Irena Ruginienė: „Kai rasis naujas sąjūdis, jo ir norėdamas nesustabdysi“

R. Bacevičiaus nuotr. XXIamzius.lt Seimas 2018 metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais. 1988 m. birželio 3 d., Lietu...

R. Bacevičiaus nuotr.

Seimas 2018 metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais. 1988 m. birželio 3 d., Lietuvos Mokslų akademijoje, Vilniuje, buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Paskui jos buvo steigiamos bene visuose Lietuvos rajonuose, o 1988 m. spalio 22 d. jau vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Sąjūdžio 30-mečio metais „XXI amžius“ tęsia pokalbius su įvairių Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių 1988 metais nariais.

Irena Ruginienė, 1988 metais dirbusi Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, – Mažeikių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrėja, pirmoji Mažeikių Sąjūdžio skyriaus pirmininkė ir 1988–1992 metų Sąjūdžio Seimo narė, dabar – Mažeikių rajono savivaldybės Archyvų skyriaus vedėja.

- Kas, kada ir kokiose pareigose būnant Jus atvedė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę? Kaip buvote išrinkta? Kas buvo Jūsų bendražygiai ir bendraminčiai?

- Tada dirbau Mažeikių 1-ojoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. Visą 1988 metų vasarą, nes mokytojams – atostogos, praleidau Vilniuje gaudydama įvykius, lakstydama po įvairius mitingus, haidparkus, akcijas, stebėdavau Dailininkų sąjungoje vykstančius pasitarimus. Stengiausi būti visur. Ar Laisvės lyga susibūrimus organizavo, ar Sąjūdis – dalyvavau. Tą rudenį grįžusi į Mažeikius dalyvaudama rajoninėje mokytojų konferencijoje nustėrau dėl baisaus atotrūkio provincijoje. Mažeikiuose tvyrojo ledynmetis. Po vieno pranešėjo pamokymų, kaip teisingai elgtis su separatistais, jei ir čia tokių atsirastų, nebeištvėriau ir pratrūkau… Kalbėjau apie badaujančius, apie visą laisvės vasarą. Niekas man neprieštaravo, nestabdė. Konferencijai baigiantis, priėjo Mažeikių kompartijos sekretorius Romanas Songaila ir pasakė, kad kitą dieną esu kviečiama į partijos komitetą. Kadangi pas kagėbistus saugume studijų metais Šiauliuose jau buvo tekę pabuvoti (tada pašalino iš komjaunimo ir tik per plauką, už mane laidavus dėstytojams, neišlėkiau iš instituto), tad ne juokais išsigandau. Vaikų tada neturėjau, taigi nebuvo dėl ko labai rizikuoti. Kitą dieną partijos komitete buvau mandagiai ir maloniai priimta. Pasakiau, kad rengiuosi kurti Sąjūdį. R. Songaila neprieštaravo, tik pasakė, kad Kompresorių gamykloje jau yra besiburianti 25 žmonių grupė, o jai vadovauja gamyklos partinės organizacijos sekretorius… Sužinojau, kad Sąjūdį ruošiasi kurti ir neeilinė Švietimo skyriaus darbuotoja… Pasijutau komunistų rėmuose. Reikėjo per labai trumpą laiką suburti tikrą Sąjūdį, be nomenklatūrininkų ir kagėbistų.

Po daugelio metų, jau dirbdama savivaldybėje, radau ranka rašytą sąsiuvinuką su tinkamų į Sąjūdį eiti žmonių sąrašu… Ten buvo kelių traktorininkų pavardės, bet daugiausia – savi tarybiniai veikėjai. Tebeturiu tą sąsiuvinį. Galbūt ne visi ten surašyti asmenys ir patys žinojo, kad juos planuoja surašyti į Sąjūdį. Bet taip ir nespėta jų „įdarbinti“. Galiu tik numanyti, kas planavo Mažeikiuose įkurti Sąjūdį. Gražus būtų buvęs tų sąjūdininkų būrys – su tokiu tik į „Jedinstvos“ mitingus eiti…

Taigi reikėjo rasti žmonių. Tikrai nelengva tai padaryti, nes buvau ne vietinė, neturėjau Mažeikiuose giminaičių, kurie būtų bent mano tėvus pažinoję. Buvau viena. Patikėtų manimi mokiniai, bet jie dar tik šešiolikmečiai ar septyniolikmečiai, jau ir sąmoningi, protingi žmonės buvo, bet dar per jauni dalyvauti Sąjūdyje. Iš kolegų sutiko būti sąjūdininkais tik du man artimi jauni žmonės – lituanistė Daiva Aperavičiūtė-Misevičienė ir kūno kultūros mokytojas Romas Beišinas. Trys – jau nebloga kompanija, bet dar ne Sąjūdis. Tada nusprendžiau tiesiog eiti į įstaigas, net ir į namus užsukti pas žinomus dorus žmones, šnekinti juos kviesdama į mano buriamą Sąjūdį. Kreipiausi į gydytoją, kuris buvo tremtinys, mieste gerai žinomą dantistą, kelionių klubo pirmininką, šviesų žmogų, kuris platino „Sąjūdžio žinias“. Sutiko tik dantistas Antanas Gaurilavičius. Kiti sąžiningai prisipažino bijantys. Per kelias savaites surinkau būrelį žmonių, nes kiekvienas prisižadėdavo atsivesti patikimų žmonių. Kita užduotis buvo prikalbinti autoritetingą asmenį, nes valdžia neleis organizuoti pirmojo mitingo. Mes visi buvome „nenusipelnę“ pasirodyti žmonėms, buvome ne tie, dėl kurių būtų verta rinktis miniai. Turėjau surasti autoritetą. Tuomet ryžausi eiti pas 2-osios vidurinės (dabar – „Gabijos“ gimnazija) direktorių, valdžiai nusipelniusį ir jų žmogų Praną Barvydą. Nesitikėjau lengvo pokalbio, tačiau šis iškart sutiko. Tada valdžia man jau nebetrukdė, tikėdamasi, kad Sąjūdį per savo žmogų kontroliuos. Dar buvo žmonių, mano pačios kviestų iš komjaunimo, tačiau ne man juos parinko, o aš juos kviečiau pažinodama, nes viena buvo mano mokinė, o kitas – jos rekomenduotas. Augo mūsų būrys labai greitai, jau nebetilpome mano bute. Pamenu, atvažiavo du žmonės į namus ir be užuolankų klausia: „Tu kuri? Ar ta komunistė iš švietimo, ar Šimanauskienė? Jei Šimanauskienė, tai gerai!“ Tas žmogus buvo politinis kalinys Jonas Songaila, vėliau jis buvo ir Sąjūdžio pirmininkas, antrasis – Kazimieras Rojus. Jo žmona mums vėliavas siūdavo. Abu tie vyrai, deja, jau mirę. Labai drebėjau dėl tų žadėtų 25 veikėjų iš Kompresorių gamyklos, kurie turėjo mitingo dieną prisijungti prie mūsų Sąjūdžio. Bet jie nepasirodė. Mažeikiuose įkurtą Sąjūdį mes paskelbėme visuomenei spalio 1-ąją patys vieni, be valdžios priedų. Po kelių savaičių savo noru iš sąjūdžio pasitraukė du žmonės – Pranas Barvydas ir vienas komjaunimo veikėjas, pasakę, kad ant dviejų žirgų nejos. Garbė jiems! Padėjo įkurti Sąjūdį ir nekenkė jam. Be to, bene porą metų naudojomės 2-osios vidurinės mokyklos patalpomis, kartais net jau ir turėdami savo būstinę Vydūno g. 4. Tiesiog dėl vietos patogumo. O galimo pasiklausymo nebijojome – viskas gi vieša buvo. Butai buvo sekami, todėl, jei norėjome dėl ko nors pasitarti, kalbėdavomės automobilyje.

1988 metais nedvejodami į Sąjūdį sutiko eiti A. Gaurilavičius, R. Beišinas, J. Valantinas, A. Gulbinas, R. Sakalauskas, D. Aperavičiūtė-Misevičienė, G. Mažeikaitė, V. Raginis, P. Barvydas, A. Kukulskis, J. Liutkus, J. Songaila, K. Rojus, J. Bušmaitė-Eidėjienė, L. Kalpokaitė, A. Letukaitė-Kukulskienė, V. Tervydis, V. Juodis, R. Daukantas, G. Berenis, G. Sabaliauskas, H. Štaudė, A. Navalinskas, S. Žebrauskas. Po pirmojo mitingo ir Sąjūdžio santykių su LKP respublikinio atšalimo pasitraukė kone pusė čia išvardytų žmonių neskausmingai, be intrigų ar skundų. Tiesiog neliko komjaunimo lyderių. Atėjo kiti. Kūrėsi Sąjūdžio grupės kaimuose. Per pusę metų beveik kiekvieną rajono kampelį aprėpė Sąjūdžio tinklas. Pakilimo metu (1988–1989) rajone buvo 32 rėmimo grupės. Sedoje sąjūdžio grupė sukurta buvo anksčiau negu Mažeikiuose. Tik Sąjūdžio įkūrimo garbė atiteko mums, nes vis dėlto mes miestą įsiūbavome vietos kuopelėmis, veikėme pagal visus reikalavimus – prisistatėme visuomenei, apsireiškėme spaudoje ir organizavome didįjį mitingą. Tokia buvo Sąjūdžio kūrimo tvarka. Viešus Sąjūdžio renginius organizuoti padėdavo muzikos mokyklos direktorius R. Grušas ir tuometinis Naftininkų kultūros centro vadovas A. Chaikinas, Sąjūdžio veiklą aktyviai rėmė latvių ir ukrainiečių šeimos, gyvenusios Mažeikiuose.

Sąjūdžio kūrimasis buvo labai pakilus. Prisimenu, kaip gavau dozę velnių nuo palangiškio mūsų draugo ir rėmėjo Donato Ramanausko. Vedame eilinį susirinkimą Naftininkų kultūros rūmų mažojoje salėje. Įpuola Donatas: „Kur vėliava? Kaip drįstate posėdžiauti be vėliavos?“ Aš teisinausi, kad tai – paprastas darbinis posėdis. Bet D. Ramanauskui to nepaaiškinsi. Tiesiog įsiutęs grįžta į automobilį, ištraukia iš jo Trispalvę, neša į sceną, pastato. Nurimęs jau, nepiktai man pirštu pagrasina: „Nedrįsk daugiau be vėliavos!“ Tai štai, kokie žmonės buvo… Apskritai, daug būtų kalbos apie Mažeikių Sąjūdžio bičiulius ir patarėjus Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje!…

Pradžioje tai buvo tikras jaunimo sąjūdis. Gerą pusmetį neišmanėme karjeros, konkurencijos dalykų. Tai buvo patys gražiausi laikai. Architektas A. Navalinskas „suko“ „Sąjūdžio žinių“ platinimo tinklą, bet viską darė taip linksmai, kad atrodė nerimtai. Atskirai pasakoti reikia apie A. Gaurilavičiaus veiklą. Jo asmeninis automobilis iš tikrųjų buvo tarnybinė Sąjūdžio mašina visiems reikalams rajone – parašams rinkti po kaimus, spaudai platinti, važinėti į koordinatorių pasitarimus, parvežti laikraščius iš spaustuvės. Antanas buvo pirmasis gydytojas, savo darbe sulyginęs tremtinių ir karo veteranų teises. J. Liutkus buvo žaliaraiščių – saugų būrio – vadas, dirbo kartu su R. Beišinu. Jono Songailos transportas irgi naudotas Sąjūdžio reikmėms. Jonas organizavo laikraščio „Žemaičių kraštas“ leidybą. Jis domėjosi istorija, heraldika, jau tada buvo surinkęs savo bajoriškos kilmės dokumentus. K. Galinis ir A. Žiurlys buvo kaimiškųjų grupių koordinatoriai. H. Štaudė buvo Sąjūdžio komisijos dėl paminklų apsaugos narys. V. Juodis dirbo kaip Sąjūdžio ryšininkas su kitais rajonais ir užsieniu. Psichologė A. Letukaitė po Spitako tragedijos padėjo armėnams aklimatizuotis Palangoje. Sąjūdis palaikė ryšius su Latvijos ir Estijos Liaudies frontais, Armėnijos studentų, ukrainiečių, latvių ir gruzinų išsivadavimo judėjimo atstovais. Skaučių vadovė O. Alibajeva, kaip teisininkė, prisidėjo prie dokumentų, rezoliucijų, kreipimųsi rengimo. A. Vyšnevskis subūrė skautus, A. Kukulskis – Žaliųjų judėjimą. Vėliau į jį įsitrauks ir Liuda Kalpokaitė, Raimondas Daukantas. Liuda dalyvavo kuriant „Tremtinio“ klubą. Raimondas buvo gal pirmas iš mūsų grupės, į politiką ėjęs su konkrečiu tikslu, vertinęs dalykus ne tik iš romantinių idealisto pozicijų. V. Tervydis, „Statybos tresto“ vyr. energetikas, buvo masinių renginių organizatorius, dokumentų rengėjas, solidžiausias Sąjūdžio komandos žmogus… Labai tylus, nepastebimas, bet rimtai ir nuoširdžiai dirbo S. Zakas. Vėliau jis tapo ir Tarybos pirmininku.

Visų nesuminėsi. O kur dar žmonės, kurie aukojo Sąjūdžiui, kurie rašė mums laiškus. Buvo žmonių, kurie meldėsi už mus. Per dvejus metus dirbti išmokome, tačiau kaip tik tada tarpusavio vienybę praradome. Bet jau greitai stojo Nepriklausomybė.

Didelės pagarbos nusipelno nelengvą Sąjūdžio kelią ėję per visą tą laiką pirmininkai J. Bičkuvienė ir A. Poškus, visada Sąjūdžio tikslus palaikę mažeikiškiai politiniai kaliniai.

- Kokias pagrindines užduotis tada kėlė rajono ar mažesnių miestelių Sąjūdžio grupės? Kaip jas pavyko įgyvendinti? Prisiminkite, ką svarbiausia nuveikėte? Kas iš tų metų labiausiai įsiminė?

- Labiausiai įsiminė rinkimai, parašų rinkimo akcijos, mitingų ir įvairių susitikimų su žinomais žmonėmis organizavimas, tremtinių ir partizanų prisiminimų rinkimo pradžia. Pradėjau šnekinti žmones tada, kai jie dar nenorėjo kalbėti, bijojo pasitikėti. Ir vis dėlto 1989 m. rugpjūčio 12 d. Mažeikių kapinėse iškilmingai perlaidojome trijų partizanų ir su jais žūties dieną buvusio vokietuko palaikus, mano pačios surastus ir atkastus Purvėnų kaime. Palaidojome kapinių centre, prie 1988 metais Sąjūdžio iniciatyva per Visus Šventus pastatyto Tremtinių kryžiaus. Man tada visokeriopai talkino du jau šviesaus atminimo žmonės Jonas Liaudinskas ir Pranutė Butienė. Savo automobiliu po kaimus rinkti žinių vežiojo Antanas Gaurilavičius. Prisimindama tų metų veiklą, pirmiausia turiu paminėti pirmuosius sąjūdininkus. Pati daugiau laiko praleisdavau Vilniuje, Sąjūdžio Seimo posėdžiai buvo dažni, todėl traukiniu grįždama į Mažeikius analizuodavau Vilniuje gautą informaciją, kurią jau kitą dieną turėjau pateikti koordinatoriams ir parengti spaudai. Taigi mano veikla buvo labiau teorinė. Be to, juk mokykloje turėjau vesti pamokas… Buvau tada labai užsiėmusi. Tad konkreti veikla ir pagrindiniai darbai teko Sąjūdžio tarybai, grupių koordinatoriams ir pavieniams sąjūdininkams.

- Kaip į sąjūdininkus žiūrėjo tuometinė komunistų valdžia? Ar padėjo, ar trukdė?

- Jau minėjau, kad tiesiogiai netrukdė. Labiau kontroliavo per spaudą, manipuliuodavo. Turiu Sąjūdžio laikraštį „Žemaičių kraštas“, kuriame LKP pirmasis sekretorius Romanas Songaila atsako į piketuotojų reikalavimus. Tai primena epizodą iš Sąjūdžio piketo prieš tuometinį „Pergalės vėliavos“ redaktorių Antaną Barauską. Idėjinis komunistas redaktorius tada buvo „paaukotas ant Sąjūdžio laužo“, bet jo vieton pastatytas žymiai gudresnis lapinas. Laikraščio „Pergalės vėliava“ pavadinimas pakeistas „Santarve“. Beje, LKP pirmasis sekretorius Romanas Songaila, anksčiau dirbęs Kultūros skyriaus vedėju, buvo pažangus žmogus. Jei reikėtų apibūdinti jo veiklą, turėtume įvertinti visas aplinkybes – jis kiek galėjo Sąjūdžiui netrukdyti, tiek ir netrukdė. Ar jis viską galėjo? Juk buvo vykdytojas. Vis dėlto vėliau nepasuko su platformininkais, iš aktyvios veiklos pasitraukė į verslą. Bet juk tokia buvo visos Lietuvos verslo ir prichvatizavimo pradžia.

- Ar Baltijos kelias Sąjūdžio aktyvistams buvo viena svarbiausių akcijų? Kaip sekėsi suorganizuoti joje dalyvauti rajono žmones?

- Tikrai bijojau, kad ta beprotiška iniciatyva, kaip man tada atrodė, gali žlugti, – juk skeptiškas požiūris į Sąjūdžio veiklą rajonuose jau buvo paplitęs. Bijojau, kad nesurinksime tiek žmonių, kad rankų neužteks, kad kas nors provokuos. Jaučiau įtampą iki pat vakaro. Tą dieną dalyvavau Seimo posėdyje Vilniuje, tik po pietų į Baltijos kelią Pasvalio rajone, kur paskirtas Mažeikių ruožas, išvykau kartu su Zigmu Vaišvila. Techninius darbus, laužų paruošimą, transporto dalykus, Baltijos kelią rajone organizavo rajono grupių koordinatoriai, savanoriai, žaliaraiščiai ir Mažeikių Sąjūdžio taryba.

- Sąjūdžio žmonės rajonuose nemažai nusipelnė, kad į Aukščiausiąją Tarybą, o vėliau ir į savivaldybių tarybas buvo išrinkti tokie žmonės, kurie anksčiau buvo laikomi „liaudies priešais“. Kokia savivaldybės Taryba buvo jūsų rajone?

- Dėl visuomenei brukamos nuomonės, esą Sąjūdis tik veržiasi į valdžią, aš ir tuometinis Sąjūdžio tarybos pirmininkas Jonas Songaila, nusprendėme nedalyvauti rinkimuose ir nekandidatuoti. Greitai supratau, koks neprotingas buvo šis sprendimas. Į rajono tarybą Sąjūdžio atstovų pateko, atrodo, tik keturi, suprantama, jie jokios įtakos neturėjo. Vienintelis pakliuvęs į savivaldybės tarybos prezidiumą buvo Sigitas Kaktys. Toks kompromisas padarytas nepaisant išrinktų Sąjūdžio žmonių mažumos, vis dėlto buvau pakviesta derėtis ir siūlyti kandidatą.

- Kovo 11-oji vainikavo pagrindinį Sąjūdžio siekį – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Ar Sąjūdžio misija tuo buvo pasiekta? Kiek aktyviai Sąjūdis veikė po Kovo 11-osios?

- Sąjūdis atkūrė Nepriklausomybę ir logiška buvo taip pasielgti, kaip padarė Latvijos ir Estijos Liaudies frontai – nutraukti veiklą. Tačiau dar buvo Sausio 13-oji… Be to, manau, kad Sąjūdžio veikla labai buvo prasminga kolchozų griūties metais.

- 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio paremti deputatai, nusprendė baigti savo darbą ir paskelbė pirmalaikius rinkimus. Tie patys žmonės pasuko skirtingais keliais, atsidūrė įvairiose, netgi priešiškose viena kitai partijose. Kas atsitiko, kad buvę bendražygiai vėliau net tapo priešais?

- Jau nuo 1989 metų tapome tarsi dvi grupės: viena – pragmatikų, kita – sentimentalių patriotų. Rajono valdžia palaikė Sąjūdžio pragmatikus, o kitą, tariamai „nukraujavusią dėl intelekto praradimo“, parėmė politiniai kaliniai, ligi tol Sąjūdžio veiksmus tik stebėję, bet patys jo veikloje nedalyvavę. (Jonas Songaila irgi buvo politinis kalinys, tačiau jis dėl Trispalvės iškėlimo baustas daug vėlesniais metais.) Jeigu ne politinių kalinių atėjimas pačiu sunkiausiu metu, įkarštyje vienų ir kitų rinkimų, Mažeikių Sąjūdį būtų visiškai sunaikinę. Tada būtų atrodę, kad kovose dėl valdžios jos ištroškę sąjūdininkai tiesiog vieni kitus sudorojo. Sąjūdžio veikla 1990 metais sumenko, tačiau išliko be pašalinių įtakų. Vis dėlto Mažeikiuose Sąjūdis pralaimėjo pagrindinius – 1990 metų – Aukščiausiosios Tarybos rinkimus, ir dėl to Kovo 11-osios Nepriklausomybės signataro, savo deleguoto atstovo, Mažeikių Sąjūdis neturėjo – juo tapo LKP remtas Vytautas Kvietkauskas. Realus kairiųjų politikų dominavimas per visą šį laikotarpį atspindi ir daugumos šio krašto žmonių politinį nusiteikimą bei ideologiją. Po 30 metų, žvelgdama į 1988–1992 metus, pripažįstu, kad Mažeikių Sąjūdžio vaga neatrodo nei plati, nei giliai išvaryta, tačiau mes nuoširdžiai siekėme žmonių dvasinio atgimimo, spaudos laisvės, socialinio teisingumo. Tai daryti tarybų valdžios metais suklestėjusiuose daugianacionaliniuose Mažeikiuose buvo žymiai sudėtingiau negu bet kur kitur.

- Nepriklausomybė yra neginčytina vertybė, bet beveik po 30 atkurtos Lietuvos metų turime daugybę problemų ir didelį žmonių nusivylimą. Kodėl? Kas labiausiai Jus nuvylė?

- Aš ir nemaniau, kad po 30 metų gyvensime kaip švedai, kad bus tiek daug bjaurasties, gal nesitikėjau, bet Lietuvoje gyvena tik žmonės, ne dievai. Vagia kaip vagys, meluoja kaip melagiai, siekia sau naudos, ne kraštui. Bet kas čia šiam pasauly nauja?.. Man pikta, skaudu, apmaudu dėl išduodamos kalbos, išsižadamų vertybių. Ko taip noriai patys smaugiamės, kai niekas iš šalies lyg ir nesmaugia?.. Dar nesupratome, kad mes, lietuviai, pasauliui galime būti įdomūs, tik saviti būdami?.. Kodėl stengiamės, kiek tik įmanoma, greičiau ištirpti, susinaikinti kaip tauta? Tikriausiai gero stuburo nebuvo įdėta toms vidutinybėms, kurios šiandien mums atstovauja kaip valdžia.

Ar galėjome prieš 30 metų bent įsivaizduoti, kad Lietuvos sostinėje Vyčiui vietos nebus, kad Kalbos metais bus naikinamos kalbos institucijos, Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedra?! Piliečių teisingumo akcijos dėl „Tiesos“ viešai išjuokiamos, aktyvesni žmonės ištampyti po teismus. Pilietinės visuomenės ugdymas praktiškai buvo sustabdytas Garliavoje, kaip mes tuos įvykius bevertintume. Visi pamatėme, kad pilietis yra reikalingas valdžiai vienintelę – balsavimų – dieną, o kitomis dienomis visais atvejais tegu būna tylus ir kantrus.

Emigruojama ne tiek dėl duonos, bet daugiau dėl elementaraus padorumo valstybėje stokos. O juk išvykę žmonės yra ir tie patys, kurie kitados aukojo blokados fondui, patys aukojosi… Aš labai užjaučiu tuos, kurie ne dėl savo kaltės Tėvynėje neteko darbo, iš kurių buvo ar yra tyčiojamasi, kurie emigravo aplinkybių verčiami. Parvažiuoji iš kur nors – spengia Lietuvoje tyla. Nėra žmonių. Pasižvalgai šventėse – aplink beveik vien tik senyvo amžiaus žmonės. O kur jaunimas, vaikai?… Vis dėlto gera valstybė ar bloga, ją sudaro žmonės, ne vien tik valdžia. Joks įstatymas neliepia gerti, žudyti, vogti, mėtyti vaikus, keiktis ir visų nekęsti. Jokia valdžia neragina apsileisti…

Tikiu, kad kada nors turėsime valdžią, kuri tarnaus savo rinkėjams, nes kitaip tiesiog būti negali.

„Valstiečiai“, rodos, bando daryti, kaip geriau, bet jiems išeina kaip visada, tik juokingiau.

- Lietuvos Sąjūdis lyg ir nebuvo likviduotas, bet aktyviau veikia tik Vilniaus ir Kauno skyriai, nuolat atkreipiantys dėmesį į įvairias mūsų valstybės ir tautos problemas bei siūlantys būdus joms spręsti. Ar tame rajone, kur tada gyvenote, yra kokie nors Sąjūdžio likučiai, grupė žmonių, nepriklausančių partijoms, visuomenininkų, kurie nuolat turi kokių nors pastabų ir pasiūlymų vietinei valdžiai, kaip gyvenimą padaryti geresnį?

- Mažeikių Sąjūdis, apie 30–40 žmonių, išliko visus tuos metus. Jie vis susirenka, pabendrauja. Jiems tai malonu. Bet aš manau, kad aktyviąją politiką reikėtų palikti dabartinei kartai. Tai nereiškia, kad senesni žmonės negali būti aktyvūs, turėti nuomonę. Visgi kai kurie vyresni yra įtikėję, kad politika yra jų gyvenimo būdas, jie tiesiog nebegali nustoti… kariavę. Betgi 30 metų praėjo, senos formulės nebetinka. Šiandieninis pasaulis yra kitoks. Mes irgi jauni Sąjūdį darėme.

- Dabar, tautos išlikimo akivaizdoje, vis dažniau išgirstame, kad vėl reikia Sąjūdžio, nes be jo susikaupusių Lietuvos problemų esant jau kitoje erdvėje, Europos Sąjungoje, neaktyvi pilietinė visuomenė spręsti valdžios nepriverčia. O kaip Jums atrodo?

- Sąjūdis gimsta pats. Kai jau rasis, ir norėdamas nesustabdysi, bet dirbtinai irgi nesukursi. Pati žodžio prasmė – sujuda tauta. O jei tauta imunitetą praradusi, tuomet nebus nieko. Sąjūdis atsiranda iš vidinės gynybinės tautos galios.

- Matome, kad vyksta konkurencija dėl valdžios, peštynės tarp partijų, vieni kitų kaltinimai, norint iškilti į paviršių ir pasirodyti geresniam už kitus. To nebuvo Sąjūdžio pradžioje, kai daugelis vieningai dirbo dėl bendros idėjos. O kažin ar dabar mažesniuose miestuose dar liko bendrų idėjų?

- Buvo ir tada per akis to skaldymo, nirtulio ir neapykantos, dar ir kaip visko buvo. Mažeikiai – nusovietintas kraštas. Senojo miestelio jau kaip nebuvę. Pastatytos didžiulės gamyklos, fabrikai. Tarybiniais laikais daugiatautis pramoninis nuolat augantis miestas neblogai gyveno, nafta čia liejosi laisvai, iškilo „Žvaigždžių miestelis“, kurį aš, dirbdama su turistais, išdidžiai rodydavau. Mažeikių žmonės nebuvo labai palankūs Sąjūdžiui. Šitame krašte ypatingos Laisvės euforijos niekuomet nebuvo. Blykstelėjusi trumpai, vėliau tik vos ruseno. O dabar irgi ne kas tepasikeitė po gamyklų bankrotų, žmonės išvažinėja, kasmet mažėja vaikų, uždaromos mokyklos. Sutvarkyti, gražūs kaimai, bet nebegyvos sodybos, tuščios ir kaimų bažnyčios. Gyvenu daugiabutyje. Į bažnyčią sekmadienį iš mūsų namo išeina vienas, gal du žmonės… Beje, už ką Mažeikiuose balsuojama?.. Rinkimai tas nuotaikas labai gerai iliustruoja. Vienintelis dešinysis politikas Sigitas Kaktys yra sykį laimėjęs Seimo rinkimus. Visus kitus rinkimus rajone paprastai laimi kairieji, o 2008 metais net buvo prisikėlęs platformininkas Stanislovas Giedraitis.

- Ar bendraujate su buvusiais bendražygiais iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės? Ką Jums pačiai davė Nepriklausomybė? Kaip susiklostė Jūsų gyvenimas? Ką veikiate dabar?

- Su vienu Sąjūdžio pradininku bendrauju kasdien – Albertas Ruginis yra aktyvus visuomenininkas. Kaip jis galėtų nedalyvauti Sąjūdyje nuo pat 1990 metų iki dabar? Palaikau menkus ryšius su abiem sąjūdžiais – su pirmuoju daugiau per Angonitą Rupšytę, su dabartiniu – irgi. Tik nesu aktyvi, nors nuo 2008 metų keletą metų vėl buvo tekę pakeisti ilgametį pirmininką Antaną Poškų. Jis ir buvusi ilgametė Sąjūdžio sekretorė, paskui keletą kadencijų Sąjūdžio skyriaus pirmininkė Jadvyga Bičkuvienė iki pat šiol yra išlaikę senojo Sąjūdžio branduolį.

- Nepriklausomybė davė Laisvę ir valstybę. Neturėti valstybės reiškia neturėti tikrosios savo vietos šitoje žemėje. Mes ją turime. Visa kita mes galime ir turime pasidaryti patys.

- Mano gyvenime viskas gerai. Turiu darnią šeimą, su vyru Albertu užauginome Nepriklausomybės pradžioje gimusią dukterį. Jauni žmonės yra mūsų valstybės turtas. Jie yra gražūs, protingi ir laisvi. Jie daug keliauja, daug mato. Tikrai dar ateis nauja didelių asmenybių karta, o sovietmečio žaizdos užsitrauks.

Parengė Romas Bacevičius.

Susiję

Įžvalgos 1123499295494473092

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item