Mons. Charles Pope. Aktyviai homoseksualūs kunigai prisidėjo prie dabartinės krizės

Apaštalų darbuose yra eilutė, kurią aš kažkada laikiau juokinga: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo. Net ...

Apaštalų darbuose yra eilutė, kurią aš kažkada laikiau juokinga: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.“ (Apd 6, 7) Žinoma, kunigai, kurie čia minimi, yra senosios šventyklos kunigai, levitai. Praeityje ši eilutė vidutiniam katalikui atrodė ironiškai juokinga.

Tačiau pastarosiomis dienomis toks humoras atrodo niūriai teisingas ir mažiau ironiškas. Iš tiesų, per porą pastarųjų dešimtmečių – ir šiuo metu dar kartą – kunigijos ir episkopato reputacija buvo suteršta giliai nuodėmingų, neskaisčių, nenatūralių ir nedorų kai kurių kunigų ir vyskupų veiksmų. Jie pakenkė savo aukoms ir užtraukė nešlovę dvasininkijai. Jie įsitraukė į dideles blogybes, dažnai pakartotinas, ir be atskaitomybės. Tačiau už tai, ką padarė, jie atsakys Dievui.

Prie to pridėkime pridengimus, slaptus mokėjimus, skundų ignoravimus ir atsisakymus žvelgti į tikrąsias problemos šaknis, ir rezultatas yra visiškas pasitikėjimo bei moralinio autoriteto sugriovimas, kurį kunigai ir vyskupai privalo turėti, norėdami efektyviai pamokslauti ir mokyti tikėjimo.

Žinau, kad žodžiais negalima išreikšti pasauliečių pykčio, skausmo ir nusivylimo, kai daugelis mėgino ginti Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę ir mūsų Motiną, kurią mes mylime.

Kaip Jėzaus Kristaus kunigas, esu piktas ir sumišęs, kad kunigų šventimai buvo kai kurių veiksmais taip suteršti ir išniekinti. Žinau, daugumai gerų Dievo tikinčiųjų neturiu sakyti, kad dauguma kunigų ir vyskupų liko ištikimi ir yra uolūs ir atsidavę tarnai. Ne per seniausiai aš tikinau, kad piktadarių skaičius yra labai mažas. Tačiau, jeigu atvirai, turiu pasakyti, kad nors jie išlieka mažuma, skaičius yra gerokai didesnis, nei maniau.

Ir nors aš tikindavau, kad piktadarių procentas dvasininkų tarpe yra toks pats ar mažesnis nei kitose vyrų grupėse, taip pat turiu pasakyti, kad nesvarbu, koks tai būtų procentas, nes toks nusikaltimas yra gerokai baisesnis. Taip yra todėl, kad žmonės mums patiki brangiausią ir reikalingiausią dalyką jų išganymui – savo tikėjimą. Bet kuriam iš mūsų  Dievo tikinčiojo suklaidinimas ar atplėšimas jo nuo pasitikėjimo, kuris reikalingas gilesniam tikėjimui įgyti, yra baisiausia nedorybė. Tuo tarpu esama dvasininkų, net aukščiausiose pareigose, kurie taip elgėsi, čia ir visame pasaulyje. Gundyti kitus nusidėti dvasininkijai yra baisiausas nusikaltimas.

Jėzus kalbėjo apie tuos, kurie neatgailauja dėl tokių gundymų ir blogų veiksmų: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių.“ (Lk 17, 1-2)

Kad ir kokią veikimo politiką vieni ar kiti žmonės norėtų siūlyti, būkime tikri, kad ją jau turime: ji vadinama Šeštuoju Įsakymu.

Ši politika taip pat yra išsakyta ir daugybėje kitų aiškių tekstų iš Raštų, kurie draudžia homoseksualius santykius, svetimavimą, sanguliavimą ir kitokią nepadorią elgseną. Kai kurios iš šių teksto vietų yra šios: Efeziečiams 5, 5-7; Galatams 5, 16-21; Apreiškimas 21, 5-8; Apreiškimas 22, 14-16; Mato 15, 19-20; Mato 5, 27-30; 1 Korintiečiams 6, 9-20; Kolosiečiams 3, 5-6; 1 Tesalonikiečiams 4, 1-8; 1 Timotiejui 1, 8-11; Hebrajams 13, 4; Kunigų knyga 18, 22; Kunigų knyga 20, 13; Pradžios knyga 19; Romiečiams 1, 1-18 ir 1 Timotiejui 1, 8-11.

Šeštasis Įsakymas yra aiškus – skaistumas yra universalus reikalavimas ir niekas nėra nuo jo atleistas. Tiesiog nėra sąlygos lytiniams santykiams ar intymiam lytėjimui už teisėtos santuokos ribų, o tie, kurie yra susituokę, gyvena visiškoje ištikimybėje vienas kitam. Niekam jokiomis sąlygomis nėra leista intymiai santykiauti ne su savo teisėtu sutuoktiniu. Heteroseksualams ar homoseksualams nėra skirtingų taisyklių. Lytiniai santykiai ar intymus lytėjimas už teisėtos santuokos ribų negalimi.

Ir tai, žinoma, veda į labiausiai vengiamą aptarti temą, susijusią su šiuo skandalu – aktyvaus homoseksualumo tarp kunigų problemą. Atvira diskusija apie dabartinę krizę negali išvengti problemos įvardinimo – nepaisant kaltinimų homofobija, netolerancija, fantazijomis ar atpirkimo ožio iekojimu.

Nėra abejonių, kad dauguma bylų tiek prieš nepilnamečių, tiek prieš suaugusių lytinį išnaudojimą, kalba apie aukas vyrus. 2004 m. Johno Jay' o ataskaita, kuri buvo užsakyta pačių JAV vyskupų, atskleidžia, kad 81% aukų buvo vyrai, o 78% visų aukų – pasiekę lytinę brandą. Taigi, daugumoje bylų dominuoja jauni vyrai, kuriems buvo jaustas seksualinis potraukis, ir nors įstatymiškai jie nepilnamečiai, fizine ir seksualine prasme jie buvo subrendę, ne maži vaikai. Tai ne pedofilija. Tai homoseksualus potraukis. Žvelgiant į seksualinę kunigų prievartą seminarijose, atliekamą vyskupų ar kitų dvasininkų, vyrai, suprantama, sudarė 100% aukų.

Apibendrinant, dauguma bylų kalba apie netinkamą kunigų seksualinį elgesį su tos pačios lyties asmenimis.

Aišku, kad dauguma žmonių, jaučiančių potraukį tai pačiai lyčiai, nevykdo seksualinio pobūdžio nusikaltimų ir nesiekia suvilioti ar seksualiai išnaudoti jaunų vyrų. Daug žmonių su potraukiu tos pačios lyties žmonėms gyvena skaisčiai ir laikosi Bažnyčios mokymo. Tai nėra visų homoseksualių žmonių charakteristika.

Tačiau statistiniai pastarųjų skandalų įrodymai parodo neproporcingai didelį homoseksualų įsitraukimą. Skaičiai yra aiškiai pristatyti tiek patirtyje, tiek Johno Jay' o ataskaitoje.

Tai parodo, kad seminarijos ir kunigystė nėra tinkama vieta tiems, kurie jaučia potraukį tai pačiai lyčiai. Antropologijos ar psichologijos diplomas nėra būtinas, norint tai suprasti. Vyro, jaučiančio potraukį tai pačiai lyčiai, patalpinimas į seminariją nėra labiau patartinas nei heteroseksualaus vyro patalpinimas į moterų miegamąjį, kur jis su moterimis dalinasi dušu ir ankšta erdve. Homoseksualus vyras tik vyrų aplinkoje patirs pagundas, kurias išlaikys tik stipriausi.

Pridėkime galimybę, kad ten pateks ir kitų homoseksualių vyrų. Tuomet greitai susiformuos subkultūra, kur pagundos bus milžiniškos, atsiras netinkamų ryšių ir kompromisų. Tai mes ir turime gėjų subkultūroje, kuri demonstratyviai egzistuoja tarp nemažos dalies Bažnyčios dvasininkijos.

Atvira diskusija apie šių dienų krizę privalo įtraukti šiuos faktus. Jų ignoravimas ir tylėjimas dėl politinio korektiškumo yra netinkamas elgesys. Turime apie tai kalbėti geraširdiškai ir aiškiai, negalime leisti puolimams dėl netolerancijos ir homofobijos užgniaužti tiesią diskusiją ir tyrimus apie šį ryšį su atvirų homoseksualų elgesiu bei tarp kai kurių iš jų vyraujančią subkultūrą, kuri toleruoja ir skatina elgesį, draudžiamą Dievo.

Popiežius Pranciškus neseniai pakartojo nuostatą, kad Katalikų Bažnyčia negali priimti į seminariją ar į šventimus asmenų, praktikuojančių homoseksualumą, palaikančių įsikerojusias homoseksualizmo tendencijas ar remiančių vadinamąją „gėjų kultūrą“. Popiežius nurodė, kad šie veiksmai gali vesti į skandalus ir sukompromituoti tiek gyvenimą seminarijoje, tiek patį vyrą bei jo būsimąją kunigystę.

Ši naujiena nebuvo pakankamai nušviesta žiniaskaidos, tikriausiai todėl, kad ji nesiderina su naratyvu, kurį žiniasklaida nori sukurti apie popiežių Pranciškų. Bet kokiu atveju, bet koks pokalbis, siekiantis rasti tikrą priežastingumą ir sprendimą, turės įtraukti ryšį su homoseksualumu – ne kaip vienintelę priežastį, bet kaip labai svarbią. Tikra diskusija taip pat turi įtraukti ir institucines problemas, tokias kaip slaptumas, neatskaitomybė ar piktnaudžiavimas valdžia.

Trumpai tariant, metas tiesiam pokalbiui, laisvam nuo politinio korektiškumo ir uždraustų temų. Jei mūsų vyskupai nenorės įsitraukti į pilną ir atvirą visų šių bylų viešinimą, Dievo žmonių pyktis tik augs, o pasitikėjimas vyskupais ir Bažnyčia nukris nuo beveik nulio iki absoliutaus nulio.

Bažnyčia turi taisytis, tačiau mes tokie nebuvome. Per dažnai reikėjo sekuliarios valstybės ir teisminio proceso grėsmės, norint mus įtikinti vidinės atskaitomybės praktikai. Tai primena Faraoną, turėjusį sunaikinti Abraomą dėl jo nusikaltimo patalpinant savo žmoną Sarą į haremą, norint išgelbėti save (žr. Iš 12, 10-20). Tai primena pagonių jūreivius, turėjusius sakyti pranašui Jonai melstis Dievui (Jon 1, 6). Tai primena Jėzų, radusį daugiau tikėjimo tarp pagonių, nei tarp savųjų. Ir dabar per dažnai prireikia aukštų teisėjų, finansinių ir įstatyminių grasinimų, norint priversti mus padaryti tai, ką jau turėjome atlikti.

Kaip sako anksčiau pateikta citata iš Apaštalų darbų, „net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui“. Anksčiau tai buvo kunigų juokelis. Dabar mes tapome šio juoko dalimi. Melskitės dėl reikalingo apsivalymo, nuoširdaus pokalbio apie visas šios krizės priežastis ir dėl nuskaistinimo, kurio Viešpats nori savo Bažnyčiai. Episkopatas, kunigija ir pasitikėjimas pačia Bažnyčia yra pavojuje.


Susiję

Religija 7712108350601710394

Rašyti komentarą

  1. Taigi, akivaizdu, kad problema yra PEDERASTIJA - bet "progresyvioji" purvasklaida juk trimituoja ne apie pederastijos, o apie PEDOFILIJOS skandalą. O juk tie patys "progresyvai" su putomis nasruose puola isterijon, jei pederastiją kas nors pedofilijai prilygina. :) Blogerio Zeppelinus įrašas: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/VQmJBUnsS7r

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-08-22 17:25

    Tikiu, kad šis garbingas vyras žino ką sako

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-08-29 22:21

    bet gejai kunigai laikosi celibato, jie juk geresni uz vedusius nes to laikos, ane?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-09-02 19:03

    Bėda, kai homoseksualumu dangstoma pedofija.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item