Kun. Gabrielius Satkauskas: „Tebūsiu naudingas įrankis ten, kur labiausiai reikės“

Jono Satkausko nuotr. ateitieszurnalas.lt 2018 m. balandžio 21 d. ateitininkas Gabrielius Satkauskas priėmė kunigystės šventimus iš...

Jono Satkausko nuotr.

2018 m. balandžio 21 d. ateitininkas Gabrielius Satkauskas priėmė kunigystės šventimus iš ateitininkų dvasios tėvo ir Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo rankų. Tai džiaugsmingas įvykis ne tik Vilniaus arkivyskupijai, bet ir visai Ateitininkų federacijai. Ta proga „Ateities“ žurnalas pristato interviu su neseniai savo kunigiškąją kelionę pradėjusiu ir ateitininkijos idealams ištikimu kunigu Gabrieliumi.

- Garbė Jėzui Kristui! Susituokusios poros liudija, kad po santuokos širdis suvirpa, kai yra pavadinami vyru arba žmona. Ar panašiai jaučiasi ir įšventintasis, pirmus kartus pavadintas kunigu?

- Taip, tai neįprasta ir jautru. Kunigystė yra didelė Dievo malonė ir dovana! Esu tarsi molinis indas ir toks likau taip pat po kunigystės šventimų. Dar iki galo nesuvokiu šios dovanos ir turbūt visą gyvenimą bandysiu pažinti kunigystės slėpinį. Širdis ir rankos virpa aukojant šv. Mišias, tarnaujant klausykloje. Matau, kad kai atsiduodu Dievui, Jis gali mane naudoti kaip įrankį liedamas savo malones visiems žmonėms. Trokštu būti geras įrankis. Didelis jaudulys apima matant šią dramą – aš silpnas žmogus, irgi pašauktas šventumui ir ištikimybei Dievui, bet dabar ir Jo pasiuntinys, Jo kunigas.

- Mintimis grįžkime į jūsų jaunystę. Kokioje šeimoje užaugote? Koks buvote vaikystėje?

- Gimiau katalikiškoje lietuvių šeimoje ir augau su dviem jaunesniais broliais. Prieš man gimstant tėvai atsivertė ir atrado gyvąjį Dievą. Augome Vilniuje, gyvenome įvairiose vietose, nestigo išbandymų, bet mano šeimoje labai svarbią vietą užėmė bendra malda. Nuo pat kūdikystės tėvai rodė tikėjimo pavyzdį, mokė maldos ne tik žodžiu, bet ir gyvenimu. Buvau išdykęs moksleivis, labai judrus, domėjausi įvairiomis veiklomis – labai traukė ir sportas, ir menas, taip pat visuomeninė-kūrybinė veikla. Lankiau tiek krepšinį, tiek futbolą, keramiką bei gitaros pamokas. Aktyviai įsitraukiau į moksleivių savivaldų veiklas.

- Kaip formavosi jūsų pašaukimas? Kiek prie kunigystės pašaukimo prisidėjo ateitininkija? O gal kažkoks konkretus žmogus įkvėpė šiam pasirinkimui?

- Vaikystėje pradėjau patarnauti prie Vilniaus arkikatedros altoriaus. Jau tada kartais svarstydavau apie kunigišką pašaukimą. Tačiau paauglystėje pajutau stiprų troškimą būti mediku (chirurgu) – maniau, kad tokiu būdu labiausiai pasitarnausiu žmonėms. Nuo 13 metų pradėjau lankyti Opus Dei jaunimo centrą „Liepkiemis“. Ten naujai sutikau Dievą, pradėjau rimtą tikėjimo kelionę. Dalyvavau vienoje iš piligrimysčių – Romoje vykstančiose Opus Dei jaunimo dienose ir Didžiojo ketvirtadienio vakarą, laikantis senos krikščionių tradicijos, su bičiuliais lankiau senąsias Romos bazilikas. Tuo metu visose bažnyčiose vyko Švč. Sakramento adoracija. Buvau vienuoliktokas. Vienam užsieniečiui kunigui paklausus – ką noriu veikti gyvenime – atsakiau, kad nežinau, kad esu pasimetęs dėl profesinio pašaukimo. Jis pasiūlė maldoje klausti Dievo – ko Jis nori iš manęs? Tą ir padariau. Vienoje iš bazilikų prieš Viešpatį priklaupęs klausiau: „Ko Tu nori?“ Tą akimirką išgyvenau nepakartojamą tikėjimo patirtį. Maldoje išgirdau konkretų Viešpaties kvietimą būti kunigu. O apie ateitininkus sužinojau tik prieš pat seminariją.

- Gyvenimas seminarijoje yra daugiau ar mažiau paslėptas nuo pasauliečių akių, todėl visada įdomu sužinoti, kas vyksta už jos sienų. Ką prisimenate iš studijų seminarijoje laikų? Juk tai nėra tik eilinė aukštoji mokykla, joje vyksta platesnė formacija.

- Prisimenu tuos septynerius metus kaip nepaprastai intensyvų laiką. Turėjau galimybę iš naujo, daug giliau pažinti Bažnyčią, šventąjį mūsų tikėjimą. Pamatyti kunigo gyvenimą iš arti – su visais džiaugsmais ir išbandymais. Filosofinės studijos teikė labai daug džiaugsmo. Vienu metu net buvau susigundęs išeiti į akademines atostogas, kad galėčiau dar daugiau pasisemti išminties meilės (filosofija: gr.: philo – meilė, sophos – išmintis). Buvo labai daug progų susipažinti su įvairiomis organizacijomis, judėjimais, patarnauti jiems. Taip tapau ateitininku. Seminarijoje paaugau kaip žmogus, nes gyvenau įvairių žmonių bendruomenėje, bet labiausiai per tuos metus stiprėjo santykis su Dievu, draugystė su Jėzumi. Seminarija man primena dvylikos apaštalų buvimą su Jėzumi, kai Jis juos ruošė misijai, viešajai veiklai. Štai jau baigiau seminariją ir jaučiuosi kaip tie mokiniai po Sekminių, išsiųsti skelbti Gerąją Naujieną.

- Didelis būrys bičiulių ateitininkų dalyvavo Jūsų šventimuose, tačiau toji diena buvo ilgo pasiruošimo kulminacija. Savo feisbuko paskyroje dalinotės balandžio 17 d. duotos ištikimybės priesaikos nuotraukomis, gal galite plačiau papasakoti apie įsimintiniausius savaitės iki šventimų įvykius?

- Taip, pasiruošimas kunigystei yra išties netrumpas. Bažnyčia tiria ir atpažįsta pašaukimą. Jeigu jis yra vyras, yra įšventinamas kunigu. Likus savaitei iki Šventimų, prie šv. Kazimiero, vyskupo Dariaus Trijonio akivaizdoje daviau Dievui ištikimybės priesaiką ir išpažinau šventąjį katalikų tikėjimą. Celibato priesaiką buvau davęs diakono šventimų išvakarėse. Taip pat prieš šį svarbų žingsnį dalyvavau savaitės trukmės rekolekcijose. Viešpats įvairiais būdais padėjo pasiruošti Šventimams, tad juos pasitikti galėjau tvirtai, su džiaugsmu ir ramybe.

- Kunigystės šventimai suteikiami vyskupo rankų uždėjimu, o apie ką tuo metu galvojote?

- Neatsimenu. Tikriausiai nebuvo pašalinių minčių. Dar prieš Šventimus apmąsčiau apeigų tekstus. Norėjau su kuo didesniu susikaupimu ir sąmoningumu, su visiškai laisva valia dalyvauti sakramento priėmime. Prisimenant tą dieną susidaro tylos, rimties, tvirtumo, aiškumo įspūdis.

- Kaip pasirinkote savo primicijų paveikslėlį ir ką Jums reiškia jame įrašyti Šv. Rašto žodžiai: „Meilė stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6)?

- Kai buvau devintokas, su Opus Dei vykau į Katalonijos kalnus, kur yra atstatyta nepaprasto grožio bažnyčia. Vienoje iš jos koplyčių aptikau Jėzaus kryžių, kuris atėmė žadą, privertė sustoti ir susimąstyti. Įsigijau to kryžiaus nuotrauką, kuri mane lydėjo per visą pasiruošimo kunigystei kelią. Ilgai svarsčiau dėl apaštalo Pauliaus ištraukos iš Laiško efeziečiams: „Visa atnaujinti Kristuje“ (Ef 1, 10). Bet žvelgiant į minėtą kryžių širdyje stipriausiai apsigyveno Giesmių giesmės žodžiai: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos! Juk meilė stipri kaip mirtis“. Kai žiūriu į Jėzų, kuris ant šio kryžiaus yra dar gyvas ir į mus žvelgia, suvokiu, kaip stipriai Jis mus myli – myli taip beprotiškai, kad tai veda net iki mirties, visiško savęs dovanojimo. Ir taip žvelgdamas pats patiriu troškimą save irgi išdovanoti, atiduoti.

- Tradiciškai vestuvių proga yra dovanojami vokeliai su pinigais, o ką Jūs gavote dovanų savo konsekracijos proga?

- Didžiausia dovana buvo patys Šventimai – jaučiau, kaip tai padėjo ne vienam žmogui naujai sutikti Dievą ir Bažnyčią. Tai buvo didelė mūsų visų šventė! Tačiau, kaip primicijinių šv. Mišių pamoksle teigė kun. Vincentas Lizdenis, džiaugsmingas Verbų sekmadienis kažkada baigiasi ir prasideda ėjimas Golgotos link. Šioje kelionėje mane labiausiai džiugina ir stiprina man padovanoti Vilniaus arkikatedros bendruomenės kryžius ir arnotas, dvasios tėvo kun. Domingo įteiktas humerolas, dar vieno kunigo dovanotas rūpintojėlis. Taip pat tie šv. Mišioms skirti „lagaminėliai“ ir kiti kunigiškai tarnystei reikalingi šventi įrankiai, ypač pagaminti su meile, rankų darbo kūriniai. Labai pamėgau ateitininkų dovanotą arnotą, kuris išties kilniu paprastumu papuošia liturgiją ir padeda geriau įžengti į Eucharistijos slėpinį.

- Jūs pamilote Bažnyčią ir paskyrėte Jai savo gyvenimą. Gal galite pasidalinti apie tai, kaip matote Bažnyčią?

- Esu pašauktas mylėti Bažnyčią taip, kaip Kristus ją myli. „Šita paslaptis yra didelė“, – rašo apaštalas Paulius (Ef 5, 32), tad ši meilė teauga. Bažnyčią matau kaip Motiną, taip pat kaip labai didelį ir gražų, gyvą vynmedį, kuris yra pats Kristus. Dažnai stebiuosi, kokie mes visi skirtingi, tačiau kaip stipriai mus suvienija Dievas. Visiškai pasitikiu šventąja Katalikų bažnyčia, jos misija žemėje, nes Bažnyčioje veikia Šventoji Dvasia. Trokštu savo gyvenime ieškoti būdų, kaip galėčiau autentiškiau gyventi savo tikėjimu, kaip galėčiau būti atviresnis Šventosios Dvasios veikimui, kad vykdyčiau ne savo, bet Dievo valią. Tas troškimas apima ir Bažnyčią. Trokštu, kad jos nariai būtų tikresni, gilesni, radikaliau sektų Kristumi, su pasiaukojimu, dideliu uolumu ir tvirta meile kūrybingai skelbtų Evangeliją. Keistų ne Evangeliją, bet save bei pasaulį ir šventu bei apaštališku gyvenimu visa atnaujintų Kristuje.

- Kitą dieną po kunigystės šventimų, Gerojo Ganytojo sekmadienį, pirmą kartą aukojote šv. Mišias savo gimtojoje parapijoje. Pasidalinkite savo įspūdžiais.

- Ilga malda po kryžiumi prieš šv. Mišias, kurią turėjo nutraukti ceremonierius. Šventa tyla tarp maldų. Smilkalų dūmai Viešpačiui ir stiprūs saulės spinduliai per Aukojimą. Karšta pamokslininko homilija. Drebančios rankos. Kartkartėmis atsigręžimas į kleboną ir užklausimai, kaip laikyti rankas. Konsekracijos žodžiai. Nekruvinasis Kristaus Kančios ir Mirties sudabartinimas. Tai sunkiai suvokiama ar paaiškinama. Tai rimta, slėpininga, dieviška. Kvapą atimanti ir nepaprastai jaudinanti šventoji liturgija.

- Gegužės 19 d. Vilniaus akademinės sielovados centras organizavo Sekminių jaunimo dieną: RESTART. Apie Šv. Dvasią. Atrodo, kad Viešpats stipriai prisilietė prie daugelio jaunuolių, kurie dabar su džiaugsmu liudija Jėzų Kristų esant gyvą. Kokius matote Šv. Dvasios vaisius Bažnyčioje ir savo gyvenime? Koks yra Jūsų asmeninis santykis su katalikų charizminiu atsinaujinimu?

- Mano tikėjimas atgimė priėmus Sutvirtinimo sakramentą. Žvelgdamas į praeitį pastebiu daug Šventosios Dvasios vaisių, išsiskleidusių dovanų. Seminarijos metais aktyviai dalyvavau charizmatinėse užtarimo pamaldose, stengiausi pažinti šį judėjimą ir širdimi, ir protu. Šiandien matau jame daug vaisių, bet esu atsargus, nes augant charizmatiniam pamaldumui neretai lygiagrečiai menksta katalikiškumas, išsikreipia sakramentų samprata, ypač Eucharistijos, Atgailos ir Kunigystės. Tad, kaip ateitininkas ir kaip kunigas, jaučiu pareigą lydėti, būti kartu, padėti augti ir likti ištikimybėje tikėjimui. Ne užgniaužti, ne gesinti Dvasią, bet kažkaip padėti jai autentiškai sužydėti neprarandant katalikiškumo.

- Kaip Jūsų kunigystėje ir kasdienybėje atsiskleidžia ateitininkų šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje!“?

- Esu siųstas visiems skelbti Kristaus Evangelijos, atnaujinti ir atgaivinti žmonių sielas sakramentais, vadovauti atnaujinimui tarnaujant bendruomenėms – visa atnaujinti Kristuje yra kunigiško pašaukimo misija. Tai didelė atsakomybė, kuri reikalauja daug išminties. Labai džiaugiuosi, kad ateitininkija iškristalizavo tuos penkis principus, kurie padeda konkrečiai siekti visa ko atnaujinimo Kristuje. Tad siekiu to bandydamas ne užsidaryti zakristijoje, bet aktyviai veikti visuomenėje; ne pasiduodamas dvasingumo tėkmei, bet ieškodamas brangiausių katalikybės perlų; ne eidamas intelektualiniu paviršiumi, bet irdamasis giliau, prie dalykų esmės; ne tiesiog būdamas lietuviu, bet gyvendamas „vardan tos Lietuvos“; ne palaikydamas su žmonėmis formalius santykius, bet siekdamas juose nuoširdumo ir atvirumo.

- Greitai vyks nauji kunigų skyrimai. Ar jaučiate, kad Dievas Jus kviečia būti parapijos kunigu, o gal atlikti kokią kitą misiją?

- Man patinka Dievo valia! Viešpats dovanojo daug talentų, tad ir galimybės įvairios. Tebūsiu naudingu įrankiu ten, kur labiausiai reikės. Paprastai teisingiausias kelias yra sunkiausias, o ir seminaristus bei kunigus Viešpats dažnai siunčia ten, kur šie nenorėtų. „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8).

- Dėkojame Dievui už Jūsų pašaukimą ir atsiliepimą į Jo kvietimą tarnauti Bažnyčiai. Kokiais žodžiais padrąsintumėte jaunuolius, kurie abejoja ir nedrįsta sekti Kristumi?

- Drąsa neatsiranda iš niekur, tai dorybė, kurią reikia ugdytis. Daugybės šventųjų gyvenimai gali būti padrąsinantys pavyzdžiai, tad domėkitės jais. Jie taps jus padrąsinančiais dvasiniais bičiuliais. Įveikite save mažuose dalykuose, nugalėkite iššūkiuose, iš pradžių visai mažuose, o paskui pajusite, kaip skleidžiasi jūsų sielos sparnai, kiek daug laisvės galite įkvėpti ir pažvelgti aukščiau, lipti arčiau Dievo. Tuomet ir baimes bei nerimą kėlę dalykai pasidarys visai mažyčiai. Siekite šventumo, nes tai yra ir visados liks pagrindinis jūsų gyvenimo uždavinys, siekite eidami ne kieno kito, bet savo žingsniu, nes kiekvienam iš jūsų Dievas yra numatęs unikalų kelią. Ir tada, kai sutiksite Kristų kaip anas turtingas jaunuolis, turėsite pakankamai drąsos Juo sekti.

- Popiežius Pranciškus po išrinkimo prašė melstis už Jį. O kokia intencija galėtų melstis už Jus „Ateities“ žurnalo skaitytojai?

- Prašau maldos, kad būčiau ir gailestingas, ir teisingas kunigas. Išmintingas ir tiesoje nepalenkiamas, bet taip pat tarnaujantis su meile. Kad būčiau nuolankus, atsparesnis puikybei.

Susiję

Religija 4851005386287666703

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item