Vytautas Rubavičius. Kalėjimai: visuomenės gyvenimo būdo „koncentratas“

propatria.lt nuotr. tiesos.lt Ką beatsiverstum, ką beįsijungtum – visur kalbama apie įkalinimo įstaigas. Naujas visuomenės dėmesį p...

propatria.lt nuotr.

Ką beatsiverstum, ką beįsijungtum – visur kalbama apie įkalinimo įstaigas. Naujas visuomenės dėmesį patraukęs ir vis rimčiau plečiamas skandalas. Klausydamasis įvairiausių pareigūnų, taip ir nesupranti, ką jie nori pasakyti: lyg ir ruošiamasi keisti sistemą, tačiau neaišku nei kaip, nei kiek ta kaita gali trukti. Žurnalistai dažnai atrodo kur kas labiau išmanantys įkalinimo dalykus, nei aukščiausi mūsų ministerijų bei departamentų vadovai. Suprantama kodėl – žurnalistai daug atviriau kalba apie jų tirtą bei regėtą tikrovę, o pareigūnams yra ką slėpti bei nutylėti, juolab kad niekada nežinai, kaip tavo atviravimus gali suvokti aukščiau stovintys.

Bendras įspūdis toks: visi lyg ir viską žinojo, tačiau visiems kalėjimų gyvenimo būdo tikrovė pasirodo esanti netikėta ir skandalinga, nelyg būtinas kuo greičiau operuoti skaudulys neturint jokių chirurginių įrankių, o ir turimais nemokant ar nenorint naudotis. Nesigilindamas į smulkmenas kalėjimu vadinsiu visas įkalinimo įstaigas, kurios turi ir savo pavadinimus. Tad ir gyvenimą jose vadinsiu kalėjimo bei kalinių gyvenimo būdu. Žiniasklaidoje dažnai vartojamas terminas „subkultūra“ savaip sušvelnina ir sumokslina tą tikrovę, nors būtina pripažinti, kad visokie gyvenimo būdai yra kultūriniai, kadangi jiems palaikyti susikuria tam tikri kultūriniai palaikymo ir perdavos „mechanizmai“, tarp jų ir ypatinga kalbos atmaina, tatuiruotės, socialinio statuso kūrimas, „žygdarbių“ pasakojimai ir kiti dalykai.

Kalbantieji dažniausiai paryškina kalėjimų gyvenimo būdui būdingą ir labai aiškiai regimą prievartą, žiaurumą, tačiau pernelyg nesiaiškina to gyvenimo būdo „veikimą“ bei jo tikslingumą. Nors esama daug ir iš pirmo žvilgsnio betikslio žiaurumo, tačiau prievarta yra visos įkalinimo sistemos esminis bruožas, tik ji veikia skirtingais lygiais. Pabandykime pasiaiškinti, koks kalėjimų gyvenimo būdo prievartos tikslingumas ir kas ta prievarta bei žiaurumu „gaminama“. „Gaminys“ turi būti nepaprastai vertingas, kad valstybinė prievartos sistema taip ilgai toleruotų ar net skatintų kaip tik tokį kalinių gyvenimo būdą.

Kaliniai yra tam tikra socialinė grupė, bendruomenė, kuriai būdingi visi socialiniai ir kultūriniai išskirtiniai bruožai. Esminis kalinių gyvenimo būdo tikslingumas – palaikyti tokį gyvenimo būdą, jame susiklosčiusias ar besiklostančias socialinės hierarchijos, tad ir savivaldos struktūras. Žiaurumu ir prievarta palaikomas bei kuriamas ne tik socialinis statusas, pavaldumo sistema, bet ir laiduojami ryšiai su laisvėje veikiančia nusikaltėlių terpe. Tai savi nerašyti įstatymai. Kitas svarbus dalykas, kad kaip tik žiaurumu bandomi kalėjiman patekusieji, renkantis kadrus savoms grupuotėms. O visur reikalingi „kieti vyrukai“ – pakeliantys išbandymus, sugebantys į juos atsakyti, išmanūs išsisukti. Žiaurumas – pagrindinis „socialinės reprodukcijos“ įnagis. Juk ir patys nusikaltėlių autoritetai gerai skiria įvairiai motyvuotą žiaurumą ir jo perteklių nuo vadinamojo „bespredelo“, kuris jau ne tik kenkia pačiai jų socialinei terpei, bet yra ir labai nuostolingas. Tačiau kaip tik „bespredelas“ labai išplito ir Rusijoje, ir kai kuriose kitose posovietinėse šalyse, vykstant žiaurioms kovoms už naujas rinkas, jų priežiūrą, nelegalių verslų kontrolę. Toje veikloje dalyvavo ne tik nusikaltėliai, bet ir jiems „stogus“ teikę ir tebeteikiantys specialiųjų tarnybų žmonės. Juk naivu būtų manyti, kad kokiame stoties rajone prostitucijos bei narkotikų platinimo „verslais“ galima būtų užsiimti nieko nežinant ir nieko nepelnant to rajono policijai.

Aiški kalinių gyvenimo būdo savivaldos sistema labai naudinga priežiūros sistemai dėl dviejų priežasčių: kaliniai patys „susitvarko“ tarp jų kylančias problemas, o svarbiausia – gerai organizuotas kalinių gyvenimo būdas yra pinigų gaminimo „fabrikėlis“. Valdančioji kalinių kasta yra turtinga, ji pajungia visus kitus pinigams gaminti. Visuomenė jau įprato prie telefoninio sukčiavimo ir su juo susitaikė. Tam reikalingi mobilieji telefonai, tad valstybinė prievartos sistema niekaip „nesugeba“ tokio sukčiavimo užkardyti. Jau vien tai rodo, kokio lygio suinteresuotumas vyrauja, kad kaliniai galėtų užsiiminėti tokia veikla, vadinasi, turėtų už ką pirkti įvairiausias „paslaugas“. Perteklinė prievarta reikalinga „apmokestinant“ daugelį kalinių – jiems tenka išsipirkti, tad giminės bei artimieji apkraunami tam tikromis duoklėmis. Iš laisvės į įkalinimo įstaigas ar tam tikras sąskaitas plaukia pinigų srautas, kurį administruoja keli vyriausieji, bendraujantys su priežiūros vyriausiaisiais, kurie jau bendrauja su savais vyriausiaisiais. Toks ir pinigų ar kitokių gėrybių ar, kaip dabar įprasta sakyti, paslaugų srautas. Menkas kalėjimo darbuotojų, prižiūrėtojų darbo atlygis kaip tik ir yra esminis tos pinigų srautų „gamybos“ bruožas – juk už šešis šimtus eurų jokio oraus gyvenimo nesusikursi. Tad eini dirbti visai kitaip motyvuotas. Gali praturtėti už tam tikras kaliniams teikiamas paslaugas, nes dalis „paslaugų“ rinkos tenka ir žemiausiems prižiūrėtojams. Nenustebčiau sužinojęs, kad aukštesnieji prižiūrėtojai savaip apmokestina ir žemiausius – juk visos rinkos yra prižiūrimos, o už tam tikrą laisvę jose veikti būtina susimokėti. Tokia sistema tolygiau paskirsto iš kalėjimų tekančius pinigų srautus – tad visi patenkinti. O ar laisva visuomenė kitaip gyvena? Yra poreikių, bus ir juos tenkinančių, jei rasis užmokančių. Toks esminis principas. Tik kalėjimuose veiksmingai taikomas žiaurumo, bauginimo įnagis, tačiau tam ir kalėjimas.

Beje, įdomus dalykas, kad Rusijoje visuomenė visai neseniai taip pat buvo „šokiruota“ filmuotų vaizdų, kaip prižiūrėtojai kankina kalinį. Vėlgi – visi seniai žinojo, bet buvo šokiruoti. Kaip ir pas mus. Ten prasidėjo įkalinimo įstaigų tikrinimo vajus, tačiau vaizdus paviešinusiai advokatei vis dėlto teko išvykti iš šalies nuogąstaujant dėl savo gyvybės. Mūsų sistemoje kalinius „laužo“ kiti kaliniai, tuo mes „demokratiškesni“, tačiau pats kalinių gyvenimo būdas yra giminingas rusiškajam. Mūsų aukštieji valdininkai, paklausti apie prabilusiems kaliniams tenkančius gąsdinimus, tuoj nusuka kalbą į šoną – valstybė niekaip nesiruošia jų nei saugoti, nei palengvinti jų gyvenimą. O juk norint deramai apsivalyti, o ne vien įsisavinti kokio Norvegijos fondo lėšas, pirmiausia ir būtina pasirūpinti tais kaliniais, kuriems nepriimtinas vyraujantis kalinių gyvenimo būdas. Tačiau tokiu atveju neišvengiamai silpnės pinigų srautų „gamybos“ pajėgumas. Tad aukštiesiems mūsų politikams bei valdininkams tenka spręsti-neišspręsti įkalinimo įstaigų pertvarkos problemą, kurios buvo imamasi visais nepriklausomybės dešimtmečiais.

Susiję

Vytautas Rubavičius 5240973114985593562

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item