Rasa Čepaitienė: „Greiti pinigai gali negrįžtamai sunaikinti mokslo ir kultūros židinius“

propatria.lt nuotrauka  www.draugas.org Destruktyviai šiuo laiku Lietuvoje veikianti paveldosauginė sistema liudija liūdnus pavyzdž...

propatria.lt nuotrauka 
www.draugas.org

Destruktyviai šiuo laiku Lietuvoje veikianti paveldosauginė sistema liudija liūdnus pavyzdžius, kai godūs investiciniai miesto plėtros projektai tampa akivaizdžia invazija į kultūros paveldo lobyną. Komerciniu buldozeriu važiuojama per iškilius  vertingus sostinės objektus. Apie tai kaip optimizacijos procesai  nusitaikę į patrauklius istorinius pastatus, bando iš ten iškeldinti mokslo ir kultūros organizacijas ir paversti pelningomis verslo įmonėmis kalbamės su kultūros paveldo istorike, profesore, dr. Rasa Čepaitiene.

- Daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblyje, užsimota viešbučiais ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu  užstatyti ir kitą Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Kaip komentuotumėte tokius miesto valdžios sprendimus, kai tiesiogine žodžio prasme taip neatsakingai niokojami miesto autentiškumą ir išskirtinę istorinę vertę reprezentuojantys istoriniai architektūros statiniai?

- Pavyzdžius, kuriuos išvardinote, laikyčiau tik Lietuvos paveldosaugos problemų ledkalnio viršūne. Kadangi kažkada rašiau disertaciją apie paveldo idėją Lietuvoje XX a., galiu pasakyti, kad ši valstybės regulavimo sritis buvo ir iki šiol tebėra viena  labiausiai priklausomų nuo ideologinių vėjų. Jei tarpukariu materialaus paveldo, įskaitant architektūros ir urbanistikos vertybes, jaunai valstybei nelabai reikėjo, nes, išskyrus saują specialistų, tiesiog nelabai buvo kam jo vertes adekvačiai suvokti, be to, tai daugiausia buvo laikoma „svetimu“, kitataučių palikimu; jei sovietmečiu tas „svetimumo“ dėmuo tapo dar ryškesnis, kaip ideologiškai priešišką ir kenksmingą atmetus sakralinį ir aristokratijos palikimą, tai šiandien, vyraujant neoliberaliajai ideologijai, svarbiausi veiksniu tampa greita komercinė nauda. Tad natūralu, kad paveldo objektais linkstama manipuliuoti pirmiausia pragmatiniais sumetimais, išnaudojant jų estetinius, simbolinius ar kitus privalumus, paprastai tariant, jų pagrindu parazituoti. 

Svarbiausia, kad Lietuvoje, deja, taip ir iki šiol nesusiformavo nuostata ir suvokimas, kad paveldas visų pirma yra mūsų visų turtas, kultūrinės savasties ir kolektyvinės tapatybės pamatas. Šio suvokimo neturint jis arba išnaudojamas greitam pelnui ar kitai naudai gauti, arba, jei nesugalvojama, kaip tai būtų galima padaryti, vegetuoja apleistas, būna perdirbamas arba net naikinamas, griaunamas.

- Pastaruoju metu, akivaizdžiai, matyti, kad kultūros, istorijos paveldas atsidūrė neviešų, neskaidrių, korupcinių procesų spąstuose.  Tam tikri faktai iškalbingai leidžia manyti, kad  kai kurie sprendimai priimami aukščiausio rango politikos, valstybės tarnautojų kabinetuose? 

- Taip, Jūsų aukščiau minėti pavyzdžiai rodytų buvus aiškią politinę valią ir asmeninį, ne itin švarų, interesą, padėjusį įžūliai apeiti įstatymus ar pasinaudoti jų spragomis. Tai tik vienas iš daugelio atvejų, kuomet turimi postai leidžia elgtis savavališkai, primetant likusiai visuomenei savo sprendimus. Tačiau už to stovi ir gilesni dalykai – politikų ir atsakingų pareigūnų negebėjimas mąstyti valstybiškai, ilgalaikiais tautos ir visuomenės, o ne vien savo asmeniniais ar partiniais, savos grupuotės, interesais, ką parodė ir daugelį metų egzistavęs MG Baltic susitaistymas su aukštaisiais politikais – sprendimų priėmėjais. Tokį lengvą kompromisą su sąžine paskatina  neoliberalizmo „moralinis kodeksas“ – dora ir teisinga viskas, kas padeda papildyti asmeninę kišenę, o po mūsų nors ir tvanas.

- Sietini ir persipynę vienas  su kitu aukščiausiu politiniu lygiu priimami sprendimai –  bandymas  naikinti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, nes jie įsikūrę patraukliuose Antakalnyje esančiuose Vileišio rūmuose. Arba šiuo laiku pakibęs Damoklo kardas virš Mokslo Akademijos Vrublevskių bibliotekos, kuri įkurdinta Tiškevičių rūmuose? Ką manote apie tokius sprendimus?

- Pastaruoju metu padažnėję aukštųjų valdininkų ir politikų išpuoliai prieš kultūrą (sunku juos vadinti kitaip) vargu ar gali būti atsitiktiniai ar tarpusavyje nekoordinuoti. Jau nesyk teko stebėti analogišką jų veikimo schemą. Pirmiausia į viešumą, suinteresuotoms kultūrininkų ar mokslininkų bendruomenėms, nuleidžiama pakankamai absurdiška ir šokiruojanti, dažniausiai niekaip solidžiau nepagrįsta ir kaštų bei naudos analize neparemta idėja jų institucijas „optimizuoti“ jas panaikinant, sujungiant, prijungiant ar dar kaip nors kitaip sudarkant ir t.t. Po to imituojamas dialogas su šiomis bendruomenėmis, prašant jas esą teikti siūlymus, kurie, kaip greit paaiškėja, gali būti tik kosmetiniai, techniniai, o ne esminiai, išplaukiantys iš realių tų bendruomenių ir institucijų patiriamų problemų. O sulaukus nepaklusimo ar pasipriešinimo pradedama atvirai grąsinti, kas rodo, jog kalbos apie dialogą ir demokratiją iš pat pradžių tebuvo tuščia dūmų uždanga. Antai, paklaustas, kaip vertina lituanistinių institutų atsisakymą jungtis, premjeras S. Skvernelis per radiją yra teigęs, kad „taip jie pasmerkia save finansiniam vegetavimui“, kitaip tariant, pasiuntė nedviprasmišką signalą, kad ankstesni pažadai kelti atlyginimus (kurie, kaip žinome, ir taip yra vieni žemiausių ES) nepaklusniems mokslininkams nebus vykdomi. Tai ne tik nekuria valdančiųjų-valdomųjų tarpusavio pasitikėjimo, bet, priešingai, tampa dirva rastis visokioms, pagrįstoms ir nelabai, sąmokslo teorijoms, iš kurių pagrindinė - kad už šių „pertvarkų“ ir „reformų“ iš tiesų stovi tik developerių godulys vertingam nekilojamam turtui - šių institucijų užimamiems pastatams ar jų komerciškai patraukliai vietai. Tačiau, kita vertus, tai parodo ir platesnį valdžios požiūrį į nacionalinę kultūrą ir jos puoselėtojus. Požiūrį, kurį vėlgi galima kildinti iš jau minėtos neoliberalizmo ideologijos, skelbiančios, kad viskas šiame pasaulyje turi ir privalo būti pirmiausia matuojama pinigais. O kadangi humanitarai ar kiti kultūrininkai dažniausiai tos tiesioginės finansinės naudos valstybei neneša, valdininkams pritrūksta fantazijos suvokti, kad jų kuriama nauda gali būti žymiai gilesnė ir ilgaamžiškesnė, nei vien greitas pinigas. Taip ir bando susikalbėti aklas su kurčiu.

- Pelno didinimas, sąnaudų mažinimas – optimizacijos proceso rezultatas, kuris Lietuvoje įgauna  kitokį veidą. Ciniškai kesinamasi ne tik į  istorijos kultūros paveldą, bet ir į akademinį mokslą. Bandant  visas šias reformas   pateisinti būtinu optimizacijos procesu, manau, nepagalvojama, apie tuos praradimus, kuriuos patiria akademinė bedruomenė.  Universitetų jungimai, paskui save velkantys neskaidrumo šleifą arba sunkiai suvokiami ir tikrai nepateisinami sprendimai, kai po VU Filologijos fakulteto reorganizacijos, nebeliko  savarankiškai veikiančio  A.J. Greimo semiotikos centro, Baltistikos katedros? 

- Veikiausiai turime reikalą su keletu tarpusavyje susipynusių dalykų. Pirma, tai ir atsakingų valdininkų baimė dėl jų pačių ateities, nes, kaip žinia, nuo 2020 m. ženkliai mažės ES finansavimas Lietuvai, prie kurio jau buvo priprasta ir puikiai išmokta dalį jo nepastebimai „įsisavinti“. Tai ir noras pasinaudoti dabartinėmis didesnėmis išmokomis, skirtomis struktūrinėms reformoms, kurios dabar kaip tik dėl to ir bandomos imituoti, o joms besipriešinantys mokslo ir kultūros žmonės tam akivaizdžiai trukdo. Tai, kaip teko girdėti, ir biurokratų siekis tiesiog savo patogumui susimažinti biudžeto asignavimo eilučių, pavyzdžiui, iš keturių lituanistinių institutų paliekant vieną humanitarinį centrą ir t.t. Tai atrodytų pernelyg absurdiškai, jei nebūtų labiausiai tikėtinos tikrosios numatytųjų „pertvarkų“ priežastys. 

Prie jų reikėtų pridurti ir reiškinį, kurį vadinu vidine kolonizacija. Tai iš buvimo Rusijos imperijoje-SSRS paveldėtas valdančiųjų požiūris į pavaldinius, lyg jie būtų kolonizuoti svetimieji, kuriuos galima be sąžinės graužimo išnaudoti, kontroliuoti ir priversti paklusti bet kokia kaina, o ne savos bendruomenės nariai ir bendrapiliečiai, kurių interesus ginti ir gerovę kelti šie politikai ar pareigūnai ir buvo išrinkti ar paskirti. O Jūsų minėti kėsinimosi į lietuvių kultūros ir kalbos sritį atvejai rodytų, kad turime reikalą su savotiška vidine kultūrine kolonizacija, kuomet sava kultūra ir kalba pradedama laikyti žemesne, mažiau perspektyvia ir prastesne lyginant su kitomis, ypač didžiosiomis, kultūromis ir kalbomis, todėl esą reikia jos kaip antrarūšės ir nepakankamai pažangios atsikratyti. Juk, pavyzdžiui, neseniai Vilniaus universitete vykdant Filologijos fakulteto pertvarką buvo sukurti atskiri Anglistikos ir Romanistikos institutai, tačiau Lituanistikos institutui vietos taip ir neatsirado... Nepaisant fakto, kad anglų ar romanų kalbas globaliuoju mastu tiria ir studijuoja daugybė universitetų, o pajėgesnio nei VU lituanistikos centro daugiau niekur pasaulyje nėra... 

Tokios nuostatos tiesiog pribloškia ir kelia klausimą dėl jų kūrėjų piktavališkumo arba nusikalstamo kvailumo, ypač jei šią situaciją palygintume su sovietmečiu, kuomet, nežiūrint ideologinių ribojimų ir partinio spaudimo, VU vadovybė kaip tik stengėsi palaikyti lituanistiką ir stipriai prisidėjo prie lietuvių kalbos tyrimų proveržio. Tuo tarpu šiandien daroma viskas, kad tik būtų grįžtama į laikus, kai lietuvybė ir jos puoselėjimas tebuvo laikomas atsilikusių nevykėlių inteligentėlių užsiėmimu, o iš sakyklų skambėjo mintis, kad Dievas neva nesupranta šitos barbarų kalbos, todėl išsilavinusiam žmogui dera melstis lenkiškai…

Blogiausia, kad visos šitos menamos „reformos“, kurios, beje, be kokių nors pozityvesnių rezultatų tęsiasi jau daugelį metų, gimdo nerimą, stresą, nesąžiningą konkurenciją ir dvigubų standartų taikymą, galiausiai visų nepasitikėjimą visais, kas akademinėje aplinkoje sukūrė itin toksišką, bet kokią realią pažangą iš tiesų stabdančią atmosferą.

- Paveldo objektai  trapiais įstatymais ir nutarimais  vis dar saugomi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, tačiau artimiausiu laiku šios isntitucijos taip pat norima atsisakyti.  Ar protingas tai būtų sprendimas Lietuvai šiuo laiku, kai komercinis buldozeris nusitaikęs į ypatingas istorines vietas? Argi  šios  institucijos veiklos atsisakymas, o jos reglamentinių teisių perdavimas Aplinkos apsaugos ministerijai, neprilygtų galutiniam paveldosauginės sistemos neveiksnumui?

- Tai dar viena atitinkamo „intelektualinio lygio” ir „pagrindimo” „reforma“, įsiliejanti į mano jau minėtų dabartinių radikalių kultūros ir mokslo „pertvarkų” vajaus gretas. „Reformatoriai“ labai mėgsta remtis kitų šalių „gerosiomis praktikomis“, pamiršdami, kad jos ne visuomet pasiteisina kitos kultūrinės terpės ir mentaliteto visuomenėse. Tokia būtų ir siūloma paveldo decentralizacija. Pati idėja puiki, jei tik turėtume reikalą su stipriomis, įtakingomis, stabiliomis, giliai savoje kultūroje įsišaknijosiomis vietos bendruomenėmis, kaip kad, pavyzdžiui, esama paveldo decentralizacijos etalonu laikomoje Didžiojoje Britanijoje. Tačiau šis modelis tiesiogiai neperkeliamas į Lietuvą, kuri nei istoriškai, nei dabar nėra sukūrusi tokių stiprių vietos bendruomenių, apskritai itin stokoja realios savivaldos, kurios kūrimo teisės vietoms bendruomenėms įstatymiškai kaip tik buvo itin apribotos. Juk dabar žmonės neturi galimybės net nušalinti akivaizdžiai blogai dirbančio miestelio seniūno. Tad šis ir kitais lygmenimis matomas valdžios-valdomųjų atskirties principas galioja ir lokaliame lygmenyje. Pagrįstų abejonių kelia ir vieša paslaptimi tapęs savivaldybių tarnautojų polinkis į korupciją, kaip ir paplitęs jų susisaistymas nepotizmo saitais, kuriančiais ne demokratinius, o veikiau neofeodalinius santykius, kurie gimdo baimę, neapsitikėjimą, bejėgiškumą, kas irgi skatina provincijos tuštėjimą. Antai, STT neseniai nustatė, kad vidutiniškai penktadalyje Lietuvos savivaldybių dirba giminystės ryšiais susieti tarnautojai, o kai kuriose iš jų šis skaičius siekia net 30-40 proc. Tai, kaip ir teisėtas klausimas – o iš kur šios savivaldybės ir vietos bendruomenės paims pakankamai lėšų ir aukštos kvalifikacijos paveldosaugos specialistų, galinčių tinkamai pasirūpinti ne tik vietos, bet ir nacionalinio, ar ypač pasaulinio, UNESCO, lygmens gamtos ir kultūros vertybėmis? – verčia labai abejoti šių siūlymų įgyvendinimo sėkme. Veikiausiai tai grėstų visišku paveldosauginės sistemos kolapsu ir atviru korupcijos įsigalėjimu šioje srityje, kuomet paveldo vertybės jau būtų nevaržomai plėšiamos ar perdirbamos pagal jų naujųjų sąvininkų įgeidį. 

- Jau antri metai, kai įsikūrusi visuomeninė organizacija - Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdis. Lietuva yra ratifikavusi Orhuso konvenciją, pagal kurią visuomenė turi teisę gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, tačiau ši teisė dažnai yra ignoruojama. Tai kokiais dar būdais mes galime išsaugoti Lietuvos paveldą nuo godumo apakusių investuotojų ir  neprotingų politinių sprendimų?  

- Lietuvos bėdos gali būti pradėtos sėkmingai spręsti tik atkūrus pilietinę valdžios kontrolę. Taigi reikia siekti, kad ne mes valdžios bijotume, kaip, kad yra dabar, o kad ji bijotų ją išrinkusios ir realios atsakomybės už neveiksnumą, nekompetenciją ar sąmoningus blogus darbus pareikalauti gebančios visuomenės. O to padaryti veikiant pavieniui, kad ir turint pačių geriausių intencijų, kurių neabejoju, turi minėtasis Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdis, kaip ir kitos specializuotos organizacijos, deja, nepavyks, nes nepavyko iki šiol. Todėl būtina šių, kad ir neabejotinai svarbių problemų sprendimą perkelti į aukštesnį – politinį – lygį.

Kol nesuprasime, kad konkrečių kultūros paveldo vertybių, kaip ir lietuvių kalbos, kultūros, kaip ir dabar masiškai kertamų Lietuvos miškų ir k.t. reikalų sprendimas yra tiesiogiai susijęs su pačios Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išlikimo ateityje klausimu, tol trypčiosime vietoje ir tik bejėgiškai verkšlensime. Tad būtina visiems geros valios patriotiškiems žmonėms, įskaitant ryšių su Lietuva nenutraukusius emigrantus, telktis. Telktis atmetus ideologinius ar kitokius skirtumus, asmeninį ar institucinį priešiškumą ir ambicijas. Kad pradėtume kurti naują Sąjūdį, prie kurio galėtume prisidėti kiekvienas pagal savo išgales ir gebėjimus. Taip pašalinant ano - 1990-ųjų Sąjūdžio – nesėkmės priežastis, pasimokius iš jo klaidų. Valdžios kontrolė turi būti protinga, kompetentinga, nuolatinė ir budri, kitaip mes niekada neišsikapanosime iš šio vidinės kolonizacijos liūno, į kurį mus įmurkdė nepriklausomybės pradžioje palikta „sisteminė klaida“ – laiku ir efektyviai neįvykdyta desovietizacija. Tikėtis, kad net ir matydami grėsmingas demografines ir socioekonomines tendencijas valdantieji susimylės ir pakeis lygšiolinį pražūtingą valstybės politikos kursą į orientuotą gerovės valstybės bei egalitarizmo link, būtų pakankamai naivu. Belieka telktis patiems. Tačiau ne tam, kad taptume „naujaisiais gelbėtojais“, tik pakeičiančiais senąjį drakoną, kad galiausiai patys sudrakonėtume, išpampę nuo valdžios teikiamų privilegijų, bet tam, kad kiekvienas pagal savo talentus ir žinias besąlygiškai ir nesavanaudiškai pradėtume tarnauti bendrajam gėriui - savo bendruomenei ir tautai. Kitaip mūsų kaip tautos laukia išnykimas arba kultūriškai ir dvasiškai nuskurdintas vegetavimas.

Kalbino Rasa Kazlaitė.



Susiję

Rasa Čepaitienė 3338329959516645293

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item