Romualdas Ozolas. Mūsų pasaulis turi būti pozityvus

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ideologo Romualdo Ozolo sveikinimo kalba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių institute 1993 metų rugsėjo 1-ąją dieną, pradedant naujuosius mokslo metus. 

Norėčiau būti jūsų vietoje. Taip būti negali, todėl stoviu čia ir sakau: būkite sveiki, darbingi ir laimingi.

Naudodamasis pagyvenusio žmogaus teise, bet neužmiršdamas, kad kalbu būsimiems politologams, politikams ir premjerams, kurie jau šiandien, girdėjau, yra įveikę daug visokių specialių konkursų, moka po dvi, tris užsienio kalbas ir yra pasiryžę siekti profesinių įgūdžių išugdymo ypatingai atkakliai, aš noriu šiandien pakalbėti apie gyvenimą ir gyvenimo stilių. Juk ir politikuojama kad būtų galima gyventi. O gyvenama politikuojant arba ir nepolitikuojant.

Svarbiausia, dėl ko čia atėjau, tai noras pasakyti: gyvenimas turi būti pozityvus, pozityvus turi būti  visas mūsų pasaulis. Pabrėžiu: pozityvus, o ne pozityvistinis. Saugokitės pozityvizmo. Jis kartais labai patogus, net parankus, bet žudantis kaip imunodeficitas ir visuomenę bemat paverčiantis sergančiųjų ir išmirštančiųjų bendrija. Tačiau nevenkite pozityvumo. Jis sunkus, nepatrauklus, o dažnai ir kankinantis. Tačiau jis padeda pakilti virš duotybės, virš esamybės ir susiorientuoti visumoje, atnešdamas tai, ko net nesitikėta būsiant ar atsirasiant.

Pozityvizmas – tai faktų gamybos ir naudojimo, pozityvumas – tai jų dalinumo diktato įveikimo, tendencijų paieškos metodologija. Labai skirtingi dalykai. Pozityvizmo, ir filosofijos, ir sociologijos jūs dar daug klausysities ir studijuosit. Už pozityvumą, matyt, ir jums daugumai teks kovoti pavieniui, savo rizika ir atsakomybe. Svarbiausia, ko niekada neturėtumėt užmiršti: norėkit gyventi. Kovokit už norą gyventi atkakliai ir nuosekliai. Pirmas atramos taškas jūsų viduje. Noras, kad būtų tvarka – tai pozityvaus pasaulio galimybė už jūsų dvasios. Tokios yra svarbiausios pozityvaus pasaulio tendencijos jumyse.

Kokios gi pačiame pasaulyje? Nors jame gausėja apatijos ir įniršio, nihilizmo ir griovimo, manau, kad pasaulis vis dėlto nori išlikti ir gyventi. Šiandien, kai baigia griūti antroji didžioji amžiaus iliuzija – komunistinė (po amžiaus pirmojoje pusėje sugriuvusios fašistinės) pasaulėtvarka, mes nesunkiai galime įžvelgti ir naujojo pasaulio valstybių bei jų regioninių samplaikų formavimosi principą: etninio identiteto išsaugojimui valstybę kurianti tauta. Aišku, daug ir kraujo nutekės, ir laiko praeis, kol pasaulis persiorganizuos pagal šį iškentėtą ir XX amžiuje subrandintą ekologines garantijas žmogiškųjų populiacijų sferoje duodantį principą. Tačiau procesas vyks, ryškindamas naują pasaulio globalinę konfigūraciją, susidedančią iš trijų – Pietų, Rytų ir Vakarų – segmentų. Aš manau, kad Vakarams palyginus netolimoj ateity lemta susidurti su islamo vis nuosekliau jungiamu ir pakeliamu Pietų pasauliu, ir laimės ar pralaimės jie tą susirėmimą, priklauso nuo to, sugebės rasti sąsają su Rytais. Vilties yra. Ji labai konkreti: taps ar netaps Rusija pagaliau Europa, o ne Euroazija. Euroazijinė Rusija – tai pavergtų tautų Rusija, o pavergtomis tautos jau nebebus. Europa turi padėti Rusijai tapti Europa. Šia prasme didelė Lietuvos priedermė. Jos vykdymas taipogi labai konkretus: jis priklauso nuo to, kaip Lietuva išspręs Karaliaučiaus ir Baltijos sandraugos klausimus. Tai du svarbiausi – ir konkretūs, ir strateginiai – Lietuvos ir užsienio, ir vidaus politikos uždaviniai. Baltijos šalių sandrauga ir Baltoskandijos regiono integracija galėtų tapti rimta Vokietijos atsvara Europoje. Karaliaučius yra raktas į ilgalaikę taiką ir bendradarbiavimą su Lenkija, o tai savo ruožtu, yra Vidurio Europos raktas. Gi Vidurio Europa yra Rusijos europeizacijos prielaida.

Mes turim daug rimtų darbų viduje, kurie prasideda šiandien ir kaip visai aiškios tendencijos nyra į būsimojo pasaulio galimumą. Mes turim galimybę juose esmingai dalyvauti: turim savo valstybę, pasauly pripažįstamą laisvos veiklos subjektu, turim pilietinę demokratiją, garantuojančią mums optimalų veikimą valstybės viduje. Tokioj situacijoj kiekvienas esam visiškai laisvi pasaulio ir mūsų valstybės nustatytų veikimo ribų atžvilgiu: galim norėti juos vykdyti, galim siekti juos taisyti, bet ir vienu, ir kitu atveju galim elgtis labai energingai.

Dėl to, visų pirma, saugokit savo dvasią. Pasistenkit, kad ji būtų su stuburkauliu, būtų šviesi ir sugebėtų kuo įvairiau reikštis. Todėl turėkit tikėjimą (nebūtinai religijos prasme), studijuokit filosofiją ir mokėkit kiek galima daugiau kalbų, visų pirma savo kaimynų, tarp jų ir latvių bei estų.

Lavinkit kūną. Jis yra mūsų žemiškojo buvimo pamatas, su juo reikia elgtis pagarbiai, bet griežtai: neleiskite jam jus valdyti, patys būkite savo kūno šeimininkais. Ir rimtai žiūrėkite į sveikatą . Jinai ir kūniškojo, ir dvasiškojo mūsų buvimo vieningumas, tiksliau – teisingas vieningumas. Sveikata padeda rastis ir skleistis dvasios šviesai. O tik iš šviesos ir gimsta pozityvus pasaulis.

Linkiu jums įtemptų studijų – savo gyvenimui ir XXI amžiaus darbams privalome pasirengti taip, kad Lietuva įgytų pagaliau realias savo saugumo garantijas, o jūs pajustumėt gyvenimo prasmę kiekvieną sykį, kai tik jūsų dvasiai tokio paliudijimo prireiks.