Vytautas Radžvilas. Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

propatria.lt nuotrauka  Viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę Gerb. p. Rasa, Šis viešas kreipimasis būtent į Jus iš dalie...

propatria.lt nuotrauka 
Viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę

Gerb. p. Rasa,

Šis viešas kreipimasis būtent į Jus iš dalies yra atsitiktinumas. Jis yra tik proga iškelti tiesiog ore tvyrantį klausimą, kuris galėjo būt skirtas ir kam nors kitam. Pavyzdžiui, gerb. p. A. Audzevičiūtei-Daubarienei – jautraus teksto apie liūdną iškirstų Raudondvario medžių likimą autorei. 

Tačiau pasitaikė dar dėkingesnė proga: Jūsų paskelbta informacija apie UAB „Lords LB“ rengiamą „diskusiją“ dėl Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio ir bažnyčios likimo – šitaip sau leisiu trumpai nusakyti šios iš tikrųjų seniai baigtos (juk viskas jau nuspręsta) „diskusijos“ esmę.

Medžiai Raudondvaryje jau iškirsti, todėl rašyti apie tai jau vėloka ir kreipimasis nuskambėtų kiek abstraktokai. Šį ansamblį galbūt dar galima išgelbėti – tai ir tapo paskata kreiptis į Jus su pradžioje iškeltu ir visiems visuomenininkams skirtu klausimu: ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Nuoširdžiai nesuprantu ir todėl klausiu: nejaugi Jūs tikrai tikite, kad būrelio net ir drąsiausių bei labiausiai pasišventusių žmonių pastangomis įmanoma sustabdyti tuos, kurie dėl pelno nedvejodami nušluotų nuo žemės paviršiaus ne tik šį ansamblį, bet ir visą Lietuvą, ir kurie nukreips prieš Jus savo milijonų, už juos nupirktos valdininkijos, teisėsaugos ir valdomos žiniasklaidos teikiamą smegenų plovimo ir viešosios nuomones formavimo galią? Nejaugi galima tikėtis, kad įmanoma tik geranoriškai kalbantis ir apeliuojant į protą bei sąžinę paveikti tuos, kurie – tegul tai nuskambės beveik šventvagiškai – nesvyruodami viešnamiu ar lošimo namais paverstų net Katedrą (kur gi ne, tokia gera vieta pačiame sostinės centre!) ir kurie supranta tik vieną – jėgos kalbą? Akivaizdu, kad ir šį kartą jie rimtai kalbėtis net neketina. Juk naivu manyti, kad ir ši „diskusija“ yra kas nors daugiau, nei iš anksto surežisuotas spektaklis, kurio tikroji paskirtis – sukurti regimybę, kad visuomenei buvo sudarytos galimybės pasisakyti svarstomu klausimu ir šitaip įteisinti jau seniai priimtą spendimą. Neatsitiktinai ji vyksta pačiame vidurvasaryje, atostogų meto įkarštyje, kai net fiziškai sunku surinkti nors kiek gausesnį ansamblio gynėjų būrį. O galiausiai net jeigu toks būrys kaip nors paskirtą dieną susirinktų ir „diskusijoje“ dalyvautų iškiliausi paveldo specialistai – ar kas nors pasikeistų, net jeigu jie išsakytų svariausius ir neatremiamus argumentus? Puikiai prisimename, kuo baigėsi panašios „diskusijos“ ir „pasitarimai“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo ir politinio įprasminimo. Dar iškalbingesnis ir labiau pamokomas pavyzdys – kadaise vykusios diskusijos dėl aukštojo mokslo reformos. Vadinamojo „krepšelinio“ studijų finansavimo modelio kritikai išsakė tvirtus ir net triuškinančius argumentus, bet ne tik nebuvo išgirsti, o tapo net atvirų patyčių taikiniais. Tokiomis sąlygomis jų argumentai ir negalėjo būti išgirsti, nes „diskusijos“ vyko tik „dėl paukščiuko“ ir buvo organizuotos tik tam, kad būtų „demokratiškai“ legitimuotos vien bankams ir aukštųjų mokyklų nekilnojamo turto besigviešiančioms grupuotėms naudingos pertvarkos. Šias istorijas primenu tik tam, kad būtų akivaizdu: dar nuo sovietmečio laikų nomenklatūrinės biurokratijos ištobulintas pseudodiskusijų scenarijus kartojasi vėl, tad ar verta tęsti šį beviltišką žaidimą užuot ieškojus naujų ir veiksmingesnių pasipriešinimo formų?

Esate aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio dalyvė. Jeigu teisingai suprantu, tai – ne politinis sambūris. Visiškai neabejoju, kad demokratinėje ir civilizuotoje valstybėje tokie sambūriai būtų veiksmingi ir galėtų daug nuveikti „gesindami gaisrus“ – apgindami pavienius paveldo objektus, kuriems dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių iškyla pavojus būti sunaikintiems. Tačiau ar tai įmanoma Lietuvoje, kurioje gamtos ir paveldo vertybių naikinimas yra sisteminė problema, nes jis faktiškai yra paverstas aiškia ideologija – neoliberalizmu – grindžiama valstybine politika? Argi ne šios politikos išraiška yra užmačios iš pagrindų sugriauti visą neblogai veikusią paveldo apsaugos institucijų sistemą ir sąmoningai „dereguliuoti“ šią sritį, kad būtų galima netrukdomai ją „optimizuoti“ jau ne kartą išmėgintu būdu? Komerciškai panaudojami ir galintys tapti pasipelnijimo šaltiniu paveldo objektai bus išgrobstyti, kiti – negailestingai sunaikinti. Ar iš tiesų yra pagrindo viltis, kad šitokią galingų ir įtakingų užsakovų inicijuojamą buldozerinę „reformą“ pavyks sustabdyti kelių, keliolikos ar ne keliasdešimties aktyvių visuomenininkų surengtais piketėliais prie Kultūros ministerijos?

Būsiu visiškai atviras: tokiose akcijose niekada nedalyvausiu. Ir ne todėl, kad esu abejingas ar nenorėčiau, o todėl, kad tai beprasmiška ir net žalinga. Žvelgiant nuotraukose į Misijonierių ansamblį gynusių žmonių grupeles, stovinčias su plakatais prie teismo pastato, kyla prieštaringos mintys. Viena vertus, žavi šių žmonių drąsa. Tačiau jų vaizdas gyvai iliustruoja, į kokį užburtą ratą pateko ir jame beviltiškai sukasi „depolitizavęsi“ mūsų pilietininkai ir visuomenininkai. Nesiekdami sisteminių pokyčių, jie nesulaukia ir niekada nesulauks platesnės bendrapiliečių paramos. Tiesa, kad didelė visuomenės dalis yra abejinga vykstančiam mūsų gamtos ir kultūros paveldo niokojimui. Tačiau netrūksta ir susirūpinusių bei galinčių ir norinčių jį ginti. Aktyviai įsitraukti į kovą jiems neleidžia pagrįstas ir teisėtas klausimas: kodėl jau tris dešimtmečius nesugebama atsisakyti neveiksmingų kovos būdų ir formų? Kodėl susibūrus į mažas grupeles vis „gesinami gaisrai“ ir kas trukdo pakelti šią kovą į kokybiškai naują ir aukštesnį politinį lygmenį buriantis į platų sąjūdinio tipo sambūrį, įstengiantį kelti ir sutelktomis pastangomis spręsti ne tik aplinkos ir kultūros paveldo išsaugojimo, bet visas sistemines lietuvių tautą ir valstybę galinčias pražudyti problemas?

O kol tokie klausimai nekeliami ir nesvarstomi, Lietuvos gamtos ir kultūros vertybės praradinėjamos – išskyrus retus sėkmės atvejus – viena po kitos, pralaimint lokalius mūšius dėl vieno ar kito objekto išsaugojimo. Tokie pralaimėjimai skaudūs ir pavojingi dvejopai: ne tik amžiams prarandama vertelgų pagrobta arba sunaikinta vertybė, bet ir patiriami didžiuliai moraliai ir psichologiniai nuostoliai.  Sunkiai kovojant kartais tenka pralaimėti – tai neišvengiama. Tačiau nesibaigianti nesėkmių nelygioje kovoje virtinė yra visai kas kita – pakerta valią ir žlugdo pasipriešinimo  dvasią. Auga nusivylimas ir retėja besipriešinančių gretos. Didelė ir tokių nesibaigiančių pralaimėjimų politinė kaina: nuolatos pro savo langus matydami mažas protestuotojų grupeles arba „diskutuodami“ su jomis uždaruose kabinetuose, arogantiški politikai ir valdininkai tik dar aiškiau suvokia jų bejėgiškumą ir tvirčiau patiki savo visagalybe, todėl dar labiau įžūlėja.

Galiu patikinti, kad matančių šį užburtą ratą ir todėl neskubančių padėti yra daug. Ir juos stabdo paprastas klausimas, lengvai virstantis ir nemalonia abejone dėl tikrųjų tokios padrikos kovos motyvų ir net jos organizatorių nuoširdumo. Matant iš anksto bejėgiškas iniciatyvas ir pastangas, anksčiau ar vėliau turi iškilti nemalonus klausimas: ar daugybę metų rengiantys akivaizdžiai neveiksmingas protesto akcijas ir atkakliai nenorintys jų atsisakyti bei ieškoti efektyvesnių veikimo formų jų organizatoriai yra tik politiškai naivūs, ar vis dėlto jiems svarbiau susikurti ir palaikyti kovotojų įvaizdį, negu pasiekti konkrečių ir apčiuopiamų laimėjimų, kurie didintų pasitikėjimą savimi ir stiprintų visuomenės pasipriešinimo dvasią?

Rašau tai manydamas, kad prieita kryžkelė, kai būtina sąmoningai apsispręsti: ginant Lietuvos aplinkos ir kultūros paveldą toliau eiti senuoju ir, deja, tik į dar didesnę aklavietę vedančiu keliu, ar vis dėlto kitomis aplinkybėmis ir kiek kitomis formomis padaryti tai, kas pavyko 1988 m. – telktis į tikrai platų, politiškai sąmoningą ne tik paveldo, bet ir pačios Lietuvos išsaugojimo sąjūdį.

Šis Jums asmeniškai adresuotas viešas kreipimasis iš tikrųjų skirtas visiems mums, kurie norime, kad Lietuva išliktų. Prašau jį suprasti kaip geranorišką kvietimą atvirai ir sąžiningai diskusijai apie mūsų kartos atsakomybę tautos ir valstybės ateičiai. O klausimas „Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?“ turėtų tapti tokios diskusijos išeities tašku ir jos kelrode gaire.

Su nuoširdžia pagarba ir linkėdamas sėkmės
Vytautas Radžvilas


Susiję

Vytautas Radžvilas 4777039346655964836

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-07-30 12:28

    Tautovatnikas tapo pasyvios agresijos prisotintas trolis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Autonomiškas2018-07-30 14:03

      Na jau, na jau. Euroteisuolis mat atsirado.

      Panaikinti
    2. Kaipgi mes apsieisime be liberalvatinių vėmalų dozės po kiekvienu straipsniu? :D

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-07-30 13:33

    Suniokotas Misionierių ansamblis, išdarkyta Lukiškių aikštė, neleista pastatyti Vyčio paminklo, dabar kėsinamasi į Domininkonų vienuolyno ansamblį... Kas sekantis? Kas dar Lietuvoje turi atsitikti, kad sureaguotų bent keli tūkstančiai tautiečių? Ar jau mes beviltiškai esame žuvę, gyvename užsimerkę ir užsikimšę ausis? Į mitingus dėl gimtosios kalbos, dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo susirinko tik keli šimtai senų arba pagyvenusių žmonių... Nusvyra rankos, nes matai aplink nesusigaudančius, abejingus veidus viskam kas aplinkui vyksta, arba sočius ir patenkintus esamu gyvenimu.
    Kad sutelkti minias žmonių reikia tribūnos - turėti radio, televizijos bent trumputę laidelę, per kurią būtų galima žmones šviesti, agituoti ir kviesti. Tačiau visi priėjimai yra užblokuoti. Žmonėms pateikiamas šlamštas ir visuomenė tuo šlamštu metai iš metų minta. Todėl toks ir lygis.
    LRT jokių esminių pasikeitimų neįvyko ir neįvyks. Reikia pareikalauti Seimo narių, kad padėtų visuomenės išlaikomame kanale - LRT atsirasti televizijos laidai, prilygstančiai Sąjūdžio laikų "Atgimimo bangai". Tai būtų labai svarbu prieš kitų metų ateinančius rinkimus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kodėl mes turime prašyti Seimo narių, mes turime reikalauti iš jų ginti Lietuvos vertybes, nes kam tada juos rinkome? Reikia visiems Seimo nariams išsiųsti reikalavimą ir pažiūrėti, kurie iš jų atsisakys - apie tokius visais įmanomais būdais paskelbti ir tokių ateityje nerinkti. Jau darosi koktu nuo tų "naujųjų lietuvių", laikas parodyti jiems jų vietą, jeigu yra tamsuoliai vertelgos. Mums tokių naujųjų lietuvių nereikia. Šalin iš Lietuvos, kartu su vatnikais!

      Panaikinti
    2. Kodėl mes turime prašyti Seimo narių, mes turime reikalauti iš jų ginti Lietuvos vertybes, nes kam tada juos rinkome? Reikia visiems Seimo nariams išsiųsti reikalavimą ir pažiūrėti, kurie iš jų atsisakys - apie tokius visais įmanomais būdais paskelbti ir tokių ateityje nerinkti. Jau darosi koktu nuo tų "naujųjų lietuvių", laikas parodyti jiems jų vietą, jeigu yra tamsuoliai vertelgos. Mums tokių naujųjų lietuvių nereikia. Šalin iš Lietuvos, kartu su vatnikais!

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-07-30 18:10

      Palaikau Leonorą, tačiau visus mūsų reikalavimus valdžiagyviai pakabins ant vinies tualete. Jie įsiklausys į tautos balsą tik tada, kai ims jos bijoti.
      Vienas iš pirmųjų uždavinių - ATIMTI UŽGROBTĄ LTR! Pagrindinis žodis šiame sakinyje -ATIMTI, nes gražiuoju jie LTR iš savo nasrų nepaleis. Žodio "atimti" prasmės laukas yra tam tikras veiksmas ir tikslo įgyvendinimas, o tai reiškia sugrąžinti visuomenei tai, kas juridiškai jai priklauso. Juk 1988 metais "Sąjųdis" irgi nuo to prasidėjo.

      Panaikinti
    4. LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS2018-07-30 19:15

      Būtent.
      At(si)imti užgrobtą LRT iš banditų gaujos ir tik tada Sąjūdis bus tikras.
      Sąjūdis iki pergalės!

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-07-30 14:19

    Ir iš kur toks sutvėrimas, kaip Anonimiškas 2018-07-30 12:28, atsiranda ? Pasirodo būti paprasčiausiai žmogumi sudėtinga. Kažkokia biologinė rūšis, išvaizda panaši į žmogų, būtinai turi išvemti bjaurią nesąmonę ir dar ant gerbiamo profesoriaus. Apgailėtina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-07-30 17:19

      Tokie sutvėrimai, kaip Anonimiškas 12:28 yra suinteresuotų jėgų troliai. Jų tikslas - "O gal gi kas nors užkibs ant jų meškerės kabliuko?".

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-07-30 17:22

    Vytautai, neprasidėkite su Kalinauskaitėmis. Čia yra jos partnerių verslas, o jūs naiviai galvojate, kad ji už kažką kovoja. Ji tokia pati kovotoja, kaip ir Rūtelė iš televizoriaus. Savo nuomonės nereiškimas Garliavos atveju ir skubus nuomonės pareiškimas šiuo atveju jums pliusų nepriduoda. Laikykite komentarą draugiška kritika.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Jei Kalinauskaitei nereik patarimo, tai mums visiems' pamąstyti verta. Tikrai aišku, kad maži piketėliai yra tik džiaugsmas valdininkams - atseit tos problemos rūpi tik mažumai...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2018-07-30 21:12

    Radžvilas nepažįsta žmonių, matyt, ir nežino, kokį darbą dabar dirba jo laiško adresatė. O ji laužia procentą Puteikiui. kuris jau seniausiai nieko bendra nebeturi su jokia paveldosauga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ta Kalinauskaitė, nors ir formaliai yra (ir tai su išlygomis) V. Radžvilo straipsnio adresatas, bet juk tekstas iš esmės - ne apie ją ir ne visai jai (ką autorius atviru tekstu ir sako). Ir net ne visai apie paveldosaugą. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-07-31 10:52

      Jei ne apie ją ir ne apie paveldosaugą, tai juo labiau šią chebrą reikia apeiti ratu ir jos neminėti.

      Panaikinti
  7. R. Kalinauskaitės atsakymas: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/rasos-kalinauskaites-atsakymas-prof.-v.-radzvilui-arba-ir-diskusijomis-gali

    AtsakytiPanaikinti
  8. riteriška) jėga dar ilgai tebus nieko nereiškiančiu priedėliu kunigaikščiams ar grafams. Net 1861 metais, kai Rusijos caras pasirašys baudžiavos panaikinimo manifestą, Lietuvos valstiečiai tik daugiau nei po dviejų metų nepavykusių sukilimų bandymų išsikovos sąlygišką laisvę. Jų troškimas atsikvėpti nuo priespaudos bus toks didelis, jog streikai išplis po visą kraštą. Istorinėje arenoje pasirodys Leninas,- jo gajos ir vešliai sudygusios gyventojų širdyse idėjos taps veiksmo išdava.
    Visų panašių vergiškos psichologijos formavimosi priežasčių būtina ieškoti iš visais istorijos laikais egzistavusio atsinešimo į paprastą žmogų,- čia jis – nieko nereiškianti esybė, vergas be žodžio ir be teisės šalia aukuro, laužo ar kryžiaus. Sibiro tremtyse ir kalėjimuose jie ypač apsinuogino. Svetimtaučiai apie lietuvius sakydavo: tylūs, ramūs ir geri žmonės. Šiose specifinėse sąlygose lietuviškas nuolankumas, klusnumas autoritetui tiko it kotas kirviui, ką galima būtų įvardinti kaip teisės pažeidėjų kontingentą. Neturėdami ambicijų, kaip asmenybės, lietuviai tiesiog nuolankiai vergavo. Jautresnis, gamtos išauklėtas ūkininkas šioje neteisybių akivaizdoje net išprotėdavęs. Kuo lietuvis pasižymėjo, - tai darbštumu. Lyg naivūs vaikai jie darbu pelnėsi duoną ir aplinkinių prielankumą tik dėl nudirbamų darbų skaičiaus. Paprasčiausiai malonu šnekėtis su naivuoliu arba, kaip A.Škėma aprašo, šventas relikvijas paverčiančiu bufonada patriotu (tarsi senutės laidotuves taip jau būtina paversti patriotinėmis eitynėmis).
    Nors J.Laucė galiausiai pavaizduoja išdrąsėjusį Norkų kalėjime, santykiuose su milicininkais, jis neįtikina šio paveikslo realumu: neleidžia įtikėti nesąmone, ko niekad nebūva ir apskritai negali būti, bent kiek užkliuvus čekistams ar kalėjimo prižiūrėtojams. Kabinetinė kūryba, nesusipažinus su vaizduojamojo gyvenimo autentika – falšas. Galų gale, neleidžia įtikėti teigiamu herojumi ir tai, jog būtis nacionalinėje sąmonėje bei savimonėje įspaudė neišdildomą žymę, kuri visa nuogybe išryškės nacionalinės savimonės degradacijoje – išdidumo stokoje. Aš nekalbu apie kankinio poza atstovaujantį Lietuvai žmogų, - tai visuotinas reiškinys, anapus pasaulio valstybių sienų. Mano manymu ir žinojimu, kiek istorinė medžiaga teikia peno, jis pasirodė 1918 metais, kai bus tikima viskuo, bet ne savimi, bus laukiama kažkieno leidimo gyventi nepriklausomai, o ne gyvenant nepriklausomai ir būti nepriklausomu.
    Šiuo atveju prisimintinas vasario 16-ios Lietuvos Tarybos paskelbtasis nepriklausomos, demokratiniais pamatais sutvarkytos Lietuvos valstybės statusas su sostine Vilniuje, Aktas. Dar veik metus vokiečių okupacinė valdžia ignoravo Lietuvos Tarybą, trukdė jai imtis realaus valstybės kūrimo darbo. Tik nesėkmes Vakarų fronte bei revoliucinių nuotaikų gajumas šalyje privertė Vokietiją pakeisti požiūrį į okupuotus kraštus. 1918 m. spalį Vokietijos kancleris M.Badenietis patvirtina Vokietijos poziciją Lietuvos atžvilgiu, pripažindamas ją kaip nepriklausomą valstybę, kurios vyriausybei perduodamas Lietuvos administravimas. Tačiau sudaryta lapkričio 4 d. Laikinoji Lietuvos vyriausybė neskubėjo imtis krašto administravimo. Kodėl? O gi todėl, kad 1918 m. lapkričio 14 d. paskelbtoji pirmosios Lietuvos vyriausybės deklaracija buvo pernelyg nepanaši į rimtą valstybės ryžtą, buvo greičiau optimistinė, naivaus žaidybinio pobūdžio valstybės režisūra, ir kilusi ne iš sąmoningo noro būti nepriklausomais, o greičiau todėl, jog lapkričio 13 d. Tarybų Rusija anuliavo Bresto sutartį ir visas teritorines nuolaidas Vokietijai. Nebūtų anksčiau paminėto fakto, vargu ar šiandien prisieitų kankintis prie šitokių nemalonių apmąstymų apie tautą.

    tad baikite tusciai svaigti,-jus mire su atgimimu

    AtsakytiPanaikinti
  9. Pagal "jų" taisykles žaisime, kol nedemaskuosime, kas gi tokie "jie" yra, ir kokiais metodais veikia. Priešą įveikti įmanoma tik jį pažinus.Tik tada pirmaisiais buvę, taps paskutiniais. Ir nedera pradėti viešai veikti nesuderinus tarpusavyje veiksmų. Tai savęs išdavystė.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item