Edvardas Čiuldė. Profesoriaus A. J. paslaptis

www.slaptai.lt Pirma (1) Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas perš...


Pirma (1)

Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas peršasi jau dabar savaime kaip pasiūlantis konceptualią užuominą. Kol kas mus domina tik pavadinimas, visiškai nesiruošiant populiarinti sovietinio kino. Galimas daiktas, iš to filmo ir liko tik pavadinimas „Tarnavo du draugai“, nes mačiusio šią kino juostą žmogaus nėra tekę sutikti, net ilgą laiką skelbus užklausas spaudoje.

O šitoks jau štampu tapęs situacijos nusakymas per kino filmo pavadinimą, norime to, ar nenorime, tinka kaip niekur kitur mūsų istorijos herojams, t. y. Vilniaus prestižinio universiteto labai madingo Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto profesoriams Alvydui Jokubauskui ir Vytautui Radvilavičiui, kurie papildydavo vienas kitą kaip savotiškas kontrapunktas.

Klausiate – kam jie tarnavo? Kaip mano kartos žmonės dar atsimena, sovietmečiu tarnyba buvo vadinamas karinės prievolės atlikimas, atbuvimas rekrūtuose. Tačiau apie mūsų herojus galima drąsiai sakyti, kad jie tarnavo studentams, tiesai, Tėvynei. Norėjosi, pratęsiant reikšmingų dalykų išvardijimą, sakyti, kad jie tarnavo ir demokratijai, bet čia privalome stabtelėti. A.Jokubauskas, kaip ir V.Radvilavičius mėgdavo papozuoti, dažnai užuominomis, o retkarčiais ir atviru tekstu leisdami žiūrovams, klausytojams, skaitytojams suprasti, kad jie pirmiausiai galvoja apie tokius dalykus, kurie yra aukščiau už demokratiją.

Kokie tai dalykai – šį klausimą visados dengė lengva paslapties miglelė, kartas nuo karto papučiama iš naujo (jeigu laužas yra pakurstomas,  migla turėtų būti kartas nuo karto paputinėjama, kad visiškai neišnyktų). Tarkime, vienam tokiu aukščiausiuoju dalyku, savo begaliniu reikšmingumu pranokstančiu visokias demokratijas, buvo tauta, jos mobilizacinė būsena, kitas lengvą alergiją demokratinei visuomenės tvarkai tikriausiai demonstravo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek vedamas profesoriškos fanaberijos, įpareigojančios daugumos valdžią traktuoti skeptiškai. Filosofas apkritai gali prarasti savo gerą vardą, jeigu imtų ir nusilenktų demokratijai kaip tokiai, visiems dar prisimenant, ką apie demokratiją kalbėjo, kaip ją vertino Sokratas. Žinia, Sokrato priesakų neišduos nė vienas save gerbiantis filosofijos profesorius. Kaip atrodo, filosofijos profesoriui prie veido labiausiai tinka monarchijos pašlovinimas, nes minties aristokratas filosofas bjaurisi minios refleksais ir, kaip jau buvo sakyta, jaučia didesnę ar mažesnę panieką demokratijai kaip kvailių valdžiai. Be to, laikui bėgant be didesnių sukrėtimų, dienoms vienodai sekant viena paskui kitą, demokratija ima ir atsibosta, taigi filosofai palieka demokratiją kaip įkyrėjusią žmoną, pasirinkdami nuotykių kelią, ieškodami tokių idėjų, kurios paspartintų kraujo cirkuliaciją.

A.Jokubauskas ir V.Radvilavičius buvo instituto veidai, nors toks pasakymas nereiškia, kad minimas institutas buvo dviveidis. Juos studentai mylėjo beveik vienodai, balsavime dėl geriausiojo instituto dėstytojo pasisakydami tai už vieną, tai už kitą paeiliui, – joks trečias čia neturėjo nė menkiausiosios galimybės įsiterpti.

Visa, ką kalbėjo, darė, kaip bendravo mūsų minimi profesoriai – buvo  aukščiausiosios prabos veiksmai, visados šiek tiek, mažiausiai bent per rūkomojo popieriaus storį, pranokstantys profesoriškos veiklos ir gyvenimo kanoną, iš anksčiau žinomus geriausiuosius pavyzdžius. Nuo jų povyzų tiesiog spinduliavo kokybė, gyvenimas buvo užrašomas pilnatvės šriftu. A.Jokubauska ir V.Radvilavičius buvo savotiška kokybės instancija dar ir kaip atsvara bandymams institute vis didesnį dėmesį skirti madingiems tuščiažiedžiams niekučiams, tokiems kaip Feminizmo teorija ir panašus mėšlas (geriau pagalvojęs supranti, kad tų naujų disciplinų pavadinti mėšlu neturime jokios teisės jau vien dėlto, kad naujieji diskursai, kaip dažytos plastmasės gaminiai, neturi jokio kvapo, yra beskoniai, bekvapiai, bereikšmiai). Kokybiškiausi dalykai, kaip visi gerai žinome, paprastai būna įpakuoti retro stiliumi… Todėl suprantama, kad minimi profesoriai, kaip ir dera įstabiems protams, buvo truputėlį senamadiški, skoningai įstrigę laike.

slaptai.lt nuotr.
Įdomiausiai tai, kad tą metafizinį profesorių senamadiškumą buvo galima įžvelgti ir fiziškai, – jį  būtų buvę galima net pasverti, – įsižiūrėjus ryškėjant faktui, kad profesoriai Vytautas ir Alvydas savo gyvenamoje aplinkoje palieka nepalyginamai didesnį nei paprastieji žmonės dulkių pėdsaką. Apie tai geriausiai žinojo valytojos, užvis ilgiausiai užtrunkančios kopiant mūsų profesorių kabinetus, jau ne valančios, o atkasinėjančios ten baldų paviršius nuo storo  dulkių sluoksnio. Jeigu kuris iš jų skaitydavo knygą bibliotekoje, nesunku buvo pastebėti – po valandos kitos ant profesoriaus stalo gulintis leidinys visiškai supanašėdavo su dulkių prisigėrusiais senaisiais foliantais, o netoli sėdinčių žmonių plaučiai pradėdavo kunkuliuoti nuo išmintingų dulkių. Pabandykime įsivaizduoti, kad toks profesorius tauriai palinksta ne ties atverstos knygos, primargintos tipografiniais ženklais, jau kažkuo panašiais į dulkes, puslapiu, o ties tuščiu, baltu popieriaus lapu. Tokiu atveju dulkių kaupimosi procesas čia būtų pastebimas dar aiškiau, po valandėlės kitos jau reikėtų imti į rankas šepetėlį ir,  jeigu norėtumei vėl prasibrauti iki tuščio popieriaus lapo ekrano, sustumti dulkes į reljefišką kauburėlį lapo pakraštyje, – paprasto papūtimo, pakeliant dulkes į viršų, čia neužtektų. Kas be ko, suintensyvėjęs aplinkos apdulkinimas visur, kur tik įžengdavo minėti profesoriai, ne kiekvienam krito į akį taip aiškiai, kaip čia aprašoma, nes laikas daug ką paslepia, ištęsdamas ir padalindamas procesus. Tačiau ši aplinkybė paaiškėtų iškart, jeigu filmavimo kamerų, stebinčių profesorių gyvenimą dieną naktį, atmintyje sukauptos juostos būtų paleistos pagreitintų kadrų ritmu.

Antra (2)

Užstrigimai laike tai pat būna labai įvairūs, skirtingų rūšių ir porūšių, užstrigimas užstrigimui nelygus. Turėkime galvoje, kad ne visados tai yra liūdni gyvenimo pavyzdžiai, iš tiesų būna ir taip, kad toks užstrigimas tampa atsparos tašku valios akumuliacijai.  Liūdniausią atvejį, kaip atrodo, tipizuoja Zygmuntas Froidas, numatęs kūdikio raidos stadijas ir aprašęs situaciją, kai žmogiškoji būtybė užstringa kūdikėlio, besidominčio savo ekskrementais, stadijoje. Tokį žmogiškos dramos atvejį Z. Froidas vadina analinio charakterio žmogumi, pastebėdamas, kad šį tipažą, užstigusį  ne pačioje kvapniausioje infantilizmo būsenoje, suaugusių žmonių pasaulyje atpažinsime iš anojo keliaklupsčiavimo prieš auksą, užsiangažavimą turtų kaupimui. Prisirišimas prie aukso nurodo į dar labiau pirmapradį žmogaus prisirišimą prie fekalijų, auksas yra tik šūdo simbolis, ar taip supratome F.Froidą? Čia dar atkreipiamas dėmesys, kad  pamišusi dėl turtų analinio charakterio žmogiška būtybė, kaip taisyklė, yra nepaprastai atkakli, tvarkinga, pedantiška,  maniakiškai sureikšminanti formalizacijos procedūras persona.

Diametraliai priešingą užstrigimo laike pavyzdį mums teikia V.Radvilavičius, tarsi užstrigęs savo jaunystės romantiškame laikotarpyje, geriausiuose savo metuose,  aukščiausiame dvasios pakilimo taške,  jokiu pretekstu nesiruošiantis nulipti nuo iškovotos viršūnės. Kartais tai panašėdavo į atsisakymą nulipti nuo scenos. Savo brandžiosios jaunystės laikais V.Radvilavičius buvo vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, aktyvus to meto išsivadavimo kovų dalyvis. Neabejotina, tai buvo herojiniai laikai. Kelią abejones tik tai, ar tokią herojinių laikų dvasią įmanomą perkelti į mūsų laikų vartotojišką visuomenę. Kažkas yra pastebėjęs, kad neva dedamos pastangos atkurti kažką panašaus į Sąjūdį mūsų laikais primena bandymus uždegti laužą šlapiais degtukais, priešingai nei tada, kai mažiausia kibirkštėlė galėjo sukelti didžiulį gaisrą, nes  mūsų sielos buvo perdžiūvusios, įkrautos tarsi sprogimo dagtis. Tačiau tokie blaivūs perspėjimai nedarė jokio įspūdžio V.Radvilavičiui, kuris vėl ir vėl bandė išjudinti visuomenę sąjūdietiška ideokratine maniera, pasitikėdamas savo kovos refleksais, susiformavusiais nepakartojamais herojiniais laikais. V.Radvilavičiaus netrikdė net Herakleito fontanu ištryškusi išmintis, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Žinoma, iš Sąjūdžio kilo ta upė, tačiau dabar čia jau plaukioja garlaiviai, bangas skrodžia kariniai kateriai, upe keliauja kontrabandos vilkstinės, kartas nuo kartos ten nelegaliai dar nuleidžiama didesnė ar mažesnė porcija kanalizacijos, – upė ta pati, bet vandenys jau kiti. Ar išmatuosime tos upės gylį braidydami, pasikaišę skvernus ir pasiraitoję kelnes?

Sąjūdis be visa ko kito buvo nuostabus galios žaidimas, įgalinantis žmogaus biografiją paversti epu, leidęs trumpiausiu keliu duonos valgytojui patekti į legendą. Tačiau net ir legendiniai kovotojai anksčiau ar vėliau pavargsta, išsikvepia, nusėda. Vėl čia išsiskiria V. Radvilavičius, Sąjūdžio „apsėstasis“, kurį muziejinė judėjimo šlovė vis dar neleido pasisotinti, užsiganėdinti, pasitenkinti. Neherojiniais laikais ypač prasikiša tokių žmonių neistoriškumas,  jis lieka užstrigę legendoje kaip savotiškas praėjusių laikų inkliuzas.

Minint Lietuvos Sąjūdžio užgimimo 30-metį (Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė 1988 m. birželio 3 d.) vienas V.Radvilavičiaus jaunystės laikų pažįstamas parašė jam laišką-pasveikinimą eiliuota forma:              

 pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm

 žiūrėti į priekį buvo  truputį keista

 ten tolyje nyko didžiulis laivas

 į vandenį rodos ką tik nuleistas


 koks amžius buvo užtrukęs? – sunku atspėti

 kokioje erdvėje dar buvom užkliuvę? –

 padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti

 pasirodo  dūko nenuskendusios  žuvys


  per visą kraštą drugelis nurištas leidos

  naujom spalvom suformavęs krašto peizažą

  tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą

  jau nepažinom  be ašarų iš raukšlėtojo veido

Eilės buvo šiaip sau, be didesnių pretenzijų, tačiau kažkodėl V.Radvilavičius labai užsigavo, pradėjo vengti buvusio pažįstamo, drauge negalėdamas nuslėpti baisaus susierzinimo, atsitiktinai susitikus. Yra rimtas pagrindas manyti, kad profesorių užsiutino paskutinėje eilutėje minimos ašaros kaip provokacinė užuominą į jo galimą sentimentalumą. Labai tikėtina, kad didžiausia profesoriaus V.Radvilavičiaus paslaptis ir buvo jo prigimtinis geraširdiškumas, kurį reikėjo trūks plyš nuslėpti, stengiantis neapvilti naujųjų pasekėjų, iš kurių ne vienas anojo asmenyje matė tautos vadą, tėvą ar net  humanizuotą pagal postmodernistinių laikų poreikį fiurerio fikciją.

Savo ruožtu A. Jokubauskas užstrigo laike 1988 m., gimus sūnui Linui. Laiko spąstai šiuo atveju užsitrenkė klaikiai džergždami…

Trečia (3)

Ar V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas buvo bendraminčiai? Kažin kažin… Juos vienijo, kaip jau buvo užsiminta, atsainus požiūris į demokratijos idealus, kartas nuo karto paūmėjantis koketavimas su krikščioniškomis vertybėmis, tradicinės šeimos gynimas, nedviprasmiški pasisakymai prieš homoseksualumo subkultūros adeptų siautėjimą šalyje. Kai juos dabar matai kartu vaizduotėje, nesunku pastebėti tai, kad profesorius A.Jokubauskas nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos Vytauto, kaip sakoma, mėgdavo draugiškai patraukti bičiulį per dantį, kuris savo ruožtu dėl įgimto korektiškumo kiek įmanoma vengdavo tokio žaismingumo viešoje erdvėje, nesistengė atsilyginti tuo pačiu net tauriu linksmos nuotaikos palaikymo pretekstu.

Ilgai juokaujant, galima ir prisijuokauti, ar ne? Kai pasikeitusi instituto ir universiteto administracija, pagal savo atvaizdą ir panašumą pasukusi instituto veiklą visiško nususinimo linkme, nusprendė atsikratyti V. Radvilavičiaus kaip žmogaus, neparodžiusio pakankamos pagarbos Feminizmo diskursui, A.Jokubauskas jau ne juokais per dieną po tris kartus atsiribodavo nuo V.Radvilavičiaus, stvarstydamas už rankovių net atsitiktinius praeivius, skubėdamas kiekvienam pranešti apie savo nepanašumą į buvusį bendražygį. Nieko nuostabaus, tokių pavyzdžių žinome tiek, kad būtų galima vežimu vežti, būtų buvę nuostabiau, jeigu bent šį kartą  būtų atsitikę kitaip.

Tačiau viena detalė vis tik neduoda ramybė. Išgujus V.Radvilavičių, legendinį, jo išpuoselėtą Klasikinių politinių teorijų kursą institute perėmė skaityti neseniai disertaciją apsigynęs geltonsnapis A.Jokubausko sūnus Linas. Ar sakote, kad tokiu būdu, pamaloninusi sūnų, administracija pabandė užsitikinti įtakingo profesoriaus palaikymą arba, dar daugiau, įteikė jam dovaną už gelžbetoninį lojalumą? Taip galvodami, dar būtume toli nuo tiesos. Kaip atrodo, čia daug svarbiau buvo įskaudinti V.Radvilavičių, smogus  jam iš pasalų, stengiantis ne tik įžeisti iki esmės gelmių buvusį bendradarbį, pažeisti žmogaus integralumą, bet ir užnuodyti žaizdą, užteršti… Iš atminties dabar galiu iškrapštyti tik vieną panašų atvejį, kai mafijos boso atžalą nuteisęs teisėjęs ne tik buvo nužudytas, bet po mirties dar ilgai buvo dergiamas, bjaurojamas, ant jo kapo iškrypėliams šokant pergalės šokius.

V. Visocko, slaptai.lt nuotr.
Žmonės, išguję labiausiai studentų mėgstamą profesorių iš instituto, geidautų, patirtų pilnąją satisfakciją ir džiaugsmo alpulį, jeigu mes dabar pradėtume baisiai klykauti, pasisriūbaudami – „kaip tai galima“, „kokie jie yra niekšai“ ir pan. Jie patys gerai žino apie save, kokie iš tiesų yra, galvodami – „papūskite mums į uodegą“. Neverta ir mums čia, puoselėjant iliuzijas, užtrukti.

Tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti į klausimą – kodėl  profesorius A.Jokubauskas taip negailestingai užstatė savo sūnų, pastūmėjo jį po ledu, kodėl normalus žmogus pasielgė nenormaliai, racionali būtybė įklimpo į baisų iracionalumą. Net už pusę karalystės ir princesę žmogus niekados nesiryžtų tokiam poelgiui, jeigu bent kažką nutuoktų apie moralinę pražūtį, o profesorius A.Jokubauskas nutuokia apie tai daugiau nei „kažką“, moralinės pražūties mechaniką išmano nepalyginamai geriau nei eilinis pašlemėkas. Tokį poelgį racionaliu galima būtų pavadinti nebent tik pagal atvirkštinę logiką ir tolimą analogiją su hiperrealizmo pretenzija pranokti realybę, kai iš tiesų pavadinimas su priešdėliu hiper lyginamuoju atveju tik maskuoja realybės trūkumo kraupią patologiją.

Iš tiesų, yra tik vienas racionalus šios kolizijos sprendimas, įpareigojantis mus dar kartą prisiminti įstrigimo laike vargus. Racionaliuoju požiūriu labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad profesorius A.Jokubauskas yra ištiktas pogimdyvinės traumos, peraugančios į pogimdyvinę depresiją. Klaidinga nuo seno yra manyti, kad tokios negandos gali ištikti tik moterį! Neužmirškime, kad ir vyras dalyvauja gimdyme bent jau mentaliniu pavidalu. Nereikia daug pasakoti, kokia baisi nelaimė yra pogimdyvinė depresija, kartais net taip sudrumsčianti sąmonę motinai, kad ji pakelia ranką prieš kūdikėlį, nužudo savo vaiką. Jeigu tai – klinikinis atvejis, motina nėra teisiama, o gydoma. Taigi neteiskime ir tėvo, kuris kankinamas panašių kompleksų pasiunčia savo sūnų į moralinę pražūtį.

Ketvirta (4)

Tik įlipęs buvau priverstas sumokėti dar pusę kainos už šešėlį ir šešėlinį bagažą. Įtartinai uolaus veido kontrolierius padavė bilietą ir dingo nei oro burbulas, paliestas pirštu (nors neliečiau). Garvežys grėsmingai artėjo į naktį. Už ribos pasijuto katastrofiškai plintanti drėgmė, palanki žemesniųjų rūšių floros vystymuisi, visur – ant realių daiktų ir vaizduotės šmėklų – krito ir sklaidė voratinkliai, panašūs į bangų siūbuojamą jūros žolę. Ir nors mane dar vis kalbino moteriškė, pasislėpusi už laikraščio, jau rudens saulės apžlibinti artėjo grybautojai mažais būreliais.

Žiū: ten paskutinėje eilėje linksmai mosuodami pintinėmis ir draugiškai tarpusavyje postringaudami žygiuoja V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas. Jų veidus ir povyzas  lengva vėl atpažinti, nežiūrint to, kad pasenusios kino juostos kadrai baisiai mirga, o sudrėkusi lemputė jau  greitai turės perdegti…

Šaltinis: www.slaptai.lt

Susiję

Įžvalgos 8353606253732849471

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-09-13 23:14

    Ką čia daug komentuoti, visi, kas iš arčiau - o bet kuris inteligentiškas žmogus ir iš toli mato - pažįsta šį prof. AJ kiaurai permato jo narcizišką prigimtį ir gana ribotą ne tik moralinį, bet ir intlektualinį pajėgumą. Studentams kelti dramatiškas klaunadas vaizduojant gilų mąstytoją dar nėra tikrosios filosofijos požymis. Deja, sulėkštintas vienos iš vokiečių į anglų kalbą išverstos knygelės apie C.Sch. koncepcijas atpasakojimas taip pat nėra gilios išminties ar erudicijos įrodymas. Deja, deja, nors prof. AJ ir daug kam čia atrodo atstovaująs "teisingą politinę liniją", panašu, kad kalbamas personažas tėra smulkus asmenine gerove susirūpinęs intrigrantas ir viešumos ištroškęs savimyla. Tai rodo ne tik jo dažnai komiškai įspūdingi, bet nelogiški (viduje prieštaringi) komentarai apie "politiką", ypač Europos ir pasaulio, bet ir paskutiniai apgailėtini manevrai savo "buvusio draugo-bendražygio" atžvilgiu. O E.Čiuldei norisi pasakyti ačiū už šį - nors ir miglotai sulankstytą - tekstą: kam reikia, tie supras... O vidutinybė, apsitaisiusi gilybės plunksnomis, manau pirmoji viską gerai supras... Bet ar susigės?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taigi matome, didis minties galiūnas, pažinęs vieną tikrovės fragmentą, nesugeba suprasti, kaip jo žinojimą gali pakeisti daugybės kitų fragmentų pažinimas. Jam, matai, nereikia net 'arčiau būti' (nors AJ aplinkoje tokių kumečių teoriškai egzistuoti ir negali), kad daryti toli siekiančias išvadas apeliuojant į profesoriaus intelektą, pasiremiant 'vienos knygelės' pavyzdžiu.

      Nors nereikėtų stebėtis - ką gali suprasti ožys, žiūrėdamas į skelbimų lentą?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-09-14 08:31

    Ech, Čiuldė tu čiuldė. - Ko iš tokio norėti?.. Moka tik priešus gaminti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-09-14 10:11

    Jei tai tiesa - tai labai šlykštu. Gauti iš bendražygio, bendraminčio(taip iš toliau bent atrodė) peilį į nugarą yra žiauriai skaudu.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-09-14 11:35

    A. J. susijęs (gal net bičiuliaujasi) su liūdnai pagarsėjusiu P. Subačiumi. O tai išsyk kelia įtarimų dėl A. J. nuoširdžios antiliberalios laikysenos.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-09-14 11:53

    Nėra jokių ženklų, kad profesorius AJ būtų prieštaravęs profesoriaus VR išvarymui. Kas galėtų paneigti, jog AJ trina iš džiaugsmo rankom, jo sūnui užėmus VR vietą?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Apginti V.R. nebuvo ir nėra jokių galimybių moksliniu požiūriu. V.R. tapatina liberalizmą su liberalizmo priešingybe - komunizmu. Liberalizmas nėra savaiminis reiškinys, jis neturi galutinio tikslo. Tai samdomų provokatorių bei nesusivokiančių sekėjų mada, "kovotojų", neva, už žmogaus teises mišinys, besistengiantis įsitrinti į visas politines, visuomenines bei valdžios struktūras. Pagrindinis uždavinys liberalams - diskredituoti iš vidaus bet kokias struktūras, į kurias tik pavyksta prasiskverbti. Tai siekiančių išlaikyti savo išskirtinę padėtį globalistų informacinė (jei tik provokacijas galima vadinti informacija) armija, tapati žaliesiems žmogeliukams. Maža, kad V.R. nemato skirtumo tarp engiamųjų ir išnaudotojų, jis sutapatina aukas ir jas puolančius samdomus parazitus. Nebūtina būti komunistu, kad bent jau skirtum priešybes.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tas momentas, kai "kiauri" koloradai pradeda postringauti apie "mokslinį požiūrį"... :D:D:D
      P.S. Dar viena puiki liberastų ("eurovatnykų") ir koloradų ("vatnykų") "proto ir dvasios giminystės" iliustracija. :D

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-09-19 11:48

      Perdozavo pikčiurna. - Haliucinacijas skleisti pradėjo.

      Panaikinti
    3. Skaitant kap Ale gina komunizmą, man visada spurda vienas klausimas - kas jis yra? Buvęs politrukas ar partorgas?

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2018-09-19 15:14

      Labas, jonai, aš antanas...
      Kuo buvo ale, klausimas ne esminis. Svarbiau tai, kuo dabar esate Jūs. Esmė ir ne pavadinime to, ką gina ale, o gina juk pačią dalyko esmę, apie kurią toks Pikc, net užsiminti neturi drąsos. Kodėl gi nepakalbėjus apie esmę? Jei jau ir jums atrodo, kad komunizmo esmė vien beprasmiai iškrypimai, tai jūs ne tam dalykui komunizmo vardą naudojate. Todėl vos išgirdę tą žodį, baidotės savo galvoje susikurtos/ar primestos/ šiaudinės baidyklės, su kuria komunizmas neturi nieko bendro, o ne tikrosios komunizmo esmės, dėl kurios upės kraujo buvo pralieta. O tai, kad po komunizmo vėliava siautėjo reikalo neišmanančios padugnės, kuriuos išradingai pakurstydavo provokatoriai suinteresuoti komunizmo įdėjos diskreditacija, Pikc yra teisus - tas iš tiesų "nesiskaito", nes tai neišmanėlių įgavusių valdžią ir provokatorių tandemo vaisiai.

      Panaikinti
    5. Nebūtinai - gal žmogeliui tiesiog sovietinė propaganda sukėlė negrįžtamą psichikos pažeidimą. O jei dar rasiejos propagandinėse srutose nuolat mirksta (o akivaizdu, kad tikrai mirksta)...

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2018-09-19 16:13

      Buvo Rusijoje komunizmas pagal Leniną ir Staliną - nesiskaito.
      Buvo Mongolijoje komunizmas pagal Chorlogina Čuibalsaną - nesiskaito.
      Buvo Kinijoje komunizmas pagal Mao Dzeduna - nesiskaito.
      Buvo Šiaurės Korėjoje komunizmas pagal Kim Čen Irą - nesiskaito.
      Buvo Kampučijoje komunizmas pagal Pol Potą - nesiskaito.
      Buvo Kuboje, Laose, Jugoslavijoje, VDR, Čekoslovakijoje, Lenkijoje - nesiskaito, nes visur valdžioje buvo neišmanėliai ir provokatoriai.
      Taip išeina, kad jei būtų komunizmas pagal "Ale" - skaitytųsi. Ane?

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2018-09-19 16:14

      Pikc, o tai su kuo čia Jūs nesutinkate? Juk iš tiesų, tam pačiam žodžiui taikote kitą prasmę, ir visai nebūdingą jam. Tuo tarpu komunizmas tos pačios šaknies žodis, kaip ir komunikacija, reiškianti solidarumą, vienybę - lygiateisius santykius. Jums to nereikia? Žinoma, Jums gi rūpi, kaip kitus maustyti, naudotis jais, kam gi Jums dar kažkoks teisingumas?.. Neee, Jums gi teisingumas būtų kaip priekaištas - akis badytų. Štai sėdite kiaurą parą prie kompo ir rašinėjate komentarus, daugiau nieko ir nesugebate.., o kiti jums duoną turi uždirbti. - Ar ne gėda?

      Panaikinti
    8. Anonimiškas2018-09-19 16:39

      Ale, baik užsiiminėti demagogija ir atviru melu. Gyvenau tavo tame "solidarume", ir prisimink ką tada reiškė žodis komunistas - ogi panieką ir patyčią tam durneliui kuris paėmė komunisto bilietą. Komunikacija tikra buvo tik virtuvėje ir tik tarp savų žmonių, o apie lygiateisiai santykiai daug relizuodavosi naktį, daugiausia tarp sutuoktinių...

      Panaikinti
    9. Anonimiškas2018-09-19 17:52

      Gal nepradėkime aiškinti, kad tai, kas buvo, tik taip ir buvo įmanoma vieninteliu optimaliausiu būdu realizuoti komunizmo idėją. Batrakai ir yra batrakai, - visur jie manė panašiai vienodai - ribotai, neva, pakanka nuversti valdžią, o jau šviesus rytojus savaime atsiras. Jų neišmanymas, kaip teisingumą įmanoma įgyvendinti, ir lėmė, kad vietoj švietimo, pradėjo taikyti prievartą ir represijas. Bet argi teisingumas yra beprasmis vien dėl to, kad įsibujojusio neteisingumo tada nebeištvėrė tamsiausios masės? Juk dabar analogiška kova vyksta dėl tautiškumo išsaugojiko. Transnacionalai pasišovę susilpninti nacionalines valstybes, kad tautiniu pagrindu jos neturėtų vienybės, ir taip netektų galimybės pasipriešinti jų diktatui. Lygiai taip pat elgėsi (ir dabar elgiasi) visi buržujai atžvilgiu samdomųjų, kad tie kiek įmanoma negalėtų veikti vieningai gindami savo teisę į orų gyvenimą. Jei iš tiesų jau tautiškumas jums taip rūpi, tai ir teisingumas jums yra privalomas visais lygiais. Jei manote, kad be teisingumo masės parems jūsų tautiškumą, esate beviltiški utopistai. Nieko geresnio nesigaus jums, norom ar nenorom, bet tik pakartosite bolševikų represijas ir dar kvadratu.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item