Vytautas Vyšniauskas: „Lietuvos sėkmės rodikliai primena rusišką ruletę“

propatria.lt nuotr. minfo.lt - Jūsų kalba Sąjūdžio 30-mečio minėjime Seime sukėlė nevienodas reakcijas. Vieni ja labai susižavėjo, ...

propatria.lt nuotr.
minfo.lt

- Jūsų kalba Sąjūdžio 30-mečio minėjime Seime sukėlė nevienodas reakcijas. Vieni ja labai susižavėjo, kiti ėmė piktintis. Kaip vertinate tokią audringą reakciją? Ar prieš rašydamas kalbą tikėjotės, kad išgarsėsite kaip aštrus negerovių valstybėje kritikas? Juk nesate populistas?

- Didelės audros ir perkūnija paprastai kyla po karštų ir gražių orų. Jei mano kalba sukėlė tokias audras, vadinasi, joje būta kažko karšto ir gražaus. Prieš eidamas į tribūną aiškiai suvokiau, kad mano kalba sukels tokias tarpusavyje skirtingas reakcijas, ir tik manęs nepažįstantys žmonės galėjo tikėtis kažko kito. Aišku, nesitikėjau tokios masyvios reakcijos, tiek daug peržiūrų, komentarų, atskirų straipsnių ir aptarimų, tokio didelio palaikymo, norinčių pakalbinti, susipažinti...

Nesiekiau kam nors įtikti ar patikti. Galiu pasakyti, kad kalba tikrai buvo iškentėta ir išsakyta iš keleto pastarųjų metų apmąstymų ir patirties. Kalbu ne apie skaičiukus ir diagramas, o realią žmonių padėtį, kurią iliustruoja katastrofiška demografija, kuri bet kuriai valstybei garantuoja išnykimą. Tolesnės kalbos apie detales, orientuojantis ir į gerus rodiklius, visokius laimės ir sėkmės indeksus, tik maskuoja realų problemos mastą. Be geros demografijos bet kokia sėkmė yra tik gyrimasis, kad likai gyvas po pirmo gaiduko paspaudimo žaisdamas rusišką ruletę, kai spausti reiks dar ne kartą. Tokios reakcijos ir tokio pritarimo mano kalba susilaukė visų pirma dėl to, kad iliustruoja šias daugelio žmonių nuotaikas, į kurias jau tapo įprasta reaguoti mosuojant tais rusišką ruletę primenančiais sėkmės rodikliais – galbūt tai ir paaiškina kartais per didelį lietuvių pesimizmą, nes kai į negeroves reaguojama tuo, kad yra ir gerovių, įsisenėjusios negerovės tik stiprėja.

O štai populizmas būtų sąmoninga pastanga įtikti liaudžiai. Atstovaujamoji demokratija įpareigoja liaudį ar tautą atstovauti, tačiau mūsų laikais įprasta ne ją atstovauti, o jai įtikti ir pataikauti. Įtikti tautai įmanoma ir ją apgaudinėjant. Šia prasme visa šiuolaikinė demokratija yra populistinė valdymo forma. Tokiame kontekste save matyčiau kaip radikalų antipopulistą. Kai kas nors nacionalistines jėgas vadina populistinėmis, pamiršta pasakyti, kad pastanga įtikti liaudžiai gali būti orientuota tiek į vieną, tiek į kitą jos segmentą, ir pati nacionalizmo kaip populizmo kritika, būdama nukreipta į liberaliai ir kosmopolitiškai nusiteikusius žmones, yra gryniausias populizmas jų atžvilgiu, nes bandoma įtikti tiems, kam patinka iki šiol vyravusi pasaulio raidos tendencija.

- Lietuvos politinės partijos – labai įvairios. Garsiojoje kalboje minėjote, kad kai kurios jų – nusikaltėliškos, kitos – antivalstybinės. Ką palaikote Lietuvos politikoje kaip filosofas?

- Palaikau tik asmenybes iš skirtingų partijų, nes partijos palaikymas gali būti tik sąlyginis, kadangi visuomet didesnė struktūra suvalgo asmenybes ir įsitikinimus paverčia šablonais ir dogmomis, kurie neturi jokio gyvybingumo. Seime labai mažai profesionalių, savo politinės veiklos sritis gerai išmanančių ir jomis nuoširdžiai susirūpinusių žmonių. Pirmas į galvą man ateina Rimantas Jonas Dagys, kuriuo žaviuosi tiek profesiniu, tiek moraliniu požiūriu.

Įsitikinimai ir profesinė kompetencija yra taip persipynę ir tokie sudėtingi dalykai, kad neišvengiamai tenka politikus vienur palaikyti, o kitur nuo jų atsiriboti. Akivaizdu, kad galiu palaikyti tik tuos politikus, kurie stengiasi vykdyti ar bent paremti tautiškai ir valstybiškai angažuotą bei moraliai – ir čia turiu omenyje visų pirma tradicinį moralės supratimą – orientuotą politiką. Apmaudu, kai susipriešina tokie politikai kaip Povilas Urbšys ir Agnė Širinskienė, kuriuos daug kur norėtųsi palaikyti, kaip norėtųsi daugiau sutarimo tarp jų ir ne vienu klausimu panašiai mąstančių politikų Audroniaus Ažubalio, Lauryno Kasčiūno, Pauliaus Saudargo. Tokie žmonės kaip Arūnas Gumuliauskas ar čia minėtieji galėtų dirbti kartu dėl daugelio klausimų, bet būtent partiniai įšalai gerokai apriboja bendro darbo galimybes. Partinė politika primeta šias taisykles ir daugeliu atžvilgių žmonės užsismaugia partiniuose barjeruose.

Iš pradžių daug vilčių dėjau į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kurios rinkiminė programa iš tiesų paliko labai gerą įspūdį, tačiau net ir prasta komunikacija, vidiniai susipriešinimai, susiskaldymai, įvairios politinės dramos yra niekis palyginus su tuo, kaip vyriausybė tęsia ankstesnių valdžių vykdytą tautai ir valstybei abejingą globalistinę iškreiptos atjautos politiką, o vadinamieji profesionalai daugelyje sričių pasirodė esą elementarūs beraščiai – Lino Kukuraičio valdoma socialinių reikalų ir darbo ministerija galėtų būti šiandien pat uždaryta, kaži ar kas pasikeistų į blogą. Panašiai galima kalbėti ir apie švietimo ministeriją, kuri jau visą dešimtmetį švietimo politikoje daro daugiau žalos nei naudos. Visuomet palaikiau Aurelijaus Verygos pastangas dėl alkoholio vartojimo mažinimo – tegul ir netobulai vykdoma, tačiau ši politika yra turbūt vienintelis šios vyriausybės pliusas, nors kitais klausimais sveikatos apsaugos ministerija visai nedžiugina.

- Kodėl pasirinkote filosofijos, o ne, tarkim, politologijos studijas? Kokią filosofijos kryptį tyrinėjate, apie ką bus Jūsų disertacija?

- Nors politika visada domėjausi, man tai yra visiškai neįdomi ir kartais atrodo perdėtai sureikšminta sritis. Niekada nesuprasiu žmonių, kurie vietoj Dostojevskio romanų, Marčėno eilėraščių ar Schopenhauerio veikalų renkasi skaityti kokios nors šalies skirtingų laikotarpių politinių partijų programų analizes. Pusiau juokais tariant, turiu pasakyti, kad tai nusikaltimas žmogiškumui, kuris nuskurdina tiek protą, tiek dvasią. Tikrų politologų Lietuvoje praktiškai nėra, išskyrus gal vieną kitą, kurie geba analizuoti ir pasakyti kažką solidesnio, o ne tik burbėti apie populizmus varydami savo propagandą arba stumdyti grafikus ir lenteles, nesuprasdami pamatinių politinių kategorijų, be kurių negali būti jokios politikos. Nors apie politologijos studijas svarsčiau, bet matau, kad būčiau padaręs didžiausią klaidą gyvenime, jei būčiau pasirinkęs šią studijų kryptį.

Tuo tarpu kaip tik filosofija atrakino gilesnį politikos svarbos supratimą ir pajautimą, kuris leidžia į ją pasižiūrėti visai kitomis akimis. Klausimai apie žmogaus egzistencinę įtampą šiame pasaulyje, loginius Dievo buvimo įrodymus, asmens įsitikinimų ir priimamo religinio mokymo, politinės ideologijos ar kultūrinių stereotipų santykį, apie neišsprendžiamas etines dilemas, asmens tapatybės, sąmonės statuso metafiziniu požiūriu ir pačios tikrovės, žmogaus proto ir moralės ribų apmąstymai man yra patys svarbiausi ir įdomiausi dalykai šioje žemėje. Tik per juos galiu atsigręžti į politiką kaip vienaip ar kitaip tų dalykų patirtis įrėminančią žmogiškos tikrovės steigimo formą.

Šiuo metu tyrinėju religijos, mokslo ir politikos sankirtas, kurių centre atsiduria natūralizmo sąvoka. Šia labiau analitinės religijos filosofijos kryptimi planavau ir eiti, bet neretai abejoju, kiek tai dera su mano egzistenciniais apmąstymais ir būsenomis, todėl dar nežinau, link kur pasuks kol kas dar labai miglotai ir neaprėpiamai toli atrodanti disertacija.

- Jei kuri nors partija pasiūlytų stoti į ją (o gal jau pasiūlė?), ar stotumėte? Jei ne paslaptis, į kurią? Ar yra nors viena politinė jėga Lietuvoje, kuri daugiau mažiau padori ir galėtų rimtai rūpintis Lietuva?

- Nestočiau. Iš parlamentinių ar į jas pretendavusių politinių jėgų tikrai tokios, kuri galėtų deramai rūpintis Lietuva, nematau. Kaip minėjau, yra atskiri asmenys, galbūt galima pasižiūrėti, kurioje partijoje tokių žmonių yra daugiau tiek apskritai, tiek procentaliai, bet tai nieko nereiškia, jei partinė kryptis nesutampa su tų žmonių vykdoma politika.

- Ką daryti su pagrindinėmis Lietuvos problemomis: politine korupcija, moksleivių problemomis, emigracija, skurdu, mažais atlyginimais, vidurinės klasės sunaikinimu, galimu migrantų srautu, kuris, neduok Dieve, teoriškai yra galimas. Kaip žinome, Švedija, pavyzdžiui, ne itin laiminga, kad ją užplūdo tūkstančiai musulmonų iš karo zonų. Padidėjo nusikalstamumas. Čia irgi būtų ne kitaip.

- Tai daugybė problemų, kurių įveikimui reikia daugybės atskirų sprendimų, paremtų geriausiomis tų sričių specialistų rekomendacijomis. Tačiau juos visus turi vienyti bendras suvokimas, kad tų problemų buvimas, be natūralių priežasčių, dar yra susijęs ir ideologiškai. Mat globalaus ir kosmopolitiško pasaulio pagal geriausias internacionalistų idėjas kūrimas reikalauja mažų atlyginimų, kad būtų galima tiems, kam čia netinka, emigruoti kitur, o tiems, kam čia tinka, imigruoti iš svetur. Aišku, tai nėra kažkoks pasaulinis sąmokslas, liečiantis ir mažesnes Rytų Europos valstybes, diriguojamas tokių milijardierių kaip George‘as Sorosas, daugybę šių problemų skatina įsisenėjusios vidaus problemos, elementari nekompetencija, sovietinis palikimas, gerų pavyzdžių stoka.

Tačiau kai visos natūralios priežastys susilieja su visa tai teisinančia ir skatinančia ideologija, skelbiant, kad problemos išsispręs pačios, kad jos kyla vien iš žmonių laisvės ir kad tai net nėra rimtos problemos, tai ideologinis aspektas tampa svarbiausiu tų natūralių priežasčių stimuliantu, kuris ne tik neleidžia spręsti tų problemų, bet ir pats tampa pagrindine jų priežastimi. Atsisakius pražūtingų globalizmo ir neoliberalizmo ideologijų, skatinančių tautų maišymąsi, žmonių suišteklinimą, laisvosios rinkos mechanizmų taikymą kiekvienoje gyvenimo srityje, istorinės atminties praradimą, dirbtinę atjautą svetimiems ir visišką abejingumą saviems, aklą sekimą kitų valstybių pavyzdžiu ir visišką savivaldos ir suvereniteto išsižadėjimą, galėtume pamatyti tikrąjį natūralių dabartinių problemų priežasčių mastą, ir tada imtis jau konkrečių detalesnių sprendimų.

Aišku, kad reikia mokesčių reformos, aišku, kad reikia regionų plėtojimosi programų, smulkiojo verslo ir smulkių žemės ūkių kūrimosi skatinimo politikos, reikia pagalbos šeimoms politikos, aukštojo mokslo ir švietimo sistemos pertvarkos, tačiau visa tai yra neįmanoma, kol akis dengia mūsų pačių susikurti ūkai ir kol pinigai skirstomi neefektyviai, pavyzdžiui, universitete skiriant neproporcingai daug dėmesio ir finansų naujų emblemų kūrimui, kai jų trūksta mokslininkų atlyginimams. Kol problemas bus bandoma spręsti pavieniui, sisteminių pokyčių nebus, nes tai yra tik kiauros valties lopymas vidury ežero. Keisti reikia valtį, o ne lopus, kurie trumpam užkišę skylę netrunka pratrūkti dar nespėjus dorai užkišti kitų skylių.

- Kas yra globali Lietuva? Ką manote apie euroentuziastus, euro šalininkus ir lito priešininkus, norinčius mus suniveliuoti su kitomis šalimis? Be abejo, buvimas ES turi pliusų, tačiau argi finansine prasme mes galime lygintis, tarkime, kad ir su Estija ar Lenkija? Ten viskas daug pigiau, atlyginimai didesni. Kodėl čia taip negali būti? Kas negerai mūsų beveik tris dešimtmečius gyvuojančiai Valstybei? Kas ją bando palaidoti?

- Globalios Lietuvos nėra ir negali būti. Čia ir visa bėda – globali Lietuva iš esmės reiškia, kad Lietuvos nėra. Lietuva yra konkreti valstybė su savo vidaus tvarka. Globali Lietuva yra tik tam tikri tautiniai ar valstybiniai sentimentai, kuriuos labiau etniniu ar kultūriniu lygmeniu puoselėja po pasaulį išsibarstę lietuviai. Su visa pagarba šiems sentimentams, kurių aš pats turiu be galo daug, jie nėra ir negali būti valstybė. O tokie sentimentai be valstybės yra pasmerkti deformuotis ir žlugti. Ko iš tiesų ne vienas globalaus pasaulio proponentas nuoširdžiai ir siekia, bet kokį tautinį tapatumą laikydamas fašistine atgyvena, primetančia žmogui jo paties nepasirinktą tapatumą.

Okupacijų patirtis parodė ištautinimo ir išvalstybinimo galią, mes dar ir šiandien elgiamės kaip baudžiauninkai, bandantys įtikti šeimininkui arba patys bandantys tapti šlėktomis, iki kurių mums patiems mūsų sąmonėje yra labai toli. O kai nori tapti kitu ir kitokiu arba tarnauti už tave geresniam, tai ir bastaisi po pasaulį. Tai veikia ne tik paprastų žmonių lygmeniu, bet ir vadinamojo elito smegenų užkaboriuose, kuriuose gimsta sprendimai skatinti žmones nutautėti ir išsivaikščioti, maišytis, atsisakyti savo senų tapatybių. Juk ir euro įvedimas turbūt labiau nei dėl ekonominių priežasčių buvo paskatintas moralinių priežasčių: noro įtikti Vakarų valstybėms, būti labiau europietiškais, įsiteikti pasaulinėms tendencijoms. Matyt, atsisakius nacionalinės valiutos, sekantis žingsnis bus atsisakyti nacionalinės kalbos – juk irgi ekonomiškai nenaudinga nesusišnekėti, o galiausiai ir nacionalinės valstybės.

Iš pažiūros tai gali atrodyti nesusiję dalykai, bet ekonominės problemos neretai formuojasi tautinio tapatumo išskydimo pagrindu. Su menka demografija posovietinė šalis, neturinti daug naudingų iškasenų ar kitų turtų, į kurią didžiosios valstybės geriausiu atveju žiūri kaip į gailestingumo nusipelniusią pašalpininkę, kuri anksčiau ar vėliau turės atitarnauti, labai sunkiai kabinasi į gyvenimą ir stabilios gerovės sau pačiai neužsitikrina, todėl nesukuria ir stiprių valstybingumo prielaidų. Tautinė demografija ir valstybingumas yra neatskiriamai susiję. Sumaišius tautas žmonių kaip išteklių pagrindu joks valstybingumas neatsiranda, o štai savo šaknis jaučianti stipri tauta yra daug labiau suinteresuota ir ginti savo šalį, ir kurti joje gerovę, nes žino, kad niekur kitur geriau nebus visų pirma todėl, kad čia yra tavo namai. Tie patys estai yra aiškiai deklaravę siekį sau kaip tautai išlikti amžiams, Lenkijoje taip pat matome stiprią nacionalistinę politiką, be to, lenkai nepraleido šimtmečių neturėdami suvereniteto taip, kaip Lietuva, tad ir dėl istorinių aplinkybių jų dabartinė situacija neišvengiamai geresnė, tokių šalių gyventojai savo namuose gali jaustis adekvačiai.

Tuo tarpu jeigu tikrųjų namų nėra, tuomet bastūnų pasaulyje valstybė netenka prasmės, tada ir paaiškinti viską per laisvę tampa labai lengva: jeigu tau čia negerai, tai, vadinasi, tu pats kaltas, kad nesusiradai, kur tau geriau.

Tai susiję dalykai: kai nebėra namų, šaknų ir tradicijų, kai nebėra sienų, ribų ir tapatumų, tai nelieka ir moralinių sienų, nebėra prasmės kalbėti apie atsakomybę – tegul visi gyvena kas kaip sau nori, nes kiekvienas, kuris nepriklauso kokiai nors egzotiškai mažumai, yra kaltas pats už save. O mes puikiai žinome, kad principas, jog aš esu laisvas tol, kol mano laisvė neriboja kito laisvės, tikrovėje niekada neveikė ir anksčiau ar vėliau privedė jei ne prie karo, tai prie nekaltųjų žudymo: užtenka paminėti priverstinę eutanaziją Olandijoje – vienoje liberaliausių valstybių pasaulyje. Laisvę turi įribinti moralė, o ne kito žmogaus laisvė. Didelės valstybės gali sau leisti mažiau tautiškumo ir valstybingumo, nes jose vis tiek yra įsisukusios didelės ekonominės ir politinės sistemos, kurios palaiko šalies gyvybę, net jei morališkai ji ir pablyškusi, tačiau tokiai mažai šaliai kaip Lietuva išlikti be stiprios tautinės valstybės yra praktiškai neįmanoma. Jei nieko nedarysime, mus palaidos mūsų pačių antitautiniai ir antivalstybiniai įsitikinimai bei aršiausi šių įsitikinimų formuotojai ir skleidėjai.

Kalbino Mindaugas Peleckis.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „minfo logo“

Susiję

Vytautas Vyšniauskas 1271562627916001742

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-08-12 20:48

    Skaitau ir nežinau ar tikėt juo ar vėl jis fantazuoja.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vėl? Nemenko nupušimo reikia, kad V. Vyšniausko poziciją pavadintum "fantazijomis".

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-08-12 21:56

    daug to rusiško...
    ekonomika valdoma rusiškai,
    teisėsauga veikia rusiškai,
    santykių kultūra rusiška ir t.t.
    -----
    kolabarantai visais frontais diegia visą, kas yra rusiška: ne tik degtinę, tinginiavimą, vagystes, kolaboravimą ir t.t. (totalinį zoocentrizmą, anot A.Maceinos)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pritariu, kad ir kaip liūdna.

      Panaikinti
    2. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS2018-08-13 12:22

      Todėl, kad okupantas išėjo pasilikdamas.

      Panaikinti
  3. Viskas susiveda į vieną - ar norime išlikti kaip tauta ir kaip valstybė, ar ne. Tiek nacionalistai, tiek liberastai į šitą klausimą turi labai aiškius ir nediskutuotinus atsakymus - kaip turėjo ir jų pirmtakai 1918 m. bei 1990 m.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-08-13 12:16

    Skaitau kiekvieną šio jauno žmogaus straipsnį ir galvoju: šis jaunuolis mums paties Dievo siųstas.
    Linkiu sveikatos ir ištvermės Jums.

    AtsakytiPanaikinti
  5. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS2018-08-13 12:20

    Lietuviški pinigai, Lietuvos ūkio galybei
    __________________________________________
    "Yra žinoma, kad ne tik politinė, bet ir ekonominė LDK g_a_l_i_a XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje buvo tokia, kokios neturėjo Lietuva nei iki Vytauto Didžiojo nei po Vytauto Didžiojo. Prof. V. Kamenickis, kruopščiai studijavęs to laikotarpio istoriją, buvo įsitikinęs, kad jei pavyktų a_t_k_u_r_t_i Vytauto Didžiojo laikų finansų sistemą, tai šis valdovas pasirodytų dar didesnis, negu garsėjo savo kariniais žygiais"

    (Egidija Laumenskaitė)
    Daugiau
    va čia
    https://www.lietuva2.lt/pasiulymas/lietuviski-pinigai-lietuvos-ukio-galybei/5b4b4f860a1d0d0b48e682e3

    AtsakytiPanaikinti
  6. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS2018-08-13 12:29

    Lietuvoje galėtų gyventi (klestėti, ...) 25 milijonai gyventojų, lyginant su Anglija.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item