Christopher A. Ferrara. Mirtis mirties bausmei: Pranciškus prieš Katalikų Bažnyčią

Suvokdami diskutuojamos temos jautrumą ir matydami katalikų vengimą ją svarstyti viešai, jaučiame pareigą ir lietuviškoje viešojoje erdvėje atspindėti visame pasaulyje, o ypač JAV kilusias diskusijas ir pasipiktinimą dėl paskutinio popiežiaus sprendimo paskelbti mirties bausmę iš principo amoralia. Jaunimo sambūris „Pro Patria“ kaip organizacija nėra mirties bausmės šalininkai, tačiau atsiribojant nuo požiūrio į pačią mirties bausmę, daug problemiškesnis yra popiežiaus galių savavališkai pakeisti Bažnyčios mokymą klausimas ir būtinybė skirti ligšiolinio mokymo plėtojimą nuo nesuderinamo prieštaravimo ankstesnei Bažnyčios pozicijai. Taip pat atkreipiame dėmesį, jog Lietuvoje visiškai neįprastas popiežiaus įvardijimas jo pasaulietiniu vardu ir pavarde Vakarų šalių katalikiškoje žiniasklaidoje yra įprastas ir nereiškia nepagarbos. Siekiant neiškraipyti teksto, toks įvardijimas paliktas ir lietuviškame vertime. 

Pastaruosius penkerius metus Bažnyčia buvo vadovaujama popiežiaus, nuoširdžiai tikėjusio, jog jis pats nustato Magisteriumo ribas ir mokymo turinį. Viename liūdnai pagarsėjusiame interviu popiežius pats pripažino tokį požiūrį: „Nuolat viešinu savo teiginius, skaitau pamokslus, ir tai sudaro magisteriumą. Toks yra mano įsitikinimas, ir nesvarbu, ką apie tai sako žiniasklaida. Noriu tai aiškiai pabrėžti.“ 

Kyla įtarimas, kas šis „magisteriumas“, į kurį mūsų dėmesį pabandė atkreipti popiežius, pasižymi tam tikru efemeriškumu, neatitinkančiu deramai suprantamo Magisteriumo sampratos. O dabar, panašu, šis efemeriškas – tai yra, netikras – magisteriumas, sukurtas Chorchės Mario Bergoglio (reikalavusio, kad šis vardas niekur nedingtų iš jo paso), buvo papildytas ir vėl. Šį kartą Bergoglio mums pasakoja, ką jis mano apie mirties bausmę; o mano tai, kad mirties bausmė yra, iš esmės, amorali.

Taigi, kaip jau spėjo su džiaugsmu pranešti žiniasklaida, Bergoglio nusprendė „pakeisti Bažnyčios mokymą“ taip, kad šis atitiktų jo paties požiūrį – lygiai taip pat, kaip „autentiško Magisteriumo“ dalimi jis pavertė savo įsitikinimą, jog tam tikriems viešai žinomiems svetimautojams būtų atleidžiamos nuodėmės ir suteikiama Šventoji Komunija, nereikalaujant, kad šie nutrauktų savo nesantuokinius intymius santykius.

Atitinkamai, Vatikanas paviešino pranešimą, kad Pranciškus patvirtino naują Jono Pauliaus II Katekizmo 2267 straipsnio pataisą. „Naujoji formuluotė“ pateikiama taip:

Mirties bausmė:

2267. Sprendimas taikyti mirties bausmę, po sąžiningo teismo priimamas teisėtai įgaliotų organų, buvo ilgą laiką laikomas deramu atsaku į kai kurių nusikaltimų sunkumą ir priimtina, nors ir ekstremalia, bendrąjį gėrį užtikrinančia praktika.

„Šiandien mes regime vis didėjantį supratimą, jog žmogus nepraranda savo orumo net įvykdęs labai rimtą nusikaltimą. Taip pat, palengva įsisaviname naują požiūrį į valdžios organų taikomas baudžiamąsias sankcijas ir jų reikšmę. Galiausiai, buvo sukurta daug naujų, gerokai efektyvesnių laisvės atėmimo sistemų, kurios leidžia užtikrinti reikiamą piliečių apsaugą, tuo pačiu neatimant iš kaltųjų galimybės atpirkti savo kaltę.

Dėl šių priežasčių, Bažnyčia moko, kad pasak Evangelijos, „mirties bausmė yra neleidžiama, nes pažeidžia asmens orumo neliečiamybę“, todėl ryžtingai siekia mirties bausmės panaikinimo visame pasaulyje.“

Pastebėkime, kad pastovus Magisteriumo mokymas apie moralinį mirties bausmės legitimumą  yra tyčia paslepiamas po miglota fraze „ilgą laiką laikomas deramu atsaku“ sunkiausiems nusikaltimams, tarytum Apreiškimu grįstas katalikiškas mokymas būtų viso labo laikinas, populiarus sentimentas.

Bandydamas įtaigiai pateikti savo asmeninę nuomonę, kuria amoraliu paskelbia tai, ką Bažnyčia visuomet gynė kaip moraliai leistiną, savo tekste Bergoglio pateikia visiškai silpną pagrindimą, kurį sudaro kelios tuštutės frazės: „didėjantis supratimas, jog žmogus nepraranda savo orumo net įvykdęs labai rimtą nusikaltimą“, „naujas požiūris į [...] baudžiamųjų sankcijų reikšmę“, „efektyvesnės laisvės atėmimo sistemos“...

Visų pirma, Bažnyčia niekuomet nestokojo supratimo apie santykį tarp žmogaus orumo ir nusikaltimo iki pat Bergoglio atvykimo iš Buenos Airių. Tiesą sakant, atrodo, kad pats Visagalis Dievas manė, jog žmogaus orumas reikalauja mirties bausmės taikymo už žmogžudystės nusikaltimą: „Kas pralieja žmogaus kraują, to kraują taip pat pralies žmogus, nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų.“ (Pr 9:6). Panašu, kad Dievas kalbėjo apie žmogaus orumą ir tada, kai 20-ame Kunigų knygos skyriuje jis pamokė Mozę apie mirties bausmės taikymą už žmogaus aukojimą ir kitus mirtinus nusižengimus dieviškajai ir prigimtinei teisei.

Mums žinomas ir paties Kristaus patvirtinimas Pilotui, jog pastarajam iš aukščiau buvo suteikta galia skirti mirties bausmę, bei Gerojo vagies pripažinimas, kad jam skirta bausmė buvo teisinga – ir būtent tai buvo jo nuolankumo bei atgailavimo išdava, galiausiai išgelbėjusi jo sielą.

Tačiau Dievo apreiškimai, panašu, neturi didelės reikšmės Chorchės Bergoglio minčiai. Įsitikinkime.

Ne kaip Bergoglio, Magisteriumas lieka ištikimas Dievo valiai, ir gina mirties bausmę. Taigi, pavyzdžiui, Trento Susirinkimo Katekizmas, atkartodamas Pradžios knygos 9, paskelbė: „Pilietinis kalavijas, naudojamas teisingumo rankose, neprieštarauja žmogžudystę draudžiančiam įstatymui; priešingai, tai yra didžiausio paklusnumo jam išdava.“ Po keturių šimtmečių, palaimintasis popiežius Pijus XII patvirtino šį nekintantį mokymą: „Nuteisdama žmogų mirties bausme, valstybė nenustoja gerbti jo teisės į gyvybę, tačiau ją valdantiesiems organams yra pavesta užduotis atimti iš nuteistojo jo gyvybės gėrį, kaip būdą atpirkti jo kaltę po to, kai jis savo nusikaltimu pats prarado teisę į savo gyvybę.“ (AAS, 1952).

Na, o kalbant apie „naują požiūrį į [...] baudžiamųjų sankcijų reikšmę“, galime laikytis pozicijos, kad nė menkiausiu paaiškinimu nepagrįstus teiginius galima atmesti lygiai taip pat nepagrįstai. Neturime nė žalio supratimo, ką reiškia šie žodžiai, ir mums nelabai rūpi tai sužinoti.

Tvirtinimas, kad „gerokai efektyvesnės laisvės atėmimo sistemos“ kaip nors paverčia mirties bausmę amoralia praktika, yra pagrįstas ne daugiau nei koks „naujas“ šakėmis ant vandens išraižytas moralinis mokymas, ir yra ne ką sunkiau paneigiamas. Pilietiniai pajėgumai sulaikyti nuteistus žudikus atimant jų laisvę savaime nepanaikina teisėto atpildo ir kaltės atpirkimo kaip legitimių baudžiamosios teisės tikslų, kaip savo mokyme aiškiai patvirtino Pijus XII.

Negana to, ką derėtų daryti daugelyje vietų, kur „laisvės atėmimo sistemos“ nėra tinkamos visuotinio saugumo užtikrinimui? Ar mirties bausmės nevalia leisti ne tokiose vietose, kur žudikai – pavyzdžiui, kyšių pagalba – gali ganėtinai lengvai išvengti laisvės atėmimo ir pasiglemžti kitų aukų gyvybes? Ką Bergoglio pasakytų apie kalinius, kurie žudo kalėjimų sargybinius ir kitus kalinius net moderniausiose „laisvės atėmimo sistemose“? Kaip tiksliai valstybė „užtikrina piliečių saugumą“, kai žudikai yra pajėgūs žudyti ir vėl? Visiška kvailystė.

 

Įsitikinimas, kad modernios „laisvės atėmimo sistemos“ suteikia žmogaus orumą kaip nors geriau atitinkančias ar jam pagarbesnes „išganymo“ priemones yra tiesiog juokingas. Maksimalaus saugumo kalėjimai, kuriuose laikomi žmogžudžiai, įskaitant serijinius žudikus, įprastai yra nežaboto smurto ir seksualinio iškrypimo šuliniai – tikrų tikriausi pragaro žemėje pavyzdžiai.

Galiausiai, paremtas vien tik Bergoglio kreipimusi į Popiežiškają naujosios evangelizacijos akademiją, sudarančiu vienintelę jo išnašą, naujasis tekstas reziumuoja: „Dėl šių priežasčių, Bažnyčia moko, kad pasak Evangelijos, „mirties bausmė yra neleidžiama, nes pažeidžia asmens orumo neliečiamybę“, todėl ryžtingai siekia mirties bausmės panaikinimo visame pasaulyje.“.

„Bažnyčia“ nieko panašaus nemoko. Tai daro tik Bergoglio. Pasak naujosios jo nuomonės, pastaruosius du tūkstančius metų Magisteriumas, ištikimas Dievo žodžiui, gynė kaip moraliai leistiną tai, ką popiežius dabar skelbia esant „asmens orumo neliečiamybės pažeidimu“. Šis absurdiškas teiginys negali būti traktuojamas kaip tikras Bažnyčios mokymas. Jei jį tokiu laikytume, toks dalykas kaip Magisteriumas apskritai nebeegzistuotų, ir mums liktų vadovautis vien tik konkrečius istoriniu momentu Petro sostą užimančio asmens pažiūromis. Kaip pastebima Rorate Caeli: „Jei tokia aiški Bažnyčios doktrina (leidžianti mirties bausmės taikymą bent kai kuriose situacijos), patvirtinta paties Kristaus [...] gali būti pakeista, tuomet pakeista gali būti viskas.“

Tuo pat metu, tas pats popiežius, kuris kviečia pasaulį atsisakyti mirties bausmės taikymo kaltiesiems, niekada nesiūlė atsisakyti jos taikymo nekaltiesiems, tūnantiems savo motinų įsčiose, kurių atžvilgiu nėra vykdomas nė menkiausias teisingo teismo procesas, kol milijonams jų yra atimamos gyvybės. Bergoglio išliko nebylus net tada, kai Airijoje buvo legalizuojamas masinis negimusiųjų žudymas. Tai mums pasako viską, ką turėtume žinoti apie Bergoglio ir jo asmeninį magisteriumą.

Tegul Dievas kuo greičiau atsiunčia mums šventą, drąsų popiežių, kuris pašvęs Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai ir pagaliau užbaigs šią beprotybę.