Ignas Kriaučiūnas. Asmeninė desekuliarizacija

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 5-ajame numeryje). „Dievas mirė“ – 1882 metais pasakė Frydrichas Nyčė. Šis pasakymas ...

Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 5-ajame numeryje).

„Dievas mirė“ – 1882 metais pasakė Frydrichas Nyčė. Šis pasakymas iki šiol naudojamas kaip sekuliarizacijos bei ateizmo moto ir ne vienas jį priima kaip absoliučią tiesą. Sekuliarizmas suvokiamas kaip neišvengiamybė, natūralus žmonijos evoliucijos etapas. Sunku netikėti: bažnyčios tuštėja, kryžiai dingsta iš viešumos, o teigiamas atsiliepimas apie religiją laikomas prasto tono ženklu. Ir, neduok Dieve, pasigirsi esąs krikščionis – geriausiu atveju atrodysi kaip dinozauras.

„Nyčė mirė“ – 1900 metais pasakė Dievas. Vienu metu ir šmaikštus, ir gilus atsakymas garsiajam filosofui. Mirė ir Nyčė, ir Marksas, ir visi kiti, o religija kaip nedingo, taip nedingsta. Apšvietos idėja, kad žmogus be Dievo gali sukurti rojų žemėje, neišsipildė. Priešingai – bandant šią idėją įgyvendinti kelis kartus ir keliose Žemės vietose užvirė tikras pragaras. Maža to, statistika rodo, jog ateityje nereligingų asmenų procentas visos planetos populiacijos atžvilgiu tik sumažės.

Bet ne apie tai mano straipsnelis. Kad ateizmas nėra neišvengiama ateitis, parašyta daug gerų straipsnių ir knygų, o internete pilna paskaitų šia ir panašiomis temomis. Tačiau krikščionis neturėtų nei labai džiaugtis, nei liūdėti dėl tokios statistikos ar kad jo bendratikių daugiau ar mažiau. Taip, jeigu visi aplinkui būtų tikintys, būtų paprasčiau praktikuoti dorybes ir atvirkščiai – visuomenėje, kur buvimas krikščioniu jau savaime yra lyg protesto ženklas, sunku atsispirti pagundoms ir netekėti palei srovę. Tačiau per Paskutinįjį teismą negalėsi pasiteisinti, kad nedarei to ir ano, nes „spaudė visuomenė“, nes „kalta aplinka“ ar „mes visi tada taip gyvenome“. Gi čia ir slypi krikščionybės nepatogumas pasauliui – yra Dievo duotas įsakymas „nemeluok“, tai ir nemeluoji. Ir be jokių „o“, „bet“, „tačiau“. Išganymas yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16, 26). Taigi, tenka kartoti banalią, bet teisingą frazę – „pradėkime nuo savęs“. Kaip ir visuomenėje vyksta sekuliarizacija, taip ir mumyse ji vyksta – jaučiam ją ar ne. Ir jei norime pasipriešinti šiam procesui, reikės pradėti nuo savęs, t. y. patiems „desekuliarizuotis“.

Kaip ir kiekviename reiškinyje, pirma reikia žinoti, su kuo turime reikalą. Taigi, ką aš turiu omenyje kalbėdamas apie „asmeninę desekuliarizaciją“? Jeigu visuomenės sekuliarizaciją galima supaprastintai apibrėžti kaip Bažnyčios ir tikėjimo išstūmimą iš viešojo gyvenimo, tai asmeninė sekuliarizacija būtų religijos apraiškų stūmimas iš savo viešojo gyvenimo. O asmeninė desekuliarizacija tuomet – tai tikėjimo ir Kristaus grąžinimas į savo gyvenimą. Ne tik sau į galvą, bet ir į visą supančią aplinką: darbą, mokslą, buitį, laisvalaikį ir t. t. Priešingai populiariai nuomonei, jog tikėjimas yra asmeninis reikalas ir nereikia jo demonstruoti viešai.

Labai tinka pacituoti popiežiaus Benedikto XVI apaštališkąjį laišką „Porta fidei“: „Išpažinti lūpomis savo ruožtu reiškia, kad tikėjimas apima viešą liudijimą ir įsipareigojimą. Krikščioniui niekada nevalia manyti, kad tikėti – asmeninis reikalas. Tikėjimas yra apsisprendimas būti su Viešpačiu ir su juo gyventi. Šis „buvimas-su-juo“ leidžia suprasti motyvą, kodėl tikima. Kaip tik todėl, kad tikėjimas yra laisvės aktas, jis reikalauja ir socialinės atsakomybės už tai, kas tikima. Sekminių dieną Bažnyčia visu aiškumu parodė šį viešąjį matmenį – būtent tikėti ir savo tikėjimą bebaimiškai skelbti kiekvienam žmogui.“ Galiu tik pridurti, jog tikėjimą išpažįstame ne tik lūpomis, bet visu savimi: išvaizda, elgesiu, mąstymu.

Taigi, reikia ištirti, kiek mes patys nuklydome į sekuliarizmo klystkelius. Ar kartais nepabijojome įsiterpti į draugų diskusiją apie tikėjimą, kuriame jis buvo žeminamas? Ar kartais neišdrįsome eidami į šventę užsidėti pakabuko su kryželiu, kurį taip mėgstame ir visada nešiojamės, bet pabijojome aplinkinių replikų? Ar kartais keliaudami į bažnyčią ir susitikę pažįstamą nepasakėme jam, jog „tiesiog išėjau pasivaikščiot“? Atrodo visai nekalti poelgiai, tačiau nuo mažų dalykų viskas ir prasideda. Pradedama slėpti tikėjimą, jo gėdytis – taigi, viešai išsižadėti. Gerai, jeigu dalyvaujama krikščioniškoje veikloje, kad ir ateitininkijoje, bei laikas nuo laiko susitinkama su bendratikiais, bendraminčiais. Bet ir čia kartais pritrūksta drąsos parodyti savo tikėjimą, kartu melstis, laiminti stalą, argumentuojant remtis Šventuoju Raštu. Galų gale, net pagalvokime, kaip atsisveikiname su žmonėmis: „viso gero“ ar „sudiev“? Nekalbu jau, kad pasisveikinimas „Garbė Jėzui Kristui“ ir tarp pačių tikinčiųjų laikomas archajiška apraiška.

Cha, sakysit, čia gi smulkmenos ir kam reikia prie jų kabinėtis? Gal dar reikia visiems abitus užsimest ir tonzūras išsikirpt? Juk nereikia to radikalaus religingumo demonstravimo – tai žmones tik dar labiau tolina nuo tikėjimo. Šiuose žodžiuose gal ir yra tiesos, bet jeigu visi žiedais būtų vienodai gražūs, kuo skirtųsi kiaulpienė nuo tulpės? O apie smulkmenų svarbą mums sako ir Šventasis Raštas: kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose (Lk 16, 10).

Galbūt man, kaip žmogui, (dar) nesančiam ateitininku, ir nekorektiška taip teigti, bet bene vienas iš ateitininkijos uždavinių ir yra padėti vykti asmeninei desekuliarizacijai. Kiekvienas ateitininkas yra skatinamas visa atnaujinti Kristuje: visų pirma save, o tada ir eiti į visuomenę, dirbti kultūrinį darbą, kuris turi būti persmelktas Kristaus.

Užtenka paskaityti didžiai gerbiamo kunigo Stasio Ylos „Ateitininkų vadovą“. Kai pirmą kartą dar būdamas moksleivis su grupele bendraamžių skaičiau šią knygą, bene labiausiai įstrigo itin detalus tobulo ateitininko gyvenimo aprašymas. S. Yla kalba apie tai, kaip turėtų atrodyti ateitininko asmeninis butas, žaismas ir darbas, sportas ir netgi šokiai. Taip, žiūrint sekuliarizmo apdūmintomis akimis tai tikrai gali atrodyti kaip perdėta kontrolė, totalitarizmo apraiškos, laisvės suvaržymai. Bet kas gali paneigti, kad ir tuose šokiuose slypi Kristus, ir tame bute gyvena (arba negyvena) Kristus? Kiekvienas mūsų veiksmas, kad ir smulkiausias, atitolina arba priartina prie Jo. Tad šie nurodymai ateitininkams yra ne kas kita, o išmintingų žmonių, mūsų mokytojų, tiesiama pagalbos ranka. Pagalbos kelyje į išganymą. Kartu tai yra puikiausia instrukcija kovai prieš asmeninę ir prieš visuomenės sekuliarizaciją.

Reikia didžiuotis ir džiaugtis, kad yra tokia knyga, yra tokia organizacija. Aišku, laikai keičiasi ir S. Yla mums nieko nebegali patarti, kaip, pavyzdžiui, ateitininkiškai elgtis internetinėje erdvėje ar naudotis išmaniuoju telefonu. Tai – jau šiuolaikinių išminčių ir mokytojų uždavinys.

Kartais atrodo, kad mūsų laikų problemos yra unikalios, naujos ir, aišku, sunkiausios per visą žmonijos istoriją. Šitaip, matyt, mąstys ir karta po mūsų, ir karta po jos, ir karta po šitų dviejų. Istorija, kaip žinia, kartojasi. Tas pats S. Yla mums pasakoja, jog toksai Juozas Kubilius, viltininkų ideologas, skundėsi, jog ateitininkai negerai darą žegnodamiesi kitiems matant ir sveikindamiesi „Garbė Jėzui Kristui“. Esą taip atstumia kitaip galvojančius ir be reikalo erzina laisvamanius. Ir tai buvo pasakyta dar 1913 metais. Pranas Dovydaitis. Leonas Bistras ir kiti greitai davė atsaką ir, rodos, ateitininkų nuostatos nepasikeitė, o ir dėl tvirtos laikysenos bei principingumo jie netapo nereikšmingu bendraminčių rateliu. Atvirkščiai, tapo viena žymiausių ir gausiausių tarpukario Lietuvos jaunimo organizacijų.

Pakeisti savo įpročius, kasdienybę yra sunku, nereikia nė sakyti. Būtume dievais, jei galėtume vienu spragtelėjimu visa tai perkeisti. O ir kelias kiekvieno skirtingas, tad tenka pradėti nuo mažų dalykų, kad ir nuo atsisveikinimo „sudiev“, jeigu anksčiau to nedarei ar net nesusimąstydavai, kaip atsisveikini. Pasikabink kryžių ten, kur gyveni: ar tai būtų asmeninis kambarys, ar studentiškas bendrabutis. Iš pradžių kad ir mažą, kad ir popierinį. Pasikabink kokio šventojo paveikslą, kad ir motinos Teresės: visi ją žino ir neturi ko blogo jai prikišti. Ištrauk iš palovio Šventąjį Raštą ir pasidėk kur nors matomoje, pagarbioje vietoje.

Dar daugiau – ženkim į naująsias technologijas: savo kompiuterio darbalaukį pasikeisk į kokį krikščionišką dailės kūrinį, kad ir į „Adomo sutvėrimą“, o ant kitos pusės užsiklijuok ateitininkų lipduką. Ar sunku tokias smulkmenas padaryti? Ar nukris dangus ir prasivers žemė, ar patapsi prastesniu krikščioniu? O gal duosi ženklą gyvenimo prasmės ieškančiam kolegai, kad tu žinai Gerąją Naujieną ir tikrai galėsi ja pasidalinti? Beje, kalbant apie kompiuterių darbalaukius, kartą Vilniaus universiteto bibliotekoje teko akies krašteliu pamatyti kompiuterio darbalaukį su arabų kaligrafijos ir islamo motyvais. Ne kur kampe, ne kur pasislėpusį, bet bene viešiausioje bibliotekos vietoje. Primenu: musulmonų Lietuvoje yra kiek daugiau nei 3 tūkstančiai (dar galima pridėti studentus ir diplomatus). Tai tikrai buvo viena iš paskatų parašyti šį straipsnį.

Dievas nemirė ir niekad nemirs. Užtat mes – tikrai mirsime, todėl išganymas ir niekas daugiau yra krikščionio gyvenimo tikslas. Nebijokime to liudyti ir gyventi taip, lyg jis ateitų jau rytoj. Sekuliarizmas – tikrai ne Dievo veikimo pasekmė, tad būdami vien Jo garbintojais ar pasyviais stebėtojais prie išganymo nepriartėsim nė per nanometrą. Tenka priešintis, o tai padaryti geriausia pradedant nuo savęs. Šiek tiek negerai darau, ragindamas kovoti prieš kažką, šiuo atveju sekuliarizaciją. Krikščionis nėra žmogus, tiesiog pasisakantis prieš tą, aną ar trečią. Ne, jis yra už: už gyvybę, už meilę, už viltį. O jei jis ir ateitininkas: ir už visa ko atnaujinimą Kristuje.

Susiję

Ugdymo politika 7965247197747442925
item