Vysk. Jonas Kauneckas. Atsivertimas

propatria.lt nuotrauka   Koks dalykas žmogui gyvenime pats svarbiausias? Atsiversti, nuolat keistis, darytis vis geresniu, šventesniu. ...

propatria.lt nuotrauka 
Koks dalykas žmogui gyvenime pats svarbiausias? Atsiversti, nuolat keistis, darytis vis geresniu, šventesniu. Nesikeisdamas žmogus išliktų kaip gimęs kūdikis, primityvus, nieko neišmokęs, tiesiog beraštis...

Bet ar lengva keistis? Esminiai organizmo pasikeitimai neįmanomi. Dar pranašas Jeremijas pastebėjo: „Ar gali juodukas pakeisti savo odos spalvą arba leopardas savo dėmes?“ (Jer 13,23)

Bet žmogus labai daug keičiasi. Juk iš prigimties, nemokėdami rašto, visi išmokstame. Net imame svetimomis kalbomis kalbėti.

Žinoma, ne visada vienodai lengva žmogui keistis. Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje jau daug sunkiau išmokti svetimų kalbų.

Šv. Raštas, Dievo mokymas kalba ne apie tokį keitimąsi. Dievas kalba tik apie patį svarbiausią žmogaus pasikeitimą – atsivertimą. Kokia prasme tai suprantama? Atsivertimas pagal Dievo mokymą – tai atsisakymas blogio, siekimas vis šventesnių dalykų. Pranašai ir pats Jėzus nenustoja raginti atsisakyti nuodėmių ir stabų. Tai yra pats pagrindinis Dievo reikalavimas mums, žmonėms. 

Todėl šiandien Evangelijoje ir girdime: kai Jėzus išsiuntė mokinius skelbti jo mokymo, jie pirmiausia ragino visus atsiversti. Ir šv. apaštalas Paulius antrame skaitinyje šiandien šaukia, kad visi turime keistis, tapti šventais ir nekaltais.

Gerai žinome, kad pats Jėzus Kristus, apaštalai ir pranašai, reikalaudami atsivertimo, dažnai sulaukdavo pasipriešinimo. Jonas Krikštytojas buvo Erodo nužudytas už reikalavimą atsisakyti nuodėmės. Ir šiandien girdime pirmame skaitinyje kaip žydų karalius nori išvaryti pranašą Amosą, reikalaujantį atsiversti. Žinome, kad dėl to žydai ir žudė pranašus.

Kodėl? Atsivertimas taip pat sunkus, kaip ir bet koks pasikeitimas. Pasenęs garsusis religijos filosofas Romanas Gvardinis prieš pat mirtį pareiškė: „Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo aiškiau jaučia, kad svarbiausius gyvenimo dalykus sunkiausia įvykdyti“. O pranašas Jeremijas prikiša: „Jūs negalite atsiversti, jei esate įpratę prie blogio“ (Jer 13,23). Įprotis dažnai kankina žmogų. Atrodytų, kad tai tik vyresnių žmonių problema. Bet ir jauniems nelengva pakeisti gyvenimo kryptį. Pavyzdžiui, kai kurie dabar gyvendami nesusituokę sako, kad dabar tokia mada. Kitaip nė neįmanoma.

Jei būtų neįmanoma, nei Jėzus nereikalautų atsiversti, nei apaštalai.

Tad ko labiausiai reikia, norint atsiversti? Tikėjimo.

Štai kodėl apaštalai mokė visų pirma tikėjimo. Tikėjimas duoda jėgų žmogui atsiversti. Be tikėjimo atsivertimas tėra tik bandymas, nesėkmingas bandymas. Taigi, tiek tu, žmogau, atsiversi, kiek tiki. Todėl ir Jėzus sako: „Visa galima tikinčiam“. Dar daugiau, jis aiškina, kad tikėjimas gali ir kalnus kilnoti. Tik tokiame nepajudinamame tikėjime įmanomas tikras atsivertimas. Toks tikėjimas reiškia visišką atsidavimą Dievo meilei. Bet kai žmogus visiškai atsiduoda Dievo meilei, daugiau pajunta ir priešiškas jėgas, kurios nori sugriauti jo tikėjimą. Tai velnio veikimas. Jis dažnai gundo abejoti Dievu, Jo meile. Svarbiausia turėti tikrą Dievo meilės supratimą.

Vienas mistikas kartą klausia mokinių, koks žmonių teisingiausias supratimas apie Dievą. Jie atsako: „Turime mylėti Dievą labiau už viską“. Mokytojas papurtė galvą: „Tai nepilnas supratimas, ne visai teisingas. Turime tvirtai tikėti: Dievas mus myli“. Toks tikėjimas viską pakeičia. Kodėl? Tikra mūsų meilė Dievui įmanoma tik kaip atsakas į Dievo meilę. Džiaugsmingiausia Dievo mums paskelbta žinia: „Žmogau, tu esi begalinio Dievo be galo mylimas, nežiūrint visų tavo klaidų ir suklupimų“. 

Dievas savo Šv. Rašte nenustoja kalbėti kiekvienam žmogui: „Žinau tavo vargą, tavo kovas, tavo abejones, tavo silpnumą ir tavo ligas; žinau tavo baimes, tavo silpnybes, bet niekada nenustoju tavęs mylėti Kiekvieną akimirką, kiekvienoje padėtyje, kiekvienoje klaidoje myliu tave. Myliu tave, kai tu nuoširdžiai meldiesi, ar esi išsiblaškęs. Myliu tave, kai tu uolus ir abejingas, kai tu ištikimas ir neištikimas. Myliu tave visose tavo silpnybėse ir klaidose. Stoviu kaip elgeta prieš tavo širdį, aš, Viešpats ir laukiu, kad tu atsilieptum. Tavo abejonės, tavo pasitikėjimo trukumai mane taip žeidžia. 

Tik patikėjęs mano meile, tu tučtuojau atsiversi iš savo klaidų. Tas „tučtuojau“ niekad nenustoja skambėti visose Šv. Rašto pašaukimų istorijose. Todėl šv. Teresėlė ir sako: „Nelauk iki rytdienos, kad pradėtum darytis šventu“. Dar daugiau: jei tiki Dievo meile, negali laukti nė sekundės. Tokia begalinė Dievo meilės jėga keičianti žmogų. Toks tikėjimas daro neįmanomus dalykus. Tokiame tikėjime susijungia Dievo ir žmogaus bendras veikimas. Nuo atsiliepimo į Dievo meilę labiausiai priklauso atsivertimas. Blogis gali gyventi tik Dievo nemylinčiuose žmonėse. Hadsonas Teiloras (Hudson Taylor) pasakoja apie savo atsivertimą. Tapęs tikinčiu, pajutau be galo aiškų Dievo balsą: „Keliausi Kinijon skelbti mano mokslo“. Tas Dievo paliepimas buvo toks aiškus, toks tvirtas, kad tučtuojau nubėgau pas savo kleboną prašyti knygų apie Kiniją. Kai klebonas paklausė: „Kam tau reikia?“ atsakiau: „Dievas mane siunčia Kinijon“. – „Kaip tu galvoji ten nuvykti?“ – Atsakiau: „Nežinau kaip, gal kaip tie 12 apaštalų be duonos, be krepšio, be pinigų. Juk viskuo Dievas pasirūpins!“ Susijaudinęs klebonas uždėjo man ant peties ranką: „Jaunuoli, kai būsi kiek vyresnis, būsi ir protingesnis. Taip galvoti buvo galima tik tada, kai pats Viešpats žemėje vaikščiojo, tik ne dabar“.

Vyresniu tapau, bet išmintingesniu nė kiek. Išvykau nieko neturėdamas, tikėdamas Viešpačiu, Jo šaukiamas. Ir manau, kad jo žodžiai galioja visiems laikams. Taip Hadsonas Teiloras tapo pirmuoju misijų steigėju Kinijoje.

Štai tokio tikėjimo, tokios Dievo meilės reikia ir mums visiems.

Bet reikia atsiversti ir Tėvynės meilei. Kai taip neseniai minėjome mūsų Valstybės dieną, prisimenu ir atsivertimus Tėvynės meilei. Garsusis mūsų himno kūrėjas Vincas Kudirka, studijuodamas lenkiškai, lietuvių kalba beveik visai nesidomėjo. Bet, kai kartą išgirdo, kad lietuviai, net nepaisydami caro žandarų persekiojimų, iš meilės savo kalbai ėmė leisti lietuvišką laikraštį, jam tiesiog širdyje smilktelėjo. O kai gavo „Aušrą“: „Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių,... rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur iki šiol buvai?“

Ir tučtuojau įsijungė į kovą už lietuvybę, ir tai kovai atidavė savo visą sveikatą...

Mums visiems reikia nuolatinio atsivertimo.


Susiję

Religija 9204060045637025929
item