Kun. Robertas Urbonavičius. Netikėjimo vaisiai

Patyrinėkit ir pamatysit,

koksai Viešpats geras,

laimė tam žmogui,

kuris jo parama tiki.

(Komunijos antifona)

Šventieji kartodavo, kad Dievą labiau nei mūsų nuodėmės, skaudina mūsų nepasitikėjimas juo. Mat nusidėjus, galima sugrįžti per atgailą ir pelnyti dar didesnių malonių, kaip rodo muitininko Šventykloje, Sūnaus palaidūno ir Gerojo latro pavyzdys. O nepasitikinti širdis yra uždara ir kurčia Dievo malonei. Jei Adomas ir Ieva, užuot slėpęsi nuo Dievo už krūmo, būtų su atgaila ieškoję Jo, ar nebūtų sulaukę atleidimo ?

Šio sekmadienio Evangelijos pasakojimas perteikia mums Jėzaus pralaimėjimą: Tas, kuris išvarinėdavo demonus, gydydavo ligonius, prikeldavo mirusius, savo tėviškėje negali padaryti jokio stebuklo. Kodėl ? Nes Jėzaus gentainiai juo nepasitikėjo ir jo nepriėmė. Viešpaties rankas „surišo“ žmonių priešiškumas ir pasipiktinimas juo. Jie nenorėjo priimti Jėzaus kaip Dievo Sūnaus, nes matė Jame tik Marijos sūnų.

Dar 1968 m. būsimasis popiežius Benediktas XVI, klasika tapusiame veikale „Krikščionybės Įvadas“ pasakojo istoriją apie į kaimą atvykusį cirką. Kuomet kilo gaisras, cirko klounas išbėgo perspėti žmones apie nelaimę, - tačiau visi tik juokėsi iš jų manymu geros vaidybos. Popiežius teigia, kad dažnai taip pasaulis žvelgia į Bažnyčią ir Jos skelbiamą Mokymą. Išties, ir šiomis dienomis Jėzaus žinia dažnai sutinkama su netikėjimu, pašaipa ir pasipiktinimu, bei atviru ar slaptu pasipriešinimu ne tik pasaulyje, bet ir pačios Bažnyčios viduje. Reikalaujama Kristaus Mokymą patobulinti, atnaujinti, pritaikyti, sušiuolaikinti, tarsi jis būtų pasibaigusio galiojimo prekė. Turbūt jau suabejota visomis tikėjimo tiesomis, kokios tik yra Bažnyčios Mokyme, ir tos abejonės skambėjo ir skamba iš lūpų tų, kurie turi šias tiesas aiškinti ir ginti. Šios netikėjimo diktatūros vaisiai regimi: tuščios bažnyčios, tuščios seminarijos, vienuolynai virtę senelių prieglaudomis, ištisų tautų nusigręžimas nuo Kristaus tiesos. 

Pirmame skaitinyje, Viešpats siųsdamas pranašą Ezechielį pas savo tautą, įspėja jį, kad šie jo nepaklausys, bet – „bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“. Tokia yra ir Bažnyčios, bei kiekvieno krikščionio užduotis šiame pasaulyje: skelbti Kristaus Mokymą, nežiūrint, ar jis yra politiškai korektiškas, ar atitinka laikmečio madas. Nors ir nebus klausoma, tačiau bus paskelbta. Viešpats drąsindamas apaštalą Paulių, kartu drąsina ir mus: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“.

Į tave mano akys pakeltos,

kuris dangaus soste sėdi,

kaip žiūri tarnai į dosniąją ranką valdovo. – 

Kaip žiūri tarnaitė į ranką valdovės,

taip mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį Dievą

laukia, kad pasigailėtų.

(atliepiamoji psalmė)