Kun. Robertas Urbonavičius. Tikrasis Valgis

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną, – gyvens per amžius. (Komunijos antifona) Liturginių B metų ciklo...

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus.
Kas valgys tą duoną, – gyvens per amžius.
(Komunijos antifona)

Liturginių B metų ciklo XVII – XXI sekmadienio Evangelijos skaitinys imamas ne iš Morkaus (kuriam šis ciklas skirtas) bet iš Jono evangelijos VI skyriaus, - eucharistinės Jėzaus kalbos. Evangelistas Jonas, Mylimasis Viešpaties mokinys, mums atskleidžia giliausius Mokytojo širdies slėpinius. Jei kiti evangelistai rašo, ką Jėzus veikia: Jo kalbas, stebuklus, keliones, tai vienintelis Jonas atskleidžia kas Jėzus yra.

Šį sekmadienį Viešpats juo besipiktinantiems tautiečiams aiškiai pasako: „Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“

Šlovė Viešpačiui, kad mums, katalikams, Dievo nereikia ieškoti aukštai danguje ar keliauti į kalnus: užtenka ateiti į pirmą pasitaikiusią bažnyčią, kur tabernakulyje gyvena Viešpats. Idant susivienytume su Dievu, mums nereikia sudėtingų meditacijų – užtenka išgyventi šventąsias Mišias ir priimti Pasaulio Valdovą per Komuniją. 

Kol esame kelyje, tol turime maitintis, kad nenusilptume. Tačiau Komunija nėra vien tai. Klystume ir žmogiškai apribotume Dievo veikimą, jei Komuniją laikytume vien valgiu, vaistu, atlygiu už teisumą, bendrystės išraiška ir taip toliau. Ji yra ir tai, ir tai, ir dar daugiau. Kai Bažnyčioje atsirasdavo vieno aiškinimo šalininkų, joje kartu būdavo ir įvairių nukrypimų: nuo baimės priimti Komuniją iki dalyvavimo trejose mišiose ir priėmimo Komunijos jose, nuo perdėto skrupulingumo iki „viskas atleista ir leista“, nuo egzaltacijos iki profanacijos. Pravartu atsiminti kelis dalykus: mes priimame ne kažką, o Kristų – tą patį, kuris nužengė iš dangaus, dėl mūsų tapo žmogumi, skelbė Gerąją Naujieną, gydė ligonius, išvarė demonus, prikėlė mirusiuosius. Tą patį, kuris mirė už mus ant kryžiaus ir prisikėlė, įžengė pas Tėvą bei liko su mumis. Ne kokį nors mistinį Kristų ar dar kažką. Priimame asmenį, kuris mus sukūrė, atpirko ir išgelbsti su mūsų leidimu Jam tai daryti. 

Nors Viešpats yra muitininkų bei nusidėjėlių bičiulis, skelbiantis, kad ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams, tačiau Jis kartu moko bei ragina eiti ir daugiau nebenusidėti, palikti visa ir sekti paskui Jį. Komunija tikrai yra maistas mūsų sieloms, vaistas mūsų žaizdoms, atlygis už varganas mūsų meilės pastangas. Niekuomet nebūsime verti priimti Viešpatį, tačiau todėl ir esame kviečiami stengtis, o ne galvoti, kad „aš nieko nepadariau“, „Viešpats atleis“. Į meilę reikia atsakyti meile, o ne abejingu tingumu. Apaštalas Paulius perspėja: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių.“ Juk pasakyta: „Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios.“ 

Atraskime laiko tam, kuris vienintelis šioje žemėje mus tikrai myli nesavanaudiška meile.  Dažnai manome, kad vertingiausia yra tai, ką nuveikiame: mūsų susitikimai, geri darbai, mokymai ir taip toliau. Klystame. Kai suklumpame maldai priešais tabernakulį, kai nors 15 minučių skiriame pabuvimui su Viešpačiu adoracijoje kasdien, tada vyksta tai, kas svarbiausia, – Viešpats keičia mūsų širdis, pripildo mus teisingų minčių, švento įkvėpimo, apsaugo nuo suklydimų bei skubotų sprendimų, padeda kovoti su pagundomis.

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame, – sako Viešpats
(Evangelijos antifona)

Susiję

Robertas Urbonavičius 9032672730945282559
item