Archimandritas Rafailas (Karelinas). Mirties bausmė negimusiems

Visur girdime žodį „taika“, tačiau tai yra melas. Tai begėdiška veidmainystė. Tai viena iš žvėriškų šiuolaikinio civilizuoto pasaulio gri...

Visur girdime žodį „taika“, tačiau tai yra melas. Tai begėdiška veidmainystė. Tai viena iš žvėriškų šiuolaikinio civilizuoto pasaulio grimasų. Aplink mus vyksta karas, žiaurus ir nepertraukiamas, kur nėra paliaubų nei pabaigos, laimėtojų ir pralaimėjusiųjų, o vien tik budeliai ir jų aukos. Šis karas apėmė visą pasaulį, bet su ypatinga jėga tas šalis, kurios didžiuojasi savo civilizuotumu, kultūra ir progresu. Šis karas  –  nežmoniška, metodiška skerdykla, genocidas, žmonijos istorijoje neturintis precedento nei palyginimo. 

Tai tėvų karas prieš savo vaikus. Tai karas, kuriame liejasi srovės kraujo, kur žudymas sujungtas su kankinimais. Ir šitos skerdynės, nusinešančios kasmet dešimtis milijonų aukų, su veidmainyste, būdinga šiuolaikiniam žmogui, kažkodėl nevadinama tikruoju vardu  – nekaltųjų ir beginklių mūšio lauku, sadizmu, įstatymiškai įteisintu žudymu ir nusikaltimu, o paslėptu ir užmaskuotu, miglotu ir begėdiškai veidmainingu terminu „abortas“, t.y. „išmesti lauk“, tarsi dalykas būtų susijęs su nereikalingu šlamštu,  išmetamu iš namų į šiukšlių krūvą, o ne su gyva būtybe, ne su vaiku. 

Buvusioje Sovietų Sąjungoje per metus buvo atliekama 7 – 8 mln. abortų [kitais šaltiniais – nepalyginti daugiau,  – vert.], įregistruotų  vien medicinos įstaigose. Slaptų abortų apskaitos niekas neveda. II pasaulinis karas nusinešė daugybę aukų, tačiau vidutiniškai per tokį pat laiką vaikų, nužudytų savo tėvų, buvo žymiai daugiau nei kareivių, žuvusių fronte. Ši tamsi šiuolaikinės žmonijos gyvenimo pusė aiškiai įrodo, jog civilizacija virto žiaurumo eskalacija. Mes girdime raginimus siekti taikos, tačiau aplink mus ne tik tęsiasi, bet ir auga kruvinos žudynės, kurios savo aukų skaičiumi viršijo hunų ir mongolų antplūdį, Tamerlano ir Batijaus piktadarybes, žiaurumu pranoksta tironus ir budelius konclageriuose ir kalėjimuose. Šio nematomo karo aukų daugiau negu visų karų, sudėtų drauge, negu visų žudynių bei mirties bausmių. Šiuo nusikaltimu perbraukiama viskas, ne tik Dieviškasis įstatymas, bet ir žmogiškoji teisė. Jau nuo pat prasidėjimo akimirkos formuojasi gyvas organizmas, kuris neša savyje visą žmogiškosios asmenybės potencialą. Eksperimentais įrodytos sudėtingos ir tikslingos vaisiaus reakcijos į aplinką. Tai būtybė, jaučianti skausmą, turinti troškimą gyventi.

Abortų įteisinimas nubloškia visus dorovinius ir teisės kodeksus, kurių tikslas –  ginti žmogaus asmenybę. Mūsų pirmoji išvada: vaisius kaip žmogiškoji asmenybė reikalauja gynybos, vaisius kaip žmogiškoji  asmenybė negali būti paskirtas  sunaikinimui. Principinio skirtumo tarp vaisiaus nužudymo ir kitų žudymų rūšių nėra. Aborto teisė arba nebaudžiamumas duoda  tėvams nepriklausančią nė vienam žmogui teisę būti tironu, kuris gali savo nuožiūra ir savavališkai palikti gyvus arba numarinti savo pavaldinius. Aborto nebaudžiamumas, dorovinių ir juridinių vaisiaus apsaugos įstatymų ir jo neatimamos teisės gyventi nebuvimas daro veidmainiškas ir beprasmes visas žmogaus laisvės ir orumo deklaracijas. 

Beginklio nužudymas – pati niekšiškiausia ir šlykščiausia nužudymo rūšis, dėl to žmonės, ryžęsi nužudyti beginklį kūdikį, gali tam tikromis sąlygomis atlikti bet kokį kitą nusikaltimą. Senovės teisėjų aforizmas bylojo: „Geriau išteisinti dešimt  kaltų, nei nuteisti vieną nekaltą“. O čia nekaltas nuteisiamas mirtimi, dargi sadistiška bausme  –  jis gyvas sudraskomas į dalis.

Anksčiau budeliui neištiesdavo rankos, nesėsdavo su juo prie vieno stalo, o šiuolaikiniams budeliams – tėvams, žudantiems vaikus, ir gydytojams, kurie galbūt nesąmoningai šiuo atveju tampa profesionaliais žudikais, visuomenė nepareiškia papeikimo. Vadinasi, visa visuomenė dalyvauja žudynėse. Gydytojo pareiga – suteikti pagalbą netgi priešui. Tačiau dabar jis tampa panašus į samdomą žudiką.

Kūdikių žudymas yra nusikaltimas Dieviškajai ir žmogaus teisei, pačiai šeimos ir santuokos idėjai, žmogaus prigimčiai, savo tautai ir visai žmonijai. Vaikų žudymas – tai tirščiausia egoizmo, žiaurumo, bailumo ir veidmainystės koncentracija. 

Pagal krikščionybės mokymą šeima yra nedidelė namų bažnyčia; abortai paverčia ją galvažudžių gauja. Šeima – tai tarpusavio pagalba ir bendros teisės laikiname ir amžinajame gyvenime, o čia žmonės stumia vienas kitą į nusikaltimą, į moralinę pražūtį: vietoj draugystės ir tarpusavio pagalbos elgiasi vienas su kitu blogiau bet kokių priešų. Šeima  –  tai abipusė meilė. Ar galima  mylėti savo vaiko žudiką,  net jei abu sutuoktiniai tuo kalti? Nusikaltimas ir žmogaus kraujas niekada nesujungia, o tik išskiria, dėl to abortų ir skyrybų skaičius atitinka vienas kitą. Kūdikio nužudymas profanuoja sudėtingus, daugialypius sutuoktinių tarpusavio santykius, suvesdamas juos vien į seksą, kuris neduoda nei laimės, nei sielos šilumos, į malonumo kultą, kuriame yra kažkas žiauraus ir nešvankaus.

Įrodyta, jog vaikai paveldi ne tik fizines savybes, bet ir apibrėžtas savo tėvų sielos ypatybes. Emocinis tėvų gyvenimas atsispindi paveldimume ir kaip polinkiai pereina jų vaikams. Tėvai, ryžęsi nužudyti savo kūdikį, jau įnešė į savo genetinį fondą polinkį žudyti, kuris apsunkins būsimųjų vaikų psichiką, o kartais tai persiduoda ne tiesiogiai, bet per kartas. Dėl to tėvai, nusprendę nužudyti savo kūdikį, nusikalto ne tik jam, bet ir paliktiems gyviems vaikams. Perdavę savo vaikams žiaurumo potencialą ir pasąmoningą siekį žudyti, tėvai dažnai patys tampa savo vaikų žiaurumo aukomis ir stebisi, iš kur, jų manymu, tokia neteisybė?

Krikščioniui kūdikio nužudymas atsiveria ne tik kaip dorovinis nuopuolis ir žmogaus degradacija, bet ir kaip siaubinga dvasinė praraja. Biblijoje pasakyta: „Nežudyk.“ Šis priesakas – būtina žmogaus sąjungos su Dievu sąlyga. Pažeidus priesaką sąjunga suardoma paties žmogaus, jis lieka be Dievo...

Kartaginoje stovėjo stabas Molochas. Jis buvo padarytas iš vario ir sidabro. Jo viduje sukurdavo ugnį, metalas įkaisdavo, tuomet ant ištiestų stabo rankų dėdavo vaikus, kuriuos savanoriškai atnešdavo tėvai. Vaiko nužudymas buvo laikomas didžiausia auka demonui. Kad nustelbtų vaikų aimanas ir klyksmą, žyniai grojo muzikos instrumentais, dainavo ir šoko. Molochas buvo laikomas turtingumo dievybe. Ir šiandien šitam turtingumo  ir hedonizmo demonui aukojami vaikai. Kai kurie teisinasi: „Mes darėme abortus iš vargo“. Tačiau paradoksas: vargšų šeimos daug gausesnės nei turtingųjų. Kanaano genčių išnaikinimą psalmininkas Dovydas aiškina Dievo bausme dėl žmonių aukojimo. Viduramžių burtų ir maginiuose ritualuose  kulminacija buvo kūdikio nužudymas,  dėl to žvelgiant iš  mistinių pozicijų abortą reikėtų vertinti kaip nesąmoningą demonų garbinimą, kaip pasaulinę hekatombą (masines žudynes) Hekatės, kerėjimo ir mirties deivės garbei, kuri vaizduojama apvyta žalčiais. Tai nesąmoningas demono pakvietimas  – ir demonas tampa neperskiriamas su tokiais žmonėmis.

II                                                                    

Per Anglijos ir Prancūzijos karą, vadinamą Šimtamečiu karu, vienas iš žymiausių Prancūzijos karvedžių buvo hercogas Gilles de Rais. Šio žmogaus gyvenimas panašus į baisią pasaką, tačiau žmonijos nelaimei ir gėdai, tai ne pasaka ir ne košmariška legenda, o tikras įvykis, užfiksuotas teismo protokoluose ir istorinėse kronikose.

Būdamas vaikas neteko tėvo, motina jį paliko senelio globai, gavo puikų pasaulietinį išsilavinimą, tačiau be jokių moralinių principų. Jau 25-erių tapo Prancūzijos maršalu ir spindėjo ne tik kariniais žygdarbiais, bet savo subtiliu išsilavinimu, pavergiančiomis manieromis, meno ir filosofijos žiniomis. Gavo didžiulį palikimą, ir jo dvaras prabanga varžėsi su karaliaus dvaru. Iš visų Prancūzijos pusių į pas jį traukė virtinės svečių. Jo pilyse gavo prieglobstį ir dosnią paramą muzikantai, poetai, menininkai ir trubadūrai. Tačiau toks gyvenimas negalėjo ilgai tęstis. Skrynios ir lobiai ėmė sekti.

Tuo laiku jis susipažino su raganium alchemiku, kuris pažadėjo jį padaryti turtingesnį nei buvo anksčiau: atverti aukso gamybos  iš žmogaus kraujo paslaptį. Alchemikas okultistas iškėlė de Rė sąlygą: parduoti sielą demonui, be ko negarantavo sėkmės. G. de Rais alchemiko sąlygą išpildė. Buvo pagrobtas dešimtmetis berniukas, kuriam nupjovė kairę ranką; išdūrė akis, išpjovė iš krūtinės dar tebeplakančią širdį. Tos širdies krauju de Rais parašė raštelį apie tai, jog atiduoda savo sielą demonui. Po to hercogas ir raganius sugiedojo šėtonui džiaugsmingą himną. De Rais išvijo iš savo dvaro žmoną ir dukterį. Jis ėmė jų nekęsti ir išsiuntė į tolimą pilį kaip į tremtį. Drauge su kerėtoju jie ėmėsi maginių bandymų. Aplinkiniuose kaimuose ėmė dingti maži vaikai. Prapuldavo be pėdsakų, negrįžtamai.

Neklystantis motinų instinktas rodydavo hercogo pilį, kuri stūksojo iškilusi lygumoje tarsi didžiulis niūrus kapų rūsys. Hercogas jautėsi nenubaudžiamas, jei neskaitytume protarpiais kamuojančios sąžinės graužaties. Ir tuomet jis norėdavo už likusius pinigus pastatyti bažnyčią ar tapti vienuoliu, arba leistis kaip elgetaujantis maldininkas lankyti šventų vietų. Bet tie proveržiai praeidavo be pėdsakų ir jis vėl atsiduodavo vaikų žudynėms, kurias atlikdavo su neapsakomu žiaurumu ir sadizmu.

Galop garsas pasiekė vietinį vyskupą. Jis iškvietė hercogą į teismą; tas nepasirodė. Vyskupas kreipėsi pagalbos į karalių, ir valdžios kariuomenė šturmu paėmė dvarą. Slaptuose kambariuose ir požemiuose buvo rasta daugybė skeletų  ir suluošintų vaikų lavonų, taip pat indų, kolbų, pripildytų jų kraujo.

Teisme hercogas dėl visko prisipažino. Jis žvėriškai nužudė 700 – 800 vaikų. Teismas nuteisė jį sudeginti. Prieš mirtį nuteistasis su ašaromis prašė vaikų tėvų atleisti ir meldė Dievo malonės. Drauge su juo buvo sudegintas alchemikas, kuris juokėsi iš hercogo ašarų kaip iš silpnumo ir mirė prakeikdamas Dievą. Kai skaitai šito piktadario gyvenimo istoriją, norisi galvoti, kad tai tik košmariška legenda ar sapnas, tačiau tai tikrovė. O dar siaubingiau, kad de Rais piktadarybes dabar tęsia tos, kurios turi tapti motinomis. Ne iš jų grobia vaikus nusikaltėliai satanistai, bet jos pačios pagrobia savo vaikus iš Dievo. Nužudo su tokiu žiaurumu, kaip tai darė pardavęs savo sielą velniui hercogas. Žudo daugiausia dėl žemiškų materialinių išskaičiavimų, dėl to, vaizdingai kalbant, irgi nori paversti į auksą savo vaikų kraują. Jei kai kurios iš jų atgailauja dėl atliktos piktadarybės, kaip de Rais prieš sudeginamas, tai dauguma gyvena ir miršta be atgailos  nuožmiai šalta širdim kaip hercogo mokytojas.

Miršta be Dievo, nes vaiko kraujas, nenuplautas atgaila, virsta ugnies upe, kuri amžinybėje atskiria žudikes nuo Dievo.

Nė vienas gyvūnas, nė vienas roplys, nei gyvatė, nei skorpionas nenaikina savo vaikų dėl malonumo. Civilizacijos, švietimo ir humanizmo epochos žmogus pralenkė žiaurumu visas būtybes, gyvenančias žemėje, tapo negailestingesnis už gyvates ir skorpionus. Kol vaikų žudymas nebus paskelbtas pačiu didžiausiu nusikaltimu ir nukeltas už įstatymo ribų, tol visi raginimai siekti taikos ir teisingumo bus tik kaukė ant kanibalo veido. Hagiografinėje (šventųjų gyvenimų) literatūroje pateiktas paties giliausio moralinio nuopuolio, ištikusio atsiskyrėlį Jokūbą, pavyzdys. Būdamas girtas jis padarė tris nuodėmes: svetimavo, nužudė, po to paslėpė savo aukos lavoną, atimdamas galimybę jai būti palaidotai krikščioniškai.

Šiame gyvenime aprašytas taip pat neeilinis atgailos žygdarbis, kurį atliko puolęs asketas, išsižadėjęs Dievo svetimautojas ir žudikas. Dešimt metų jis meldėsi požemyje, kamaraitėje, išraustoje po grindimis namo, kuriame gyveno dvasininkas, jo dvasios tėvas. Jis nematė saulės šviesos, mito duona ir vandeniu, ir tas pogrindis buvo tiek ankštas ir žemas, kad jis negalėjo atsistoti visu ūgiu, negalėjo atsigulti ant grindų, o sėdėjo susirietęs. Po dešimties metų pasirodė ženklas, kad jam atleista. Sutuoktiniai, pasmerkdami savo kūdikį mirčiai, kartoja Jokūbo nuodėmę visiškai negalvodami apie kokią nors atgailą.

Suplanuotas kūdikio nužudymas, tai, kas mūsų veidmainiškoje visuomenėje vadinama begėdišku savo melagyste pseudomoksliniu terminu „šeimos reguliavimas“, slepia savyje svetimavimą, nes nuogas seksas – tai ir šeimos, ir asmenybės sunaikinimas; nužudymas, o dar žvėriškas ir ciniškas, žmogiškosios būtybės paprasto  atsidavimo žemei praradimas. Pirmosios moters vardas Ieva reiškia „gyvenimas“. Vardas moterų, žudančių savo vaikus – „mirtis“. Šios moterys tampa savo nuosavo kūno demonais, t.y. tą Dievo sukurtą palatą, kurioje užsimezga ir vystosi žmogaus gyvenimas, jos paverčia kalėjimu, kur budelis ketvirčiuoja jų vaiką, jų sūnų ar dukterį. Po to lavonas randa vietą kokiame nors sąvartyne. Ir šios moterys vampyrės jausis įžeistos, jeigu kas nors suabejos jų padorumu.

Jokūbas padarė savo nuodėmę būdamas apsvaigęs. Dvasinio apsvaigimo – neapykantos ar pavydo būsenos apimtas žudikas, nebesuvokdamas savęs, pagautas beprotybės  gali atimti savo aukai gyvybę. O čia vyksta kažkas blogiau ir baisiau: tėvai ramiai, vos ne su sąskaitomis rankose svarsto, gyventi ar ne jų vaikui. Nuo šičia netoli iki tų nacistų, kurie skaičiavo, kiek kilogramų muilo galima išvirti iš lavono arba kiek maišų plaukų reikia nukirpti nuo sušaudytų ar uždusintų dujų kamerose aukų.

Nužudymas dėl išskaičiavimo, nužudymas dėl naudos – pati šlykščiausia žudymo rūšis ir pats baisiausias žmogaus nuopuolis. Didelė nelaimė – karas, joje tarsi įsikūnija toji šėtoniška nuodėmės energija, kurią sukaupia žmonija. Karas žiaurus, mūšio lauke žudo priešus ir žūsta patys. O čia žudikas nužudo beginklį. Jis apdraustas nuo atkirčio. Mūšio lauke su priešu karys sprendžia grumtynių baigtį, o tėvai, žudydami savo vaikus, daug baisesni už banditą ir plėšiką. Galų gale ir banditas, ir plėšikas rizikuoja, bent jau prieš įstatymą, o šičia įstatymas tyli, čia žudikas iš anksto išteisintas mūsų įstatymų, įstatymų šalies, kuri deklaruoja teisę gyventi, tačiau negina šitos teisės, jis išteisintas savo iškrypusios sąžinės, išteisintas šiuolaikinės liberalios visuomenės, kuri, neprotestuodama prieš šį nusikaltimą, iš esmės tapo solidari su žudikais.

*  *  *   

Broliai ir seserys! Nusigręžkime nuo šios pasibjaurėtinos nuodėmės, kuri užtemdo įspaustą mūsų širdyse Dievo paveikslą, mumyse pačiuose užmuša viską, kas švaru ir dora. Atminkim, jog Dievo gailestingumas beribis. „Ne visą laiką jis barsis, nei bus supykęs per amžius“ (ps. 102). Jis tik laukia mūsų atgailos, mūsų atvertos ir sudaužytos širdies: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, –  tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“ (ps.51).

Per šventą išpažinties sakramentą Dievo Bažnyčioje prasideda apsivalymo ir išsilaisvinimo kelias, išsilaisvinimo iš nuodėmės ir nusikaltimų pančių. Ir šventoji Bažnyčia laukia mūsų sugrįžimo su meile ir viltimi. 

Vertė Nijolė Aleinikova.

Susiję

Skaitiniai 2352637211862031963

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-09-17 10:09

    Prašykime Dievo Motinos užtarimo mūsų tėvynei Lietuvai, kad joje būtų uždrausti abortai-nežmoniškas vaikų žudymas

    AtsakytiPanaikinti
  2. Bet pirma kiekvienas atsižadėkime pačios minties, kad nužudyti negimusį kūdikį yra nieko baisaus.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū Redaktoriui, kad pataisė pavardę. Dar trūksta skliaustų: Archimandritas Rafailas (Karelinas).

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item