Nijolė Aleinikova. Ar tikrai Šventoji Dvasia jungia skirtingų Bažnyčių žmones?

Ne taip seniai internete atsitiktinai aptikau publikaciją apie gegužę vykusią Sekminių šventę Šiauliuose.  Pasidomėjusi žinią apie tą ...

Ne taip seniai internete atsitiktinai aptikau publikaciją apie gegužę vykusią Sekminių šventę Šiauliuose.  Pasidomėjusi žinią apie tą šventę įspūdingu pavadinimu („Šimtmečio tautų Sekminės“) radau ir Šiaulių vyskupijos tinklalapyje bei kituose kanaluose. Nustebino šventės mastas, pompastika, idėjų nerealumas. Joje dalyvavo ne tik Stačiatikių (Ortodoksų) bei Katalikų bažnyčios, bet ir marginalinių krikščioniškų grupių – „Tiesos žodžio“, Laisvųjų krikščionių bei Mesijinių žydų atstovai. Taip pat akcentuota, jog dalyvauja ir „skirtingų tautų atstovai“. Rašau negalėdama abejingai praeiti pro šalį, nes abejingumas dažnai reiškia Dievo išdavystę.

Straipsniuose apie šį renginį minimas religinių ir tautinių bendrijų susivienijimas, bendra malda, pabrėžiama, jog tai įvyko būtent per Sekmines, kalbama apie Vatikano vėliavą, kuri plevėsavo šalia kitų bendrijų vėliavų ir visų susitaikymo bei susivienijimo džiaugsmą. 

Renginio scenarijus paimtas iš Apaštalų darbų 2-o skyriaus apie Šventosios Dvasios apsireiškimą, pirmąsias Sekmines, ir įvilktas į ekumeninį apdarą. Ekumeniniai renginiai jau tapo įprasti ir nieko nebestebina, net atvirkščiai – stebina jiems nepritariantys balsai. Ekumenizmo kaip skirtingų krikšioniškų konfesijų ir skirtingų religijų bendravimo bei pastangų susivienyti šiuo metu nepripažįsta ir Pasaulinės Bažnyčių Tarybos veikloje nedalyvauja tik per dešimt Bažnyčių, nors jis iš esmės neturi jokio pagrindo nei Šv. Rašte, nei Tradicijoje.

Per pirmąsias Sekmines, aprašytas Apaštalų darbuose, Šventoji Dvasia nužengė su dideliu ūžesiu, „tarsi pūstų smarkus vėjas“, ir ugnies liežuvių pavidalu nusileido „ant kiekvieno iš jų“. Triukšmas iš dangaus liudija  Šventosios Dvasios galybę.  Lk 24, 49 Kristus ją vadina „jėga iš aukštybių“. Po Petro kreipimosi į Izraelio vyrus, „nedorėlių rankomis nužudžiusius Jėzų Nazarietį“, prikalant jį prie kryžiaus (2,23), ir jo raginimo „visiems Izraelio namams“ (t.y. visai žydų tautai), taip pat ir visiems pamaldiems žmonėms „iš visų tautų po dangumi“ (5) atsiversti ir pasikrikštyti (38 ir 39 eil.), kilo atsivertimų banga. Šių atsivertimų vaisiai buvo ištvermingas apaštalų mokslo, bendravimo ir maldų laikymasis. 

Per Sekminių pamaldas bažnyčioje tikintieji, minėdami Šv. Dvasios atsiuntimą, atlikę išpažintį ir priėmę šv. Komuniją, tikėtina, atsiveria Šv. Dvasiai, kuri, pasak vyskupo J. Ivanausko, „atveda mus iki pačios Dievo Širdies“.

Apaštalų darbuose minimas  atsivertimas  yra tikrasis  apaštalų mokymo priėmimas, ką Bažnyčia ir liudijo kone porą tūkstantmečių, griežčiau ar atlaidžiau kovodama su klaidamoksliais, kol ekumeniniai siekiai pavertė viską pagrindo neturinčiomis iliuzijomis.

Pastangos vienytis ir ieškoti sąlyčio taškų arba racionalus dialogas nėra blogi dalykai, bet kartais iš pažiūros „gera“ idėja gali nuvesti prie suvokimo tamsos. Galvoje sukurtas paveikslas neturi skirtis nuo tikrovės ir juo labiau jos ardyti. 

Tačiau ekumeniniai tikslai ir kelis dešimtmečius jau trunkantys bandymai juos  praktiškai įgyvendinti tiek iškreipė žmogiškąjį suvokimą, pridarė žalos tikėjimui, dvasiniam gyvenimui ir taip deformavo pačią Bažnyčios sampratą, kad ji virto tik apvalkalu tos pirmykštės kankinių ir šventųjų krauju aplaistytos ir iškovotos Bažnyčios, apvalkalu be gyvybės, su visiškai pakitusiu turiniu, kurį lengvai gali priimti kitos krikščioniškos konfesijos ir turbūt visos religijos. Teologinis minimalizmas bei reliatyvizmas sudaro sąlygas ekumeniniam suartėjimui, kuris savo ruožtu dar labiau sekuliarizuoja tikėjimą. Taip susidaro užburtas ratas.

Kokios apskritai vienybės siekiama panašiuose renginiuose? Ar kilo kam nors klausimas, į kokį tikėjimą atsiversti? O gal visi geri arba visi turi „dalį tiesos“, arba veikia remdamiesi „daline malone“ (t.y. nepilna, nebaigta malone)? Nei viena, nei kita neturi tikroviško pagrindo. Pripažinti dalinę malonę, kaip ir dalinę tiesą, reiškia suteikti kultui pseudodievišką galią, nes Dievo malonė negali būti pusinė. Ją arba gauni, arba ne. 

Nedideliame straipsnyje neįmanoma net išvardyti visų šiuolaikinę Bažnyčią užgulusių problemų vien šioje, ekumeninių santykių srityje, kurios ją verčia abstrakcija, absurdo teatru, vien tuščia idėja. 

Niekad nėra buvę girdėta, kad Dievo Dvasia vienytų prieštaringas doktrinas ir jų išpažinėjus. Niekur neregėta, kad Ji laimintų ir pripažįstančius popiežiaus instituciją, ir nepripažįstančius jos; priimančius šventuosius sakramentus kaip išganymo priemonę, ir atmetančius juos; tuos, kurie ištikimai laikosi Šventųjų Tėvų mokymo, ir tuos, kurie vadovaudamiesi žmogišku išmanymu, sukūrė visai kitokią ekleziologiją ir išganymo mokymą. Tokiose šventėse neva patirtas vienybės džiaugsmas nieku būdu negali būti Šv. Dvasios dovana, – tai veikiau dviejų žmogiško pažinimo sferų – sielos ir dvasios – supainiojimas, turintis pagrindą Katalikų bažnyčios modernistinėje evoliucionizmo doktrinoje. Tai greičiau išorinė vienybė, ignoravus ir užgniaužus savo įsitikinimus bei principus, suteikus pirmenybę humanistiniam pradui, o ne Dievo tikslams. Tikrasis krikščionių vienybės pagrindas – ne apgaulinga išorinė vienybė, bet  tikėjimo vienybė. 

Kokią vienybę gali liudyti šalia religinių ir pasaulietinių bendruomenių vėliavų pakabinta Vatikano vėliava, kuri simbolizuoja popiežiaus valdžią ir Bažnyčios galią vesti į išganymą? Nejau tikėjimo? Toks solidarizavimasis nereiškia nieko kito, kaip Kristaus apaštalams patikėtos galios atmetimą. Katalikų bažnyčia, deklaruodama savo lygybę su protestantiškomis konfesijomis, iš tikrųjų pati virsta dar viena „daline tiesa“ (vadinasi, ir „daline malone“)  disponuojančia konfesija, neturinčia išganymo priemonių pilnatvės, kitaip sakant, apskritai jų neturinčia. Kam reikalinga tokia Bažnyčia?

O kaip suvienyti Augsburgo tikėjimo išpažinimą ir ortodoksų dogmatiką?.. 

Ir kas tuomet yra Bažnyčia? Visų krikščioniškų konfesijų suma? Ar iš visų konfesijų „tiesų“ sudėliota mozaika? Optimistams plečiant vienybės horizontus, puoselėjamos viltys Bažnyčios prieglobstyje suvienyti net visas religijas, kitaip sakant, ištrynus Bažnyčios ribas iki nesuvokiamumo (ekumenine kalba – „sugriovus nepakantumo sienas“), pastatyti naują teosofinį panteoną.

Ekumeniniai santykiai gali būti pateisinti nebent tarp protestantiškų konfesijų, bet Bažnyčios ekumenizmas tegali būti misijinio pobūdžio. 

Tokiomis sąlygomis vykstanti „bendra malda“ dažnai įvardijama kaip  neva didžiausias susivienijimo laimėjimas, kaip liudijimas, jog visi krikščionys gali gyventi taikoje ir vienybėje.

Tačiau malda gimsta Bažnyčioje, ji iškyla iš pačios bažnytinio gyvenimo gelmės, o už Bažnyčios ribų malda tik sudėliojama. Pasak vieno dvasininko, tokia malda – tai chitonas, susiūtas iš įvairių medžiagos skiaučių bei atraižų. Ekumeninė malda negali būti jos dalyvių vidinio gyvenimo bei tikėjimo išraiška, ji negali būti vieninga, nes besimeldžiantieji neturi vieno tikėjimo. Geriausiu atveju tai maldos surogatas, pagrįstas humanizmu; tai ne malda, bet ekumeninio juodraščio skaitymas. Tikratikiams malda – tai ne tik vertikalė, sielos veržimasis į Dievą, bet ir horizontalė – mistinė besimeldžiančiųjų vienybė. Šventieji Tėvai, giliai jautę maldos tikrumą ir galią, vengė maldos su kitatikiais, nors ir turėjo širdyje meilę kiekvienam žmogui. Bendra malda įmanoma tik Bažnyčioje, nes tik ten ji yra vienijama Šventosios Dvasios.

Dar labiau viską supainioja  deklaruojamoji „visų tautų“ vienybė. Šv. Raštas iš tiesų kalba apie visų tautų vienybę Kristuje, tiksliau, apie tautinių ir kitokių ribų išnykimą (plg. Gal 3,26-29: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“). Bet kai nėra tikro ir vieningo Bažnyčios supratimo, tuomet kokiu pagrindu Šventoji Dvasia gali vienyti visus Kristuje, jei be Bažnyčios nėra krikščionybės? 

Panašūs renginiai gali būti gražūs ir priimtini, kai skiriami istorinėms sukaktims bei draugiškam tautų sugyvenimui, t.y. neprieštaringi kultūriniu atžvilgiu, bet vadinamoji „religinė bendrystė“ bei „susivienijimas“, kai suplakami įsitikinimai ir tikėjimas, sielos ir dvasiniai potyriai, tikėjimas Evangelijos Kristumi ir drauge iškreiptais Jo įvaizdžiais, kai suteikiama pirmenybė žmogiškoms vizijoms, o ne dieviškajai tiesai, – čia visiškai niekuo dėti.

Susiję

Religija 2041893879908576514

Rašyti komentarą

  1. Aldona Ovčinikova2018-08-30 15:15

    Nieko nesupratau Tai gerai ten ar blogai tos ekumenistų pamaldos?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Birutė Kasatkina2018-08-30 15:18

    O kai išnyksta ribos tarp tautų, tai čia gerai ar kaip?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sara Papadopulos2018-08-30 15:19

    „Nebėra nei žydo, nei graiko“? Čia geras.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Beskaitydamas kažkaip prisiminiau tą "visų religijų šventyklą" V. Solovjovo pasakojime - tik šiuo atveju statytojai sėdi Vatikane (kas gerokai ironiška). :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-08-30 18:47

    joo,"Šimtmečio tautų Sekminės"?Dar viena tryda iš serijos : "mūsų vienovė įvairovėje".

    AtsakytiPanaikinti
  6. Mačiau internete įrašus, kuriuose mūsų gerasis popiežius dalyvauja maldoje su aiškiais pagonimis, kurie krato kažkokias šluotas ir pučia neaiškius vamzdžius.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2018-08-30 21:15

    Tikrai taip, autorei belieka tik pritarti. Taip ten ir buvo. Galima dar pridėti, jog iš to „gausaus bendrystės būrio“ dalyvavo tik tų organizacijų lyderiai, gal dar koks jų draugas, nes žmonės juk jaučia, kad vyksta kažkas netikro, tad ko čia žiopsoti. Todėl tas dirbtinis entuziazmas buvo transliuojamas daugiau į orą. Liūdnoka...

    AtsakytiPanaikinti
  8. Nelabai pritarčiau tokioms ekumeninėms pamaldoms , tai lyg bandymas iš kelių patiekalų pagaminti vieną kuris visiems patiktu.Aš tai ekumenizmą įsivaizduoju taip, katalikai meldžiasi savo bažnyčioje ,stačiatikiai savo , žydai savo liuteronai ,musulmonai -savo.Ir vieni kitus GERBIA, NETRUKDO MELSTIS IR PER JĖGA NEPERŠA VIENI KITIEMS SAVOJO TIKĖJIMO.Deja kažin ar taip imanoma.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Į tokius "renginius" geriausia neiti.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2018-08-31 09:24

    Straipsnio autorė neturi jokio supratimo, kas yra tas ekumenizmas. Pateikė kažkokį padrikų minčių kratinį. Gerbiamoji, jei jau draudžiate skirtingų konfesijų žmonėms, kurie garbina tą patį Jėzų Kristų net melstis kartu, tai iškreiptas jūsų pačios tikėjimas. Net gaila jūsų, kad uždarote Šventąją Dvasią savo ribotame mąstyme. Bet ačiū Dievui, kad Katalikų Bažnyčia nesėdi apsipatenkinusi savimi pastatuose, bet siunčia apaštalus ten, kur yra Dievo alkstantys žmonės.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2018-08-31 09:26

    Ačiū autorei. Dalykai , apie kuriuos rašo autorė, yra daug rimtesni, negu kad čia komentuojantys mano...Mūsų katalikų Bažnyčioje jau atsirado stiprus įskylimas...Bet ar ne apie tai sakoma "TIESOS KNYGOJE"...(lietuviška svetainė perspejimas.lt). Žmonėms sunku patikėti, kad "TIESOS KNYGOS" autorius--------DIEVAS. Bet juk ir Apreiškime Šv. Jonui ir pranašo Danieliaus pranašystėse kalbama apie "tiesos knyga".Argi tai nėra Dievo" meilės laiškai žmonijai"? Argi Jis nori išgązdinti Savo vaikus? Veikiau Jis kalba tiesą ir nori perspėti žmoniją apie ateinantį laiką ir jo sunkumus.O juk ten ir rašoma apie būsimą "vieningą pasaulietinę religiją"---didžiausią bjaurastį. Bet, ačiū Viešpačiui Dievui, liks Likutis---Jo tikrieji.......

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Overlokienė2018-08-31 13:56

      Ačiū, kad išklausėte teisybę.

      Panaikinti
  12. ekumenizmai2018-08-31 14:21

    Anonimui 2018-08-31 09:24

    Kas yra tie, kas "garbina tą patį Jėzų Kristų"? Ar tai visos apsikrikštijusių denominacijos (įskaitant tūkstančiais skaičiuojamų ir vis besidauginančių klaidų, vadinamų protestantizmais)?

    Straipsnio autorė surašė teisingai: "nulla salus extra ecclesiam" (Anapus Bažnyčios nėra išganymo) principas yra dogminis ir kiekvienas katalikas, kiek jis katalikas, privalo jį laikyti visiškai teisingu ir nekintamu. Nepritariantys šiam principui objektyvia prasme neturi išbaigto Katalikų tikėjimo. Tėra 1-a ir tik 1-a tikra Dievo įkurta Katalikų Bažnyčia. Visos kitos yra žmonių proto ir valios klaidų padariniai. Kitų religijų žmonės gali būti išganyti BŪDAMI kitose religijose, bet ne DĖL jų. 

    Žmogaus tikslas - išganymas, į jį savo esme veda TIK Katalikų Bažnyčia, kitos veda tik tiek, kiek jai neprieštarauja (taigi, kiek visiškai atsisako savo tapatumo nuo KB, kiek nėra ne-katalikiškos), o savo esme (tai, kas leidžia joms turėti nuo KB skirtingą tapatybę) jos yra blogis ir žmones veda į pragarą, dėl ko yra bendradarbystės su šėtonu rezultatas.

    Dalyvaujantys ekumeninėse pamaldose mažų mažiausiai implicitiškai ir išoriniu elgesiu pritaria klaidingoms religijoms, kurios savo TAPATUMU ne-katalikus, kaip žino kiekvienas katalikybės normų besilaikantis katalikas, veda į amžiną pragaro ugnį.



    "Net gaila jūsų, kad uždarote Šventąją Dvasią savo ribotame mąstyme."

    Iškiliausias visų laikų Bažnyčios daktaras Šv. Tomas Akvinietis atsakytų Jums labai paprastai: kiekviena aktualiai egzistuojanti būtybė, įskaitant Dievą, veikia pagal prigimtį. Šv. Dvasia yra aktualiai egzistuojanti būtybė, taigi, veikia pagal prigimtį. Šv. Dvasios prigimtis nesuderinama su dalyvavymu klaidoje. Skirtingos nei katalikybė religijos yra klaidingos (dogma - "nulla salus extram ecclesiam"). Vadinasi, Šv. Dvasia nedalyvauja kitose religijose.

    Taigi, apskritai objektyvia (o ne kažkieno klysti galinčio mąstymo prasme) niekas "uždaryti" Šv. Dvasios mąstyme iš principo negali. Jos veikimas seka prigimtį ir nekinta, o pats asmuo arba supranta jos prigimtį ir iš jos sekančią veikimo apimtį, arba ne.



    "Bet ačiū Dievui, kad Katalikų Bažnyčia nesėdi apsipatenkinusi savimi pastatuose, bet siunčia apaštalus ten, kur yra Dievo alkstantys žmonės."

    Būtent ką santykio su klaidatikiais atžvilgiu Lietuvoje ir, deja, kaip rodo tendencijos, visame pasaulyje regimoji Bažnyčia tedaro pastaruoju metu - sėdi "apsipatenkinusi". Kataliko užduotis kitų tikėjimų asmenų atžvilgiu - ne kažkokie pasisėdėjimai ignoruojant kitus į pragarą objektyviai vedančius tikėjimo dalykų skirtumus, o MISIJA - atvertimas į katalikų tikėjimą. Žmonės dėl bandymų atversti kitus mirdavo ir tapdavo kankiniais, nes žinojo, kad esminis dalykas - nemirti amžinybėje. Šiais laikais vardan taikos klaidoje (nes tiesos ir klaidos sąjunga visuomet yra klaida) misijų atsisakoma, jas pakeičiant 50-60-ies metų senumo ir su amžinomis Katalikų tiesomis (kad ir minėtu "nulla salus extra ecclesiam") nesuderinamomis vadinamųjų šiuolaikinių ekumenizmų praktikomis, taip ramia sąžine daug klaidatikių sielų sudarant regimybę, o realiai vedant į amžiną mirtį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaitytojas2018-08-31 15:32

      Ar jau pašventėte Rusiją Marijos Širdžiai?

      Panaikinti
    2. Tamsta Skaitytojau prašau nesišaipyti nei iš šv. mergelės Marijos nei iš Rusijos,nes būtent toks Fatimoje pasirodžiusios mergelės Marijos buvo pageidavimas . Pasiskaitykite yra literatūros ta tema. Kaip ten bebūtu Rusija daro didelę įtaką visam pasauliui , norite jūs to ar nenorite ir kokia ji bus nuo to priklausys daugelio tautų gyvenimas -štai todėl ir prašo mergelė Marija pavesti rusiją jos širdžiai kad jinai galėtu maldauti Dieva gailestingumo ir pagalbos. PS Bet jeigu ponas Skaitytojas esate bedievis ir dar leftistas tai čia mano komentaras jums nieko nereiškia,bet vis dėlto perskaitykite ir pamastykite.

      Panaikinti
  13. Anonimiškas2018-09-02 11:15

    Sprendžiant iš autorės vardo ir pavardės, jos santykis su ekumenizmu turėtų būti itin asmeniškas. Gal būtent iš čia šitoks perdėtas kritiškumas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Perėjimas prie asmeniškumų (šiuo atveju - autorės pavardės) - iškalbingas pats savaime. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-09-03 13:33

      Jokių asmeniškumų, tiesiog tai vienas galimų paaiškinimų būtent tokiam autorės nusistatymui tarpkonfesinio bendravimo atžvilgiu.

      Panaikinti
    3. Įdomu, kaip tautybė ("sprendžiant iš autorės vardo ir pavardės"?) gali būti susijusi su požiūriu į konfesijas?

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2018-09-04 13:19

      Ateistų šeimose augusiems galbūt gali būti ir nesusijusi.

      Panaikinti
    5. Hm, maniau, kad kaip tik atvirkščiai: tradiciškai tikintiems religija dažniausiai aukščiau tautybės. O ateistinio mąstymo liekanos įtikėjusiems kaip tik turėtų kelti tam tikrą šališkumą tautybei. Kad mums nereikėtų ilgai svarstyti šio klausimo, siūlau prisiminti šiame straipsnyje paminėtas Laiško galatams 3, 26-29 eilutes. Jeigu autorė jas cituoja, manykim, kad laikosi tokio pat požiūrio.

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2018-09-06 18:05

      Ir kuogi šios eilutės būtų aktualios monoetninėje aplinkoje gyvenančiam žmogui, kuriam netenka spręsti skirtingų etninių-konfesinių bendrijų sambūvio klausimų?

      Panaikinti
    7. Agresyviai ateistinių sovietų ir dabartinių lygiai taip pat agresyviai ateistinių liberastų antitautinė politika bei giliai tikinčių Lietuvos partizanų ir kitų rezistentų pavyzdžiai, manau, labai neblogai parodo, kiek verta "Unknown 2018-09-04 17:18" pozicija. ;)

      Panaikinti
  14. Autorės požiūris toks, kokį Katalikų Bažnyčia turėjo 2000 metų,kokį turėjo visi šventieji. Todėl būdavo organizuojamos misijos, todėl pagonių kraštuose padėjo galvas tūkstančiai kunigų ir vienuolių. Keista, kad dabar tai vadinama perdėtu kritiškumu.Skaudu ir liūdna...

    AtsakytiPanaikinti
  15. Anonimiškas2018-09-04 13:21

    Priminkit, kada per pastaruosius kelis šimtus metų Katalikų Bažnyčia organizavo misijas Rusijoje? Arba Didžiojoje Britanijoje?

    AtsakytiPanaikinti
  16. siūlau vėl grąžinti inkviziciją, o vietoje kruvinojo Torquemados pasodinti į jos sostą šią autorę. Tada vėl sėkmingai kovosime su Šv Rašo interpretacijomis, kurios neatitinka mūsų smėlio dėžės rėmų ir slopinsime bet kokį norą skaityti Bibliją be dogminių akinių

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pagal stilių - visiškas liberastas, bet kadangi čia savo "gilemintiškas yžvalgas" nusprendė pareikšti - vadinasi, "liberalkrikščionis". Na, maždaug kaip koks "marksist-katalikas" būtų. :)

      Panaikinti
  17. Na, aš nemanau, kad reikėtų grąžinti inkviziciją... Tiek inkvizicija, tiek ekumenizmas yra kraštutinumai, ir sveikos, šventos Bažnyčios, kokia ji yra iš tikrųjų, jie nepasiekia, - tai yra klystančių, nuodėmingų žmonių praktika, o ne Dievo Dvasios darbas. O jei jums (thomui helwiui arba anonimiškam 31.09:24) ekumenizmas toks simpatiškas, tuomet parašykite, ką jis davė Bažnyčiai ir kas tai yra apskritai. Arba kas yra dogmos/dogmatizmas ir kodėl tai yra blogai.

    Man labai patiko anonimiško (12.04) komentaras po M. Vitkutės str. apie abejones popiežiumi: "Katalikų Radijuje propaguojama sorošistinė "atviros visuomenės" ideologija, tiesiog juokingas Liuterio garbinimas, pamokslai apie geruosius masonus, migrantų antplūdžio propaganda ar rabinų "išminties" aukštinimas..." ir t.t. Iš kur visa tai kilo mūsų Bažnyčioje?

    Dar yra klausimas apie tautiškumo ir religijos sąsajas - apie tai reiktų atskiro straipsnio, tai sudėtinga tema.

    O šiaip malonu, kad čia susirinko kultūringa publika.
    N.A.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item