Kankinio signataro Prano Dovydaičio gyvenimas

artuma.lt Straipsnis skelbtas liepos-rugpjūčio mėnesių „Artumos” numeryje. 1886 m. pabaigoje Višakio Rūdos valsčiuje, Marijampolė...


Straipsnis skelbtas liepos-rugpjūčio mėnesių „Artumos” numeryje.

1886 m. pabaigoje Višakio Rūdos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, skurdžioje valstiečių šeimoje gimė Vasario 16-osios Akto signataras Pranas Dovydaitis. Būsimasis politikas, valstybės ministras pirmininkas, profesorius, iškilus visuomenės veikėjas atėjo į pasaulį kaimo grytelėje, mažame, tarp miškų masyvo pasimetusiame kaimelyje. Jį pasitiko pribuvėja, vadinama „bobute“. Nei Dovydaičių šeima, nei toji „bobutė“ sapne nesapnavo, kad klykiantis kūdikis taps garsiu žmogumi, o gyvenimą užbaigs kankinyste.

Šeima, vaikystė

Dovydaičiai garsėjo dideliu darbštumu, tiesmuku charakteriu ir atsiskyrėlišku gyvenimo būdu. Bendrauti nemėgo, tai su niekuo ir nesibičiuliavo. Tačiau žmonės juos gerbė. Dėl didžiulio nagingumo ir darbštumo šeimai pavyko prasigyventi. Iš dūminės pirkios persikėlė į naują, erdvią trobą. Iš knygnešių nusipirkdavo knygų, giesmynų.

Na, ir nustebino kaimą Motiejus Dovydaitis, sumanęs vaiką į mokslus leisti! „Tik pinigus ištrotys ir vaiką sugadins“, – kalbėjo kaimynai. Juolab kad Marijona Dovydaitienė pagimdė 15 vaikų (užaugo septyni). Pranas buvo vyriausias. Neišsipildė kaimynų „prognozės“. Iš tų septynių du tapo ūkininkais, o penki baigė mokslus ir daug nuveikė jaunos valstybės labui.

Pats Pranas Dovydaitis rašo vaikystės neturėjęs. Mat tokioje gausioje ir kurį laiką varganoje šeimoje netruko pradėti žąsiaganio „karjerą“, vėliau buvo „paaukštintas“ piemeniu. Kaime vaikų nelepino.

Mokslai prasidėjo namuose. Penkerių Pranukas jau mokėjo skaityti lietuviškai. Tuoj pat pramoko rašyti ir aritmetikos. Blogiau sekėsi kirilicos raidynas ir rusų kalba. Įsisavinus „lementorių“, pereita prie kantičkų. Vakarais visa šeima draugiškai traukdavo: „Isz rojaus linksma miesta / Yra Heva iszmesta / Dėl wobuola valgima / Per zalczio pagundima / Laukan Adomai zaraz / Jau ne tawo tas dwaras.“

Namuose būta religinių knygų, giesmynų, tad šešerių būsimasis blaivybės skleidėjas ganykloje visu balsu plėšdavo: „Zun per arielka / Duszes ir kunaj, / Tegu jen uzmusz / Wisi perkunaj“.

Septyniolikmetis Pranukas baigė mokslus Višakio Rūdos pradžios mokykloje.

Jaunystė

1903 m. Dovydaitis įstoja į tais laikais prestižinę Veiverių mokytojų seminariją. Čia jis ryškiai išsiskiria iš kitų neeiliniais gabumais ir itin geru mokymusi. Žodžio kišenėje irgi neieško. Kai bendramoksliai pasišaipo iš jo kaimiškų apdarų, atkerta taip, kad mažai nepasirodo. Slaptame lietuvių būrelyje skaito Varpą. Tačiau rusinančio pobūdžio seminarija ir joje nuolat vykstantys neramumai Prano netenkina, tad po 2,5 metų ją palieka. Galvoja apie gimnaziją.

1908 m. Dovydaitis, savarankiškai pasiruošęs namuose, Marijampolės gimnazijoje eksternu išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą. Tuo metu jo tėviškėje jau šurmuliavo tautiškumo dvasia, pūtė gaivūs lietuvybės vėjai. Dovydaitis visur aktyviai dalyvavo. Gavęs atestatą, įstojo į Maskvos universitetą ir baigė Teisės fakultetą. Dar mokėsi istorijos ir filologijos. Mokslai Maskvoje truko iki 1913 m.

Studijuodamas Dovydaitis daug rašė. Darbus skelbė Aleksandro Dambrausko-Jakšto žurnale Draugija, savo paties įsteigtame žurnale Ateitis, juos leisdavo atskiromis knygelėmis. Darbų temos – istorinė, filosofinė, ideologinė publicistika. Maža to, jis būrė jaunimą į ateitininkų veiklą. Beje, materialiai vertėsi labai sunkiai. JAV lietuvių šalpos organizacija mokėjo menkutę pašalpą, kažkiek paremdavo vietos lietuviai kunigai. Gavęs pirmuosius honorarus, juos išleido knygoms pirkti. Taip pradėjo kaupti biblioteką. Gyveno pasinėręs į knygas ir studijas, nedalyvaudavo pramogose, nesidomėjo moterimis.

Ir vis dėlto. Biologiniam laikrodžiui ėmus reikliai ir garsiai tiksėti, Dovydaitis vedė Marcelę Bacevičiūtę iš gimtojo Runkių kaimo. Jam buvo 26, Marcelei – 28 metai. Dovydaičio vedybos sukėlė didelę sensaciją. Studentas tuokiasi su paprasta kaimiete iš skurdžios šeimos! Maža to, jokių iškilmių, vaišių, pulko. Nepaisant visko, Dovydaičiai idealiai sutarė.

Darbai Lietuvoje

27 metų Dovydaitis grįžo į Lietuvą ir, perėmęs iš Antano Smetonos, ėmė redaguoti Viltį. Dovydaitis žurnalą pavertė dienraščiu. Redakcijos kolektyvas išėjo su Smetona, tad naujam redaktoriui teko pradėti darbą plyname lauke. Viltis tapo ryškiu katalikiškos krypties leidiniu, neapleidžiančiu mokslo bei visuomenės prusinimo reikalų.

1915 m. Viltis užsidarė, o Dovydaitis persikėlė į Kauną. Čia buvo paskirtas pirmosios katalikiškos „Saulės“ gimnazijos direktoriumi. Karo metais ją norėta paversti vokiška gimnazija, tad Dovydaitis protestuodamas iš pareigų pasitraukė. Direktoriaudamas nuvertė kalnus: subūrė ypatingą mokytojų kolektyvą, sunkias disciplinas pats ėmėsi dėstyti. Maža to, dirbdamas gimnazijoje tuo pat metu leido pedagogikos žurnalą Lietuvių mokykla.

Signataras ir diplomatas

Užsimezgus Nepriklausomybės bylai, Dovydaitis, nors ir nebuvo politikos entuziastas, neliko abejingas. Vilniaus konferencijoje jį išrinko Lietuvos Tarybos nariu. Posėdžiuose laikydavosi daugumos nuomonės, neišsišokdavo. Tačiau dėl Nepriklausomybės Akto buvo kategoriškas ir 1918 m. vasario 16-ąją jį pasirašė neabejodamas.

Tokia jau buvo Dovydaičio dalia, kad jis atsidurdavo blogiausiose vietose sunkiausiu laiku. Jaunai valstybei išplaukti iš drumstų vandenų buvo ypač sunku. Pirmasis ministrų kabinetas su Augustinu Voldemaru priešakyje žlugo. Toks pats likimas netrukus ištiko ir premjero Mykolo Šleževičiaus vyriausybę. Naująją vyriausybę nusprendė pavesti sudaryti Pranui Dovydaičiui. Laikas buvo siaubingas: siautėjo vokiečiai ir rusų bolševikai. Tad gyventa ant parako bačkos. Dovydaičio vyriausybė išsilaikė vos mėnesį, bet tą bačką gerokai nukenksmino. Priešininkai šį kabinetą pravardžiuodavo „gyvojo rožančiaus kabinetu“, pasišaipydami iš premjero didelio dievobaimingumo.

Politika Dovydaičiui buvo ne prie širdies, todėl, laikydamas šį būtiną darbą atliktu, pasitraukė.

Profesorius

Pranas Dovydaitis aktyviai dalyvavo krikščionių demokratų partijos veikloje. Itin ryškus jo asmens indėlis ir iniciatyva buvo žurnalo Ateitis ir Ateitininkų federacijos įkūrimas. Ateitininkija skirta ugdyti jaunimo krikščioniškosioms vertybėms ir Tėvynės meilei. Ji tapo svariu veiksniu formuojant lietuviškąją inteligentiją ir pedagoginę universitetinę veiklą.

1922–1940 m. Dovydaitis dirbo profesoriumi universitete. Kol nebuvo universiteto (1920 m.), aktyviai dalyvavo Aukštųjų kursų veikloje, skaitė filosofijos paskaitas. Įkūrus universitetą, buvo profesoriumi, katedros vedėju, senato sekretoriumi. 1935 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Be filosofijos, dėstė senovės bei viduramžių istorijas ir pedagogikos istorijos kursą. Amžininkai labai aukštai vertino jį kaip mokslininką, bet kaip dėstytoją – vidutiniškai. Visai kitoks buvo Dovydaitis-mokytojas. Gimnazistai vienbalsiai gyrė jo mokymo metodus ir Dovydaitį labai gerbė.

Profesorius gerai mokėjo lotynų, graikų, vokiečių, rusų, kiek silpniau prancūzų, anglų kalbas ir šiek tiek italų, ispanų, olandų.

Smetoniškoji tautininkų partija kreivai žiūrėjo ne tik į krikdemus, bet ir į ateitininkiją, kuri plito vis plačiau ir sparčiau. Iš kitos pusės pasigirsdavo kritiškų pastabų ir apie tautininkų veiklą. Esant tokiai atmosferai, Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas ir Jonas Leimonas buvo suimti ir kalinti Kretingos bei Marijampolės kalėjimuose. Tai truko tik 1,5 mėnesio, tačiau buvo suvaržyta jo mokslinė veikla. Šešerius metus laiką leido kaime netoli Čekiškės, į Kauną tik atvažiuodamas. 1936 m. net buvo trumpam atleistas iš universiteto.

Okupacija

1940 m. sovietai Dovydaitį iš universiteto atleido. Kaip signataras gavęs 20 ha žemės, persikėlė į kaimą. Dauguma inteligentų bėgo į Vakarus. Dovydaitis griežtai atsisakė. Liko visiškas elgeta. Reikėjo kaime užbaigti trobą, kad perkeltų šeimą, o pinigų nebuvo. Tad atkoręs Kaunan ėjo per pažįstamus, kuriuos kadaise rėmė, prašydamas paskolinti. Deja. Pora žmonių, nieko jam neskolingų, paskolino, bet tai buvo katės ašaros.

1941 m. sovietai Dovydaitį suėmė. Lietuvis ir du žydai stribai profesorių sumušė ir išsivežė. Pretekstas: neva jis nesumokėjo pyliavos už 20 ha žemės, nors faktiškai turėjo tik kelis hektarus, kita jau buvo konfiskuota.

Nuvežė į Kauną, vėliau į Donbasą. Sename vienuolyne buvo prigrūsta suimtų lenkų. Atvežtus pusantro tūkstančio lietuvių „apgyvendino“ prie vienuolyno tvoros. Netrukus lenkus kažkur išvežė, o į jų vietą sukišo lietuvius. Trumpam. Ir vėl kelionė traukiniu Šiaurės Uralo link. Sugrūdo į lagerį už 300 km nuo Sverdlovsko. Vasara ten trunka du mėnesius, žiemą temperatūra nukrenta iki –50 °C.

Pragaras

Žmones kamavo badas, parazitai, nešvara ir sunkus darbas. Teko kirsti mišką, tiesti kelius. Nebe jaunas Dovydaitis greit paliego, todėl buvo perkeltas dirbti lengvesnius darbus. Tačiau ir ten neužsibuvo. Uralo lageriuose jauno, sveiko kalinio gyvenimas trukdavo vos dvejus metus, tai ką jau kalbėti apie šeštą dešimtį einantį žmogų?!

Jį nuvežė į Sverdlovsko kalėjimą, kur naktimis tardė, marino badu, kankino. 1942 m. lapkričio 4 d. „trojka“ pagal 58 straipsnį nuteisė sušaudyti. Palaidojimo vieta nežinoma.

Šeimos likimas

Tą pačią dieną, kai suėmė vyrą, Marcelė Dovydaitienė su dukra ir sūnumis buvo ištremti į Tomsko sritį. Grįžo į Lietuvą 1949 m. Marcelė mirė 1972 m., būdama 88-erių. Palaidota Rasose. Dukra įgijo bibliotekininkės specialybę, vėliau dirbo archyvare. Sūnus Vytautas po gimnazijos studijavo mechaniką, vėliau baigė karo mokyklą. Tremtyje dirbo traktorininku, kroviku. Po kurio laiko buvo įkalintas. Grįžęs į Lietuvą tapo garsiu sklandytoju. Vėliau dirbo kaip savamokslis žurnalistas ir dirbo puikiai. Antrasis sūnus Jonas – taip pat ištremtas, vėliau kalintas. Grįžęs dirbo žurnalistu, po to tapo rašytoju.

Veikla ir darbai

Pranas Dovydaitis pirmiausia garsus kaip ateitininkų įkūrėjas ir puoselėtojas. Retas taip supranta krikščionybės skiepijimo tarp jaunimo ne tik individui, bet ir tautai bei valstybei reikšmę. Didžiulis jo nuopelnas yra kryptingas inteligentų  ruošimas ir lavinimas jaunoje valstybėje. Itin svarūs moksliniai darbai, publikuoti atskirais leidiniais ir periodikoje. Indėlio į žurnalistiką irgi neįmanoma pervertinti. Dovydaitis įsteigė ir redagavo Ateitį (1911–1940), Naująją vaidilutę (1918–1925), Lietuvos mokyklą (1918–1924).

Taip pat aktyviai darbavosi leidiniuose Kosmos, Logos, Soter. Buvo Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius ir vienas iš Lietuvių katalikų mokslų akademijos steigėjų (nuo 1933 m. akademikas), Katalikų mokytojų sąjungos kūrėjas, krikdemų darbininkų profsąjungos steigimo iniciatorius. Dėl straipsnio apimties visų jo darbų išvardyti neįmanoma.

Koks buvo?

Tai buvo 171 cm ūgio, kresno kūno sudėjimo, stambių veido bruožų, pilkaakis šatenas. Kalbėjo ir judėjo lėtai. Palikdavo kaimo žmogaus, nesirūpinančio išore, įspūdį. Pasižymėjo itin dideliu pamaldumu. Nemėgo, nes nesuprato muzikos, dailės, architektūros. Grožinės literatūros perskaitė vos keletą knygų, tačiau nuodugniai išstudijavo Dantės Alighieri trilogiją ir net rašė apie Pragarą.

Šeimą mylėjo savotiškai. Buvo iš tų vyrų, kurie pareina tik pernakvoti. Svečiai stebėjosi, kad jų akivaizdoje žmoną traktavo kaip kokį baldą. Jo prioritetai buvo mokslas ir darbas. Pasak dukros, tėvai tarpusavyje mažai kalbėjosi, tačiau niekada nebuvo susipykę ar susibarę.

Pranas Dovydaitis garsėjo nesavanaudiškumu ir dosnumu. Kai šiomis jo savybėmis imdavo piktnaudžiauti, ant durų pakabindavo plakatą: „Pašalpų neduodu.“ Tuštybė ir garbė jam buvo svetimos. Nebuvo skautas, bet kasdienybėje gyveno pagal principą „Dievui, Tėvynei ir artimui“. Štai tokia įvairialypė asmenybė buvo Pranas Dovydaitis.

Atminimo ženklai

Tai trys memorialinės lentos Kaune, Lietuvos katalikų mokslo akademijos Dovydaičio vardo premija, Kaune veikiantis Dovydaičio fondas studentams remti, jo vardu pavadinta gatvė Žaliakalnyje, Čekiškės gimnazija ir kt.

2000 m. gegužės 7 d. Pranas Dovydaitis įrašytas į XX amžiaus Bažnyčios Martirologą.

Parengė Vanda Ibianska.

Artuma logotipas

Susiję

Vaida Ibianska 4969891938655723738

Rašyti komentarą

  1. Ačiū už straipsnį - tik temperatūrą reiktų pataisyti: vis dėlto, ne -500 laipsnių pagal Celsijų ten buvo. Kiek suprantu, laipsnio simbolis "pavirto" į papildomą nulį. Ir nesu tikras, ar P. Dovydaičio tėvų šeimą reiktų vadinti "niūria": pagal LKŽ, "niūrus" reiškia "prislėgtos nuotaikos", "sukeliantis slegiančią nuotaiką, nejaukus", "be džiaugsmo, be prošvaisčių".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Citata iš straipsnio:
    "Taip pat aktyviai darbavosi leidiniuose Kosmos, Logos, Soter". Šiuo sakiniu sumenkinama Pr. Dovydaičio veikla, nes jis tuos žurnalus įsteigė, redagavo ir leido. Labai ilgą laiką - už savo paties pinigus, nors ir labai vargingai besiversdamas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item