir kitų laisvės kovotojų atminimą. 

Šiandien aktyviausia šioje srityje Pėsčiųjų žygių asociacija. 2009 m. jie surengė pirmąjį žygį, skirtą Kęstučio apygardos partizanams, kuris tapo tradiciniu. Praėjus dešimčiai metų tokių žygių gausa visoje Lietuvoje išties džiugina, o dar labiau stebina augantis dalyvių skaičius, neretai pasiekiantis ir kelis tūkstančius keliautojų.

Apskritai norisi pasidžiaugti, kad laisvės kovų tema tampa vis patrauklesnė jaunajai kartai. Tai pirmieji ryškūs požymiai, kad mūsų tauta sveiksta, nors ir pamažu, bet sėkmingai vaduojasi iš sovietinės okupacijos giluminių gniaužtų. Nemažai daliai jaunimo partizaninis karas įdomus ir patrauklus tampa ne dėl to, kad tai jų asmeninė šeimos istorija, o todėl, kad tai garbinga ir įkvepianti tautos praeitis . 

- Pabaigai priminsiu Tavo rengtos parodos apie Kaišiadorių krašto partizanus ir jos katalogo pavadinimą – „Laisvės kova laimėta! Kaišiadorių krašto partizanų istorija“ [4]. Ar galėtum pakomentuoti juo tvirtinamą iš esmės naują santykį su herojiška ir tuo pat metu tragiška praeitimi?

- Pavadinimas parodai, o vėliau jos pagrindu parengtam katalogui atėjo kaip jausmas ir žinojimas vienu metu. Mano nuomone, būtent taip šiandien turėtume vertinti partizaninio karo istoriją. Vien tai, kad mes šiandien apie ją laisvai kalbamės, dėl jos viešai ginčijamės, garsiai reiškiame asmeninę nuomonę, rodo, kad kova išties laimėta. Taip, fiziškai ji buvo nuslopinta, bet argi mirtis, kupina prasmės, yra kažko pabaiga? Juk Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašė: „Na ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį?!“ Keletą dešimtmečių sklido sovietinė propaganda apie nugalėtus partizanus. Su ja, deja, užaugo viena karta. Tačiau šiandien auga kita – laisvos Lietuvos karta, kuri drąsiai stojo ginti laisvės kovotojų atminimo, kai jis buvo viešai puolamas. 

Svarbiausia pabrėžti, kad partizanai, susivieniję į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį ir 1949 m. vasario 16 d. paskelbę Deklaraciją, kad vienintelė okupuotos Lietuvos teisėta valdžia yra būtent jie, politinę pergalę pasiekė visiems laikams. Tai 1999 m. pripažino ir įteisino Lietuvos Respublikos Seimas. Būtent tai ir turėtume švęsti kitų metų vasarį. Turėtume skaityti ir išgirsti vilties ir tikėjimo kupinas vadų susitikimų metu pasakytas kalbas. Būtent jiems, aštuoniems didžiavyriams, turėtume triskart garsiai sušukti jų taip mėgstamą „Valio!“

----

[1] Plačiau žr. Romo Kauniečio laisvės kovų archyvas. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-24-romo-kauniecio-laisves-kovu-archyvas/45220 [žiūrėta 2018 07 30].

[2] Išsamiau apie laisvės kovų istorijos šaltinius, jų pobūdį ir teikiamas galimybes žr. A. Petrauskienė, V. Vaitkevičius. (Ne)parašyta 1944–1953 m. Lietuvos partizaninio karo istorija. Iš: Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, Nr. 1 (19), p. 72–79; A. Petrauskienė, V. Vaitkevičius. (At)kuriant partizanų archyvą. Iš: Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, Nr. 2 (20), p. 58–65; A. Petrauskienė, V. Vaitkevičius. Atrandant partizanų karo paveldą. Iš: Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2017, Nr. 3 (21), p. 62–71.

[3] Aistė Petrauskienė, Gediminas Petrauskas, Vykintas Vaitkevičius. Partizanų bunkeris Daugėliškių miške: kompleksinių tyrimų studija ir šaltiniai. [Raseiniai]: Raseinių krašto istorijos muziejus, 2017, 248 p.

[4] Laisvės kova laimėta! Kaišiadorių krašto partizanų istorija. Parodos katalogas. Sudarė Aistė Petrauskienė.  [Kaišiadorys]: Kaišiadorių muziejus, 2015, 56 p., 169 iliustr.

Parengė Saulė Matulevičienė.

Susiję

Įžvalgos 8272414548905170463

Rašyti komentarą

  1. "Sovietinė sistema paliko siaubingą ideologinę propagandą, kurios padariniai, laimei, jau sparčiai nyksta." - ar tikrai? O kaip dėl intensyvių partizanų šmeižimo kampanijų?
    "Projektas, deja, neremiamas valstybinių fondų (dauguma teiktų paraiškų buvo atmestos)" - o juk tai DAUG ką sako apie tuose fonduose (ir valdžioje apskritai) sėdinčią fauną, ne?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item