Petras Šidagis. Lietuvos pozicija santykiuose su Lenkija ir Rusija

Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo sudeginta ...

Gilų pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko mūsų karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais, kada 1655 m. buvo sudeginta Lietuvos sostinė Vilnius, po jo sekė žiauri maro epidemija, išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų lietuvių valstiečių, Lietuvos bajorų lenkiška asimiliacija XVIII a. ATR laikais, formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, 1795 m. įvykęs III-asis ATR padalijimas - tai Lietuvos etninių žemių Rusijos įvykdyta okupacija ir jos metu vykę sukilimai, po kurių Rusijos žandarai vykdė sukilėlių žudymus bei trėmimus, svetimo etnoso atkėlimą į Lietuvą iš slaviškų Rusijos ir Baltarusijos sričių. 

Visgi, palyginę tuometinėje Rusijos imperijoje XIX a. viduryje išleistas Vilniaus gubernijos gyventojų etnografines statistikas pagal D'Erkerto (1863 m.), Kareivos (1861 m.) ir Janžulo (1865 m.) žemėlapius, matome, kad jie vienas nuo kito skiriasi dėl Lietuvos rytų etnografinės sienos, tačiau viename sutinka: tuometinės lietuvių gyvenamos srities liniją veda dar toli už Vilniaus, bent už kelių dešimčių kilometrų. Nustatyta, kad šie autoriai naudojosi istoriko Teodoro Narbuto (1784 - 1864)* aprašytomis lietuvių gyvenamomis ribomis, Peterburgo Mokslų Akademijos paruošta statistika, kurią pagal parapijas jai buvo pristatę Vilniaus vyskupystės kunigai, ir kitais tuometiniais dokumentais.

Taigi, galima konstatuoti, kad dabartinės Lietuvos Respublikos rytinės valstybinės ribos atitinka XIX a. Vilniaus gubernijos ribas, kur dauguma gyventojų buvo lietuviai. Tai labai svarbus istorinės dokumentikos faktas, kuris sugriauna lenkų publicistų pasakas apie Vilniaus apskrities lenkiškumą. Vėliau, XX a. pradžioje, Želigovskio smurtu pietrytinė Lietuvos dalis buvo klastingai okupuota Lenkijos, atskirta nuo Lietuvos, tarpukario Lenkijos okupacijos sąlygomis Vilniaus krašte buvo drastiškai uždaromos lietuviškos mokyklos, vykdoma Vilnijos gyventojų lenkinimo politika**, pasitelkiant ir religiją kaip „polska viara“. 

Kaip atrasti jėgų tą vykdytą blogį atleisti ir atrasti tikrąją meilę su savo kaimynais? Tik viešai ir neslėpdami, o drąsiai pripažinę šias savo žaizdas ir sukeltą skausmą, galėsime visa širdimi atleisti. Tačiau visiškai susitaikyti bus įmanoma tik tada, kai mes būsime pasiryžę atleisti, o skriaudėjai atsiprašys ir atlygins žalą. Tai nepriklauso vien nuo mūsų parodytos geros valios atleisti, bet ir nuo kitos pusės atgailos.

Atgaila tarptautinėje politikoje šiandien iš tikrųjų reikalinga visoms šalims, kurios savo veiksmais pažeidė tarptautines normas ir taiką bei elgėsi ne pagal krikščioniškas nuostatas. Esu įsitikinęs, kad situacija pasikeistų visų piliečių naudai tuo atveju, jei pati Lenkija pripažintų ir atsiprašytų Lietuvos už tarpukario metu įvykdytą Vilnijos okupaciją ir gyventojų lenkinimą***, Rusija – už visas nuo XVII - XX a. vykusias okupacijas, lietuviško rašto draudimą ir lietuvių tremtis iš savo etninių žemių. 

Kad tai yra įmanoma, rodo neseniai įvykę istoriniai faktai, kuomet Lenkijos prašymu Rusija atsiprašė Lenkijos už Katynės tragediją. Santykiai tarp šių šalių labai pasikeitė - atšilo. Tai gražus pavyzdys. To galėtume tikėtis ir mes. Neatsiprašymas, kaip ir neapgailėta nuodėmė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gali pasireikšti kaip kaimynų vykdomas blogis ir mes - Lietuva, kaip santykinai maža šalis, to nepakeisime. Tai saisto mūsų nepasitikėjimą Lenkija ir Rusija. Tik apgailėta ir atleista nuodėmė šalių politikams leidžia naujai pažvelgti į savo kaimyną, nesvarbu, koks jis, mažas ar didelis, su pagarba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Toks darbas – padarytas žaizdas įvardinti ir atleisti, klystančiam patarti ar pikta darantį sudrausti – yra gailestingumo darbas savo kaimynui. 

Toks drąsus užsienio politikos žingsnis ypač reikalingas ir mūsų Tėvynei, nes nubrėžia aiškią taikaus gyvenimo su dideliais kaimynais perspektyvą, kuria stabilią Lietuvos valstybę, Jos gyventojams suteikia šiandien būtino pasitikėjimo savo šalimi. Gėda turėtų būti tiems Lietuvos politikams, kurie kaip bailiai „drebina savo kinkas“ prieš didesnį savo kaimyną ir tuo pačiu elgiasi nepagarbiai ir nenoriai prieš mažą savo šalį Lietuvą, kuriai turėtų ištikimai ir drąsiai tarnauti. Tokia negatyvi pozicija palieka pėdsaką šalies viduje: auga nepasitikėjimas valdžia, kuriasi psichologiniai gyventojų nepilnavertiškumo kompleksai savo šalies atžvilgiu bei ruošiama dirva masinei Lietuvos gyventojų emigracijai, kaip atsakas į nepasitikėjimą savo valstybe ir valdžia. Jaučiamės niekingi dėl to, kad smerkiame save už baimės ir kančios slėpimą. 

Šiandien galime tik konstatuoti, kad savo didžiųjų kaimynių Lenkijos ir Rusijos atžvilgiu Lietuva yra patekusi į tikrą tarptautinių santykių krizę, kur pagrindinę vietą užima paslėptas pyktis. Užuot vykdžiusi pataikavimo, baimės ir kančios nuoskaudų slėpimo politiką, Lietuvos valdžia turėtų atsigręžti į brandžią susitaikinimo politiką.

Popiežiaus Jono Pauliaus II inicijuotas Vilniaus vyskupijos prijungimas prie Lietuvos bažnytinės provincijos buvo esminis žingsnis tikrame Lietuvos ir Lenkijos susitaikyme. Priminsiu kiek vėliau Lietuvoje viešėjusio šio Didžio Popiežiaus žodžius, pasakytus Lietuvos lenkams: „Jūs esate lenkų kilmės lietuviai“ ir palinkėsiu jiems atsiriboti nuo tautinio egoizmo, būti nuosaikumo, taikos bei katalikiško tikėjimo nešėjais, stiprinant bendrą mūsų Tėvynę Lietuvą, jos valstybingumą, ir į bendrą gėrį orientuotą pilietiškumą. Pagarba ir tolerancija kultūrinės autonomijos ribose turi būti vienodai rodoma visiems Lietuvos piliečiams, neišskiriant kuriai tautinei bendrijai tas asmuo priklausytų. Geras valstybinės lietuvių kalbos žinojimas ir mokėjimas ja bendrauti visų tautinių bendrijų nariams nepadarys jokios žalos, bet priešingai – pakels šių Lietuvos piliečių bendrą išprusimą ir išsilavinimą. Tačiau be visų šių žemiškų dalykų, svarbiausia, turime nuolat pasitikėti Viešpačiu (Mykolas Giedraitis), maldoje Jam dėkoti už mūsų bendros Tėvynės Lietuvos laisvę ir prašyti taikos Tėvynei.

 * Interneto dienraštis „Alkas.lt“ - Teodor Narbutt. Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do histoyri Litwy odnoszące się, Wilno. 1856, s. 268-270. Iš lenkų kalbos vertė Tomas Baranauskas. „T. Narbutas. Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas“.
** Interneto dienraštis „Alkas.lt“ - Nijolės Vaišnytės str.  „Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos (Varanavo) apylinkių istorija“.
*** Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ - Juozo Tonkūno str. „Atsiprašyti yra garbinga“.

Susiję

Užsienio politika 6935682917405113668

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-08-06 16:26

    Gerb.P.Šidagis pateikė puikias ir argumentuotas įžvalgas.Lietuvių silpnas tautinis stuburas ir kenksmingas lietuviškas nuolankumas bei ženklus politinio-kultūrinio elito sulibėralėjimas,o lenkų bei rusų perteklinis nacionalizmas,dažnai su šovinistiniu atspalviu,- pagrindinės priežastys neleidžiančios apgailėti ir atleisti nuodėmę kaimyno atžvilgiu.Vis dėlto pirmas atgailos žingsnis Lietuvos atžvilgiu priklauso Rusijai ir Lenkijai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-08-06 16:40

    Visais laikais kalti buvome ir mes. Pasidavėme ar lenkinimo, ar rusinimo politikai. Kai lietuviai supras gilią posakio "Ir maža tauta gali būti didi" prasmę, viskas stos į vietas. Tuomet nei vieni, nei kiti nebejaus turintis galimybių mus kaip nors paveikti. O dabar tik jie didžios tautos, mes ne. Nuolatos bus bandoma įtraukti Lietuvą į savo orbitą. Didelis akmuo į istorikų daržą, kurie dar nėra drąsiai ir teisingai apibudinę ypač Lietuvos-Lenkijos santykių. /Nenori pyktis su kaimynais/. Parodo lietuvius menkus ir nugalėtus,bet neatskleižia, kokius milžiniškus sunkumus reikėjo atlaikyti, gimus tarp rytų ir vakarų. Kitos tautos gal tik pavadimas tebūtų likęs, o mes vis dar judam. Deja šiuo metu tarp Vilniaus ir Londono. Ir čia vėl didelis "ačiū", kurie sako, kad stengsis ir dirbs tik Tėvynės labui.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-08-29 03:43

    Istorija rodo, kad jokia atgaila už padarytas šunybes pati savaime, tik geros valios vedam
    - neatsiranda. Tik baimė priverčia atgailauti! Lenkija neprašo ir nelaukia mūsų atleidimo. Jai ta Lietuva, kaip drambliui bonbonkė, kai tik bus proga, tai būtinai sukramtys. O sovietmečiu į Vilniaus apylinkes suvežti homosovietiniai baltarusiai, šiandien už geras Lenkijos subsidijas išsiima Lenko pasą ir skalambija apie jų sunkią padėtį. Ruošiama "tautinė mažuma", kurią ateityje reikės "apginti". Klasikinis politinio banditizmo atvejis. Dabartinis Lietuvos isteblišmentas - grobstytojų ir vagių kriminalinės gaujos - niekados nekurs stabilios Lietuvos užsienio ir vidaus politikos. Juk stabili ir stipri Lietuva, tai galas vagystėms ir gaujų viešpatavimui. Aš stebiuosi ir neatsistebiu, kiek ilgai mes juo dar vadinsime "mūsų valdžia"?!! Pradėkime daiktus vadinti tikraisiais vardais ir taps aišku, ką turime daryti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item