Dovilas Petkus. Vienintelis mokytojo kelias į prestižą

2025 m. mokytojo profesija Lietuvoje turės būti prestižinė, toks ambicingas tikslas nuskambėjo „Idėjos Lietuvai“ konkurse. Deja, įspūding...

2025 m. mokytojo profesija Lietuvoje turės būti prestižinė, toks ambicingas tikslas nuskambėjo „Idėjos Lietuvai“ konkurse. Deja, įspūdinga ateitimi raminami, tačiau šiandien gyventi ir dirbti norintys pedagogai rugsėjį pasitinka dar niūresnėmis nuotaikomis. 

Lietuvos mokytojų sąjūdžio ir profesinės mokytojų sąjungos „Sandrauga“ pirmininkės Rūtos Andriuškevičienės teigimu, dabartinės etatinio apmokėjimo reformos Lietuvos švietime primena situaciją, kuomet darbuotojas nebežino, kiek jis uždirbs, ką dirbs ir ar už tuos darbus, kuriuos jis daro, dar apskritai bus sumokama. Tokioje nežinioje atsidūrę pedagogai teigia daugiau nebevykdysiantys veiklų, renginių mokyklose, už kuriuos valstybė jiems niekada nesumoka. Ruošiamasi masiniam streikui.

Kol Estijoje demonstruojamas išskirtinis dėmesys mokytojo profesijai, žadant, jog pilno etato mokytojo atlygis negalės būti žemesnis nei 1250 eurų, prestižine alga Lietuvos mokytojai pasigirti negali. Nors prestižas apibrėžiamas ne tik pinigais, finansinė prestižinio darbo pusė niekada neturėtų būti trūkumas. Juo labiau, jei ta profesija deklaratyviai vadinama tvariu Lietuvos pagrindu.

Dažnai giriamasi, kad penkis dešimtmečius okupacijos Lietuva ištvėrė per trumpą nepriklausomybės laiką išvystyto kokybiško švietimo ir išugdytos mokytojų gausos dėka. Nereikia apsimetinėti, kad to meto Lietuvoje visi mokytojai buvo vedami tik idealų. Vidutinį uždarbį gerokai viršijantis atlygis, socialinės garantijos ir valstybės dėmesys mokytojui formavo tai, ką išties buvo galima pavadinti prestižu. Klausimas ar šiandieniniai valdžios veiksmai ir mokytojų tarpe vyraujantis polinkis tik skųstis tokiu elgesiu, bet nepareikšti valdantiesiems, jog mokymosi procesas bus stabdomas iki pat tol, kol nebus iš esmės pagerintos jų darbo sąlygos, reiškia, kad mokytojo prestižas liks tik miražas. 

Ministrė klimpsta į korupcijos liūną?

Tvyrant didžiuliam mokytojų nepasitenkinimui vykstančiomis reformomis, į neaiškių interesų liūną klimpsta ir švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė. Prabėgusią savaitę viešojoje erdvėje buvo paskleista informacija, kurioje nurodyta, jog iškart po J.Petrauskienės paskyrimo, ministrės sutuoktinio vadovaujamos bendrovės laimėjo per dvylika konkursų iš eilės įstaigose, kurios vadovus skiria būtent švietimo ir mokslo ministrė. Negana to, ministrė teigė užmiršusi vyro verslo ryšius nurodyti viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje, pats ministrės sutuoktinis teigia „nežinojęs, jog apie jo dalyvavimą ŠMM įstaigų pirkimuose reikia informuoti žmoną“. Nors vis dar neaišku, nuo kada nežinojimas Lietuvoje atleidžia nuo įstatymo laikymosi, ministrė įžvelgia tik menkas technines klaidas bei savo kaltę neigia. Visgi, kaltinimai korupcija šįkart yra labai rimti ir lauks savo verdikto. Įtampos tašką dėl mokytojų skurdinimo pasiekusiai Lietuvos ugdymo sistemai mažiausiai reikėtų juos apvaginėjančios švietimo ir mokslo ministrės. 

Masinis protestas – kelias į prestižą 

Akivaizdu, jog Lietuvoje prestižas mokytojo profesijoje nebus atstatytas dar vienų gelbėtojų dėka. Turbūt esminis klausimas ką turi atsakyti mokytojai sau prieš artėjantį streiką – ar jie išties dar turi ką prarasti? Inteligentiškas mokytojų, tūnančių ir besiskundžiančių savo padėtimi būdas iki pat šiol tobulai tiko ministerijoms ir jų vadovams tvarkant savo pačių reikaliukus. 

Norėdami ištrūkti iš užburto naikinančio rato mokytojai privalo peržengti iki šiol juos skaldžiusias technines problemas apie kišenes, krepšelius ir etatus, nes tai yra būtent tai, ko trokšta valdantieji. Paskęsti techninėse diskusijose į šoną nustumiant esmę – mokytojas Lietuvoje šiandien uždirba per mažai, kaimyninėse šalyse situacija geresnė, o švietimo sritis, kuri turėtų būti didžiausias tautos ir valstybės prioritetas, nėra ne tik pakankamai finansuojama, bet dažnai skurdinama kaip antrarūšis objektas, ties kuriuo galima dar sutaupyti. 

Gamtinių išteklių ar turizmui palankaus klimato neturinti Lietuva išgyventi ir konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje gali tik proto dėka. Kritus išsilavinimo kokybei Lietuva netektų savo paskutinio privalumo globalioje rinkoje bei taptų tik pigios darbo jėgos teritorija. Šiandien būtent švietimas turėtų tapti ta sritimi, ties kuria būtų negalima taupyti, o jeigu ir reikėtų imtis taupymo priemonių – tai būtų daroma ne švietimo sąskaita. Analogiškas susitarimas dėl sistemingo švietimo srities, kaip ir krašto apsaugos, finansavimo didinimo privalo tapti realybe arba realybėje nebeliks to, ką vadiname Lietuvos valstybe. Būtent todėl nuo mokytojų sprendimo kaip protestuoti, priklausys tolesnė Lietuvos raida. 

Iki šiol vyravęs pasidalinimas tarp mokytojų profsąjungų turi išnykti, o žinutė apie tai, kad Lietuvos Respublikoje nebus vedama nei viena pamoka ir užsiėmimas, kol mokytojų padėtis nepasikeis iš esmės – ištransliuota aiškiai. Mokytojų sąjūdis ar bent toks jo pavadinimas teikia vilties. Išties sąjūdžio jėga glūdėjo būtent tame, jog perlipdami net savo profesinės grupės interesus, žmonės vieningai priešinosi sistemai, kuri juos engė. Mokytojai, būdami gausus ir išsilavinęs Lietuvos sluoksnis turėtų būti tie, kurie demonstruotų sąjūdžio dvasios pavyzdį kitiems. Tik padėdami patys sau ir surinkę tūkstančius prie Seimo galima tikėtis, jog padėtis ims keistis.

Dar daugiau. Parodydami savo mokiniams, kad mokytojas nėra tik klusnus ministerijos vergas, bet sugebantis savo teises apginti asmuo, pedagogas gali išpildyti savo misiją vaikams iki galo – parodyti pavyzdį, kodėl mokytojas išties yra prestižinė profesija. Ne tik mokytojo žinios, bet ir jo pozicija gali tapti lemtinga pamoka mokinių gyvenimui. Matydami, jog prieš absurdą valstybėje yra kovojama, o ne su juo susitaikoma, tie jauni žmonės galbūt suvoks, jog ne palikdami Lietuvą likimo valiai, bet kolektyviai kovodami prieš neteisingumą savo šalyje jie gali susikurti orų gyvenimą čia. 

Susiję

Ugdymo politika 9018709165799868974

Rašyti komentarą

  1. Tai ką, mokytojai vėl kaulys pinigų iš valdžios?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-09-17 01:03

    Straipsnis geras. Aš pats esu mokytojas. Noriu su Autoriumi pasidalinti kai kuriomis mintimis. Mokytojai yra gausiausia ir struktūrizuota visuomenės dalis Lietuvoje. Po jų, gal būt, seka: policija, medikai, miškininkai...
    Politinė kova įmanoma tik organizuotoje struktūroje. Visas XX amžius buvo politinių struktūrų, įv.klasių kovų amžius, kurioms vadovavo visokio plauko "gudručiai". Visą politinės kovos mechanizmą oficialiai eksplikavo marksistinė, taip vadinama kairioji, left wing, politinė teorija, bet ja netrukus pasinaudojo ir right wing - dešinieji. Reikia priminti, kad ši teorija rėmėsi klasikine vokiečių filosofija (Hegelis, Kantas, Faurbachas, Fichte), prancūzų utopinio socializmo teorija (SenSimonas, Senžiustas, Furje) ir anglų politine ekonomija (A.Smitas, D.Rikardas, D.S.Milis, T.Maltusas) Pasak šios teorijos, bet kokios politinės kovos variklis yra labiausiai engiama visuomenės dalis - proletariatas - neturintis gamybos priemonių, o tik parduodantis savo darbo jėgą (kuri gali būti ne tik fizinė, bet ir protinė). XIX a. tai buvo sutapatinta su darbininkija. Tačiau XX a.antroje pusėje, neomarksistai (Adorno, Markuze, Habermas ir kt.) paskelbė, kad darbininkija suburžuazėjo ir tokiu kovos varikliu būti negali. Neomarksistai tvirtina - dabar politinės kovos varikliu yra visokie tradicinės visuomenės atstumtieji - seksualinės mažumos, narkomanai, psichiniai ir fiziniai iškrypėliai ir kitokie nelaimėliai. Visos šios žmogiškos prigimties patologijos buvo apskelbtos vos ne "šventomis", kurias reikia ne tik toleruoti, bet puoselėti ir skatinti. Visi žino kaip tos idėjos pateko į valdžios stuktūras (ne tik Lietuvoje), todėl nesikartosiu. Kuriama atitinkama kultūra, menas, ugdoma jaunoji karta. Tam skiriamos milžiniškos pinigų sumos. Tas šiandien vyksta visame pasaulyje. "Atstumtieji" kelia galvas ir ima diktuoti visai žmonijai savo taisykles. Štai į tokį šabakštyną neomarksistai nuvairavo pavergtųjų kovą su savo išnaudotojais. Tačiau akivaizdu, "atstumtųjų" klasių išsivadavimo kovos teorija yra veikminga. Tik ją reikia apversi, pastatyti nuo galvos ant koju ir pritaikyti savo naudai. Lietuva vėl turi kovoti dęl savo vietos po Saule. Šiandien Lietuvoje didžiausia socialine klase, parduodančia savo darbo jėgą ir vos suduriančia galą su galu - yra mokytojas. Jis yra proletaras. Prie jo gali šlietis ir jaunesnysis medicinos personalas, kultūros darbuotojai. Lietuvos Forumas turėtų skirti didelį (gal net centrinį) dėmesį mokytojų politinio aktyvumo skatinimui ir rėmimui bei jų teisių gynimui, nes dauguma mokyklų vadovų, direktorių prisitaikėliškai ir drąstiškai slopins bet kokį savo pavaldinių pilietnį aktyvumą. Švietimo darbuotojų profsąjungų suskaldymas, taip pat iš tos operos. Mokytojas turi realiai pamatyti, kad už jo stovi jėga. Reikia nepamiršti, turinčių didelę patirti pensinio amžiaus mokytojų. Būtina išsaugoti kartų perimamumo seką. Nuo mokytojų turi prasidėti Lietuvos Atgimimas. Tik nuo jų jis ir gali prasidėti, nes "į mokytojus eina" tik idealistai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-09-17 15:53

    Straipsnis geras. Bet netikiu mokytojų drąsa ....

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item