Johnas Watersas. Užuot pasidavę ideologijai, pasirinkime priešintis

www.laisvavisuomene.lt Kartais klausantis pastarųjų pasaulio naujienų kyla pagunda pulti į neviltį. Pats neseniai patyriau tą jausmą ...


Kartais klausantis pastarųjų pasaulio naujienų kyla pagunda pulti į neviltį. Pats neseniai patyriau tą jausmą skaitydamas pranešimą apie konservatyvių pažiūrų komentatorių, kurį JAV Federalinių tyrimų biuras apklausė todėl, kad jis socialiniame tinkle paskelbė trumpą žinutę. Ši žinutė pajuokė Kampaniją už žmogaus teises (toliau – HRC) dėl siekio įtikinti verslininkus matomose vietose pasikabinti vaivorykštines vėliavas, kaip sutikimo su LGBT politine darbotvarke simbolį.

„Tai geras verslas. Būtų gaila, jei jam kas nors nutiktų“, – savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė Šeimos ir žmogaus teisių centro vadovas Austinas Ruse‘as. Nors tai buvo akivaizdi mafijos kalbos stiliaus karikatūra, tačiau, žinoma, kovotojai už socialinį teisingumą pokšto nesuprato. HRC A. Ruse‘ą paskundė teisėsaugai ir vėliau jis sulaukė FTB pareigūno skambučio. Pasisekė, kad pastarasis puikiai žinojo šį pokštą ir viskas tuo pasibaigė.

Vis dėlto A. Ruse‘as atkreipė dėmesį, kad HRC dažnai puola krikščionis, ginančius tradicinę seksualinę moralę. Jis paaiškino: „Tai veikia taip. Vietinis restoranas priklauso katalikui, kuris nepritaria homoseksualų politinei darbotvarkei. Jie pastebi, kad jis lange nėra pasikabinęs vaivorykštės: „Kodėl lange neturi vaivorykštės? Ar tu homofobas? Ar tikrai nori, kad vietos bendruomenė apie tave sužinotų?“. Jau suprantate, kur tai ritasi. Į jį nusitaiko vietiniai peštukai, kurie stengiasi jo gyvenimą paversti apgailėtinu, galbūt pakenkdami ar net sužlugdydami jo verslą“.

Panašūs dalykai plinta tokiu greičiu, kad atrodo tikrai grėsmingai. Šie žmonės ne tik negali pakęsti kitokių nuomonių nei jų politinė darbotvarkė. Jie nenurimsta tol, kol rimtai nepakenkia tam, kas jais abejoja. Valdininkija veikia išvien ir traktuoja juos kaip linksmus pokštininkus.

Dubline pasibaigus LGBT pasididžiavimo mėnesiui (angl. Pride Month), Airijos laikraščiai publikavo policininkų, pozuojančių su nacius pašiepiančiais sadomazochistine apranga vilkinčiais homoseksualais, nuotraukas. Praeitais metais turėjau progą pranešti apie incidentą, kai keli LGBT asmenys socialiniame tinkle grasino man smurtu. Policininkai buvo malonūs, tačiau paaiškino, kad įstatymas dar neprisivijo tokio pobūdžio puldinėjimų. Tuokart jais patikėjau, bet dabar nesu tikras.

A. Ruse‘o patirtis priminė Vaclavo Havelo istoriją iš vieno jo kūrinio (The Power of the Powerless) apie daržovių pardavėją, kuris lange pasikabina šūkį „Pasaulio proletarai, vienykitės!“. V. Havelas mus įtraukia į pardavėjo, kuris šūkį pasikabina iš esmės kaip paklusnumo ženklą, mąstyseną. Šį ženklą galėtume skaityti ir taip: „Aš bijau ir todėl neklausinėdamas paklustu“. Bet tai sugėdintų pardavėją. Šūkis „Pasaulio proletarai, vienykitės!“ tarnauja ir pardavėjo, ir režimo poreikiams patenkinti. Kaip ir vaivorykštiniai lipdukai. Tokiu būdu pakabintas šūkis ar lipdukas tampa ženklu, jog veikiama ideologizuotoje kultūroje. Tai tikroji jo paskirtis.

V. Havelas paaiškina, kad ideologija yra kvazi-metafiziniai klijai, išlaikantys totalitarinę galios sistemą ir bendrininkais paverčiantys visus, kurie iš tikrųjų yra ideologijos aukos. Ideologijos tikslas yra nužmoginti ir priversti žmones savo tapatybes iškeisti į vieną kolektyvinę tapatybę. Ideologijos pagalba sistema pasiekia savo tikslų taip, kad iš išorės nematyti prievartos. Žmogaus pavergimas sistemai tampa nematomas, paslėptas už motyvų ir idealų. Ideologija apsimeta, kad sistemos reikalavimai kyla iš gyvenimo reikalavimų.

Ideologija taip pat siūlo tapatybės, orumo ir moralumo iliuziją, tačiau tuo pačiu „palengvina žmonių atsiskyrimą“ nuo viso to. Taigi, daržovių pardavėjo pademonstruota savisauga yra pavaldi „aklam iš sistemos kylančiam nesąmoningam veikimui“. Pakabindamas šūkį pardavėjas pats bendrininkauja savo pavergime.

V. Havelas aptaria šūkių panoramą, darančią įtaką sovietinės diktatūros kraštovaizdžiui. Tačiau jis aiškiai parodo, kad kalba apie universalias sąlygas. Jo apibūdinamas sindromas turi daug paralelių Vakarų kultūroje, ypač iš politinio korektiškumo kylančiose ideologijose. Šiame kontekste žodis lygybė buvo taip iškreiptas ideologinio imperatyvo, kad nurodo nebe nuoširdų troškimą, jog visi žmonės būtų lygūs, bet signalą, kad tam tikros grupės turėtų reikalauti ir įgyti teises kitų sąskaita. Kai kurie žmonės lygesni už kitus.

V. Havelo teigimu, žmonės gyvena mele ne todėl, kad neturi pasirinkimo, bet todėl, kad dėl kažkokių priežasčių taip gyventi patogu. Žmonės gali susitaikyti su melu, įskaitant melą, kuris juos paverčia mažiau žmonėmis. Jis teigia, kad šis prisitaikymas egzistuoja ir tariamai laisvų Vakarų masinio vartojimo sistemoje, kurioje nenoras dėl dvasinių reikalų ir moralinio integralumo paaukoti materialinių privalumų baigiasi demoralizacija, kurios dėka režimas įgyja savo galią. Vartotojiškos vertybių sistemos suviliotas asmuo, kurio tapatybė ištirpsta ir kuris, V. Havelo žodžiais, „neturi šaknų, neturi atsakomybės niekam kitam, tik savo asmeniniam išgyvenimui“, tampa demoralizuota režimo marionete.

Tačiau nuo individų bendrininkavimo priklausoma melo galia gali būti palaužta, jei individai pasiriks pasipriešinti. Gyvenimas tiesoje reikalauja mažo žingsnio, bet jo galia – milžiniška. Visi, kurie nesivadovauja melu, „iš principo jam prieštarauja ir kelia grėsmę“.

Čia slypi atsakymas visiems, jaučiantiems, kad modernios visuomenės jėgos yra pernelyg stiprios, kad joms galėtų pasipriešinti vienas asmuo. V. Havelas atskleidžia, kad būtent vieno žmogaus veiksmas gali demaskuoti ir pakirsti melą.

Melas yra bandymas nuslopinti tiesą. Jis atsiranda todėl, kad tiesa egzistuoja. Vadinasi, neteisingumo nuojauta visuomet turėtų mus įspėti apie kažko realaus slopinimą. Gyvenimas tiesoje būnant galingo melo akivaizdoje nėra toks rizikingas kaip gali atrodyti; tiesa randa sutarimą su savimi ir yra su niekuo nesupainiojama. Tiesa yra pavojinga režimui, bet kartu ji – pavergtųjų pagalbininkė. Gyvenimas tiesoje reiškia [melo] ardymą, kuris laikui bėgant stiprėja.

Tiesai nereikalingos armijos, ji stiprybę randa represuotųjų troškime gyventi tokį žmogaus gyvenimą, koks turėtų būti gyvenamas. Tai – silpnųjų galia. Nematomas judėjimas, kurį ji gali sukelti, gali virsti politiniu ar socialiniu reiškiniu. Būtent todėl režimas visada persekioja net mažiausius gestus, kurie atrodo kaip siekis gyventi tiesoje. Tam, kad visas melas subyrėtų, užtenka jį tik šiek tiek pralaužti.

Svarbiausia yra ne gesto mastas, bet jo prigimtis. Gestu gali tapti menininko darbe atskleidžiama tiesa ar piliečio pastangos aiškiu ir bekompromisiu būdu išsaugoti žmogaus orumą. V. Havelas rašo: „Paprasčiausiai ištiesinkite savo stuburą ir oriau gyvenkite kaip asmuo“. Tiesos eliksyras nugali melo sluoksnius, kurie galiausiai suyra. Niekas nežino, kuriuo metu ar dėl kokio veiksmo melas galiausiai suirs.

Versta pagal 'Choosing to Refuse'.

Susiję

John Waters 1995989783672309962

Rašyti komentarą

  1. Įdomi antraštė bei turinys. Veikime, tik ne drastiškai, ir laukime. Juk pagal Pranašą, tai ateis kai mažiausiai tikėsimės.

    Pagarbiai,
    Henrikas Miuleris - varantis siaubą kaimynams nuo neatmenamų laikų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item