Vysk. Algirdas Jurevičius: „Atsakingi už ateizmą nebuvo patenkinti dėl mano ėjimo į bažnyčią“

XXIamzius.lt Jau skelbėme, kad Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius liepos 2 dieną popiežiaus Prancišk...


Jau skelbėme, kad Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius liepos 2 dieną popiežiaus Pranciškaus paskirtas Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru, suteikiant jam Materianos vyskupo titulą. Rugpjūčio 19-ąją Kauno Arkikatedroje Bazilikoje 15 valandą vyks jo konsekracijos iškilmės. Jų išvakarėse vyskupas nominatas mielai sutiko atsakyti į „XXI amžiaus“ klausimus.

- Papasakokite apie tėvus, senelius. Ką jie dirbo? Ar buvote vienturtis vaikas? Vaikai dažnai bendrauja su pusseserėmis, pusbroliais. O kaip buvo Jums?

- Mano tėvai gyveno kartu su seneliais, turėjusiais ūkį. Senelis labai mėgo arklius, todėl visuomet jų laikė. Dar turėjo karvių, kiaulių, avių ir vištų. Nuo vaikystės mano vasarų užsiėmimas buvo išvesti į ganyklą karvę, ją pagirdyti, o vakare – parvesti į tvartą. Vėliau šias pareigas perdaviau jaunesnei seseriai Rimai.

Su pusbroliais ar pusseserėmis bendravimas nebuvo artimas, nes jie buvo bent dešimčia metų vyresni, tačiau metams bėgant tampa artimesnis.

- Mintimis sugrįžkime į Jūsų vaikystę. Ar prisimenate savo pirmuosius apsilankymus bažnyčioje? Kada pradėjote suvokti, kas yra toji šventovė, į kurią einama sekmadieniais?

- Man, kaip vaikui, bažnyčia darė regimą įspūdį. Vienas iš draugų nuvedė mane prie vargonų ir ten man patiko, nes galima į viską žvelgti iš aukšto. Tokios buvo mano pirmos „aukštos“ pareigos bažnyčioje. Suvokimas apie bažnyčią, kaip Dievo namus ar kaip šventovę, atėjo žymiai vėliau. Suprantama, vaikui svarbu tai, ką jis mato ar gali paliesti.

- O ar prisimenate Pirmąją Komuniją? Kas iš tos dienos ar pasiruošimo labiausiai įsiminė?

- Pirmąją Komuniją prisimenu dėl nesklandumų. Po labai trumpo pasiruošimo klebonas pasakė, kad man patogiu laiku galiu ateiti Pirmos Komunijos. Tuomet pas mus viešėjo giminaičiai iš Lenkijos, kurie irgi dalyvavo. Jokių organizuotų vaikų grupių nebuvo. Nuėjome šiokiadienio vakarą į bažnyčią. Man reikėjo atlikti pirmą kartą išpažintį, todėl stovėjau prie klausyklos ir laukiau, bet kunigas tą vakarą neatėjo klausyti išpažinčių. Aš apsidžiaugiau, kad priimsiu Komuniją be išpažinties, bet tėvai paaiškino, kad taip negalima, o patys nedrįso eiti prašyti kunigo, kad ateitų išklausyti išpažinties. Tad teko Pirmąją Komuniją nukelti į kitą šiokiadienio vakarą.

- Kodėl, mokydamasis Vievio vidurinėje mokykloje, kartu lankėte ir Vaikų muzikos mokyklą? Kokiu instrumentu mokėtės groti? Turbūt į šią mokyklą jau atėjote bent minimaliai pramokęs, taigi iš ko gavote pirmąsias žinias?

- Pažintis su muzika prasidėjo nuo susižavėjimo vargonais. Kadangi buvau labai savarankiškas, tai nuėjau pats be tėvų žinios laikyti stojamuosius į muzikos mokyklą. Tuomet reikėjo turėti ne tik gabumų, bet ir pažinčių, todėl nebuvau priimtas. Matydami mano norą mokytis muzikos tėvai sudarė galimybes privačiai mokytis groti akordeonu pas mokytoją Albiną Dmukauskienę. Taip buvo įvykdyta ir senelio Adolfo Ladanausko svajonė, nes jis nupirko man vokišką akordeoną, kai buvau vos dvejų metų. Po metų privačių studijų vėl atėjau į muzikos mokyklą ir sugrojau dainą „Ko liūdi, berželi, ko liūdi“. Buvau priimtas.

Tuomet didžiulį nerimą kėlė sovietinėje armijoje tarnaujančių jaunuolių siuntimas į Afganistaną, todėl norėdamas to išvengti ėmiausi papildomai mokytis triūbos klasėje pas mokytoją Arvydą Selicką.

- Būdamas dar tik 14 metų jau vadovavote chorui Vievio bažnyčioje. Ar tai buvo vaikų, jaunimo, ar vyresnių žmonių choras? Vargu ar vyresni norėtų klausyti tokio jauno vadovo?

- Vievio bažnyčia neturėjo savo vargonininko, todėl jie atvykdavo iš kitur. Būdavo dienų, kuomet jie negalėdavo atvykti, o man tai buvo galimybė išbandyti save. Netrukus klebonas kun. Antanas Černa pamatė, kad grojimo kokybė mažai kuo skiriasi, todėl patikėjo man tiek suaugusiųjų, tiek ir jaunimo chorus. Vyresni žmonės džiaugėsi, kad sovietmečiu atsiranda jaunuolis, norintis būti vargonininku. Jokių sunkumų dėl to nepatyriau.

- Dar visai jaunas pradėjote ir vargonuoti. Kas išmokė? Beje, ar iš mokyklos vadovų priekaištų už tokį aktyvumą bažnyčioje negavote?

- Pirmasis vargonų mokytojas buvo jaunas vargonininkas Artūras Šakalys, vėliau įstojęs į kunigų seminariją. Po jo bažnyčioje keitėsi vargonininkai, bet įsiminė iš Kazokiškių atvažiuojantis buvęs tremtinys Jonas Čiulada, kuris mokė harmonizuoti ir parinkti reikiamus akordus giesmėms.

Mokykloje už ateizmą atsakingieji nebuvo patenkinti dėl mano ėjimo į bažnyčią. Vieno pokalbio metu buvau paklaustas: „Tai gal ir kunigu žadi būti?“ Tuomet labai nuoširdžiai atsakiau: „Dėl to dar nesu apsisprendęs“. Dėl šio atsakymo užpyko, bet daugiau nepriekabiavo.

- O ko mokėtės Vilniuje, J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje?

- J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje įgijau vidurinį išsilavinimą ir baigiau pučiamųjų instrumentų skyrių. Mano pagrindinis instrumentas buvo trimitas, triūba.

- Ar dirbti tikybos mokytoju Vilniaus 44-oje vidurinėje mokykloje kiek nors specialiai ruošėtės, ar pakako bendrų žinių?

- Tuomet labai trūko tikybos mokytojų, todėl Vilniaus arkivyskupija organizavo tikybos mokytojų kursus. Vasaros atostogų metu juos lankiau, nes domino teologijos mokslai. Neplanavau mokyti tikybos, tačiau prasidėjus mokslo metams mons. Edvardas Rydzikas, vienas iš kursų dėstytojų, pakvietė. Man tai buvo paskutiniai metai muzikos mokykloje, todėl galėjau susidaryti laisvesnį tvarkaraštį ir pradėti savo tikėjimu dalintis su kitais.

- Kokius kunigus artimiau pažinote Vievyje ir mokydamasis Vilniuje? Kiek jie buvo svarbūs renkantis tolesnį kelią?

- Vievyje buvau tapęs etatiniu pieno nešiotoju mons. Vytautui Sidarui. Dar būdamas Kaišiadorių kurijos kancleriu, o vėliau ir Vievio parapijos klebonu mons. V. Sidaras pirko pieną iš mano senelių. Mano pareiga buvo kasdien nunešti kunigui pieno ir pasiimti tuščią stiklainį. Kadangi buvau rimtas vyras, kuriam pienas nuo lūpų jau buvo nudžiūvęs, nenoriai ėmiausi šios pareigos. O kunigo būta įžvalgaus, nes jis į tuščią stiklainį visuomet įdėdavo ir saldainį. Tai buvo man didžiulė motyvacija imtis šio nevyriško darbo. Mons. V. Sidarui tapus Kauno kunigų seminarijos profesoriumi, Vievio parapijos klebonu tapo kun. Antanas Černa. Tada prasidėjo mano vargonininko karjera. Jis taip pat man rašė ir siuntimą į kunigų seminariją.

- Kada ėmėte galvoti ir kaip ilgai mąstėte apie kunigystę, kas labiausiai nulėmė, kad ją rinkotės?

- Apie kunigystę rimtai pradėjau galvoti tapęs vilniečiu. Tai sutapo ir su Lietuvos Atgimimu bei laisvės atgavimu. Vilniuje sutikau daug tikėjimo ir charizmatiško polėkio pasauliečių, kurie man paliudijo apie tikėjimo jėgą. Įdomu tai, jog ne tiek kunigai, kiek pasauliečiai paskatino mane galvoti apie kunigystę.

- Jūsų studijų Seminarijoje pradžioje turbūt buvo daug klierikų? Galbūt nemaža dalis vėliau pasitraukė. O kodėl dabar mažai norinčių rinktis kunigystę? Nejaugi Dievas nešaukia? Kokiais žodžiais Jūs padrąsintumėte jaunuolius, kurie abejoja ir nedrįsta sekti paskui Kristų?

- 1991 metais pradėjus studijas seminarijoje buvo vos ne du šimtai seminaristų. Dalis jų netapo kunigais. Dabar padėtis kiek kitokia: nors Viešpats šaukia, bet daug ir kitokių šauksmų, sklindančių iš žiniasklaidos, interneto, socialinių tinklų bei liberalaus požiūrio į gyvenimą. Patarčiau jaunuoliams nebijoti surizikuoti ir patikėti savo gyvenimą Viešpačiui Kristui. Bažnyčia negali pažadėti ar garantuoti saugaus ar sotaus gyvenimo, bet viskas susiję su rizika ir noru tarnauti žvelgiant į Kristų.

Tikėjimas būtent ir susijęs su tuo, ką darai. Tikintiems, bet nematantiems Kristus skiria palaiminimą.

- Kodėl būtent Jums teko garbė 1993-iųjų rugsėjo 6-ąją Kaune lankantis šv. popiežiui Jonui Pauliui II vargonuoti per šv. Mišias Santakoje?

- Vėliau sužinojau, kad tarp Kauno bažnyčių vargonininkų buvo nemenka konkurencija, todėl buvo apsispręsta imti neutralų žmogų – Kunigų seminarijos vargonininką. Taip įvyko ne dėl kokių nors mano nuopelnų, bet dėl bendros ramybės ir sutarimo.

- Kokia padėtis su vargonininkais bent jau Kaišiadorių vyskupijoje, kurią turbūt geriausiai pažįstate? Gal daugelyje parapijų dirba iš kitur atvykstantys, gal kai kur jie būna tik per šventes?

- Su didesnių parapijų vargonininkais tekdavo susitikti kelis kartų per metus ruošiantis ir derinant Pivašiūnų Žolinės atlaidų giedojimo tvarką. Visada siekdavome, kad per pagrindines šv. Mišias giedotų jungtinis įvairių parapijų choras. Tenka apgailestauti, kad tik didžiųjų parapijų vargonininkai ir chorai buvo pajėgūs tinkamai paruošti numatytą repertuarą.

Kadangi Kaišiadorių vyskupiją sudaro daug bažnytkaimių, dalis jų neturi vargonininkų, kitur – atvykstantys per šventes.

- Kaip Jums atrodo, kokią įtaką bažnyčių lankymui turi vargonininkų, giesmininkų, bažnytinių chorų lygis – vis dėlto juk nemažai žmonių eina į bažnyčią ne tiek šv. Mišiose dalyvauti, o vargonų muzikos ar gražių giesmių pasiklausyti?

- Teko aptarnauti vieną iš mažiausių – Vytautavos – parapiją, į kurią triskart žiemą mane vežė arkliu rogėmis, nes automobilis per pusnis nebevažiuoja. Nustebau, kad į sekmadienio šv. Mišias susirinko net dvylika žmonių: kas per pusnis atklampojo, ką rogėmis bėris atvežė. Jie nekreipė dėmesio į šaltį, nes buvo svarbu dalyvauti šv. Mišiose. Toks tikėjimo atkaklumas motyvuoja ir kunigą nebijoti lipti į roges ir važiuoti pas aveles.

Ne dėl gražių giesmių ar vargonų muzikos Bažnyčia gyvuoja tiek metų. Bažnytinės muzikos paskirtis – vesti giliau į slėpinį, kuris yra pats Jėzus Kristus, gyvas savo žodyje ir sakramente. Reikia tikėtis, kad katalikai per bažnytinę muziką atras tikėjimo gelmę, formuojančią gyvenimą.

- Ar pastebite, kad tikintieji bažnyčioje būtų aktyviau įsijungę į bendruomeninį giedojimą? Juk „Katalikų giesmynas“ dažnoje bažnyčioje padėtas. Ką daryti, kad bažnyčią lankantieji bent ten, kur yra vargonininkai, aktyviau giedotų ir giesmėmis šlovintų Viešpatį?

- Nors dažnai save tituluojame dainuojančia tauta, bet Bažnyčioje esame tylinti tauta. Retai kur tenka išgirsti, kad žmonės aktyviai giedotų. Man gerai pažįstama vokiečių bei lenkų katalikų patirtis. Ten gieda visi, o chorų daugelis parapijų neturi, nes nemato tikslo. Kam reikalingas choras, jei gieda visi?
Nežinau taiklaus atsakymo į klausimą, ką daryti, kad žmonės bažnyčiose giedotų. Galbūt jiems stinga pasitikėjimo savo gabumais? O gal girdėdami chorą profesionaliai giedant jie nedrįsta prasižioti? Kai kuriose parapijose prieš pamaldas daromos trumpos visos bendruomenės giedojimo pratybos. Kartais tai padeda pragysti Dievo tautai. O kartais žmonės pradeda giedoti ten, kur nėra nei choro, nei vargonininko. Užtenka, kad viena moterėlė pradėtų, o kiti pritaria, kaip moka. Nors čia maža profesionalumo, bet nugali nuoširdumas ir noras būti giedančia Dievo tauta.

- Turėjote galimybę studijuoti Vokietijoje, talkinti lenkų sielovadoje Fuldos vyskupijoje. Kaip apibūdintumėte tą laiką? Kokios užsienio kalbos mokėtės mokykloje, gal lenkų kažkiek mokėjote, o vokiečių kalbą Vokietijoje turėjote mokytis nuo pradžių?

- Studijos Vokietijoje labai praplėtė akiratį. Mokykloje mokiausiai vokiečių kalbos, vėliau taip pat ją tobulinau, todėl man net nereikėjo vokiečių kalbos kursų. Vos tik atvykęs pradėjau lankyti paskaitas. Vokietijoje gyvena daug lenkų tautybės žmonių, todėl yra sukurtos sielovadinės struktūros lenkakalbiams katalikams. Kadangi esu užaugęs dvikalbėje aplinkoje, lenkų kalbos niekur nesimokiau, bet nuo vaikystės ją girdėjau. Tad laisvu nuo studijų metu savaitgaliais buvau pakviestas talkinti lenkų sielovadoje. Tai buvo man galimybė lavinti lenkų kalbos įgūdžius ir pažinti sielovadą, kuri labai skyrėsi nuo vokiečių sielovados metodikos.

- Gal prisimenate, kada pirmąkart išgirdote apie kankinį arkivyskupą Teofilių Matulionį, dabar mūsų Palaimintąjį?

- Vysk. Juozas Matulaitis labai dažnai užsimindavo apie arkivyskupą T. Matulionį. Man, kaip seminaristui, jis nepasirodė labai įdomus. Vėliau, vikaraudamas Kaišiadoryse, turėjau jaunimo susibūrime kalbėti apie T. Matulionį. Pristačiau jaunimui jo negebėjimą išlaikyti aritmetikos egzamino ir kitas mokymosi nesėkmes. Jaunimas tuo apsidžiaugė ir priėmė kaip savą.

- Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos procesas užtruko 27 metus. Keleriais metais vėliau pradėtos arkivyskupo Mečislovo Reinio ir vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos bylos. Kai kas sako, kad per ilgai jas nagrinėja. Kaip Jums atrodo?

- Kiekviename beatifikacijos procese veikia dvi pusės: ta, kuri procesą pristato, ir ta, kuri prižiūri, kad viskas būtų atlikta pagal Bažnyčios nuostatas. Bėda ta, kad Lietuvoje nėra vien tik tam pasišventusių ar paskirtų žmonių. Pareigos beatifikacijos bylose dažnai būna penktaeilės ar dar tolimesnės, o tai reiškia, kad tam paskirti žmonės negali kokybiškai paruošti bylų ir jas kompetentingai pristatyti kongregacijai.

Jūsų paminėtos bylos dar nėra baigtos vyskupijos lygmeniu, o tai reiškia, kad jų dar niekas Vatikane nenagrinėja. Juk girdime, kad šventaisiais ar palaimintaisiais skelbiami asmenys, gyvenę šešioliktame ar septynioliktame amžiuje. Tad mūsų kandidatai dar turi pakankamai laiko. Kaip jau minėjau, proceso trukmė priklauso nuo atlikto darbo ir bendradarbiavimo tarp vyskupijos ir kongregacijos.

- Visai neseniai viena „XXI amžiaus“ skaitytoja savo rašinyje klausė, kodėl dar neužvesta kun. Broniaus Laurinavičiaus beatifikacijos byla? Juk Lenkijos sostinėje Varšuvoje nužudytas kun. Ježis Popieliuška jau keleri metai paskelbtas šventuoju... Ar ne per ilgai lietuviai delsia?

- Beatifikacijos bylą pradėti nėra sudėtinga, bet visuomet reikia klausti, kas bus toliau – ar yra ryžtas pradėtą darbą atlikti iki galo? Žvelgiant į Lietuvoje pradėtas bylas, paaiškėja, kad būtent šio ryžto ir pasigendama. Lenkijos katalikai tikrai yra aktyvesni, bet galbūt tai yra todėl, kad jie 400 metų mus pralenkė priimdami krikščionybę. Tad su jais lygintis mums būtų ankstoka.

- Ką pats atradote gilindamasis į palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą?

- Mano kunigystės kryptį suformavo palaimintasis Teofilius. Atradimų buvo daug, bet jais pasidalinau ir dar dalinsiuosi tinklalapyje www.teofilius.lt.

- Išleidote knygas apie Palaimintąjį Teofilių lietuvių ir lenkų kalbomis. Ar planuojama vėliau išleisti ir kitomis kalbomis?

- Jau paruošti vertimai į anglų bei rusų kalbas. Tikiuosi, kad šiais arba kitais metais palaimintasis Teofilius šnekins rusakalbius bei anglakalbius.

- Esate Palaimintojo Teofiliaus kanonizacijos bylos postulatorius. Ar persikėlus į kitą vyskupiją neteks šių pareigų atsisakyti?

- Kad ir kaip bebūtų gaila, postulatoriaus pareigas perduosiu kitam asmeniui. Kol kas dar nežinoma, kas iš manęs tai perims. Nors pareigas ir perduosiu, tačiau ir toliau liksiu palaimintojo Teofiliaus gerbėju.

- Kada būdamas kunigu patyrėte didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą?

- Labiausiai įsiminė klebonavimo akimirkos. Teko kalėdoti. Tai – sunkus metas, nes kiekvienoje troboje paruoštos gausios vaišės. Po vienos tokios sočios kalėdojimo dienos su vargonininku Stanislovu Grušausku vėl patraukėme kalėdoti po kaimus. Išėjome nepusryčiavę, nes tikėjomės vaišių pas lankomus parapijiečius. O tie kaimai net nežinojo apie klebono apsilankymą. Visą dieną vaikščiojome, bet niekur negavome pavalgyti. Paskutinėje troboje vargonininkas užtikrino, kad tikrai kažką gausime. Temstant pasibeldėme į trobą. Senukai jau ruošėsi poguliui. Jie nustebo išvykę kunigą su vargonininku. Kadangi vargonininką pažinojo, įsileido į trobą. Tą vakarą ant stalo buvo virtos neluptos bulvės, rūgpienis ir lašinukai. Išalkusiems kalėdotojams tai buvo pati prašmatniausia vakarienė. Po jos atsirado dar ir rugio riebalas, pataisęs visos nevykusios dienos nuotaiką.

- O kokie atvejai nuvilia? Kada kunigui būna liūdniausia?

- Liūdniausia būna tuomet, kai įdedi visą save, skiri daug dėmesio, o rezultatas nulinis. Tuomet pasijauti lyg prie kryžiaus prikaltas Kristus. Telieka save guosti, kad po trijų dienų bus ir prisikėlimas. Tad tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti tos trečios – prisikėlimo – dienos.

- Per didžiąsias katalikiškas šventes dažnai matome, kaip sėdintys klausyklose kunigai nuobodžiauja, o gana daug žmonių priima Šv. Komuniją. Gal į bažnyčią susirenka labai geri žmonės, kas sekmadienį lankantys bažnyčią ir bent tris mėnesius nepadarę jokios didesnės nuodėmės?

- Kalbėti apie nuodėmingumą nėra lengva. Tai – kiekvieno tikinčiojo sąžinės reikalas. Dievo akivaizdoje visi esame nusidėjėliai, tačiau patys ištyrę savo sąžinę turime nuspręsti, ar eiti sakramentinės išpažinties. Bažnyčios istorijoje yra įvairių situacijų, pavyzdžiui, šv. Augustinas atliko viso gyvenimo išpažintį parašydamas „Išpažinimus“, o šv. Jonas Bosko kasdieną eidavo išpažinties. Tad šioje srityje turime formuoti sąžinę. Pats tikintysis Dievo akivaizdoje nuspręs, ką jam daryti: eiti pirmiau išpažinties ar tiesiog priimti Šv. Komuniją.

- Vis girdime, kaip kunigai guodžiasi, kad, atrodo, drausmingai, rūpestingai ir rimtai Pirmajai Komunijai ruošęsi vaikai praėjus šiai šventei jau nuo kito sekmadienio bažnyčioje nepasirodo. Kas atsitinka tiems vaikams, kad jie taip greitai pamiršta, ko mokėsi?

- Norisi paguosti tuos kunigus, kurie įdeda širdį, bet nemato rezultato. Ruošimas sakramentams nėra bergždžias, nes tų vaikų pasąmonėje išlieka pagrindiniai dalykai, kurie ateityje juos sulaikys nuo blogio ir sudarys galimybę vėl grįžti prie tikėjimo. Sunku tuomet, kai sėji ir negali sulaukti augimo. Tiesiog reikia nenustoti sėti, o augimą duos Viešpats. Mes norime greito rezultato, bet mūsų Viešpaties rankose – amžinybė. Tad guoskime save tuo, kad padarėme viską, ką turėjome padaryti.

- Būdamas Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytoju turbūt geriau pažinote joje studijavusius klierikus. Jei stojančiųjų skaičių lyginsime bent su Vilniaus metropolijos tautine sudėtimi, pamatysime, kad į ją stoja labai mažai lietuvių? Gal žinote, kodėl?

- Vilniaus krašte net ir į Bažnyčią kažkodėl vis norima žvelgti per tautiškumo prizmę. Jei Vilniaus seminarijoje studijuoja lenkų tautybės seminaristai, studijos vyksta lietuvių kalba. Lietuviai seminaristai lanko privalomas lenkų kalbos paskaitas dėl to, kad galėtų sielovadiškai patarnauti lenkų tautybės tikintiesiems. Skatinčiau žvelgti ne į tautybes, kurios skiria, bet į tikėjimą, kuris jungia. Jei statistiškai pastebima, jog lietuvių stoja mažiau negu lenkų, tai tik dėl to, kad tarp lietuvių ir lenkų yra maždaug 400 metų tikėjimo patirties skirtumas. Priėmę krikštą vėliausiai Europoje nenorėkime būti pranašesni už kitus. Tai yra dėsnis, kurio negalime pranokti.

- Būsite Kauno arkivyskupijos augziliaras. Kiek iki šiol esate aplankęs jos parapijų?

- Kauno arkivyskupijos parapijos man nėra žinomos. Tad turėsiu galimybę patobulinti savo geografines žinias, nes parapijų pažinimas prasidės būtent nuo to. Lotyniškos kilmės žodis augziliaras reiškia pagalbininką. Tad nevykdysiu kokios nors savarankiškos veiklos, bet būsiu arkivyskupo pagalbininku.

- O ar visose Kaišiadorių vyskupijos parapijose buvote? Ar negaila palikti Kaišiadorių?

- Per 14 tarnystės metų esu aplankęs visas Kaišiadorių vyskupijos parapijas ir jas gerai pažįstu. Viešpats išrauna vienur, kad galėtų įskiepyti kitur. Verkšlenti dėl to tikrai nenoriu, nes kunigystės pradžioje pažadėjau Bažnyčios autoritetams klusnumą eiti ten, kur būsiu siunčiamas. Atvykdamas į Aukštadvarį ar Kaišiadoris niekuomet negalvojau, kad liksiu čia visą laiką. Kiekvieno kunigo galvoje kirba mintis, jog kažkada teks tai palikti. Tad žodžiai gaila ar negaila čia praranda prasmę.

- Ar spėjote apmąstyti, kokie išbandymai laukia jau kaip vyskupo, kurį vadins Jūsų Ekscelencija?

- Jei klausiate dėl Ekscelencijos titulo, tai pirmasis išbandymas bus puikybės pagunda. Kovosiu su tuo prisimindamas savo vyskupišką šūkį – Servite Domino in laetitia (Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu).

- Popiežius Jus nominavo suteikdamas Materianos vyskupo titulą. Ar norėtumėte kada nors į tą ankstesniųjų amžių krikščionių gyvenamą vietą nuvažiuoti?

- Iš interneto sužinojau, kad Materianos vyskupija yra buvusi dabartinio Tuniso teritorijoje. Pagal Bažnyčios tradiciją kiekvienas vyskupas privalo turėti savo vyskupiją. Ordinarams tai ne problema, bet augziliarams ir koadjutoriams suteikiami kažkada buvusių vyskupijų titulai. Tad mano vyskupija yra Afrikoje. Norėčiau ten nuvykti ir galbūt atrasti krikščionių bendruomenę, tačiau apie tai dar negalvoju, nes tai susiję su didelėmis kelionės išlaidomis ir galbūt su pavojumi gyvybei.

- Laukiame popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje. Kaip Kaišiadorių Katedroje pamoksle sakė nuncijus, pasigirsta šnekų geriau jo apsilankymą stebėti per televizorių. Nuncijus ragino nesuklysti. Bet ar galime tikėtis tokio entuziazmo, koks buvo lankantis šv. Jonui Pauliui II?

- Nuncijus kvietė susitikti, o tai neįmanoma nedalyvaujant susitikimuose su Popiežiumi. Faktai rodo, kad į jaunimo susitikimą su Šventuoju Tėvu Vilniuje per pirmąsias internetinės registracijos valandas buvo užpildyti visi sektoriai. Organizatoriai rūpinasi papildomų sektorių įrengimu. Tai rodo, jog Lietuva turi ateitį, nes jaunimas yra veržlus ir nori daug ką keisti.

Registracija į šv. Mišias su Popiežiumi irgi sulaukė didžiulio dėmesio. Šv. Jonas Paulius II lankėsi Šiluvoje bei Kryžių kalne, ten susitiko su tikinčiaisiais. Popiežiaus Pranciškaus vizitas yra labiau koncentruotas, todėl sulaukia didžiulio susidomėjimo. Nedrįsčiau lyginti šių dviejų vizitų dabar, nes tikrų dvasinių vaisių mes patirsime tik po šio Popiežiaus vizito. Patirsime, bet ar pasinaudosime?

- Kadangi Jūs nemažai parašydavote katalikiškai spaudai, todėl norėčiau paklausti, kodėl dar daug kunigų ir daugybė tikinčiųjų neskaito ir nevertina katalikiškos spaudos – katalikų gyvenimą atspindinčio žinių šaltinio?

- Katalikiškos žiniasklaidos padėtis labai keičiasi atsirandant papildomiems informacijos šaltiniams internete. Nesinorėtų, kad katalikiška žiniasklaida „uždustų“, tačiau ir ji pati turėtų labiau įsiklausyti į Dievo tautos poreikius. Juk vieniems katalikiškiems leidiniams sekasi, o kiti turi susitaikyti su nuostoliais. Nereikia pamiršti, kad Lietuvos padangėje žmonių mažėja, taigi katalikų – taip pat. Visos katalikiškos spaudos priemonės nori išgyventi, todėl konkuruoja tarpusavyje. Jei šeima prenumeruoja vieną katalikišką leidinį, tai finansiškai nebeišgali prenumeruoti kito. Jaunesnioji karta nori gauti karščiausias žinias internetu, todėl atsisako spausdinto žinių varianto. Po saule išlieka tik gebantys prisitaikyti prie katalikų skaitytojų poreikių.

- Dėkoju Jums už atsakymus. Telydi Jus Dievo palaima naujose pareigose.

Kalbino Romas Bacevičius.

Susiję

Religija 4219729258332398273

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-08-20 18:36

    Kalbant apie dabartinius Vilniaus krašto lenkus, sakyti, kad čia egzistuoja 400 metų tikėjimo patirties skirtumas, yra visiškai nepagrįsta. Lenkijai priėmus krikštą, iki šių kraštų jis keliavo dar 400 metų. Nepainiokim skirtingų dalykų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-08-23 17:00

    Keistas pasakymas jauno vyskupo, kad neišgali nusipirkti ar užsisakyti religinių laikraščių ar žurnalų? Nejaugi ponas R. Bacevičius nežino, kad už leidinius sumoka parapijų klebonai, bet taip jie krūvomis ir guli spintose, veltui siūlant žmonėms po Šv. Mišių. Neima žmonės ne dėl pinigo, bet kad tuose leidiniuose manau nėra krikščioniškos dvasios. Būtų galimybė, įdėčiau nuotraukas su ARTUMA, XXIa. šūsniais šiukšlių konteineriuose. Ar nekyla mintis, kodėl po daugelio metų dar ir dabar ligoninėse pas ligonius galima pamatyti skaitomą "KATALIKŲ PASAULIS" panašiai kaip prieškarinį "LURDAS" Juos leido ne verslininkai, bet dvasingi žmonės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-08-23 19:56

    Dar vienas pastebėjimas. kad tie kurie nešiojo senesniems kunigams ne pieną o pogrindžio leidinius, religinę literatūrą, arba atpylė už bažnyčią ir tėvynę po trečdalį savo gyvenimo lageriuose, netapo vyskupais. Šv. Tėvo Jono - Pauliaus II pastaba vienam "šventam" vyskupui: "O tavo draugas monsinjoras Alfonsas, kodėl netapo vyskupu? Jis buvo pramatomas vyskupu, bet Vatikanas gavo žinią, kad jis ne taip mylėjo bažnyčią ir Tėvynę kaip kiti. Nepykit vyskupe, nes žinote, kad nuo pat kunigystės šventimų prasideda kunigo Kryžiaus kelias, o tuo labiau vyskupo. Su didele pagarba Jums Antanas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item