Nijolė Aleinikova. Ar tikrai Šventoji Dvasia jungia skirtingų Bažnyčių žmones?

Ne taip seniai internete atsitiktinai aptikau publikaciją apie gegužę vykusią Sekminių šventę Šiauliuose.  Pasidomėjusi žinią apie tą šventę įspūdingu pavadinimu („Šimtmečio tautų Sekminės“) radau ir Šiaulių vyskupijos tinklalapyje bei kituose kanaluose. Nustebino šventės mastas, pompastika, idėjų nerealumas. Joje dalyvavo ne tik Stačiatikių (Ortodoksų) bei Katalikų bažnyčios, bet ir marginalinių krikščioniškų grupių – „Tiesos žodžio“, Laisvųjų krikščionių bei Mesijinių žydų atstovai. Taip pat akcentuota, jog dalyvauja ir „skirtingų tautų atstovai“. Rašau negalėdama abejingai praeiti pro šalį, nes abejingumas dažnai reiškia Dievo išdavystę.

Straipsniuose apie šį renginį minimas religinių ir tautinių bendrijų susivienijimas, bendra malda, pabrėžiama, jog tai įvyko būtent per Sekmines, kalbama apie Vatikano vėliavą, kuri plevėsavo šalia kitų bendrijų vėliavų ir visų susitaikymo bei susivienijimo džiaugsmą. 

Renginio scenarijus paimtas iš Apaštalų darbų 2-o skyriaus apie Šventosios Dvasios apsireiškimą, pirmąsias Sekmines, ir įvilktas į ekumeninį apdarą. Ekumeniniai renginiai jau tapo įprasti ir nieko nebestebina, net atvirkščiai – stebina jiems nepritariantys balsai. Ekumenizmo kaip skirtingų krikšioniškų konfesijų ir skirtingų religijų bendravimo bei pastangų susivienyti šiuo metu nepripažįsta ir Pasaulinės Bažnyčių Tarybos veikloje nedalyvauja tik per dešimt Bažnyčių, nors jis iš esmės neturi jokio pagrindo nei Šv. Rašte, nei Tradicijoje.

Per pirmąsias Sekmines, aprašytas Apaštalų darbuose, Šventoji Dvasia nužengė su dideliu ūžesiu, „tarsi pūstų smarkus vėjas“, ir ugnies liežuvių pavidalu nusileido „ant kiekvieno iš jų“. Triukšmas iš dangaus liudija  Šventosios Dvasios galybę.  Lk 24, 49 Kristus ją vadina „jėga iš aukštybių“. Po Petro kreipimosi į Izraelio vyrus, „nedorėlių rankomis nužudžiusius Jėzų Nazarietį“, prikalant jį prie kryžiaus (2,23), ir jo raginimo „visiems Izraelio namams“ (t.y. visai žydų tautai), taip pat ir visiems pamaldiems žmonėms „iš visų tautų po dangumi“ (5) atsiversti ir pasikrikštyti (38 ir 39 eil.), kilo atsivertimų banga. Šių atsivertimų vaisiai buvo ištvermingas apaštalų mokslo, bendravimo ir maldų laikymasis. 

Per Sekminių pamaldas bažnyčioje tikintieji, minėdami Šv. Dvasios atsiuntimą, atlikę išpažintį ir priėmę šv. Komuniją, tikėtina, atsiveria Šv. Dvasiai, kuri, pasak vyskupo J. Ivanausko, „atveda mus iki pačios Dievo Širdies“.

Apaštalų darbuose minimas  atsivertimas  yra tikrasis  apaštalų mokymo priėmimas, ką Bažnyčia ir liudijo kone porą tūkstantmečių, griežčiau ar atlaidžiau kovodama su klaidamoksliais, kol ekumeniniai siekiai pavertė viską pagrindo neturinčiomis iliuzijomis.

Pastangos vienytis ir ieškoti sąlyčio taškų arba racionalus dialogas nėra blogi dalykai, bet kartais iš pažiūros „gera“ idėja gali nuvesti prie suvokimo tamsos. Galvoje sukurtas paveikslas neturi skirtis nuo tikrovės ir juo labiau jos ardyti. 

Tačiau ekumeniniai tikslai ir kelis dešimtmečius jau trunkantys bandymai juos  praktiškai įgyvendinti tiek iškreipė žmogiškąjį suvokimą, pridarė žalos tikėjimui, dvasiniam gyvenimui ir taip deformavo pačią Bažnyčios sampratą, kad ji virto tik apvalkalu tos pirmykštės kankinių ir šventųjų krauju aplaistytos ir iškovotos Bažnyčios, apvalkalu be gyvybės, su visiškai pakitusiu turiniu, kurį lengvai gali priimti kitos krikščioniškos konfesijos ir turbūt visos religijos. Teologinis minimalizmas bei reliatyvizmas sudaro sąlygas ekumeniniam suartėjimui, kuris savo ruožtu dar labiau sekuliarizuoja tikėjimą. Taip susidaro užburtas ratas.

Kokios apskritai vienybės siekiama panašiuose renginiuose? Ar kilo kam nors klausimas, į kokį tikėjimą atsiversti? O gal visi geri arba visi turi „dalį tiesos“, arba veikia remdamiesi „daline malone“ (t.y. nepilna, nebaigta malone)? Nei viena, nei kita neturi tikroviško pagrindo. Pripažinti dalinę malonę, kaip ir dalinę tiesą, reiškia suteikti kultui pseudodievišką galią, nes Dievo malonė negali būti pusinė. Ją arba gauni, arba ne. 

Nedideliame straipsnyje neįmanoma net išvardyti visų šiuolaikinę Bažnyčią užgulusių problemų vien šioje, ekumeninių santykių srityje, kurios ją verčia abstrakcija, absurdo teatru, vien tuščia idėja. 

Niekad nėra buvę girdėta, kad Dievo Dvasia vienytų prieštaringas doktrinas ir jų išpažinėjus. Niekur neregėta, kad Ji laimintų ir pripažįstančius popiežiaus instituciją, ir nepripažįstančius jos; priimančius šventuosius sakramentus kaip išganymo priemonę, ir atmetančius juos; tuos, kurie ištikimai laikosi Šventųjų Tėvų mokymo, ir tuos, kurie vadovaudamiesi žmogišku išmanymu, sukūrė visai kitokią ekleziologiją ir išganymo mokymą. Tokiose šventėse neva patirtas vienybės džiaugsmas nieku būdu negali būti Šv. Dvasios dovana, – tai veikiau dviejų žmogiško pažinimo sferų – sielos ir dvasios – supainiojimas, turintis pagrindą Katalikų bažnyčios modernistinėje evoliucionizmo doktrinoje. Tai greičiau išorinė vienybė, ignoravus ir užgniaužus savo įsitikinimus bei principus, suteikus pirmenybę humanistiniam pradui, o ne Dievo tikslams. Tikrasis krikščionių vienybės pagrindas – ne apgaulinga išorinė vienybė, bet  tikėjimo vienybė. 

Kokią vienybę gali liudyti šalia religinių ir pasaulietinių bendruomenių vėliavų pakabinta Vatikano vėliava, kuri simbolizuoja popiežiaus valdžią ir Bažnyčios galią vesti į išganymą? Nejau tikėjimo? Toks solidarizavimasis nereiškia nieko kito, kaip Kristaus apaštalams patikėtos galios atmetimą. Katalikų bažnyčia, deklaruodama savo lygybę su protestantiškomis konfesijomis, iš tikrųjų pati virsta dar viena „daline tiesa“ (vadinasi, ir „daline malone“)  disponuojančia konfesija, neturinčia išganymo priemonių pilnatvės, kitaip sakant, apskritai jų neturinčia. Kam reikalinga tokia Bažnyčia?

O kaip suvienyti Augsburgo tikėjimo išpažinimą ir ortodoksų dogmatiką?.. 

Ir kas tuomet yra Bažnyčia? Visų krikščioniškų konfesijų suma? Ar iš visų konfesijų „tiesų“ sudėliota mozaika? Optimistams plečiant vienybės horizontus, puoselėjamos viltys Bažnyčios prieglobstyje suvienyti net visas religijas, kitaip sakant, ištrynus Bažnyčios ribas iki nesuvokiamumo (ekumenine kalba – „sugriovus nepakantumo sienas“), pastatyti naują teosofinį panteoną.

Ekumeniniai santykiai gali būti pateisinti nebent tarp protestantiškų konfesijų, bet Bažnyčios ekumenizmas tegali būti misijinio pobūdžio. 

Tokiomis sąlygomis vykstanti „bendra malda“ dažnai įvardijama kaip  neva didžiausias susivienijimo laimėjimas, kaip liudijimas, jog visi krikščionys gali gyventi taikoje ir vienybėje.

Tačiau malda gimsta Bažnyčioje, ji iškyla iš pačios bažnytinio gyvenimo gelmės, o už Bažnyčios ribų malda tik sudėliojama. Pasak vieno dvasininko, tokia malda – tai chitonas, susiūtas iš įvairių medžiagos skiaučių bei atraižų. Ekumeninė malda negali būti jos dalyvių vidinio gyvenimo bei tikėjimo išraiška, ji negali būti vieninga, nes besimeldžiantieji neturi vieno tikėjimo. Geriausiu atveju tai maldos surogatas, pagrįstas humanizmu; tai ne malda, bet ekumeninio juodraščio skaitymas. Tikratikiams malda – tai ne tik vertikalė, sielos veržimasis į Dievą, bet ir horizontalė – mistinė besimeldžiančiųjų vienybė. Šventieji Tėvai, giliai jautę maldos tikrumą ir galią, vengė maldos su kitatikiais, nors ir turėjo širdyje meilę kiekvienam žmogui. Bendra malda įmanoma tik Bažnyčioje, nes tik ten ji yra vienijama Šventosios Dvasios.

Dar labiau viską supainioja  deklaruojamoji „visų tautų“ vienybė. Šv. Raštas iš tiesų kalba apie visų tautų vienybę Kristuje, tiksliau, apie tautinių ir kitokių ribų išnykimą (plg. Gal 3,26-29: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“). Bet kai nėra tikro ir vieningo Bažnyčios supratimo, tuomet kokiu pagrindu Šventoji Dvasia gali vienyti visus Kristuje, jei be Bažnyčios nėra krikščionybės? 

Panašūs renginiai gali būti gražūs ir priimtini, kai skiriami istorinėms sukaktims bei draugiškam tautų sugyvenimui, t.y. neprieštaringi kultūriniu atžvilgiu, bet vadinamoji „religinė bendrystė“ bei „susivienijimas“, kai suplakami įsitikinimai ir tikėjimas, sielos ir dvasiniai potyriai, tikėjimas Evangelijos Kristumi ir drauge iškreiptais Jo įvaizdžiais, kai suteikiama pirmenybė žmogiškoms vizijoms, o ne dieviškajai tiesai, – čia visiškai niekuo dėti.