Audrius Butkevičius: „Ranką Putinui spaudžiantis Trumpas kitoje rankoje laiko peilį“

www.respublika.lt Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas komentuoja Nepriklausom...


Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, saugumo politikos ekspertas ir politikos apžvalgininkas Audrius Butkevičius.

- Po Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimo Helsinkyje JAV prezidento adresu pasipylė kritikos lavina. Netgi buvo kalbama apie Europos bei visų Vakarų civilizacijos „išdavystę“, iki šiol piešiami apokaliptiniai scenarijai, tarsi už langų jau visur važinėtų rusų tankai... Taigi ką konkrečiai D. Trumpas „pardavė“ ar „išdavė“?

- Lygiai prieš savaitę skelbtame interviu išsakiau savo prognozes, jog tai bus šou renginys, nieko bendro neturintis su realių sprendimų priėmimu. Šios prognozės pasitvirtino visu šimtu procentų. Nė viena iš tų baimių, kurios buvo čia skelbiamos - apie galimas D. Trumpo „išdavystes“, Vakarų pasaulio „idealų“ atsisakymus, Krymo „pardavimą“ ar Baltijos valstybių gynybos bei karinių manevrų atsisakymą - nebuvo realizuota. Žinoma, šio susitikimo metu nebuvo nė kalbos ir apie kažkokių Europos interesų „išdavystę“. Greičiau reikėtų kalbėti atvirkščiai. D. Trumpas dar kartą užfiksavo, kad Krymo klausimas lieka ir toliau aštrus, be to, jis elgėsi taip, kaip ir reikia elgtis, susitikus su gatvės banditu: į akis jis jam šypsojosi ir spaudė ranką, o kita ranka laikė peilį. Tai yra, pareikalavo iš visiškai savo pareigas užmiršusių europiečių, NATO narių susitvarkyti karinius finansus, reorganizuoti karines pajėgas ir stiprinti Šiaurės Atlanto aljansą. Maža to, D. Trumpas pareikalavo iš vokiečių pagaliau pabaigti permanentinę išdavystę, kada į akis pučiama migla kalbant apie sankcijas Rusijai ir tuo pačiu metu gelbėjama Rusijos ekonomika, pervedant ten milijardus...

- D. Trumpas ir pats po susitikimo pasakė, kad Rusijos atžvilgiu jis yra griežčiausias Amerikos prezidentas istorijoje. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos?

- Ir jis čia visiškai teisus. Tačiau noriu akcentuoti, kad D. Trumpas iš tikrųjų pradėjo realų pasiruošimą konfliktui. Jis pasako mums visiškai atviru tekstu - kad Jungtinės Valstijos ir Rusija yra pagrindinės branduolinės valstybės pasaulyje, o tai reiškia, kad blogiausia taika yra daug geresnis dalykas, negu pats geriausias karas. Taigi jis pradėjo ieškoti naujų sugyvenimo formų, suvokdamas, kad nuo 1975-ųjų, t.y. nuo praeito Helsinkio pasaulis labai stipriai pasikeitė. 

Manau, mūsų skaitytojams bus įdomi ir mano asmeninė patirtis. 1993-iaisiais aš lankiausi Kinijoje su oficialiu vizitu. Pirmiausia lankiausi jų karo pramonės gamyklose, kuriose tais laikais jie gamino aštuntojo dešimtmečio sovietinę karinę įrangą. Visas Pekinas savo statiniais atrodė kaip Maskvos karikatūra, o mane apsupę lydėdavo 40 sargybinių, aprengtų chaki spalvos vatinukais su prisiūtomis blizgančiomis sagomis... Aš dar turiu tokias nuotraukas. Nuo to laiko iki šios dienos Kinija pasikeitė taip neatpažįstamai, kaip nepasikeitė nė viena pasaulio vieta. Tai lygiai taip pat galioja ir karinei pramonei bei karinėms technologijoms. Kinija šiandien statosi lėktuvnešius, o lėktuvnešis yra strateginis ginklas, skirtas kontroliuoti pasaulio teritorijoms, kurias pati Kinija laikys savomis. Taigi turime dar vieną pasaulinį žaidėją. Į naujų žaidėjų ratą jau veržiasi ir Indija. 

D. Trumpas puikiai supranta, jog su šitomis jėgomis jam teks dorotis ne pasitelkus kokią nors Angelą Merkel ar Emanuelį Macroną, ar Teresą May, kurie iš esmės yra tapę tik regioninėmis galiomis, o jam reikia rimtų sąjungininkų. Ką jis mato Europoje? Girtą, šlitinėjančią, neįgalią ir komišką Junckerio figūrą? Tačiau kartu jis mato kylantį islamo pasaulį ir geriau, negu bet koks kitas Vakarų lyderis supranta, jog pirmiausia teks dorotis su Iranu, taip pat spręsti Sirijos klausimus. Jis supranta, jog Šiaurės Korėja tėra tik simptomas - iš esmės tai yra lojantis Kinijos šuniukas. D. Trumpas, būdamas gabiu derybininku, dabar dėliojasi žaidimą. Štai kodėl jis taip elgiasi su V. Putinu: viena ranka jis jį glosto, o kitoje laiko peilį...

- Nepaisant šių optimistinių pamąstymų, šiandien D. Trumpas tuose pačiuose jo ginamuose Vakaruose keikiamas kur kas daugiau už bet kurį kitą pasaulio lyderį. Kodėl D. Trumpas mums visiems dabar pristatomas, tarsi būtų didžiausias Vakarų civilizacijos priešas?

- Jis iš tikrųjų neapskaičiavo Vakarų medijų išdavystės. Nepasitenkinimą D. Trumpo elgesiu, jo manieromis ir jo santykius su žiniasklaida šios medijos pavertė svarbiausiu atakos objektu, visiškai ignoruodamos faktą, kad jis daro labai reikalingus dalykus. Aš nemanau, kad bent vienas iš šiandien smarkiai lojančių prieš D. Trumpą važiuos į karo veiksmų zoną bent jau kaip karo žurnalistas... Kuomet kiekvienas D. Trumpo taktinis kiksas, kurių būta ir šiame susitikime su V. Putinu, tačiau šie kiksai turi labai toli siekiančius tikslus, paverčiamas pagrindiniu aptarimo objektu. Kai įvairaus plauko politikos apžvalgininkai ir netgi D. Trumpo kai kurie bendražygiai tiek stokoja informacijos, kad pagrindiniu klausimu aptarimui tampa V. Putino ir D. Trumpo „kūno kalba“... Įsivaizduokime tik, iki kokio lygio smuko politologija, kai yra buriama netgi ne iš kavos tirščių, o iš to, kas kokiu kampu stovėjo, kaip ten į ką pasižiūrėjo Melania, kuris ten iš jųdviejų geriau atsakinėjo žurnalistams... Kai visi tokie, net ne antraeiliai, o tik namų šeimininkėms sudominti skirti dalykėliai pakeliami į politinio aptarimo rangą, tai rodo, kad D. Trumpas laimėjo didelę pergalę. Jis paprasčiausiai niekam nesuteikė jokios informacijos ir ruošiasi toliau. 

Kas yra D. Trumpas? Ar mes iš tikrųjų pasiruošę žmogų, uždirbusį milijardus, sugebėjusį pakilti po visų krizių ir bankrotų, pagaliau sugebėjusį tapti JAV prezidentu, laikyti tokiu primityvu, kuris niekuo daugiau nesidomi, tik kaip išreikšti pagarbą pasaulio diktatoriams - kokiam Kimui ar Putinui? Nesuvokiama, kodėl į paviršių nuolat keliami patys primityviausi jo vertinimai, nors to negali būti iš principo, kadangi šis žmogus yra padaręs darbus, kurie tiems vertintojams net nesisapnavo - nuo nulio pakėlęs eilę industrijų, rašęs knygas, laimėjęs sudėtingiausius pasaulyje rinkimus... Visas jo pateikiamas paveikslas yra pasakų lygio, bet mes turime pažvelgti į šaknį. O šaknis yra čia: D. Trumpas labai rimtai ruošiasi globaliam konfliktui.

- Tuo metu vėl pradėjo strigti „Brexit“ procesas Didžiojoje Britanijoje, viešumoje vėl pasirodė netgi buvęs premjeras Tony Blairas, dabar agituojantis už antrąjį „Brexit“ referendumą... Dar prieš metus mūsų laikraštyje prognozavote, kad jokio greito britų atsiskyrimo nuo ES nebus, o šis procesas bus vilkinamas visais įmanomais būdais ir tęsis ne vienerius metus. Panašu, kad ir šios prognozės pildosi?

- Iš tikrųjų tos mūsų prognozės tvirtinasi visu gražumu... Šiaip jau nebūdamas dideliu ES gerbėju, galiu tik pasakyti, jog šiam momentui mums ten reikalingi ir anglai. Mūsų interesas būtų arba turėti visus kartu ir pertvarkyti šitą ES pagal tokį modelį, kad ten būtų vietos tiek britams, tiek mums, arba „Brexit“ reikia daryti kartu su „Litexit“... Visos mūsų pastangos, net nesvarbu, kiek jos gali būti veiksmingos, turi būti nukreiptos į tai, kad žūtbūt išlaikyti britus sąjungoje, išnaudoti jų įtakas mums ginant savo interesus šitų senų maoistinių komunistų valdomoje skylėje, o jeigu išeiti, tai išeiti kartu su jais arba susitvarkyti Europoje. Žinoma, kalbant apie strategiją, prioritetas būtų antrasis veiksmas - mums reikalinga Europa, tačiau ne Grybauskaitės, ne maoistinių komunistų, ne alkoholiko Junckerio, netgi ne bičiulio lenko Donaldo Tusko Europa. Mums reikalinga Europa, kurioje tautoms būtų pakankamai vietos ir tautinių valstybių įtakai taip pat. Už tokią Europą verta pakovoti...

- Šiuo požiūriu yra įdomus Vengrijos kontekstas, dorojantis su naujaisiais iššūkiais. „Vieningoji Europa“ vengrams nepasiūlė, kaip susidoroti su masiniu migrantų antplūdžiu, vengrai vienui vieni ir patys išsprendė šią problemą, o dabar jie logiškai traukiasi ir iš JT susitarimo dėl migracijos, nes jokios tarptautinės organizacijos ar susitarimai niekaip šios problemos nesprendžia. O ką gi darys Europa, kai jau 2050 metais vien tik Afrikoje, pasak mokslininkų, gyventojų skaičius pagausės vienu milijardu? Akivaizdu, kad tas milijardas patrauks tiesiai į Europą, kurioje jau dabar vos sutelpa 550 milijonų žmonių. Kaip sustabdyti šitas mases?

- Štai dabar sėdžiu Liepojoje ir su bičiuliais tik ką aptarinėjome Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Baltijos jūroje nuskandintų cheminio ginklo atsargų problemą. Išvedu čia analogiją: politikai kuo puikiausiai suvokė, kad praeis 50-70 metų ir jų įsakymu nuskandintas cheminis ginklas išsilies mūsų pakrantėse. Lygiai taip pat visi šiandien jau seniai suvokia, kad praeis dar dešimtmetis ir visa Afrika plūstelės į Europą. Problema yra ta, kad visuomenė galvoja, jeigu žmogus yra išrinktas ir jam buvo deleguotos atsakomybės, tai jis tas atsakomybes sąžiningai neš ant savo pečių. Tikrovėje į valstybinius postus dažniausiai išrenkami ar paskiriami žmonės su valkatos mentalitetu ir primityvia kažkada jaunystės metais susigraibyta ideologija. Už to nestovi jokia atsakomybė - nei už save, nei už savo šeimą, nei už savo valstybę... 

Ką reikėtų daryti? Žinoma, atėjo laikas europiečiams grąžinti skolą Afrikai. Reikia koncentruoti dideles pajėgas ir reorganizuoti pačią Afriką, jog išlaikytume jos žmones ten. Tuo pačiu metu reikia ruošti skydą ir durklą tam, kad apgintume Europos kontinentą. Taip, šiuolaikinėje Europoje nematyti nė vieno lyderio, kuris būtų pajėgus tai padaryti. Toks lyderis, kuris prisiimtų atsakomybę ir kuris sustabdytų maurų veržimąsi į Europą, mirtinai reikalingas. Mes nesusiduriame čia su niekuo nauju, palyginus su tuo, kas jau buvo. Mes išgyvename tas pačias krizes, kurias jau ne kartą išgyveno Europa, tik šįkart tokia krizė gali būti mirtina, nes gyventojų masės, atsiradusios penicilino ir vakcinacijų dėka, yra tokios didelės, kad atėjo laikas pamąstyti, kaip jas reguliuoti. Taigi pirmiausia reikia kurti atitinkamas gyvenimo sąlygas pačioje Afrikoje. Kita vertus, gyventojų skaičiaus ribojimo politika Afrikoje turi būti tokia pat griežta, kokia dar neseniai buvo Kinijoje. Kitaip sakant, valgyti gausi tik tuo atveju, jeigu turi ne daugiau kaip 1 vaiką...

- Tuo metu britai pareiškė, jog identifikavo tuos veikėjus, kurie mėgino nunuodyti Skripalius „Novičioku“. Žinoma, tai - rusai. Ar dabar galima tikėti kokios nors netikėtos Rusijos reakcijos?

- Aišku, reakcija bus tradicinė - neigimas. Aš nesu susidūręs su situacija, kai rusai prisipažino dėl panašių veiksmų. Jie nužudė milijonus savų žmonių 1937-aisiais, karo ir pokario metais, bet šiai dienai tai oficialiai visiškai pateisinama ir netgi tuo giriamasi... Ar kas nors girdėjo, kad garsiosios Stalino įsakymu vykdytos žmogžudystės užsienyje, pasitelkiant saugumietį Sudoplatovą ir kitus teroristus, Maskvoje būtų įvardinta kaip nusikaltimai? Nieko panašaus - tuo netgi didžiuojamasi ir Rusijoje apie tai masiniais tiražais leidžiamos knygos. Ar to paties Trockio nužudymas svetimos valstybės teritorijoje ir teroristo Merkadero priglaudimas Tarybų Sąjungoje vos tik šiam išėjus iš kalėjimo, paverčiant jį visaliaudiniu didvyriu, ar yra pasmerktas? Ar ukrainiečių pasipriešinimo lyderių žudynės užsienyje kur nors buvo pasmerktos? Ar buvo bent įvardinti kaip neteisėti masiniai baltagvardiečių, gyvenusių emigracijoje, likvidavimai? Žinoma, ne... 

Britų vertinimai, kas yra atsakingas tiek už Litvinenkos nunuodijimą, tiek už Skripalių nuodijimus, yra visiškai tikslūs ir įrodomi, bet Maskvai tai mažiausiai rūpi. Čia kyla dar vienas klausimas: ką daryti su tokia Rusija, kokia yra šiandien? Dar kartą pasikartosiu: V. Putinui spaudžiantis ranką D. Trumpas, kitoje rankoje laikantis peilį ir verčiantis vokiečius peržiūrėti savo nusikalstamą politiką, yra kaip tik tai, ko reikia. Kartu man tai yra geriausias liudijimas, jog konfliktas vystosi didžiuliu greičiu.

- Šią savaitę įdomų įstatymą priėmė Izraelis, paskelbęs savo šalį „žydų nacionaline valstybe“. Man baisu ir pagalvoti, kokia isterija kiltų, jeigu Lietuvoje kas nors pasiūlytų Lietuvą pavadinti „lietuvių nacionaline valstybe“... Kaip gi mes dabar draugausime su tokiais baisiais nacionalistais, kokie pasirodė esantys žydai?

- Aš apskritai nesu matęs didesnių nacionalistų ir netgi šovinistų, negu žydai. Jie net savo žydus, atvykusius iš buvusios Tarybų Sąjungos teritorijų, laiko antrarūšiais. Izraelyje yra restoranai ir barai, į kuriuos šie buvusios TSRS žydai net neįleidžiami. Aš daugybę kartų ten esu buvęs ir niekaip negaliu nesijuokti, matydamas, kaip nuo vokiškojo nacionalizmo nukentėję žydai yra perėmę šias pažiūras ir jas realizuoja savo pačių valstybėje... O kaip gi mes su jais draugausime? Reikia iš jų pešti naudą. Kadangi Lietuvos valdžioje sėdi potencialūs žydšaudžių ainiai, t.y. žmonės, kurie bet kurią akimirką yra pasiruošę prisiimti šitą kaltę, tai, žinoma, jie nedrįs net amtelėti... Visa ta politika, kurią mums primetė puikiai organizuota Izraelio propaganda, sugebėjusi net Vanagaitę pasiguldyti į lovą, yra mūsų valdžios esybė... Nieko čia nepadarysi.

- ES šią savaitę milžiniška bauda nubaudė amerikietišką „Google“. Turint galvoje D. Trumpo naujai įvestus muitus europiečių mašinoms bei metalams, ar tai nėra reali prekybos karo pradžia?

- Mane, kaip „Google“ programų vartotoją, ši žinia liūdina... Kalbant rimtai, be abejonės, tai yra mūsų stebimo konflikto tąsa. Bet yra ir dar vienas liūdnas dalykas: t.y. ES politikų nesugebėjimas suvokti realijas, kuriose mes šiandien gyvename. Sugebėti paversti Jungtinių Valstijų prezidentą savo priešu tam, kad gintum visiškai neapginamas pozicijas, yra tiesiog idiotizmas. Pradėkime nuo to, kad šiuolaikinė Europa yra amerikiečių Maršalo plano rezultatas, išdava. Klausimas tik toks: kiek laiko Europa dar gali žįsti amerikietišką spenį? Seniai atėjo laikas nuo to atjunkti. Nuo karo pabaigos praėjo 73 metai. Sutikite, 73 metų senelis, vis dar maitinamas motinos pienu, atrodo komiškai ir groteskiškai... Pagaliau, nulipkite, pradėkite tvarkytis patys ir tik tada pradėkite kelti savo ekonomikas ginančius interesus. O ne nuolat reikalaukite tam tikrų lengvatinių pozicijų. Susitvarkykite gynybos klausimus, o ne galvokite, kad ateis geras dėdulė iš Amerikos ir visus čia apgins. 

„Geras dėdulė iš Amerikos“ iki šiol yra Europos (taip pat ir Lietuvos) vienintelė gynybos politika ir strategija. Lietuvoje ištisus 25 metus gynybos ir saugumo politikai vadovauja žmonės, tik taip ir suvokiantys savo gynybos organizavimo klausimus. Ir štai pagaliau atėjo žmogus, kuris vienintelis išdrįso paklausti: o ką daryti su Europos gynyba, jeigu konfliktas iš tikrųjų kils? Jis išdrįso paklausti: už ką turės mirti mūsų vyrai Juodkalnijoje? Šis klausimas visą laiką egzistavo, bet valkatos mentaliteto žmonių, atsidūrusių ES valstybių vadovų postuose, jis buvo nuolat ignoruojamas. Europiečiai vis galvojo, o gal debesys praslinks ir mūsų nekliudys, gal ne per mano kadenciją reikės spręsti šitą problemą. Taigi, vienintelis žmogus, uždavęs klausimą, kuris turi būti visų europiečių galvose, dabar puolamas visais frontais...

Susiję

Užsienio politika 803261396219669594

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-07-31 09:41

    Puikus blaivaus požiūrio į įvykius ir politiką straipsnis

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-07-31 12:22

    Šaunuolis didis Butkevičius.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-07-31 15:42

    labai protini pamąstymai, reikėtu taip mąstyti tiems kurie masiškai puola Trampą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Neturi jie tam reikalingo “prietaiso” mąstymo funkcijai atlikti.

      Panaikinti
  4. O kur ponas Pikc? Kodėl nepagiria teisiųjų, neišbara paklydėlių?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item