Aleksandras Dvorkinas. Totalitarinės sektos: bendrosios sąvokos (II)

3 skyrius. Totalitarinės sektos: bendrosios sąvokos. Antra dalis 1. Totalitarinių sektų požymiai ir būdingi bruožai Taigi grįžtam...

3 skyrius. Totalitarinės sektos: bendrosios sąvokos. Antra dalis

1. Totalitarinių sektų požymiai ir būdingi bruožai

Taigi grįžtame prie klausimo: kas yra totalitarinė sekta? Moksleiviams dalijamuose informaciniuose lapeliuose VFR vyriausybė išskiria šiuos 17 totalitarinių sektų požymių:

„1. Grupėje atrasi būtent tai, ko iki šiol bergždžiai ieškojai. Ji absoliučiai tiksliai žino, ko tau trūksta.

2. Jau pirmas susitikimas atvers tau visiškai naują požiūrį į daiktus.

3. Grupės pasaulėžiūra stulbinančiai paprasta ir paaiškina bet kokią problemą.

4. Sunku tiksliai charakterizuoti grupę. Neturi svarstyti arba tikrinti. Tavo naujieji draugai sako: „To neįmanoma paaiškinti, turi tai pergyventi – dabar eime su mumis į mūsų Centrą“.

5. Grupė turi mokytoją, mediumą, vadą arba guru. Tik jis žino visą tiesą.

6. Grupės mokymas laikomas vienintelėmis tikromis, amžinai teisingomis žiniomis. Tradicinis mokslas, racionalus mąstymas, protas atmetami, nes jie negatyvūs, satanistiški, neapšviesti.

7. Nepriklausančių grupei asmenų kritinės pastabos laikomos jos teisumo įrodymu.

8. Pasaulis artėja prie katastrofos, tik grupė žino, kaip jį galima išgelbėti.

9. Tavo grupė – tai elitas. Likusi žmonijos dalis sunkiai serga ir yra visiškai pasimetusi: juk ji nebendradarbiauja su grupe ir neleidžia jai savęs gelbėti.

10. Turi nedelsdamas tapti grupės nariu.

11. Grupė atsiriboja nuo likusio pasaulio, išsiskirdama, pavyzdžiui, rūbais, maistu, ypatinga kalba, griežta tarpasmeninių santykių reglamentacija.

12. Grupė nori, kad nutrauktum „senuosius“ ryšius, nes jie trukdo tavo tobulėjimui.

13. Tavo seksualiniai santykiai reglamentuojami. Pavyzdžiui, vadovybė parenka partnerius, skiria grupinį seksą arba, priešingai, visišką susilaikymą.

14. Grupė užpildo visą tavo laiką užduotimis: pardavinėji knygas arba laikraščius, verbuoji naujus narius, lankai kursus, medituoji...

15. Labai sunku likti vienam, kažkas iš grupės nuolat yra šalia.

16. Jeigu pradedi abejoti, jeigu neateina žadėtoji sėkmė, dėl to visuomet kaltas esi tu, nes nepakankamai daug laviniesi arba per silpnai tiki.

17. Grupė reikalauja griežtai ir neprieštaraujamai laikytis jos taisyklių ir drausmės, nes tai vienintelis kelias į išsigelbėjimą.“

Lapelis baigiamas įspėjimu: „Jeigu nors vienas požymis pasirodys tau pažįstamas, BŪK ATSARGUS!“

Kanados organizacija „Info-Cult“ platina tokią informaciją apie totalitarinių sektų savybes ir požymius:

„Totalitarinė sekta – tai grupė, taikanti manipuliavimo metodus ir eksploatuojanti savo narius. Ji gali padaryti jiems psichologinę, finansinę ir fizinę žalą. Ji žymiu laipsniu kontroliuoja savo narių elgesį, mintis ir emocijas. Ji taiko įvairius metodus, kad paverstų naujai užverbuotą narį lojaliu, paklusniu, vergišku ir keliaklupsčiaujančiu nariu.

Sektos mano, kad jos pačios arba jų lyderiai turi ypatingą statusą, kuris iškelia juos už visuomenės ir/arba šeimos ribų ir priešpriešina joms.

Sektos slepia savo tikrąjį veidą ir tikslus nuo potencialių arba naujai atverstų sekėjų. Jos apgavikiškais metodais verbuoja ir pritraukia naujus narius.

Totalitarinės sektos turi tam tikras charakteristikas, kurios išskiria jas iš kitų grupių, ne taip akivaizdžiai manipuliuojančių savo narių sąmone. Pavyzdžiui:

Nariai pasiaukojamai tarnauja grupės lyderiui ir neabejoja nė vienu jo žodžiu ar veiksmu.

Ką nariai turi galvoti, veikti ir jausti sprendžia grupės vadovybė: nariai turi gauti leidimą nueiti į pasimatymą, pakeisti darbą arba susituokti; egzistuoja taisyklės, nustatančios, kaip rengtis, auklėti vaikus, kur gyventi ir t. t.

Grupė skiria ypatingą dėmesį tam, kaip gauti kuo daugiau pinigų. Tam tikri metodai, pavyzdžiui, lėšų rinkimas apsimestinei labdarai, teisinami kaip aukštesniųjų tikslų įgyvendinimo būdai.

Grupės lyderis niekam neatsakingas ir nepavaldus jokiai valdžiai ar autoritetams.

Nariai dažnai nutraukia ryšius su šeima, artimaisiais ir draugais; jie atsisako gyvenimo tikslų ir asmeninių interesų, kuriuos turėjo prieš tai, kai buvo užverbuoti į grupę.

Grupės vadovybė skatina pasekėjus, kad jie gyventų drauge su kitais pasekėjais ir bendrautų tik su jais, o dažnai net primygtinai iš jų to reikalauja.

Klausimai, abejonės ir nepasitenkinimas smerkiami, dažnai už tai net baudžiama. Abejonių dėl grupės arba jos lyderio slopinimui naudojami bukinantys protą metodai (mantros sakymas, kalbėjimas kalbomis, atskirų „nusikaltusių“ narių demaskavimas viso susirinkimo akivaizdoje ir taip toliau).

VERBAVIMAS Į TOTALITARINES SEKTAS

Paprastai žmonės neieško sektos, kad į ją patektų. Sektos ieško žmonių, kad juos užverbuotų. Visai nebūtina būti sutrikusiam, prislėgtam arba nepasitikėti savimi, kad pasiduotum sektos verbavimo metodams.

Paprastai žmonės patenka į sektą todėl, kad nežino, kokia ši grupė yra iš tiesų; verbuotojai neatskleidžia jiems atvirai ir sąžiningai tikrosios sektos esmės; verbuotojai nepraneša jiems apie visus reikalavimus, kurie bus taikomi grupės nariui; verbuotojai atrodo nuoširdžiai draugiški ir atviri; verbuotojas yra šeimos draugas arba narys ir jūs netikite, kad jis gali jus apgauti.

SEKTANTIŠKAS MĄSTYMAS

Sektantiškas mąstymas yra dvimatis pasaulėvaizdis: juoda ir balta, išganymas ir pasmerkimas, gėris ir blogis.

Sektantų pasaulyje nėra vietos pustoniams. Tokio mąstymo asmenų ir judėjimų savivoka automatiškai siejama su „tyrumo, išganymo, gėrio“ kategorijomis.

Bandydami paaiškinti savo sunkumus ir visuomenės problemas, jie ieško atpirkimo ožių. Sektantiškas mąstymas gali nuvesti į nepakantumą ir ekstremizmą. Ypač dažnai toks mąstymas pasireiškia asmeninių, socialinių arba ekonominių krizių metu.

MANIPULIAVIMO METODAI

Elgsenos reguliavimo metodai gali būti labai efektyvūs ir sukelti giluminę priklausomybę. Šie metodai grindžiami dviem pagrindiniais principais:

1. Jeigu galite priversti žmogų elgtis taip, kaip to norite jūs, tuomet galite priversti jį patikėti tuo, kuo norite.

2. Dėl staigaus, ūmaus aplinkos pakeitimo žmogus gali ypač lengvai pasiduoti įtakai, dėl to gali netikėtai ir giliai pasikeisti jo pasaulėjauta, vertybių sistema ir tikėjimas. Judėjimas gali ilgą laiką kontroliuoti savo narius, taikydamas:

IZOLIACIJĄ. Jeigu esate fiziškai atskirtas nuo visuomenės ir įprastinės aplinkos, galite prarasti realybės pojūtį.

SOCIALINĮ GRUPINĮ SPAUDIMĄ. Jeigu bus eksploatuojamas jūsų įgimtas priklausomybės visuomenei jausmas, galite pradėti slopinti savo abejones grupės idėjomis arba pasipriešinimą joms, kurį parodytumėte kitomis aplinkybėmis.

KALTĘ. Grupės mokymas apie išganymą paremiamas tyčiniu jūsų praeito gyvenimo „nuodėmių“ hiperbolizavimu.

BAIMĘ. Lojalumo grupei ir paklusnumo jos taisyklėms bei ideologijai gali būti siekiama bauginimais, taip pat gali būti grasinama sunkiomis dvasinėmis ir fizinėmis įvairių pažeidimų pasekmėmis.

PERDĖTĄ MEILĖS DEMONSTRAVIMĄ. Vieningos šeimos ir priklausomybės jai pojūtis gali būti dirbtinai sukuriamas nuolatiniu glėbesčiavimu, bučiniais, prisilietimais ir begaliniu meilikavimu.

ASMENIŠKUMO NEBUVIMĄ. Jeigu jums nelieka laiko sau, jeigu negalite pabūti vienas, galite prarasti gebėjimą objektyviai mąstyti ir vertinti situaciją „iš šalies“, „perspektyvoje“.

NUOVARGĮ. Jeigu negaunate reikiamo poilsio, galite prarasti gebėjimą orientuotis aplinkoje ir tapti labai jautrus įtaigai, ypač jeigu jus nuolat pastato į vis naujas ir jums neįprastas situacijas ir pateikia prieštaringą informaciją.“[2]

Žinoma, visa tai yra grynai socialiniai totalitarinės sektos požymiai. Toliau panagrinėsime juos išsamiau.

2. Guruizmas, organizacija, metodas, „ezoterinis atotrūkis“

Krikščioniškieji Vakarų sektotyrininkai[3] išskiria tokius keturis pagrindinius totalitarinių sektų požymius:

1) Guru (lyderio) buvimas, „guruizmas“.

Jeigu religiją (jos tikrąja prasme) charakterizuoja ryšio su Dievu siekimas, tai sektoje viskas prasideda ir baigiasi lyderiu, viskas susikoncentruoja į jį. Jokio ryšio su Dievu (kaip sektantai jį įsivaizduoja), išskyrus lyderį, sektoje nėra ir būti negali. Toks guru vaidmuo yra beveik kiekvienoje sektoje. Daugelis sektų išyra, mirus guru, o jeigu taip neatsitinka, tai arba jose atsiranda guru įpėdinis (prisiminkime: „Stalinas – tai Leninas šiandien“), arba pati organizacija prisiima jo vaidmenį. Augant organizacijai, guru įgyja daugybę padėjėjų, „patikėtinių“, kurie vaidina „mažųjų guru“ vaidmenį santykiuose su eiliniais sektantais. Jie pamėgdžioja guru, o sektantai – juos. Tokia piramidės struktūra užtikriną griežtą kontrolę ir vienodumą organizacijoje.

Kad nekalbėčiau nepagrįstai, pateiksiu citatą apie guru vaidmenį iš programinės krišnaistų knygos. Šiuos žodžius sako mokinys, gulėdamas paslikas prie guru kojų ir įsikniaubęs veidu į jo pėdas:

„Tu esi mano dvasinė saulė, o aš – nykstamai maža Tavo dieviškojo spindesio kibirkštis. Tu esi mano viešpats, o aš – Tavo tarnas amžiams. Tavo lotoso baltumo pėdų nektaras svaigina visus mano jausmus ir aš pasikliauju tiktai begaliniu tavo šventojo vardo saldumu. Ką aš, nupuolęs, galiu pasakyti pagal savo išmanymą? Aš čia esu tik tam, kad vykdyčiau Tavo valią. Aš jaučiu gilų pasitenkinimą, tardamas žodžius, kuriuos Tu įdedi man į lupas, net nesusimąstydamas, ar jie yra teisingi (kursyvas autoriaus).“[4]

Paskutinė frazė labai charakteringa: skirtingai nei stačiatikių kanonai, kuriuose pabrėžiama, kad atgaila turi būti sąmoninga ir baigtis ten, kur prasideda nuodėmė, erezija arba bažnytinio mokymo ar praktikos atsisakymas, sekta kaip sektiną pavyzdį pateikia aklą paklusnumą guru ir jo kaip dievo garbinimą – tai esminis skirtumas lyginant su stačiatikių dvasine vadovybe, kuri visada stengiasi nuvesti ganomąjį pas Viešpatį, padėti jam gelbėti sielą, parengti ją amžinam gyvenimui. Kontrastui pabrėžti pateiksiu krišnaizmo pradininko Bhaktivedantos Svami Prabhupados teiginį: „Jeigu turite problemų su Dievu, jums gali padėti tik guru. Jeigu turite problemų su guru, padėti jums nebegali niekas“.

Tuo tarpu siekis atrasti artimą, suvokiamą, regimą ir juntamą Dievą, kuris prisiimtų nepakeliamą laisvės ir nuolatinio pasirinkimo naštą, be abejonės yra viena svarbiausių puolusio žmogaus pagundų. Šia prasme būtina pabrėžti, kad sektantiškos nuotaikos būdingos ne vien tik sektantiškų organizacijų nariams: su jomis galima susidurti popžvaigždžių aplinkoje, darbo kolektyve, netgi stačiatikių parapijoje.

Kai dama iš vienos tokios „reformistinės“, „pažangios“, „misionieriškos“ bendruomenės pareiškia: „Nepažįstu jokių vyskupų; žinau savo dvasišką tėvelį – tėvą Georgijų – ir daugiau man niekas nereikalingas“, – su liūdesiu tenka konstatuoti, kad susidūrėme su pakankamai konkrečia sektantiško mentaliteto apraiška. Juo remiasi ir toks pakankamai paplitęs bažnytinio gyvenimo fenomenas kaip „jaunasenoliai“ (rus. „mladostarčestvo“ – vert. past.). Be abejo, mūsų Bažnyčioje visi šie iškraipymai ir piktnaudžiavimai – periferinis reiškinys, smerkiamas kanonų ir bažnytinės vadovybės, o totalitarinėse sektose – tai norma ir sektinas pavyzdys, sudarantis jų egzistavimo esmę.

Šia prasme sektantiškos teorijos ir praktikos studijos gali būti naudingos mums patiems: tai žinodami, galėsime geriau diagnozuoti tuos iškraipymus ir piktnaudžiavimus, kurie prasiskverbia iš šio pasaulio į Stačiatikių Bažnyčią.

2) Organizacija.

Sektantiška organizacija – tai ne religinė organizacija ta prasme, kokia mes paprastai ją įsivaizduojame. Jeigu ją galima su kuo nors palyginti, tai ji daugiau primena mafiją arba lenininio tipo kadrinę partiją – sugniaužtą „į vieningą triuškinantį kumštį“, su geležine drausme ir neprieštaraujamu paklusnumu, su visiškai apibrėžtu nusiteikimu užgrobti svarbiausias pozicijas (paštą, telefoną, telegrafą ir kt. – šiuo atveju perkeltine prasme), kad užvaldytų pirma vieną šalį, o vėliau ir visą pasaulį.

Beje, religinis totalitarizmas yra viena iš sudedamųjų politinio totalitarizmo dalių. Okultinės vokiečių nacizmo šaknys šiandien jau niekam nebėra paslaptis; iš aibės publikacijų per pastaruosius metus daug sužinojome apie bolševikų ryšius su Rerichais bei kitais okultiniais mokytojais ir grupėmis. Kol kas turime mažai tikrų žinių apie ezoterinio okultinio guru Georgijaus Gurdžijevo figūrą[5], kuris veikiausiai buvo susijęs ir su naciais, ir su komunistais (bent jau pats jis dažnokai girdavosi, kad diriguoja ir Hitleriui, ir Stalinui).

Šios dvi totalitarinės sektos – nacistinė ir lenininė – užgrobė valdžią. Didžioji dauguma mūsų šalyje veikiančių totalitarinių sektų ne mažiau aktyviai nei naciai ir komunistai siekia totalitarinės viso pasaulio kontrolės, pasaulinio viešpatavimo. Praktiškai kiekviena iš jų vienokiu ar kitokiu mastu planuoja užgrobti valdžią visame pasaulyje. Nors tai ir skamba neįtikėtinai, bet egzistuoja tam tikra tobulos tvarkos schema, kurią jos ketina įvesti, atėjusios į valdžią.

Praktiškai nė viena iš totalitarinių sektų nelaiko savo tikslu verbavimo gatvėse, kurį visi galime stebėti. Toks verbavimas reikalingas sektoms visų pirma tam, kad užpildytų jaunų pasekėjų laiką ir nukreiptų jų energiją. Kiekvienos tokios sektos vadovybė gerai supranta, kad verbavimas gatvėse nepadės padidinti sekėjų skaičių globaliniu mastu. Todėl pagrindinis sektų tikslas yra užimti tokias įtakingas pozicijas, kurios padės joms primesti savo organizaciją, savo tikėjimą apskričiai, šaliai, pasauliui.

Rusija šiuo metu yra klasikinis pavyzdys, kaip sektantai gali dirbti jiems palankiomis sąlygomis. Panašu, kad egzistuoja slaptas susitarimas tarp pagrindinių sektų (munistų, scientologų, krišnaistų, jehovistų ir kt.) dėl įtakos sferų pasidalijimo: tarkim munistai veikia švietimo srityje, scientologai veržiasi į karinę pramonę ir administracines struktūras, krišnaistai bando užmegzti ryšius su maisto ir farmacijos pramone, „Kristaus bažnyčia“ veikia jaunimo tarpe aukštosiose technikos mokyklose, technikumuose ir t. t. Kiekviena sekta siekia užimti vadovaujančius postus. Jeigu scientologai pajungia fabriko direktorių, tai visi darbininkai atsiduria jų dispozicijoje: iš viršaus lengviau diegti savo sistemą. Jeigu munistai atverčia mokytoją, tai ji atveda pas juos visą klasę. Prancūzų televizijos grupė, apsilankiusi vienoje iš Maskvos mokyklų, nufilmavo reportažą apie munistę mokytoją, kuri su naiviu pasididžiavimu pranešė, kad iš 60 mokinių, su kuriais buvo dirbama metus, 20 pradėjo reguliariai lankyti „Suvienijimo Bažnyčios“ maldos susirinkimus.

Susidaro įspūdis, kad daugelio totalitarinių sektų piramidinė struktūra yra krikščionių Bažnyčioje normalaus hierarchiškumo principo pragariška parodija, o jų pasaulinio viešpatavimo siekimas – krikščioniškojo universalizmo karikatūra.

3) Metodas.

Metodas yra tai, kas paverčia lyderį lyderiu. Tai jo išradimas, su kuriuo jis pradeda pasaulio užkariavimą. Metodas turi būti paprastas, lengvai suprantamas, bet jo raktai visuomet turi būti guru arba organizacijos rankose. Šis metodas visuomet iki galo neatskleidžiamas, jo negalima taikyti už organizacijos ribų, už organizacijos ribų jis netinkamas ir nepritaikomas.

Kalbant apie paprastumą ir suprantamumą, čia viskas aišku: gyvename instrukcijų amžiuje, jose viskas aprašyta. Pavyzdžiui, žmogus nusiperka pakelį, atplėšia, suberia turinį į stiklinę, įpila vandens ir geria: „Rojaus malonumas!“ Tai vadinama „paslaptimi“: „Tiesiog įpilk vandens“. Galima kalbėti ir apie „tirpų religingumą“. Bet kuri sekta siūlo tokias pat paprastas instrukcijas, tokį pat paprastą receptą: ateikite pas mus, mes išmokysime jus daryti tą ir aną, ir jūs pasieksite. Ką? Štai čia ir prasideda bet kurios sektos metodas, jo visuotinumas. Paimkite bet kurią sektantišką skrajutę ir perskaitysite (kaip tai buvo, pavyzdžiui, pas „Aum Šinrikyo“), kad narystė sektoje sustiprina sveikatą, pageriną intelektą ir atneša sėkmę, moko levituoti (sklandyti ore), pasiekti neįtikėtinos palaimos būseną, pelnyti išganymą ir t. t.

Kitas charakteringas pavyzdys. Daugelis esate girdėję apie sektą, kuri vadinasi „Transcendentinė meditacija“ (TM). Pamaskvio Ščiolkove, Omske, Irkutske (matyt ir kitose vietose) jie turi gamyklas, kuriose kepa stabams paaukotus sausainius ir kitokius konditerijos gaminius, kuriuos žmonės valgo nieko neįtardami. Sektai priklausančio „Mahariši universiteto“ reklama dažnai publikuojama šalies žiniasklaidoje.

Taigi sektos atstovai teigia, kad neturi nieko bendra su religija, kad transcendentinė meditacija – tai moksliškai įrodytas metodas, demonstruoja daugybę schemų ir grafikų (kurie Rusijoje turi ypač didelį pasisekimą) ir moko kalbėti tam tikrą mantrą – skiemenį arba porą žodžių – po 20 minučių iš ryto ir vakare. Tuomet, kaip žadama, gausite viską: sustiprės sveikata, pagerės protiniai sugebėjimai, ateis sėkmė darbe. Jeigu kiekvienoje įmonėje 20 procentų darbuotojų medituos iš ryto ir vakare, tai produkcijos gamyba daug kartų padidės. Jeigu medituos 10-15 procentų miesto gyventojų, išnyks nusikalstamumas ir prasidės klestėjimas, o jeigu meditacija pasklis po visą šalį, tai ši turės tokias nenugalimas karines pajėgas, kad niekas niekada neužpuls. Na, o jeigu visas pasaulis medituos, tai įsiviešpataus amžina taika ir santarvė... Kaip matote, sektos siūlomas metodas apima absoliučiai viską...

Kaip istorinį kuriozą pateiksime kelis „teigiamo“ TM poveikio pavyzdžius. Kai sekta įsikūrė Filipinuose, ten pirma įvyko katastrofiškas ugnikalnio išsiveržimas, o vėliau buvo nuverstas prezidentas Markosas. Kai „Transcendentinė meditacija“ įsitvirtino Irane, ten įvyko revoliucija, buvo nuverstas šachas ir įsteigta „Islamo respublika“, kuri nedelsiant uždarė TM.

Scientologų metodas pradžioje irgi atrodo labai paprastas. Pagal Habardo mokymą, per gyvenimą ant mūsų sielos kaupiasi tam tikri neigiami atspaudai – engramos. Jos yra visų mūsų gyvenimo nemalonumų priežastis: peršalai – reiškia, veikia kažkuri engrama; skauda stuburą – tai irgi engrama, koks nors nesąmoningas nemalonus įspūdis; susipykai su žmona – vėl engrama. Ir taip iki begalybės. Šias engramas reikia ištrinti, ir žmogus taps tikru supermenu, pas jį ateis sėkmė, sveikata, neįtikėtina fizinė jėga – viskas, ko tik norite.

Metodo raktas lieka sektos rankose. Užsirašote į pirmąją pakopą, kuri kainuoja, tarkim, 70 dolerių, ir išklausote kursą, bet pasirodo, kad laukti žadėtų rezultatų dar anksti. Jums sakoma: juk tai tik pradžia, pats įdomumas – antroje pakopoje, už kurią irgi reikia sumokėti tam tikrą sumą. Po to seka trečia, ketvirta, penkta pakopa ir kiekviena iš jų nėra nemokama (išsamiau apie tai kalbėsime skyriuje apie scientologiją). Taigi gauname kažką panašaus į kabančią prieš asiliuko nosį morką, paskui kurią reikia visą laiką bėgti, bet kurios pačiupti neįmanoma. Tampa apmaudu: liko dar šiek tiek pamedituoti arba praeiti dar vieną pakopą, arba atvesti į grupę dar kažkiek pasekėjų – juk toks kelias jau nueitas... Nejau aš, įdėjęs tiek daug pastangų, mesiu šį reikalą prieš pat finišą, kurį pasiekęs galėsiu įgyti viską? Tokiu metodu jus tvirtai laiko ant kabliuko.

4) „Ezoterinis atotrūkis“.

Stojant į sektą, verbuojamam žmogui niekada nepranešama apie tikrąjį sektos mokymo turinį, apie tai, kas bus vėliau. Tarkim, „Transcendentinė meditacija“ organizuoja nemokamą įvadinę paskaitą apie savo „mokslinį metodą“, nesusijusį su religija. Tada paaiškėja, kad reikia užsirašyti į mokamus kursus. Žmogus sumoka ir jam sakoma, kad reikia ateiti į tam tikrą vietą ir atsinešti su savimi baltą skepetą, kokį nors apvalų vaisių (pavyzdžiui, obuolį arba apelsiną) ir gėlę. Žmogus ateina ir atsineša šiuos daiktus. Jį atveda į tamsų kambarį, kur įrengta kažkas panašaus į altorių, ant kurio stovi indų guru portretas, dega žvakės. Iš pakviestojo paima skepetą, patiesia ją priešais portretą, padeda ant jos vaisių, rankose jis laiko gėlę. Instruktorius sako, kad dabar prasidės nedidelė etninė ceremonija, susijusi su indų liaudies folkloru – juk guru kilęs iš Indijos, – ir pradeda skaityti tekstą sanskrito kalba, kurio naujai atvykęs, be abejo nesupranta. Tekstas – tai malda, kuria kreipiamasi į guru. Tai, ką žmogus atsinešė – aukos, skirtos guru. Tokiu būdu jis, pats to nežinodamas, dalyvauja stabmeldiškame aukojime.

Kiekvienoje religinėje tradicijoje yra tam tikra maldai skirta poza: katalikai suglaudžia prieš save delnus, stačiatikių šventikai iškelia rankas į viršų, o indai meldžiasi, laikydami rankose gėlę. Bet naujai atvykusiam apie tai nepasakoma ir jis dalyvauja stabui skirtoje maldoje, nesuvokdamas ką darąs. Po to instruktorius atsiklaupia ir sako: „Prieikite prie manęs, pasakysiu jums jūsų asmeninę mantrą, kurios niekas kitas neturės“. Žmogus pasilenkia ir instruktorius tyliai pašnibžda žodį, taip tyliai, kad atvykėliui tenka atsiklaupti šalia jo ir tiesiog prikišti ausį prie jo lūpų...

Naujajam adeptui praneša mantrą (skiemenį) ir pasako, kad tai didi paslaptis ir jeigu jis ištars tai girdint kitiems žmonėms, įvyks kokia nors baisi katastrofa. Taigi žmones laiko sektoje per baimę ir pradeda nuo įbauginimo. Bet prieš jiems čia ateinant, juk jų niekas neįspėjo... Tai ir yra „ezoterinio atotrūkio“ pavyzdys, tiksliau, tai paprasčiausia apgavystė, kai sakoma ir žadama viena, o iš tiesų gauni visiškai kita.

Kalbant apie mantras, juokingiausia yra tai, kad nieko slapto jose nėra: jos skiriamos pagal tam tikrą lentelę, atsižvelgiant į stojimo į sektą amžių. Adeptui galima padaryti gerą poveikį, paklausus, kokio amžiaus jis įstojo į sektą, o po to garsiai ištarti jo mantrą. Dažnai sektantai po to patiria šoką: pasirodo, kad tai, ką jie laikė baisia paslaptimi, visiems žinoma.

„Ezoterinį trūkį“ naudoja ir munistai, verbuodami naujus narius. Munistai, kreipdamiesi gatvėje į žmones, paprastai sako, kad jie yra ne religinė, o jaunimo, studentų organizacija. Jiems svarbiausia įsivilioti jus į dviejų dienų seminarą, kad vėliau liktumėte trečiai ir ketvirtai dienai, ir apskritai išlaikyti jus kuo ilgiau. Susipažįstate su munistu (jiems skirtame skyriuje pasakojama, kaip tai vyksta) ir šis simpatiškas žmogus pakviečia jus į užmiesčio seminarą, vykstantį geroje vietoje, į malonią tokių pat mielų žmonių kompaniją. Jie jums pasakys, kad yra jaunieji idealistai ir susirenka tiesiog pasišnekučiuoti apie įvairius dalykus – apie tai, kaip geriau sutvarkyti pasaulį, kaip padėti visiems skurstantiems ir vargstantiems, kaip sutvirtinti šeimas ir t. t.

Patekęs į seminarą, žmogus pradžioje tikrai nieko negirdi apie religiją – tik nenutrūkstamą bendrų frazių srautą. Bet tarp jų praslysta miglotos užuominos apie žmones, kurių pamokslavimas vertas dėmesio, ir apie tai, kad šie žmonės dažnai būna netradiciški, o mes esame nusistatę prieš viską, kas mums atrodo netradiciška, įpratę prie senų vertybių ir dažnai beprotiškai jų laikomės. Bet jeigu pažvelgtume nešališkai, gali paaiškėti, kad būtent to mums ir trūko. Todėl ar nebūtų geriau atsisakyti senųjų pažiūrų, kad geriau suvoktume tai, kas nauja, šviežia, protinga...

Toliau galimi įvairūs variantai. Dabar, kai Muno (Moon) vardas gerai visiems žinomas, sektantai-verbuotojai paprastai stengiasi, kad naujai iškeptas pasekėjas kuo ilgiau neįtartų, jog pateko pas munistus. O kol mūsų šalyje niekas gerai nežinojo, kas tas Munas, buvo taikomas toks žingsnių metodas: sektantai neva netyčia prasitardavo, kad yra puikus pamokslininkas Munas, krikščionis, besikreipiantis į visus. Jeigu žmogus prarydavo šį jauką ir leisdavosi įkalbamas likti kitam (jau penkių dienų) seminarui, jam palaipsniui, pradžioje užuominomis, vėliau atviriau buvo atskleidžiama, kad iš tiesų garbusis Munas nėra paprastas pamokslautojas. Jis – reformatorius, norintis pakeisti pasaulį, reformuoti kai kuriuos pasenusius krikščionybės dalykus.

Tarkim, žmogus „prarydavo“ ir tai. Tada jį įkalbėdavo likti dviejų savaičių seminarui, kur labai atsargiai, palengva pranešdavo, kad garbusis Munas – daugiau nei reformatorius: jis – pranašas. Pavyzdžiui, kaip Elijas arba Eliziejus. Jis gimė Rytuose, kaip buvo išpranašauta Šventajame Rašte. Mėnesį trunkančiame seminare naujasis adeptas jau girdėjo žodį „mesijas“. Jam buvo sakoma: „Kas yra „mesijas“? Štai Kristus buvo mesijas – na ir kas? Jis bendravo su visokiomis padugnėmis, jodinėjo asiliuku, buvo vargšas ir galiausiai leido save nukryžiuoti. O tikrasis mesijas turi važinėti „Mersedesu“, skraidyti „Boingu“, susitikinėti su prezidentais!“ Štai čia ir iškildavo Muno figūra visoje savo didybėje, bet žmogus tuo laiku jau buvo atpratęs kritiškai mąstyti ir negalėjo protingai to įvertinti. Tai ir yra „ezoterinis atotrūkis“: buvote kviestas į vieną organizaciją, o atsidūrėte visai kitoje.

Tas pats vyksta pas scientologus. Klientas praeina visus tuos „auditingus“, blizgindamas savo engramas, prisimena viską, ką tik galima prisiminti per visą gyvenimą (beje jį įtikinėja, kad tai ne religinė, o psichologinė organizacija), bet palaimintosios aiškybės ir tyrumo taip ir nesulaukia. Tuomet scientologai sako: „Tačiau kai jūsų motina buvo nėščia, jūs patyrėte tiek skausmingų įspūdžių. Pasistenkite prisiminti!“ Ir žmogus stengiasi „prisiminti“, kas vyko, kol jis buvo motinos įsčiose. Vėliau jam sakoma: „O pradėjimo metu? Labai skausmingas dalykas! Prisiminkite!“ Jis „prisimena“. Galiausiai jam pranešama: „O kas buvo ankstesniame gyvenime? Jūs gi tetanas (šis scientologų žodis rašomas su „e“, o tariamas kirčiuojant pirmą skiemenį), ir begaliniame ankstesnių gyvenimų skaičiuje įsikūnydavote į skirtingus kūnus. Prisiminkite!“ Pasirodo, jeigu jums skauda kaklą, tai todėl, kad ankstesniame gyvenime buvote pakartas...

Bet štai prisiminėte viską, sumokėjote (tarkim) daug šimtų dolerių ir priartėjote prie labai slaptų elitinių kursų, skirtų „veikiantiems tetanams“ (šiuo metu juose yra aštuonios pakopos ir rengiamos naujos). Pakilusiems iki trečiosios pakopos pranešama, kad daug milijonų metų mūsų galaktikoje egzistavo galinga tarpplanetinė civilizacija. Jos valdovas piktasis kunigaikštis Ksenus surišo visus tetanus į pluoštus, sudėjo juos žemėje į ugnikalnius, susprogdino atominėmis bombomis, įteigė visokių kenksmingų engramų. Nors scientologai naujokams teigia, kad galima išpažinti bet kokią religiją, įskaitant stačiatikybę, ir tuo pat metu būti scientologu, bet viena iš kenksmingų engramų, kurių reikia atsikratyti, yra krikščionybė. Tetanų pluoštai dabar gyvena kiekviename kūne, todėl norint apsivalyti, reikia išvaryti iš savęs milijonus tetanų, bet ne visus iš karto, o vieną po kito...

O štai aštuntoje „veikiančių tetanų“ pakopoje jums perskaitys Habardo laišką[6], kuriame jis sakosi esąs Antikristas, ir teigia, kad jeigu sugebėsime „išklirinti“ (angl. „clear“ – „švarus“) visą planetą, tai užbėgsime už akių tūžmingų kitų planetų gyventojų išsilaipinimui, kuris Biblijoje vadinamas Antruoju atėjimu (išsamiau žr. scientologijai skirtame skyriuje). Tada scientologai ir sužinos, kad spinduliai, sklindantys nuo scientologų kryžiaus, iš tiesų yra ne spinduliai, o perbrauktas Kryžius. Bet visa tai – vėliau, kai iš pradžių nieko neįtaręs žmogus įklimps pakankamai giliai. Tai dar viena „ezoterinio atotrūkio“ iliustracija.

Žmonės, kurie verbuoja gatvėse, meluoja sąmoningai, bet mano, kad daro tai jūsų gerovės vardan. Pats Munas tai vadino „dangiškuoju melu“. Kad duotumėte munistams pinigų, jus apgaus: pasakys, pavyzdžiui, kad pinigai bus skirti badaujantiems Afrikoje arba kažką panašaus. Iš tikrųjų jūsų pinigai bus perduoti Muno organizacijai ir niekam kitam. Tie, kas apgaule išviliojo iš jūsų pinigus, yra įsitikinę, kad jų dėka jūs užsidirbote šansą į išganymą, kad jums naudinga būti apgautam. O jeigu apgaule pavyks įsitempti jus į organizaciją – tuo geriau jums.

Daugelis buvusių sektos narių pasakoja, kad pradžioje piktinosi, pastebėję apgaulę: kodėl slėpėte, kad esate munistai? Jiems atsakydavo: „Tai jūsų labui. Jūsų smegenys buvo „išplautos“ (pavyzdžiui, piktavališkos žiniasklaidos) ir jūs nesugebėjote įsisavinti informacijos. Dabar suprantate, kad darėme viską jūsų labui?“ Iš tiesų ši pompastiška tirada turi tik vieną reikšmę: tikslas pateisina priemones.

3. Grupės vidinės vertybės

Taigi pateikėme keturis totalitarinių sektų požymius. Apie kiekvieną jų galima kalbėti labai ilgai. Pavyzdžiui, kadrinio tipo organizacijos turi daugybę charakteringų požymių: bendrą kalbą (sektantišką žargoną), atotrūkį nuo išorinio pasaulio, juodai baltą pasaulio suvokimą, vertybių sistemos iškraipymą, kai pripažįstamos tik grupės vidaus vertybės. Pavyzdžiui, „Herbalaife“ esu stebėjęs tokį dalyką: kažkuriuo momentu vedantysis nuo scenos paskelbė: „Mūsų organizacija dovanoją jums visiškai nemokamą dovaną!“ Visi susižavėję ploja, šaukia „Valio!“ Po to labai charakteringas paaiškinimas: „Ši dovana... tegu atsistoja tie laimingieji, kurie pažįsta Marką Ketliną (vardas mano sugalvotas – A. D.), kas yra matęs jo veidą.“

Atsistojo du žmonės.

„Pažvelkite į šiuos laimingus žmones. Paplokite jiems! Dabar tegu atsistoja tie, kurie esate girdėję jo balso įrašą.“ Atsikėlė dar keletas.

„Paplokite jiems! Jie yra girdėję paties didžiojo Marko Ketlino balsą! Mūsų organizacija dovanoja jums neįtikėtiną, nepaprastą dovaną. Nepatikėsite savo ausimis, kai išgirsite, kokią dovaną jums dovanoja mūsų organizacija. Dabar platintojų kursuose Markas Ketlinas – didysis neprilygstamas platintojas, kuris išplatino tiek ir tiek Produktų, – ištisas dvidešimt minučių telefonu teiks jums instrukcijas, kaip pakelti motyvaciją ir parduoti daugiau Produkto.“

Galite įsivaizduoti, žmonės raudojo! Salėje dėjosi kažkas neįtikėtina: riksmas, plojimai. Tai ir yra iškraipyta vertybių sistema, kai niekam nežinomas Markas Ketlinas paverčiamas dievinimo objektu. Žmonėms parsidėjo tikra isterija dėl to, kad jie galėjo girdėti paties „didžiojo“ Marko balsą. Visi buvo neįtikėtinai, iki ekstazės laimingi. Kokioje kitoje organizacijoje galima pamatyti tokius dalykus? Jeigu akademiniame institute bus pasakyta, kad dabar pamatysite akademiką, instituto direktorių, dėl to niekas nepradės eiti iš proto, kaip tai buvo „Herbalaife“.

Tas pats pasakytina ir apie pirmąjį požymį – lyderiavimą, nes lyderiavimas veikia visuose lygmenyse. Pats lyderis – naujai sukurtos sektos guru – anksčiau arba vėliau supranta, kad, norėdamas išsaugoti valdžią, turi nutolti nuo sektos narių ir išlaikyti tam tikrą atstumą, būti paslaptingas. Rodytis reikia kuo rečiau, kitaip visi pamatys, kad jis gyvena tokį patį gyvenimą, kaip kiekvienas eilinis žmogus. Geriau įsigyti pasiuntinius – smulkius lyderius, artimus guru personai, kurie bus jo vietiniai atstovai. Juos galima paliesti, o jie, savo ruožtu, yra susiję su aukštesniosiomis vertybėmis ir gali paliesti patį guru.

Ši sistema gerai veikia iš viršaus į apačią. „Kristaus bažnyčioje“ egzistuoja mokytojų sistema – kiekvienas sektos narys turi savo mokytoją, kuris yra jam žymiai svarbesnis negu mums bet kuris šventikas arba senolis (rus. „starec“ – vert. past.). Tai žmogus, kuriam turite neprieštaraujamai paklusti. Privalote susitikti su juo kelis kartus per savaitę ir atsiskaityti apie tai, kas su jumis vyksta. Privalote visame kame, net smulkmenose, jį pamėgdžioti.

Kiekvienas mokytojas turi savo mokytoją, kurio taip pat klausosi ir kurį taip pat turi pamėgdžioti. Tokios piramidės viršūnė remiasi į sektos pradininką Kipą Makiną (Kip Makkin), kuris yra vienintelis visų mokytojų mokytojas. Taigi, organizaciją sudaro tūkstančiai mažų kipų makinų, nes pamėgdžiojama iš apačios į viršų: kiekvienas mokytojas mėgdžioja savo mokytoją. Tai savotiškas dvasinis klonavimas – efektyvi guruistinė sistema.

4. Kas yra smegenų plovimas bei sąmonės kontrolė ir kaip su tuo kovoti

Ar sektoje vyksta „smegenų plovimas“? Kuo jis skiriasi nuo sąmonės kontrolės? Dažnai klausiama, kaip apsisaugoti nuo zombinimo ir nepageidautino psichologinio poveikio. Reikia pasakyti, kad joks priverstinis „zombinimas“ neįmanomas. Be abejonės, egzistuoja įvairūs psichologiniai sąmonės kontrolės metodai, tačiau jie gali būti efektyvūs tik tuomet, jeigu žmogus pats jiems atsiveria. Jeigu sąmoningai priešinamės, niekas negali mūsų paveikti. Kita vertus, visuomet, kai susiduri su sektomis, turi būti atsargus ir atminti, kad tai – melagiai ir apgavikai. Mums paprasčiau: esame stačiatikiai krikščionys ir žinome tai iš jų mokymo. O štai Bažnyčiai nepriklausantys žmonės turėtų visuomet atminti, kad sektantai – melagiai, o jų metodas – surasti žmogaus silpnąsias savybes ir pasinaudoti jomis. Žmonės turėtų dažniau vadovautis „sveiku skepticizmu“.

Ginčai dėl sąmonės kontrolės vyksta pakankamai seniai. Sektantizmo aukų tėvai dar septintajame dešimtmetyje pastebėjo, kad jų vaikus tarsi kas pakeitė: tapę sektos nariais, jie tapo kitokie, žymiai blogesni žmonės. Tėvai sakė, kad jų vaikai tapo panašūs į automatus, robotus, zombius, kad jie nėra laisvi – juos valdo ir viską už juos sprendžia sekta.

Tada buvo pasibaigęs Korėjos karas, vyko kinų kultūrinė revoliucija ir buvo beprasidedąs karas Vietname. Dažnai buvo galima išgirsti terminą „smegenų plovimas“, tai esantys tam tikri prievartiniai žmogaus asmenybės slopinimo metodai, visiškai pakeičiantys jo įsitikinimus. Juos korėjiečiai ir vietnamiečiai taikė karo belaisvių stovyklose, o kinai – pataisos stovyklose. Visi prisiminė amerikiečių karo belaisvius, kuriuos rodė per Korėjos televiziją – jie staiga ir, kaip atrodė, visai nuoširdžiai pradėdavo skanduoti socialistinius lozungus ir atgailauti už neįvykdytas nuodėmes. Tai labai panašu į staigius pokyčius, vykstančius su naujai iškeptu sektantu. Daugelis pradėjo kalbėti apie smegenų plovimo metodus sektose. Kitas, tuomet plačiai vartojamas terminas – zombinimas arba programavimas: „sektos užprogramuoja savo aukas“, – teigė žmonės.

Tačiau jeigu egzistuoja programavimas, atsirasdavo ir „deprogramavimas“, kuris dažnai reiškė prievartinį sektanto pagrobimą (jeigu nepavykdavo kitais būdais išplėšti aukos iš sektantiškos aplinkos) ir laikymą izoliuotoje vietoje, kur jį daug dienų ar net savaičių bandydavo perkalbėti specialistai psichologai ir buvę sektų nariai. Dažnai (ypač pradžioje) tai atnešdavo reikiamus rezultatus: išplėštas iš sektantiškos aplinkos ir pirmą kartą per daugelį mėnesių arba net metų išsimiegojęs ir prisivalgęs žmogus neišvengiamai pradėdavo galvoti. Į sąmonės paviršių vėl išplaukdavo anksčiau slopinti klausimai ir abejonės, jam būdavo vis sunkiau nuo deprogramuotojų pateikiamų faktų ir žinių ginti sektos doktriną, kurią laikė savo tikėjimu.

Netekę vilties tėvai, net žinodami apie neteisėtą nepilnamečio pagrobimą, vis tiek samdydavo deptogramuotojus, tikėdamiesi, kad šiems pavyks sugrąžinti prarastą sūnų ar dukrą. Tačiau ši sistema dažnai sutrikdavo. Kartais pyktis ant pagrobusių jį žmonių tik sukeldavo sektanto įniršį, jo pasipriešinimas tapdavo dar aršesnis ir tuomet jam pavykdavo pabėgti. Reikia pripažinti faktą, kad kai kurie „deprogramuotojai“ pasirodydavo esą prastai pasirengę šarlatanai, taikę prievartinius metodus, žeminančius ir žeidžiančius tuos, kuriems turėjo padėti. Be abejonės, tai tebuvo pavieniai atvejai, tačiau sektantiška propaganda padarė viską, kas įmanoma, kad ištrimituotų apie tai kuo plačiau ir pateiktų kaip tipišką deprogramavimui reiškinį.

Kitaip tariant, metodas „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“ šiuo atveju pasirodė visiškai netinkamas. Kažin, ar žmogus, turintis širdį ir sąžinę, pasmerks tėvus, kurie iš nevilties kreipėsi į deprogramuotojus – juk juos vedė visų pirma neužgyjantis skausmas dėl tragedijos ir noras bet kokia kaina išplėšti savo vaiką iš baisios, jo sielą ir kūną užvaldžiusios organizacijos, išgelbėti jį.

Bet sektos, žinoma, galvojo kitaip. Prasidėjo teismo procesai, kurių daugelį sektoms pavyko laimėti. Formaliai įstatymas buvo jų pusėje: prievarta pagrobti pilnametį žmogų yra visiškai neteisėta. Bet kaip tai atrodo dorovės požiūriu: versti vaikus paduoti į teismą savo tėvus, jau ir taip praradusius tai, kas brangiausia, praradusius viltį turėti paramą senatvėje, praradusius maitintoją, dar ir skurdinti juos materialiai (ieškiniai buvo teikiami labai didelėms sumoms, kurios, išlošus bylą, buvo pervedamos sektai)? Beje, dorovė niekada nebuvo stiprioji totalitarinių sektų savybė.

Laikui bėgant tapo aišku, kad termino „smegenų plovimas“ daugeliu atvejų reikia atsisakyti: jis reiškia fizinės prievartos metodus ir fizinį aukų sulaikymą, siekiant pakeisti jų sąmonę, tuo tarpu į sektas žmonės ateina, bent jau formaliai, laisva valia (juk yra juridinis skirtumas tarp pinigų atėmimo apgaulės būdu ir ginkluoto apiplėšimo sumušant ir prievartaujant). Kai kurios sektos prievarta laiko savo narius arba net uždaro juos į koncentracijos stovyklas – tokiais atvejais galime kalbėti ir apie smegenų plovimą. Bet sąmonės kontrolė taikoma visose totalitarinėse sektose ir apie jos metodus mes dar pakalbėsime. Svarbiausia, ką reikia atsiminti: ir sąmonės kontrolė, ir smegenų plovimas – tai priemonės pasiekti vienam tikslui – nuslopinti žmogaus valią ir sukurti fenomeną, kurį psichiatrai vadina „priklausomo asmenybės tipo sindromu“. Skirtumas tarp šių dviejų metodų – sąmonės kontrolės ir smegenų plovimo – yra toks pats, kaip tarp „vagystės, pasinaudojant pasitikėjimu“ ir apiplėšimo su įsilaužimu.

Šiandien dauguma kovojančių su sektomis žmonių ir organizacijų atsisakė prievartinio deprogramavimo kaip neteisėto ir doroviniu požiūriu turinčio trūkumų metodo. Net kovojant su totalitarinio sektantizmo blogiu negalima pasiduoti pagundai taikyti prieš sektas jų pačių metodus. Dabar žmonės, besistengiantys ištraukti žmogų iš sektos, dažniausiai vadinami „išėjimo konsultantais“ („exit councelors“). Jie veikia grynai prievartiniais metodais, bandydami pažadinti sektantizmo aukos kritinę sąmonę ir norą viską išsiaiškinti pačiam. Jeigu jiems tai pavyksta, nukrenta protinės nelaisvės pančiai ir žmogus stoja į ilgą prarastos laisvės susigrąžinimo kelią.

5. Verbavimo metodai

Sėkmingai sąmonės kontrolei reikalingi keturi elementai: organizacija turi kontroliuoti adeptų elgseną, jų emocinį gyvenimą, kalbą ir informaciją.

Kaip organizacija pasiekia tokios kontrolės?

Kaip jau buvo pastebėta, parengdami žmogų sąmonės kontrolei, sektantų verbuotojai stengiasi įvilioti potencialią auką į savo teritoriją: nepažįstamoje aplinkoje žmogus lengviau pasiduoda įtaigai, čia jį lengviau paveikti. Žmogus, išplėštas iš įprastinės aplinkos, yra beginklis.

Kaip tai vyksta, tarkime, pas munistus?

Kai patenkate į munistų seminarą, jus visų pirma pasitinka vienas ar du jūsų bendraamžiai – jie labai malonūs, trykštantys meile, geranoriškumu, paslaugumu. Munistai tai vadina „bombardavimu meile“. Paprastai sektantai ieško jaunų žmonių, išgyvenančių kokią nors krizę. Prisivilioti žmogų iš gatvės būna nelengva, bet jeigu jis su kuo nors susipykęs arba turi sunkumų su tėvais, arba mokosi kitame mieste ir dar nespėjo įsigyti naujų pažįstamų, – tai tinkamiausias metas tuo pasinaudoti ir atvesti naujoką į munistų susirinkimą.

Jaunam žmogui dažnai vyksta charakterio lūžis, jį kankina daugybė jaunatviškų kompleksų, o čia jis sutinka žmones, kurie, kaip jam atrodo, nuoširdžiai nori su juo bendrauti. Iš tikrųjų šiems pakankamai patyrusiems sektoms nariams pavedama jį globoti (munistai vartoja terminą „sumuštinis“: naujokas yra tarsi įdaras tarp dviejų duonos riekių). Munistams labai svarbu, kad naujokai negalėtų keistis įspūdžiais. Globojantiems munistams pavedama sekti, kad šie apskritai nesikalbėtų tarpusavyje.

Daugelis sektantų yra man sakę, kad prieš pakliūdami į sektą, jie užeidavo į stačiatikių cerkves, kur juos labai nemaloniai pasitikdavo ir išprašydavo. Ką ir bekalbėti, darome tokią nuodėmę. Iki revoliucijos mūsų misionieriai turėjo tokį terminą: „misionieriškas draugiškumas“. Būtent jo mūsų cerkvėse dažnai trūksta... Tarkim, užeina jaunuolis į cerkvę, nežinodamas, kur žengti ir kaip pasisukti, o jį kas nors aprėkia, kad ištrauktų rankas iš kišenių, – šis ir pabėga. Gatvėje jį pasitinka sektantai, kurie pasidomi, kaip jis jaučiasi, pasikviečia į savo susirinkimą, pasiūlo papietauti... Daugelį žmonių tai paveikia – jeigu mūsų cerkvėse būtų daugiau „misionieriško draugiškumo“, daugelis jaunuolių liktų pas mus.

Bet „bombardavimas meile“ yra kas kita: tai gudrus meilikavimas ir bandymas pasinaudoti garbės troškimu, kurį turi kiekvienas žmogus. Naujokui nuolat meilikaujama, sakomi komplimentai, juokiamasi iš jo pokštų, visą laiką sakoma, koks jis protingas ir svarbus, kaip gerai jis pasielgė, ateidamas čia. Tai patinka beveik visiems, o ypač nepasitikinčiam savimi jaunuoliui arba kompleksuotai merginai.

Pas munistus pradžioje vyrauja savotiško humoristinio pobūvio atmosfera: štai mūsų naujas brolis, pasirodo jis moka skambinti gitara; duokite jam gitarą! Žmogus nemokšiškai, nerangiai skambina gitara, o jam žeria tokius komplimentus, griaudi tokie plojimai, kokių ir Pavarotis La Skaloje nėra girdėjęs. Tie, kas daro iš jo „sumuštinį“, yra specialiai parengti ir gali greitai nustatyti, kokiam psichologiniam tipui priklauso naujai atvykęs: „jutiminiam“, „emociniam“, „moksliniam“, „mistiniam“ ir t. t. Jam priskiria tuos, kas gali atitinkamai jį paveikti, paprastai tai yra veiksminga.

Nors „bombardavimas meile“ – munistų terminas, pats reiškinys vienokiu ar kitokiu mastu būdingas bet kuriai sektai: svarbiausia – žmogų sužavėti. Naujokas neturi su kuo pasidalyti įspūdžiais, visą informaciją gauna iš jį globojančių patyrusių sektantų. Jaunuolis jaučia, kad juo kažkas nuoširdžiai domisi, kad galų gale įsigijo tikrų draugų, apie kuriuos taip ilgai svajojo.

Po kelių dienų, kai žmogus pripranta prie savo naujųjų draugų ir jau nebegali be jų apsieiti, jis padaro kažkokią klaidą: elgiasi nei šiaip nei taip, užduoda „nederamą“ klausimą. „Geriausi draugai“ iš karto tampa niūrūs, šiurkštūs, nusigręžia nuo jo, teisindamiesi daugybe reikalų. Kad susigrąžintų jų ankstesnį palankumą, žmogus yra pasiryžęs atsisakyti savo klausimų ir abejonių, kad tik vėl įgytų žmones, be kurių pasaulis dabar jam atrodo negyvenamas. Šis paprastas psichologinis mechanizmas puikiai veikia jaunimo ir ne tik jaunimo aplinkoje.

6. Sąmonės kontrolės metodai

Tolesniame sąmonės kontrolės procese psichologai išskiria tris bendrus įvairioms sektoms etapus. Žodis „etapas“ šiuo atveju nėra labai tinkamas, nes jis numano tam tikrą eiliškumą, o sektos praktiškai vienu metu įtraukia visus tris elementus.

Pirmas – visos praeities atsisakymas: žmogus turi pripažinti, kad viskas, kas buvo prieš jam įstojant į sektą, yra klaida. Viskas, ką jis manė esant balta, iš tikro buvo juoda; viskas, ką jis manė esant gera, iš tikro buvo bloga. Jis neišvengiamai artėjo į pražūtį ir nebuvo jokios vilties išsigelbėti. Žmonės, kurie jį mylėjo, iš tiesų linkėjo jam pikta. Jo draugai iš tikrųjų yra jo priešai, nes stengėsi išvesti jį iš išganymo kelio. Tėvai – pikčiausi jo priešai. Iš to sektantai ypatingai mėgsta krautis kapitalą, tai yra suteikti ideologinį pagrindimą trinčiai su tėvais, kurią tam tikrame amžiuje patiria kiekvienas jaunas žmogus. Pajutę tai, sektantai pradeda jam įteigti, kad kūniški tėvai nėra tikrieji tėvai, juk tikroji šeima – čia, mūsų organizacijoje. Beje, sektantiška organizacija dažnai apibrėžia save šeimos terminais – tai irgi vienas iš jos požymių. Praktiškai visose sektose vienaip ar kitaip vartojama šeimos terminologija, pradedant munistais, kurie vadina savo organizaciją „tikrąja šeima“, o Muną ir jo žmoną – „tikraisiais tėvais“, ir baigiant sekta, kuri taip ir vadinasi – „Šeima“ (buvę „Dievo vaikai“) („The Family“, „The Children of God“), o jos įkūrėją Deividą Bergą (David Berg) sektantai vadino tiesiog tėčiu (o vėliau – seneliu).

Kitaip tariant, sektose nuolat palaikoma pseudo šeimyninė atmosfera: „naujieji broliai“, „naujieji tėvai“. Mums tai yra „pseudo“, o jiems „pseudo“ – visa, kas buvo iki stojimo į sektą. Tikrieji tėvai – ne tie, kas išleido tave į pasaulį, o tie, kuriuos atradai sektoje. [...]

Taigi pirmasis etapas – ankstesnių ryšių nutraukimas. Jūs iš karto patenkate į naują ratą, atsiduriate tarp naujų žmonių, kurie absoliučiai įsitikinę, kad pakliuvote į reikiamą vietą. Jie įteigia jums naują informaciją, naują mokymą, o jus neturite su kuo pasidalyti abejonėmis, neturite su kuo palyginti jums siūlomas vertybes. Visi senieji ryšiai nutraukti. Jums nuolat primena, kad praeitis liko toli, ji vedė į pragaištį. Taip žmogus tampa „tabula rasa“ – švaria lenta, į kurią galima įrašyti visiškai naują turinį.

Antrasis etapas – žmogaus sąmonės ir valios atskyrimas. Skirtingos sektos pasiekia to įvairias būdais. Pavyzdžiui, tai gali būti daroma per mantrą, tai yra tam tikrą sakinį arba žodį, kurį turite nuolat ritmingai kartoti, nesigilindami į jo turinį. Kai jūsų galva nuolat užimta mantra, labai sunku susikaupti, sunku valdyti savo valią. Taip palaipsniui prarandate šiuos įgūdžius ir tampate paklusniu įrankiu, organizacijos robotu. Neturite laiko susimąstyti: todėl, kad nuolat kartojate šią mantrą ir todėl, kad fiziškai neturite tam laiko – privalote nuolat dirbti ir labai mažai miegate, turite visą laiką būti tarp žmonių: dažniausiai sektos nariai gyvena bendrabučiuose, kuriuose eiliniai pasekėjai neturi atskirų kambarių. Nėra nei laiko, nei vietos likti vienam ir susimąstyti. Žmogus nuolat jaučia stiprų grupės spaudimą.

Sektos dažnai naudoja ir kitus psichologinius būdus modifikuoti normalų smegenų funkcionavimą – tai gali būti griežtas pasninkas, dieta su padidintu cukraus kiekiu, fiziniai nepritekliai, kvėpavimo reguliavimas, dažni privalomi meditacijos seansai, pasineriant į pakitusios sąmonės būsenas, baisių paslapčių pranešimas, specialūs garso ir šviesos efektai, sąlyginių refleksų į smilkalus arba narkotines medžiagas sukūrimas. Šiuolaikinės psichiatrijos specialistai pastebi, kad šių priemonių poveikį galima prilyginti elektros arba insulino šokui.

Trečiasis etapas: šiame fone, kai naujasis adeptas ištrynė praeitį iš savo sąmonės, o normalus smegenų funkcionavimas jau sutriko, įjungiama totalinė indoktrinacija – naujojo mokymo, naujojo tikėjimo įteigimas. Jūs ne tik daug dirbate, mažai miegate ir mažai valgote, jūs lankote maldos susirinkimus ir užsiėmimus, kuriuose jums nuolat įteigia naujas idėjas. O kai nelankote susirinkimų, galite klausytis guru balso per ausines (remiantis aibe liudijimų, munistų fermose, kaip ir Džounstaune, Muno balsas transliuojamas per garsiakalbius). Habardistai duoda jums dienos užduotį: perskaityti tiek ir tiek Habardo veikalų, išklausyti tiek ir tiek jo įrašytų garsajuosčių. Šios užduotys tokios, kad norėdami jas įvykdyti, turite visą dieną skaityti ir klausytis. Kitą dieną jus egzaminuoja: kiek perskaitėte ir kiek įsisavinote?

Munistų seminaruose yra tokia taisyklė: visi klausimai užduodami pabaigoje. Prasideda paskaita, ji sudaryta, tarkim, iš dešimties punktų. Tarkim, naujokui iškyla klausimas dėl pirmojo punkto, o dešimtas bus tik po trijų dienų. Visos paskaitos metu vartojami tokie puikūs terminai: mūsų tikslas – žmonijos suvienijimas, visuotinė taika ir meilė. Tiesiog nepatogu kabinėtis prie smulkmenų: atseit, pirmame punkte jūs pasakėte... Nesąmoningai žmogus prisibijo, kad naujieji pažįstami palaikys jį smulkmenišku tipu. Taigi, nesutikdamas su pirmuoju postulatu, jis vis dėlto priima visą grandinę. Tai toks pat grupinis spaudimas, kuris veikia jus nesąmoningai, bet labai efektyviai. Jeigu jūs vis tik užduosite savo klausimą, jums bus pasakyta: „Puikus klausimas! Ačiū, kad jį uždavėte. Kaip tik rytoj apie tai kalbėsime“. Psichologiškai esate patenkintas, nors jums visiškai nieko neatsakė. O rytoj bus kalbama apie visai kitus dalykus.

Egzistuoja ir kitas būdas, kaip pasielgti, kai užduodate „ne tą“ klausimą: jus sugėdina. „Na, broli, kaip tau ne gėda klausti tokio dalyko? Reiškia tavo širdis dar neapsivalė. Reiškia, blogai dirbai, mažai meldeisi arba sukalbėjai mažai mantrų“. Taigi kaltas yra ne mokymas, o naujai atverstasis.

Apskritai ilgalaikis „galvos trinkimas“, kai visa bendruomenė, vadovaujant lyderiui, egzaltuotai pliekia „atpirkimo ožį“, kaltinamą visokeriopomis nuodėmėmis, kaip ir privalomos viešos išpažintys, apnuoginant pačius slapčiausius dalykus (ir vieną ir kitą dažnai praktikuoja įvairios sektos), yra gana efektyvus metodas palaužti žmogų ir visiškai, refleksų lygmenyje, pavergti jį organizacijai.

Iliustruodamas tai, kas pasakyta, pateiksiu išsamią citatą iš „Amerikos šeimos fondo“ (AFF), organizacijos, kuri informuodama visuomenę stengiasi kovoti su sektantizmo plitimu, tinklalapio Internete.

„Paštu gavome pagrindinio lyderio laišką, į kurį buvo įdėtos su vaikais santykiaujančių suaugusiųjų nuotraukos. Kaip buvo sakoma laiške, „turime siekti, kad mūsų vaikai taptų tikrais revoliucionieriais ir įgytų tikrąją laisvę... Nuo šios dienos turime pradėti santykiauti su savo vaikais...“

Nešališkam skaitytojui šie žodžiai negali nesukelti šoko, siaubo ir pasišlykštėjimo. Galbūt jie sukels abejones ar net nepasitikėjimą. Nepaisant to, tai gryna tiesa. Tai ištrauka iš Džoanos pasakojimo apie jos gyvenimą. Džoana – tai moteris, kuri būdama totalitarinės sektos narė, išgyveno aštuonerius šio košmaro metus (išsamesnį Džoanos istorijos parašymą žr. skirsnyje apie „Šeimos“ sektą).

Apgaulė. Sąmonės kontrolė. Žiauri eksploatacija. Kiekvienas iš šių žodžių padeda suprasti, kas yra totalitarinė sekta.

Sekta yra „apgaule pagrįsta neįprastai atrodanti grupė, turinti labai stiprią įtaką savo pasekėjams, laikanti save visiškai atskirta nuo visuomenės“, – teigia nepriklausomas sektų specialistas ir konsultantas Džo Šimhartas (Joe Shimhart) iš Potstauno, Pensilvanijos. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis pats buvo vienos iš sektų adeptas („Jie vadino mane ugnies sergėtoju“, – prisimena jis). „Destruktyviosios sektos taiko psichologinį apdorojimą ir apgaulę, kad kontroliuotų savo pasekėjus“, – teigia jis.

Bet kaip vis dėlto žmonės tampa verbuotojų laimikiu ir virsta aukomis? Viskas vyksta vieningo proceso metu“, – tvirtina Maiklas Kropveldas (Michael Cropweld), „Monreal info-cult“ – Kanados organizacijos, platinančios informaciją apie totalitarines sektas – vykdantysis direktorius. Šis procesas dažnai prasideda nuo santykių, kuriuos specialistai vadina „medaus mėnesio faze“. Pradžioje sekta atrodo viliojanti, kerinti, nepaprastai patraukli, tokia nuostabiai gera, kad tuo net sunku patikėti. Tai ir yra pirmoji apgaulės stadija.

„Daugelis buvusių sektos narių pasakoja, kad iš pradžių patyrė nesibaigiančio stebuklo jausmą, tarsi būtų priartėję prie kažko nepaprasto, – rašo savo knygoje „Pavergtos širdys, pavergti protai“ Medlin Landau Toubajaz (Madeline Landow Tobayas) ir Džanja Leilič (Janja Lalich), kurios irgi buvo destruktyvių sektų narės. – Jaudulys, euforija, aistra ir laukimas kažin ko dar didesnio, kuriuos jie patyrė, užvaldė visą jų esybę“.

„Tai labai panašu į įsimylėjimą, – teigia Kropveldas. – Meilė akla ir žmogus taip pasiduoda šiam jausmui, kad nebegali kritiškai vertinti to, kas vyksta.“

O netrukus jis visiškai praranda šį sugebėjimą dėl taikomų sektoje psichotechnikų.

7. Sistemos diktatas

Kiekviena sektantiška sistema – tobula sistema. (Pamenate? „Markso mokymas visagalis, nes jis teisingas.“) Ji turi veikti šimtu procentų, o jeigu nesuveikia, tai jūsų kaltė. Tarkime, jeigu taikydami scientologų metodiką mėginote atsikratyti drovumo ir jums pavyko, šlovė metodikai. Jeigu neatsikratėte, vis tiek šlovė metodikai! Tai tik dar vienas įrodymas, kad ji efektyvi: jeigu ji nesuveikė – tai jūsų problema. Tai jūsų kaltė – ieškokite priežasčių, kodėl absoliučiai šimtu procentų efektyvi metodika neveikia jums. Vykdykite skirtą jums bausmę, gyvenkite pagal sustiprintą režimą, kol metodika suveiks.

Sektantiško neosekmininkų „Tikėjimo judėjimo“ („Apostolic Faith Movement“) (dabar šis judėjimas įvairiais pavadinimais užtvindė Rusijos šiaurės rytus) mokymas skelbia, kad kiekvienas žodis turi kūrybinės galios. Ištarėte žodį – taip ir bus, kaip tarėte. Tarkime, buvote gydomas rankų uždėjimu, bet jaučiate, kad liga neišnyko. Nepaisant to, turite įtikinėti visus, kad esate sveikas, nes jeigu pasakysite priešingai – pagal savo žodį niekada nepasveiksite.

Taip pat žiūrima į išpažintį, nors tai nėra išpažintis, kaip mes ją suvokiame, veikiau „išpažintis atvirkščiai“. Jeigu pasakysite, kad esate nusidėjėlis, – toks ir liksite. Todėl reikia išpažinti tai, kad esate nuostabus, esate šventasis, išganytasis. Galima nė nekalbėti apie tai, kokia didžiulė našta užkraunama žmogui, kuris negali nesuvokti savo nuodėmingumo, bet mato iš kitų „šventųjų“ pavyzdžių, kad jo neturi būti. Kaltės kompleksas – viena efektyviausių svirčių manipuliuojant žmogumi.

Bet kokia lyderio kalba turi būti visiškai suprasta ir įsisavinta. Jeigu sakote, kad negalite jos suprasti dėl joje esančių neatitikimų, tai kaltas esate jūs, nes esate dvasiškai nesubrendęs – skirtingai nei visa grupė, – todėl negalite suvokti aukštųjų išganingųjų tiesų, kurias skelbia lyderis savo kalboje. Jus pradeda viešai gėdinti ir smerkti. Paskiria atitinkamą nuobaudą už „nepakankamą dvasinį išprusimą“ ir „kritikos dvasios įsileidimą“. Visa tai veikia labai efektingai.

Be to, jeigu paklausytumėte kurio nors guru kalbos, kiltų keistas įspūdis: dažnai gali pasirodyti, kad jis tauškia nežinia ką. Nei loginio ryšio, nei nuoseklumo. Ką tik pasakė viena, o po trijų sakinių – prieštaravimas, ir taip iki begalybės. Iš tiesų tai turi gilią prasmę. Juk jeigu kalboje yra logikos, net pačios beprotiškiausios, tuomet reikia įtempti mąstymą, kad galėtum tą logiką sekti. Jeigu lyderis kalba nežinia ką, valios įtempti nereikia. Jus ir nori atpratinti naudotis valia. Sąmonė pagauna tik kažkokius gabalus ir jūs nepastebite absurdiškumo. Jeigu taip yra – jūs įkliuvote, jūs tapote sektos nariu.

Pridėkite prie to prastą mitybą, nepakankamą miegą. „Dievo Motinos centre“ („Bogorodničyj centr“), kaip sako jo buvę nariai, galima miegoti tik dvi tris valandas per parą ir tai turi būti „jautrus miegas“, nes kai žmogus užmiega, jis tampa atviras „energetiniams vampyrams“. Todėl kas valandą reikia nubusti ir sukalbėti tam tikrą maldą. Dieta ypatingai griežta, beveik nuolatinis pasninkas. Bet kuriam žmogui, kuris miegos dvi tris savaites po tris valandas per parą, prasidės vizijos. Žmogus tampa labai jautrus įtaigai, su juo lengva dirbti.

Žmonės laikomi sektoje naudojantis indukuotomis fobijomis arba įkyriomis baimėmis. Daugelis turi įgimtų fobijų: kažkas iracionaliai bijo pelių, kažkas – aukščio, kažkas – vorų. Išvaduoti žmogų nuo tokios fobijos pakankamai sunku. Sektantams įteigiama iracionali fobija išeiti iš grupės: jau žengėte į teisingą kelią, bet jeigu iš jo iškrypsite, atsitiks kažkas baisaus jums patiems, jūsų artimiesiems, visai žmonijai. Todėl žmonės paniškai bijo išeiti iš sektos. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesni ryšiai nutraukti, pinigai ir butas atiduoti sektai, pasirodo, kad eiti nėra kur. Profesija ir darbas prarastas, draugų nėra – kurgi besugrįši? Žmogus tampa profesionalus sektantas. Kuo daugiau atiduota sektai, tuo stipriau žmogus jos laikosi: kuo daugiau vertybių, energijos, ištikimybės, gyvenimo metų atiduota sektai, tuo sunkiau iš ten išeiti.

8. Sektos įkūrėjo asmenybė

Štai dar vienas charakteringas momentas. Remiantis konkrečių sektų medžiaga, galima matyti, kad praktiškai paskui kiekvieną jų tįsta ilgas prievartos, teisės pažeidimų ir pačių sunkiausių nusikaltimų šleifas. Tame nėra nieko nuostabaus: tai būdinga kiekvienai sistemai, kurioje tikslas pateisina priemones.

„Kadangi visos totalitarinės sektos mano, kad tikslas pateisina priemones, visos jos iškelia savo interesus aukščiau įstatymo. Joms visoms būdinga „dviguba moralė“ ir „dvigubas standartas“. Jeigu jų nariai įsitikinę, kad jų užsibrėžtas tikslas „šventas“ ir „teisingas“ (tiksliau būtų pasakyti: jeigu jų nariams įsakyta laikyti užsibrėžtą tikslą „šventu“ ir „teisingu“ – A. D.), jie gali nedvejodami sumeluoti, pavogti, suklaidinti žmogų, bandyti kontroliuoti savo draugų sąmonę ir, galiausiai, apšmeižti pareigūnus ir visuomenės veikėjus, kurie jiems priešinasi, netgi fiziškai pašalinti jiems nepageidaujamą žmogų (arba asmenų grupę). Iš esmės tai panašios į mafiją struktūros, kurias kausto geležinė drausmė ir nepriekaištaujamas savo vadovybės klausymas.“[7]

Taigi su didele tikimybe galime teigti, kad totalitarinis sektantizmas susijęs su nusikalstamumu. Tačiau sektantai neigia tokį pareiškimą, sakydami, jog nusikaltimai, kuriuos įvykdė atskiri (nors ir labai aukštas pareigas užimantys) organizacijos nariai, nereiškia, kad visa organizacija yra nusikalstama. Jie remiasi tuo, kad esant daugybei teismo nuosprendžių, smerkiančių vienus ar kitus sektantus, nuosprendžių pačioms sektoms yra palyginus nedaug. Be to, jie pateiks nusikaltimų, kuriuos įvykdė stačiatikiai, katalikai, musulmonai ir kt., pavyzdžius ir pasakys, kad tai žinodami, juk nekalbame apie Stačiatikių Bažnyčios, Katalikų Bažnyčios arba islamo nusikalstamumą.

Atsakydami, turėsime įrodinėti, kaip kiekvienos sektos mokymas skatina nusikaltimų įvykdymą. Tai atrodo gana paprasta, tereikia atversti bet kurį sektantišką raštą arba medžiagą, skirtą „vidaus naudojimui“ ir, kaip sakoma, plaukai pasišiauš. Mums, stačiatikiams, tai akivaizdu, bet pasaulietiškiems žmonėms tokie įrodymai gali nepadaryti įspūdžio, nes sektantai žongliruos išplėštomis iš konteksto citatomis iš Biblijos ir šventųjų tėvų raštų. Kaip sakydavo Liuteris (ir čia mes visiškai jam pritariame), pats šėtonas gali cituoti Bibliją savo naudai. Į visus mūsų prieštaravimus, kad nereikia suprasti vieną ar kitą ištrauką tiesiogiai, sektantai atsakys taip pat apie savo „šventuosius“ raštus.

Todėl tenka ieškoti kitų kriterijų. Pabandykime atsistoti į pasaulietiškųjų religijos istorikų pozicijas, kad pateiktume jiems suprantamą argumentą. Iš tiesų nusikaltimas, kurį įvykdė organizacijos narys, net užimantis labai aukštas pareigas, gali nebūti tipiškas (galiausiai, iš Bažnyčios istorijos žinome, kad ir stačiatikių vyskupai kartais įvykdydavo nusikaltimus). Bet kažin, ar kas prieštaraus, kad didžiausią įtaką organizacijai daro jos įkūrėjas.

Religinės organizacijos įkūrėjo asmenybė daro lemiamą poveikį tolesniam organizacijos egzistavimui. Mažesnę, bet irgi svarbią reikšmę turi pirmoji tiesioginių įkūrėjo mokinių karta, prie kurios susiklosto veikianti organizacinė struktūra. Ir galiausiai, didžiulę reikšmę turi reformatoriai, kuriems pavyksta nukreipti organizaciją arba atskilusią nuo jos dalį į naują raidos kelią. Jų vaidmuo gali prilygti antro įkūrėjo vaidmeniui. [...]

O jeigu religinės organizacijos įkūrėjas serga psichine liga? Jeigu jis maniakas ir žudikas? Jeigu jis – patologiškas garbėtroška ir gobšuolis? Jeigu pirmoji karta po jo – nusikalstama bendrija? Jeigu per dešimt metų po guru mirties daugiau kaip pusė žmonių, kuriuos jis pats paskelbė savo oficialiais įpėdiniais, pateko į kalėjimus už kriminalinius nusikaltimus? Jeigu žmogus, pasiskelbęs esąs pranašas ir didysis krikščionybės reformatorius – seksualinis maniakas ir mažamečių tvirkintojas? Kokios gi bus tokių žmonių sukurtos organizacijos? Organizacijos, kurios laiko savo įkūrėjus geriausiais, tyriausiais ir išmintingiausiais iš visų žmonių, kada nors gyvenusių žemėje, arba – tiesiog dievais? Prisiminkite, kad guru-įkūrėjai paprastai laikomi „šventųjų“ raštų autoriais (arba šaltiniais), kiekvienas jų žodis absoliutus ir negali būti keičiamas.

Tuomet kiekvienos tokios organizacijos nusikalstama istorija yra visiškai „natūrali“. Ši organizacija tiesiog negali būti kitokia. Būtent todėl kiekvienos sektos istorijai yra ypač svarbi jos įkūrėjo asmenybė, todėl pakalbėsime apie juos išsamiau.

9. Klasifikacijos bandymai

Totalitarinių sektų klasifikacija – viena sudėtingiausių temų. Aptarsime įvairius požiūrius į šią iki galo neišsprendžiamą problemą. Deja, nė vienos iš jų negalima pavadinti nei išsamia, nei visiškai adekvačia.

Pavyzdžiui, remiantis plačiausiai taikoma schema, visi naujieji religiniai judėjimai skirstomi į „krikščioniškuosius“ (pavyzdžiui, „Kristaus Bažnyčia“, visarioniečiai, mormonai, „Šeima“, munistai ir t. t.), „Rytų pakraipos“ (pavyzdžiui, krišnaistai, Aum Šinrikyo, „Transcendentinė meditacija“, „Ananda Marga“ ir kt.), „psichologinius-terapinius“ (pavyzdžiui, scientologija, „Laif Spring“ („Life Spring“), „EST“ ir kt.) ir „Nju eidž“ („Naujojo amžiaus“) judėjimą.

Iš karto reikia pabrėžti, kad iš šios schemos paprastai iškrenta toks jau minėtas ankstesniame skyriuje reiškinys kaip „Herbalaif“ tipo komerciniai kultai. Šios kategorijos sektos pasižymi tuo, kad neturi religinio mokymo, bet turi visus išvardintus pagrindinius sektantizmo požymius. Be to, kaip jau buvo sakyta, tam tikra prasme komerciniais kultais galima pavadinti praktiškai visus sektantinius judėjimus, nes jie visų pirma orientuoti į pasipelnymą ir valdžią. Be to, daugelis „naujųjų kultų“ turi dar vieną bruožą, siejantį juos su komerciniais kultais: žemiškos gerovės siekimą, kuris yra tipiškas, pavyzdžiui, scientologijai, „Transcendentinei meditacijai“ ir antroposofinei praktikai, dar vadinamai Valdorfo pedagogika (Waldorfpädagogik).

Silpnoji tokios klasifikacijos savybė yra ta, kad labai nedaug sektų galima sutalpinti į vieną iš šių kategorijų. Tarkime, „klasikine Rytų sekta“ paprastai vadinama Tarptautinė Krišnos Sąmonės Organizacija (International Society for Krishna Consciousness). Bet kuo čia dėti rytai, jeigu bendruomenė buvo įkurta Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai jos įkūrėjas indas Svamis Prabhupada 1966 m. atvyko į Niujorką ir užverbavo kelis ankstyvuosius hipius (arba vėlyvuosius bytnikus), taikydamas jau vakarietiškus metodus ir išvertęs keletą induizmo nuostatų į suprantamą Vakarų kalbą. Tradiciniai indai nelaiko TKSO (ISKCON) narių tikraisiais vaišnavais (t. y. višnuistais), Indijoje TKSO nariams draudžiama įeiti į daugelį tradicinių Krišnos šventyklų.

Arba, pavyzdžiui, mormonų sekta, kuri paprastai priskiriama prie „krikščioniškųjų“, iš tiesų yra gnostinė pagoniška sistema, kita tos pačios grupės sekta – munistai – tikrai rytietiškas šamanizmo, šintoizmo, konfucianizmo ir spiritizmo mišinys, įrėmintas keliais krikščioniškais terminais. Rusijos „pseudo krikščioniškos“ sektos – „Baltoji brolija“ („Beloje bratstvo“) ir visarioniečiai – taip pat yra neopagoniškos sistemos, grindžiamos okultiniu Blavatskajos ir Rerichų mokymu. Tokios „Rytų pakraipos“ sektos kaip jau minėtas krišnaizmas ir „Transcendentinė meditacija“, įsteigtos Amerikoje ir, nepaisant indiškų drabužių, yra pagrįstos vakarietiška popfilosofija bei masine kultūra ir veikia pagal Vakarų rinkodaros principus. Be to, „Transcendentinė meditacija“ ir „Herbalaif“ turi visus charakteringus psichologinių-terapinių kultų požymius. O štai „scientologijos“ sekta, kuri paprastai laikoma būtent tokiu kultu, iš tiesų patyrė supopuliarinto budizmo, gnosticizmo (ir viena, ir kita traktuojama šiuolaikišku pseudoteosofiniu požiūriu) bei okultinių-satanistinių mokymų įtaką. Galiausiai beveik visus naujuosius religinius judėjimus, tiek atsiradusius mūsų šalyje, tiek atkeliavusius iš užsienio, vienokiu ar kitokiu mastu galima priskirti „Nju eidž“ judėjimui, kuris pasižymi eklektizmu, įvairių religinių tradicijų elementų sumaišymu, ekologizmu ir įtemptu apokaliptizmu, kuris paprastai pasireiškia pranašystėmis apie „Žuvų eros“ pabaigą ir naujojo žmogaus, žengiančio į „Vandenio erą“, užgimimą.

Šios klasifikacijos trūkumus lėmė tai, kad ją kūrė sovietiniai tyrėjai, menkai tesusipažinę (o dažnai ir visiškai neišmanantys) su stačiatikių (ir apskritai krikščioniškuoju) mokymu. Todėl dogmatiniai kriterijai čia supainioti ir sektos daugiausiai vertinamos pagal tai, kokios jos nori atrodyti, o ne pagal jų tikrąją esmę.

Be to, ne visose totalitarinėse sektose dominuoja religinis arba pseudoreliginis elementas. Be jau minėtų komercinių kultų, egzistuoja pedagoginės sektos, pavyzdžiui:

- „pedagogo-novatoriaus“ M. Ščetinino sekta,

- Žano Gavero „Juniver“ („Univers“),

- Stolbuno ir Strelcovos sekta (ją galima priskirti prie pseudomedicininių sektų),

- valeologijos „tėvo“ Tolgato Akbaševo sekta „Pedagogika gyvenimo evoliucija“ (ankstesnis pavadinimas „Sibiro lopšys“) („Pedagogika evoliucija žizni“, „Kolybel Sibiri“);

„psichologinės“, rengiančios begalinius mokamus seminarus, pavyzdžiui:

- „Landmarko švietimas“ („Landmark Education“) (buvęs Vernerio Erhardo (Werner Ehrhard) „EST“),

- N. Kozlovo „Sinton“,

- Bilo Rydlerio (Bill Riedler) „Tarptautiniai santykių centrai“ („Global Relationship Centers“) (vad. „Violetiniai“),

- Luizos Hey (Louise Hay, „Hay House“) ir kitų „pozityvaus mąstymo“ atstovų seminarai;

pseudomedicininės arba žiniuonių – pavyzdžiui, įvairių žiniuonių ir ekstrasensų suburtos „paramos grupės“, jau minėta Stolbuno ir Strelcovos sekta ir kt.;

ir galiausiai, politinės – radikaliosios „vadistinės“ grupės, pavyzdžiui:

- „Raudonosios brigados“ („Brigade Rosse“),

- „Juodosios panteros“ („Black Panther Party“),

- „Rusų Tautinė Vienybė“ („Russkoje Nacionalnoje Jedinstvo“, RNJ),

- kai kurios „Atminties“ („Pamiat“) atšakos,

- dimisijos generolo Petrovo „Į Dievo vienvaldystę“ („K Bogoderžaviju“),

- „Vilkolakis“ („Werwolf“),

- „Baltasis lotosas“ („Belyj lotos“),

- įvairios ekstremistinės islamistų grupės ir daugelis kitų.

Daugelis šių sektų turi tam tikrų religinių elementų (arba daugelis vienos ar kitos sektos narių turi religinę sąmonę), taigi vėl sugrįžtame prie to paties: neįmanoma tiksliai apibrėžti religinio ir nereliginio prado santykio sektų klasifikacijoje. Tarkime, „K Bogoderžaviju“ arba „Univers“, jau nekalbant apie pagoniškas grupes, veikiausiai laiko save religinėmis organizacijomis. O pseudoinduistinė „Transcendentinė meditacija“, siūlanti savo pasekėjams nesibaigiančius seminarus, griežtai atsisako pripažinti religinį savo organizacijos pobūdį. Arba kodėl tradiciškai nagrinėjame scientologiją kaip religinę arba pseudoreliginę sektą, nors jos niekas, išskyrus sektų gynėjus, nelaiko religine? O Munas prieš keletą metų paskelbė, kad „religinė jo judėjimo fazė“ pasibaigė ir dabar būtina pereiti prie visuomeninės-politinės veiklos. Ar turime tikėti jo žodžiais? Yra dar sudėtingesnių atvejų: pavyzdžiui, sekta „Naujasis Akropolis“ („New Acropolis“), pagarsėjusi jos siūlomais seminarais ir paskaitomis. Savo legaliu pavidalu „Naujasis Akropolis“ prisistato kaip „klasikinė filosofijos mokykla“ ir nieko daugiau. Tačiau egzistuoja ir vidinė, dešinioji, sukarinta okultinės pakraipos sekta, kaip skelbia žiniasklaida, susijusi su tarptautiniu nusikalstamumu. Tai ir yra „Naujojo Akropolio“ centras, o „filosofijos mokyklos“ ir seminarų eilės klausytojai tėra sektos vidaus elito verbuojama medžiaga.

Rengdami šį kursą pamėginome sukurti daugiau teologiškai orientuotą klasifikaciją, kurioje visos totalitarinės sektos skirstomos į dvi grupes, sąlyginai pavadintas „gnostinėmis“ ir „katarsinėmis“. Pirmoji orientuoja adeptus į tam tikrų išganingų žinių įgijimą, o antroji – į išganymą nešančią aktyvią veiklą.

Pirmasis sektantas-gnostikas buvo pats šėtonas, kuris pokalbyje su Ieva taikė tipiškus sektantų verbavimo metodus. Matome apgaulę verbavimo metu: „Ar tikrai Dievas pasakė: Nevalgykite nuo visų sodo medžių?“ ir melagingą pažadą: „Nemirsite! Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga“ (Pr 3, 1-5). Pagrindinis žodis čia – „pažinimas“. Tai „gnostinių“ sektų charakteristika – jos žada pažinimą, kurį įgijus galima tapti „kaip dievai“ ir išsiversti be paties Dievo.

Turėdamas šių žinių, žmogus įgaus milžiniškas jėgas, kurias taikydamas galės manipuliuoti arba šalia esančiais žmonėmis, arba vyriausybe, arba Dangaus Jėgomis, arba pačiu Dievu, bet dažniausiai – ir vienais, ir kitais, ir trečiais.

Prie tokių sektų priskiriama, pavyzdžiui, scientologija, „Herbalaif“, mormonai, „ivanoviečiai“, teosofinės, antroposofinės ir rerichistinės grupės.

„Katarsinės“ sektos taip pat pretenduoja į išganymą savomis jėgomis. Jos mano, kad galima išsigelbėti, praktikuojant tam tikras dorybes, savybes arba pratybas. Jų manymu „Bažnyčioje“ nėra vietos silpniems ir paliegusiems nusidėjėliams: ją turi sudaryti tik tyri ir stiprūs. Be abejo, reikia pažymėti, kad „tyrumas ir stiprybė“ čia suvokiama labai savotiškai ir tikrai skiriasi nuo Stačiatikių Bažnyčios suvokimo.

Pirmoji istorijoje „katarsinė sekta“ – II amžiaus montanistų sekta. Frigietis Montanas, pasipiktinęs papročių gedimu Bažnyčioje, pasiūlė sukurti savo bažnyčią – tyrų, stiprių žmonių bažnyčią, nenusidėjėlių, išrinktųjų sektą. Jis teigė, kad žmoniški bjaurumai neverti būti Bažnyčioje, o išsigelbės tik išrinktieji. Paprastai tokios sektos turi stiprią apokaliptinę potekstę: mes išsigelbėsime, išgyvensime iki pasaulio pabaigos ir pergyvensime ją. Kodėl vyksta pasaulio pabaiga – kiekviena sekta turi savo variantą, bet svarbiausia čia – išrinktumas. Šioje kategorijoje pirmasis buvo Liuciferis, savo puikybėje pamanęs, kad turėdamas didžiulę jėgą, gali puikiausiai išsiversti be Dievo. Prie šios grupės priskiriamos tokios sektos kaip „Kristaus bažnyčia“ („Church of Christ“), jehovistai, neocharizmatikai, įvairūs Rytų mokymai, siūlantys meditacijos praktikas, „Dievo Motinos centras“ ir kt.

Be abejo, reikia atminti, kad abi grupės kyla iš šėtono ir todėl bet kuri totalitarinė sekta, nepaisant to, ar ji praktikuoja atvirą satanizmą, ar ne, iš esmės yra satanistinė – ne ta prasme, kad jos nariai atvirai garbina blogį (nors dažnai būna ir taip), o ta, kad iš žmonių giminės priešo, kuris nekentė Bažnyčios dar iki visa ko pradžios, kyla bet kokia puikybė, klasta, apgaulė ir atskyrimas.

Tačiau sunku surasti sektą, kuri 100 procentų priklausytų vienai iš šių kategorijų. Dažnai būna, kad jos mokyme ir praktikoje yra abu šie požymiai: tarkime, kad įgytum išganingų žinių, turi būti stiprus ir tyras, arba priešingai, tik įgijęs šių žinių žmogus gali tapti tyras ir stiprus. Todėl tektų klasifikuoti pagal tai, kuris šių principų dominuoja, o nustatyti jų tikslų santykį yra pakankamai sudėtinga. Taigi ir ši klasifikacija pasirodė esanti neveiksminga.

Bet kurios klasifikacijos sudėtingumas yra tas, kas iš esmės visos šiuolaikinės totalitarinės sektos yra vieno okultinio medžio šakos, tiksliau – lyg vienos gigantiškos nuodingos amebos čiuptuvai. Esant tokiai jų kaitai ir eklektizmui neįmanoma sukurti vienareikšmės klasifikacijos. Be to, šioje knygoje nagrinėsime ir analizuosime daugiausia religines ir pseudoreligines totalitarines sektas, arba, tiksliau sakant, sektas, veikiančias religijos srityje arba bent kiek ją liečiančias. Kitų tipų totalitarinės sektos bus minimos tik tuomet, jeigu tai bus reikalinga geresniam pagrindinės medžiagos suvokimui.

Nepaisant to, kad darbo eigoje būtų patogiau atlikti tyrimą, sugrupuosime analizuojamas sektas pagal tam tikrus bendrus požymius. Tarkime, jeigu krišnaizmo, „Transcendentinės meditacijos“ ir aibės kitų sektų negalima vadinti „rytietiškomis“, tai jas drąsiai galima priskirti pseudorytietiškų organizacijų kategorijai (šiuo atveju pseudoinduistinių). Pavyzdžiui, „Kristaus bažnyčią“, „Vietines bažnyčias“ („The Local Churches“), „Šeimą“ ir keletą kitų sektų su tam tikru pritempimu galima išskirti į pseudobiblinių (arba pseudokrikščioniškų) sektų bloką. Be abejonės, priešdėlis „pseudo“ abiem atvejais yra lemiamas. Pagal analogiją su postmodernizmu – svarbiausiu kultūriniu fenomenu tos postkrikščioniškos civilizacijos, kurioje šiandien egzistuoja mūsų Bažnyčia – šias sektas taip pat galima pavadinti „postinduistinėmis“ ir „postbiblinėmis“.

Mormonus ir jehovistus sugrupuosime pagal amžiaus požymį, o mūsų šalies totalitarines sektas (dėl pastebimos bendros postsovietinės dominantės) – pagal geografinį. Galiausiai, scientologija ir munizmas – pernelyg eklektiškos sistemos, kad jas apskritai galima būtų klasifikuoti, – bus išskirtos į atskirą bloką kaip pokarinės sektos – jos yra šaltojo karo, kovos su komunizmu, specialiųjų tarnybų konfrontacijos epochos, kurią taip puikiai atspindėjo ir parodijavo tuometinė popkultūra, kūriniai.

Savo apžvalgą baigsime skirsniu apie „Naujojo amžiaus“ judėjimą.


[1] Lifton R. J., Thought Reform and the Psychology of Totalism. p. 5.

[2] Ši informacija paskelbta „Info-Cult“ Interneto tinklalapyje.

[3] Pavyzdžiui, F. W. Haak, Th. Gandow, J. Ogord.

[4] Bhaktivinoda Thakur, Shri Harimana Chintamani. Bombay, p. 2. (Didžiosios ir mažosios raidės kaip originale).

[5] Gimęs Rusijos imperijoje, populiarus XX amžiaus pradžios dekadentų tarpe. Nuo trečiojo dešimtmečio gyveno emigracijoje, apsuptas dievinusių jį adeptų. Mirė po Antrojo pasaulinio karo netoli Paryžiaus.

[6] 1995-1996 m. jis buvo platinamas Internete.


[7] Dvorkin A. L., Dešimt klausimų įkyriam nepažįstamajam arba Vadovas tiems, kurie nenori būti užverbuoti. Мaskva, 1995, p. 9.

Susiję

Skaitiniai 7123312594984308261

Rašyti komentarą

  1. Džo Habardas po velnių2018-08-03 08:21

    Straipsnis tarsi laiko mašina atkeliavęs iš samizdatų, kooperatyvų ir metalinių kioskų eros.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Alfred Naujocks2018-08-09 15:00

      ...ir kokia nuostabi ta era buvo...

      Panaikinti
  2. Dvorkino knygos ištrauka apie sektantizmo požymius - geras priešnuodis sekuliarizuotai liberalistinei šiuolaikinei katalikybei, praradusiai kontūrus ir besiginančiai nuo dar krikščionišką tikėjimą išlaikiusių tikinčiųjų. Modernistinė katalikybė, vengdama konkrečiai įvardyti tikėjimo tiesas, prarado sąsajas su metafiziniu pasauliu, nebeatpažįsta mistinio matmens, gina nebe Dievo teises, bet žmogaus, tuo pasmerkdama patį žmogų pražūčiai. Tipiškas tokios gynybos pavyzdys - M. Kundroto str. "Prieš fanatizmą - fanatizmu" alke.lt.

    Prof. A. Dvorkinas - vienas iš rimčiausių sektų tyrinėtojų, jo knyga "Totalitarinių sektų apžvalga" teigiamai vertinama mokslininkų, cituojama disertacijose ir moksliniuose straipsniuose.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Hm P.P. su V.R. turi sektantizmo bruozu ir tuo didziuojasi...:) Konkreciai P.P. teigia, kad visi neultrakonservatyvus yra pasmerkti nelietuviai ir V.R. yra neklystantis mesijas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sektantizmas yra savo iškreiptą primityvų galvos smegenų liberazmo sukurptą karikatūrą pateikti kaip tikrovę ir ja grįsti savo "argumentaciją". ;)

      Panaikinti
  4. "9. Tavo grupė – tai elitas. Likusi žmonijos dalis sunkiai serga ir yra visiškai pasimetusi: juk ji nebendradarbiauja su grupe ir neleidžia jai savęs gelbėti." - na, ir kuo ne liberastinis "elitas" versus "nieko nesuprantantys retrogradaj/tamsolei/talibaj"? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Akivaizdu, kad autorius pats nėra visiškai objektyvius - bet apskritai, pats straipsnis vertas skaitymo. Čia pateikta medžiaga (ypač apie verbavimą) itin aktuali, atsižvelgiant į dabartinį paiko jaunimėlo zombifikavimą ir verbavimą - tik labiau į ideologines, o ne religines sektas. Beje, ukrainiečiai atliko labai įdomų eksperimentą apie zombinimą (https://zombi.kanalukraina.tv/#rec981810 - kas rusiškai supranta), kur labai išsamiai parodyta, kaip žmogelį galima "apdoroti" iki tokio laipsnio, kad jis baltą vadintų juoda - ir tai padeda suprasti, iš kur atsiranda fruktelių, rimtu veidu postringaujančių, kad iškrypimas yra normalu, kad lytis yra "socialinis konstruktas" ir t.t. ir pan. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne tik straipsnį verta perskaityti, bet ir visą knygą, ypač šiandien, kai įpiršta mintis, kad nebėra jokio skirtumo tarp religijų ir kad visi meldžiasi vienam ir tam pačiam Dievui. Kai iškrypimas ir nuodėmė tampa norma, tuomet mažai kas beskiria tiesą nuo melo ir viskas tampa melu.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item