Monika Morkūnaitė, Vytautas Vyšniauskas. Seksualinių karų kultūra – ant kliedesio ribos

Pastaruoju metu suaktyvėjusį nevaržomos „seksualinės laisvės“ ir „įvairovės“ skatinimą bei opoziciją jam sociologas Artūras Tereškinas savo straipsnyje įvardijo kaip „kultūrinius karus“. Anot jo, šie karai – tai viso labo istoriniame lygmenyje vykstantys pasaulėžiūrų kaitos procesai.

Autoriaus teigimu: „Šie karai niekada nesibaigia. Ir jų laimėtojai būna gana laikini, dešimtmetis ar du – ir jie jau istorijos sąvartyne. Jų vietą užima kiti.“ Remiamasi principine prielaida, kad šiuos karus paprastai laimi ir turėtų laimėti stovintieji „pažangos“, arba vadinamojo „progreso“, pusėje bei kuriems, žinoma, atstovauja pats A. Tereškinas. Pasak jo, konservatyvūs kultūrinių karų dalyviai „mėgaujasi demonizuodami progresyvius menininkus ir mąstytojus, vadina juos iškrypėliais ir paleistuviais“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad straipsnis parašytas remiantis išimtinai emociniais įspūdžiais ir niekuo nepagrįstomis įžvalgomis, todėl į jį neverta kreipti didesnio dėmesio, nes paprasčiausiai nėra į ką kontrargumentuoti ir su kuo ginčytis. Vis tik į dėmesio užribį neturėtų patekti du svarbūs dalykai: ne tik tai, kad po išsakytais teiginiais slepiasi aptarimo reikalaujančios pasaulėžiūrinės prielaidos, bet ir tai, jog straipsnio teiginiai yra pagardinti akivaizdžiu melu.

Emocijos ir logiškai prieštaringos prielaidos

Remdamasis tarsi savaime vertingo ir savaime pasiteisinančio „progresyvumo“ nuostata, A. Tereškinas nedviprasmiškai teigia, kad „kraštutiniai dešinieji, kurių ligota vaizduotė apsėsta sekso ir pornografijos“, turėtų atsidurti istorijos sąvartyne. Tokiu būdu mėginama įpiršti nuomonę ar veikiau prielaidą, esą bet kokia moralinė vizija negali pretenduoti į absoliutų teisingumą ir tėra tik laike paskęstantis „kultūrinis požiūris“, kurį lemta išstumti pažangesniems principams.

Tai logiškai prieštaringas požiūris, būdingas dažnam jaunuoliui, mėgstančiam kalbėti apie tariamai neugdomą „kritinį mąstymą“, kuris iš tiesų jiems tėra totalinio reliatyvizmo diktatūra visose gyvenimo srityse. Bet kokia liberaliai ir „progresyviai“ pasaulėžiūrai atspari mąstysena laikoma stokojančia kritinio mąstymo. Žinoma, paklausus kritinio mąstymo apibrėžimo, jo arba nebūtų, arba jis būtų nekritiškas ir atspindėtų minėtus liberalius įsitikinimus. Iš tiesų kritinis yra tik argumentais grįstas ir nuodugnus mąstymas – jis neskatina jokių pažiūrų ir jokių įsitikinimų, tačiau lemia būdus, kuriais tie įsitikinimai yra grindžiami. Labiau nei kritinio mąstymo šiais laikais trūksta kritinio požiūrio į tai, kas yra tasai „kritinis mąstymas“.

Tuo tarpu „progresyvus“ jaunuoliškas požiūris, būdingas A. Tereškinui, yra logiškai prieštaringas, nes tam, kad kažką galėtum laikyti pažangiu ar progresyviu, turi turėti teleologinę (į apibrėžtą tikslą ar tokių tikslų visumą nukreiptą) atskaitos sistemą, kurioje yra atkarpa tarp dviejų – pradžios ir pabaigos (tikslo) – taškų. Kitaip bet koks judėjimas nuo esamo ar buvusio taško yra ne progresyvus ir ne regresyvus ar retrogradiškas (nes nėra taško, į kurį progresuojama ar nuo kurio regresuojama, tad nėra ir taško, į kurį žengti trukdoma), o vien tik „distancyvus“ (tolstantis nuo pradinio taško) – gali matuoti, kiek nutolai nuo pradinio taško, bet neturi jokių resursų teigti, kad tas nuotolis yra progresyvus ar retrogradiškas, nes nėra jokios atskaitos sistemos. Taigi, viena vertus, neigiama tradicinė moralė, kritikuojant jos nekintamą moralės teisingumą ir tobulėjimą jos ribose, kita vertus, kalbama apie „pažangą“, apie tokių „tamsuolių“ atsilikimą, neturint jokių kriterijų, leidžiančių turiningai vartoti „pažangos“ ir „atsilikimo“ sąvokas.

Siekdamas visiško seksualinio „išsilaisvinimo“, taigi veikimo „pagal norą“, nesigilinant į jo priežastis, A. Tereškinas su didžiausiu prieštaravimu susiduria kritikuodamas tradicinės moralės sampratos pretenzijas į moralės monopolį. Neigdamas tokio monopolio galimybes, į monopolio vietą jis įstato liberalų pliuralistinį visų moralės sampratų „taikų sugyvenimą“, kuris praktikoje reiškiasi kaip bet kokios moralės demoralizacija, dorovę paverčiant privačia nuomone, o dorybę – vertybe. Pavyzdžiui, saikas gali būti laikomas vertybe, tačiau jeigu žmogus vertina besaikį seksualinių ar kitokių dirbtinai skatinamų poreikių tenkinimą, saikas jam asmeniškai nebėra vertingas. Tuo tarpu jei saikas yra dorybė, jis toks išlieka nepriklausomai nuo to, ar kas nors jį vertina. Tad vadinti progresu moralės demoralizaciją, vienintele teisinga morale paskelbiant teisingos moralės nebuvimą ir visų gyvenimą pagal privatų norą, yra absoliučiai beprasmiška.

Tenka pripažinti, kad A. Tereškino vieši pasisakymai yra grįsti logiškai prieštaringa metodika, leidžiančia manipuliuoti skaitytoju vartojant jam pažįstamas ir emociškai įkrautas sąvokas, tačiau nesuteikiant joms jokios kitokios apčiuopiamos prasmės.

Tikrovės falsifikavimas tuščiomis sąvokomis

Nepaisant to, kad be apibrėžtos moralinės sistemos moralės „pažanga“ yra iš principo neįmanoma, A. Tereškinas ją dar ir traktuoja kaip reikalingą pagreitinimo, peršant visuomenei nesibaigiančių seksualinių ir kitokių laisvių normalizavimo idėjas. Tokiu požiūriu mėginama primesti, jog tradicinę moralę ginantys žmonės ją gina tik dėl tam tikro istorinio „prisirišimo“.

Tačiau akivaizdu, kad jeigu bet kokia moralinė tvarka yra priklausoma nuo istorinių sąlygų, tuomet neįmanoma pagrįsti, kodėl būtent „progresyvistų“ siūlomos idėjos yra teisingos. Negana to, apskritai nelieka prasmės diskutuoti apie tai, kas yra gerai arba blogai savaime, nes bet kokia racionaliai prieita išvada negali būti suvokta kaip tikrai teisinga. Juk tokiu atveju moraliniai svarstymai yra pakibę abstrakčioje „laisvėje“ ir „pažangoje“, kurios neturi jokio apčiuopiamo turinio, nes neaišku, ko atžvilgiu esi laisvas ir ko atžvilgiu ar link kur esi pažengęs. Todėl šis pamatinis A. Tereškino argumentas, implikuojantis, kad tai, kas yra „nauja“ ar „liberalu“, yra automatiškai priimtina, yra ne tik prieštaringas, bet ir absoliučiai beprasmis, kaip ir bet kokie mėginimai tradicinės moralės gynėjus vadinti „davatkomis“ ar „tamsuoliais“. Prigimtinės šeimos gynėjų požiūrį diskredituoti kaip neva „pasenusį“, „tamsų“ ar „atsilikusį“ gali tik akivaizdžiai su logika susipykęs žmogus, nesuvokiantis istoristinio požiūrio į moralę prieštaringumo. 

A. Tereškinas savo požiūrį laiko progresyvumo ir laisvės apologetika, bet kaip neužtenka kažko kultūriškai „naujo“, jog tai būtų priimtina, taip ir pavadinti kažką „laisve“ toli gražu nereiškia įrodyti to dalyko teisingumą. Pavyzdžiui, savo straipsnyje A. Tereškinas su pašaipia ironija atsiliepia apie „skaistybės ir reprodukcinio sekso“ standartus kaip tam tikrą atgyveną, tebegaliojančią vien tik vargšams „tamsuoliams“. Tačiau to pagrindžiančių argumentų sulaukti eilinį kartą nepavyksta.

Žvelgiant principo lygmeniu, bet kokios seksualumo ekspozicijos už prokreacijos ribų pakimba kaip savavališkas užsimerkimas prieš žmogaus prigimtį, mėginant „išsipjauti“ jos dalį, sąmoningai nebematant visumos. Savavališkas atsisakymas suvokti prokreaciją kaip nepakeičiamą žmogaus seksualumo aspektą veda į tai, kad „seksualinės laisvės“ apraiška gali būti laikoma net pedofilija ar bet kokie lytiniai santykiai, kurie yra iš principo atsaistyti net nuo teorinės prokreacijos galimybės.

Kitaip tariant, tokiu būdu įmanoma prikurti nors ir milijonus seksualumo sampratų, bet vien dėl to jos negali pretenduoti nei į „seksualinės saviraiškos“, nei juo labiau į „normalumo“ sąvoką. Prokreacija kaip neatsiejama seksualumo dalis egzistuoja nepriklausomai nuo niekieno norų, ir pati jos galimybė išskiria heteroseksualius santykius kaip kažką, kam neįmanoma sukurti lygiavertės alternatyvos. Todėl atsisakymas mąstyti apie žmogaus seksualumą prokreacijos šviesoje implikuoja, jog tokiais atvejais samprotaujama ne apie patį seksualumą, o paskirus jo aspektus, bandant paversti juos sau pakankamu seksualumo apibrėžimu. Bet tuomet tai savaime tampa kažko kito, tik ne žmogaus seksualumo, apmąstymu. Vadinasi, tai, ką A. Tereškinas ir jo nuomonės šalininkai vadina „seksualine laisve“, absoliučiai pagrįstai vadintina iškrypimu, šia sąvoka įvardijant sąmoningą tikrovės falsifikavimą.

Atviras mokslininko melas

Lyg to būtų maža, šalia prieštaringų ir nepagrįstų prielaidų A. Tereškino straipsnyje, akį rėžia ir akivaizdus melas dėl faktinių dalykų. Jau pirmoje savo straipsnio pastraipoje jis padaro grubią ir šmeižikišką faktinę klaidą. Pasak jo, kultūriniuose karuose kovoja ir „teologė-politikė, teigianti, kad AIDS yra dievo bausmė“. Deja, „teologė-politikė“ nieko panašaus niekada nėra sakiusi.

2016 m. lapkritį žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo žinia, esą parlamentarė Agnė Širinskienė savo disertacijoje teigia, kad AIDS yra Dievo bausmė už padarytą moralinį blogį. Jau kitą dieną šis žurnalisto melas buvo atskleistas ir išaiškintas: A. Širinskienė teigė, kad viešoje erdvėje tiek dėmesio sulaukusio straipsnio pavadinimu tapusi citata, jog AIDS yra Dievo bausmė, yra paimta iš kito autoriaus teksto, kuris toliau darbe buvo analizuojamas, tuo tarpu jau kitoje disertacijos pastraipoje rašoma: „Tačiau toks ligos ir bausmės santykio sprendimas yra visiškai svetimas krikščioniškai pasaulėjautai.“

Akivaizdu, kad melagingą ir atvirai šmeižikišką žinią paskelbęs žurnalistas arba pademonstravo savo nekompetenciją, be įsigilinimo parankiojęs atsitiktinių citatų, kurios, pasirodo, ne tik be konteksto ištrauktos, bet ir priklauso net ne disertacijos autorei, o jos cituojamiems ir kritikuojamiems autoriams, arba minėtas žurnalistas sąmoningai tyčia melavo ir šmeižė politikę.

Į „google“ paiešką įvedus frazę „Širinskienės disertacija“, pirmas paieškos rezultatas yra būtent straipsnis, kuriame įžūlus melas paneigiamas. Sunku patikėti, kad mokslininkas A. Tereškinas, kuris atidžiai seka tokio pobūdžio naujienas, yra nesusipažinęs su šiuo faktu, nes jeigu nepasidomėjo šia kontroversiška ir melaginga žinia plačiau, tai visų pirma rodo jo paties dalykinę nekompetenciją ir profesinį nesąžiningumą.

Labiau tikėtina, kad faktas sociologui yra žinomas, o tai reiškia, kad jis, manipuliuodamas prastu žmonių informuotumu, sąmoningai skleidžia dezinformaciją siekdamas pažeminti, apšmeižti ir sukompromituoti politikę. Juk apie paskleistą melagingą žinią girdėjo visi, bet kad ji melaginga – sužinojo jau kur kas mažiau žmonių, kurie ne vien antraštes skaito. Skleisti klaidingą visiems girdėtą žinią, apie kurios klaidingumą mažai kas žino, yra tipinė propagandinio-ideologinio poveikio priemonė, kurią A. Tereškinas, tikėtina, ir naudoja. Tokių faktų nežinojimas atleistinas eilinei davatkai, bet ne Lietuvos mokslo premija apdovanotam sociologui.

Lūkesčiai ateičiai

Nesinorėtų, kad procese, kurį A. Tereškinas įvardijo kaip „kultūrinius karus“, ir toliau būtų svaidomasi niekuo nepagrįstomis emocijomis ir nusistebėjimais, kaltinant idėjinius oponentus „tamsuoliškumu“, „davatkiškumu“ ar „cinizmu“, neišsakant principinių argumentų ir visą kalbėseną statant ant akivaizdžiai prieštaringų prielaidų. Iš mokslo premijomis apdovanoto sociologo visuomenė tikisi bent minimaliai adekvačių ir akis badančiomis klaidomis nepraturtintų pasisakymų. Lygiai taip pat nesolidu atrodo remtis seniai demaskuotu melu, siekiant didesnio išsakomų teiginių paveikumo. 

Viliamės, kad viešo nuomonės išsakymo etika nepasimirš aktyviai kaunantis „kultūriniuose karuose“, o istorijos sąvartyno vyriausias prižiūrėtojas A. Tereškinas teiksis susirinkti ir savo šiukšles, išmėtytas už to sąvartyno ribų. Kadangi esame religingi, kasdien už tai meldžiamės, negana to, skirtingai nuo gerbiamo sociologo, dar ir turėdami savo maldų adresatą.