Rasa Čepaitienė. „Vienybė težydi” (Birželio sukilimui atminti)

propatria.lt nuotrauka  „Vienybė težydi” – didelėmis baltomis raidėmis-kaladėlėmis šviečia užrašas Vilniuje prie Neries. Paskutiniai hi...

propatria.lt nuotrauka 
„Vienybė težydi” – didelėmis baltomis raidėmis-kaladėlėmis šviečia užrašas Vilniuje prie Neries. Paskutiniai himno žodžiai, lyg malda-užkeikimas-priesakas... Ne šiaip sau, „vardan tos”. Sunkiausiai įvykdomas paliepimas, Kudirkos ir kitų to meto šviesuolių giliausias troškimas. Ko jau ko, o vienybės šioje tautoje šiandien nė su žiburiu neieškok. Veikiau priešingai – apkalbos, išmoningos patyčios, kandi kritika, pagieža, nepasitikėjimas, net neapykanta, gausiai liejama visai nepažįstamiems savo tautiečiams, nesivaržant reiškiama įnirtingai maigant klavišus, rečiau – iš padilbų gyvai.

Kas su mumis negerai? Tiek įpratome kvėpuoti nuodingu oru, kad nė nebejaučiame, kokiame dvasios smoge nuolat gyvename. 

Klasiokė andai pasakojo dirbusi vaikų darželyje, kurio vadovė buvo itin despotiška, visus ant blakstienų vaikščioti vertusi asmenybė. Darbuotojai lengviau atsikvėpė, kai ją pakeitė kita direktorė – maloni, demokratiška, tolerantiška. Tačiau idilė truko neilgai. Nepratę prie tokio švelnaus ir mandagaus elgesio ir įtraukimo į sprendimų priėmimą žmonės pasimetė, veikiai palaikė tai charakterio silpnumu, ilgainiui ėmė irzti, įžvelgti vis daugiau naujosios vadovės trūkumų. Pasipylė skundai, apkalbos, kolektyve įsivyravo chaosas, kuriam suvaldyti prireikė net kelerių metų...

Klausantis šios istorijos į galvą atėjo Larso fon Triero „Manderlėjaus„ vaizdai – išvaduoti vergai nežino, ką daryti su laisve, nemoka ja atsakingai naudotis, galiausiai savanoriškai pasirenka grįžti į nelaisvę...
Šiandien lietuviai yra tobuli individualistai – postmodernistai, mojantys ranka į greitos ir apčiuopiamos naudos nenešančius dalykus, nesuvokiantys, kad kažkam tai gali būti svarbu. Atplėšti nuo Žemės ir praradę ryšį su Dangum, nenuostabu, kad jie lengvai blaškomi globalizacijos vėjų. Neranda sau vietos. Nepajėgia niekur ĮSIŠAKNYTI.

Kas ir kada taip baisiai susargdino šią darbščią ir romią tautą? Kas ją palaužė ir privertė patikėti apie ją skleidžiamu melu? Kad yra NE TOKIA, nepakankamai gera, antrarūšė, turinti labiau pasistengti, kad atitiktų KITŲ nustatytus kriterijus ir normas. Iš tiesų tai niekaip nepajėgianti jų atitikti, kad ir kaip, iš paskutiniųjų, stengtųsi... Priversta apsimetinėti, vaidinti, nesėkmingai įtikinėti, kad yra normali, tokia pat civilizuota ir pažangi, kaip ten, Vakaruose...

Ar didysis atskyrimas įvyko vienus išvežus į Sibirą, o kitus privertus išduoti? Ar dar anksčiau, elitui brendant per upelį? Išduoti savo motinos šypseną, savo vaikystės šviesą, brolius ir draugus, savo namų jaukumą. Savo Lietuvą, kuri po to niekuomet nebebuvo tokia kaip anksčiau. Nors lyg ir taip pat čirpė svirpliai vakaro žolėje ar lygiai taip pat kvepėjo ką tik pamelžtas pienas...

Jie - MES - ir toliau išduodam. Savo mylimuosius, savo vaikus ar tėvus, savo sodo obelis, savo namus. Juos paliekam tikėdamiesi, kad kitur bus geriau. Nebus. Tai tą skausmą, pyktį, bejėgiškumą ir nuoskaudas bandome užtrenkti liedami neapykantą ir tulžį. Kitiems, bet taip pat ir sau. Vieni mokslininkai tai vadina pokolonijiniu resentimentu, kiti laiko ilgalaikėmis kolektyvinių traumų pasekmėmis. Bet ar mums nuo to lengviau? Nežinodami kito vaisto, mes mokame tik bėgti – į užsienį, į alkoholį, į priklausomybes, į atsitiktinius, trumpalaikius santykius... Nuo šeimos, nuo savęs, nuo atsakomybės, nuo galimybės subręsti. Pasveikti.

Tačiau to nepaisydami mūsų šventieji kankiniai ir didvyriai, kurių, žinomų ir nežinomų, mums taip gausiai dovanojo XX amžiaus vidurys, nuolat laiko mus savo delnuose. Maldoje. Kuri vis dar neleidžia nuskęsti Lietuvos plaustui, blaškomam nenumaldomos audros, siaučiančios mūsų širdyse. Golgota ir Išdavystė. Pasipriešinimas ir Kolaboravimas. Partizanas ir Stribas. Elitas ir Runkelis. Pasiliekantysis ir Išbėgėlis. Visai šalia, atskirti tik nematomos ribos. Kodėl taip? Kodėl pasirinkimas toks sunkus ir žeidžiantis? Ar jo išvis esama?

Dar draugė pasidalino savo idėja, kad didžiausi jaunimo emigracijos skatintojai yra... ne, ne skurdas ar pamintas orumas, o ... mokytojai. Nusilakstę per kelis darbus, nuolat pervargę, mokinių ir jų supertėvelių žeminami, švietimo valdininkų nevertinami ir negirdimi, jie savo ugdytiniams skuba įdiegti mintį (nebūtinai žodžiu, gal net labiau savo kūnu spinduliuojama tylia neviltimi), kad šioje šalyje nėra jokių perspektyvų, tad protingiausia bėgti iš čia kuo anksčiau. O mes dar stebimės baisia moksleivių požiūrio į emigraciją statistika, taukšdami apie mokytojų profesijos prestižo pakėlimą nuo dutūkstančiai kažkelintųjų... „Geriausia būtų susprogdinti visus švietimo skyrius,” — daro nelinksmą išvadą mano seniai matyta klasiokė. „O dar geriau būtų tiesiog išsprogdinti Švietimo ir mokslo ministeriją,” – kandžiai atitariu.

O juk, atrodo, trūksta tiek nedaug. Tiesiog visiems pripažinti, kad mokytojas yra Mokytojas ir palikti jį ramybėje, leisti jam dirbti savo darbą. Padėti viskuo, kuo tik įmanoma, kad tik jam, o kartu ir vaikams, mūsų vaikams, būtų geriau.

Ir galbūt tada jiems, ir mums, pavyks. Kartu. Nes vienąsyk jau buvo pavykę tiems baudžiauninkų anūkams, kurių mokiniai ir studentai iš jų sužinojo, ką reiškia Laisvė. Ir nepabijojo ją ginti. TĄ birželį. Ir vėliau – miškuose.

Va čia tai jau tikrai būtų – vardan tos.


Susiję

Rasa Čepaitienė 8066797290057202065

Rašyti komentarą

  1. Įdomus sutapimas - vienas bičiulis muzikologas-pedagogas irgi neseniai sakė, kad ŠMM reikia tik sprogdinti :) O šiaip, straipsnis labai taiklus ir pakylėtas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gal kas žinote, kodėl Santaros suvažiavimas Alantoje vyko kaip tik tą savaitgalį, kai buvo minimas Sukilimas, net užsimenant apie tokį (sprendžiant iš programos? Dėkoju už atsakymą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. // Kas ir kada taip baisiai susargdino šią darbščią ir romią tautą? // ------- Romumas, romi tauta... Nuolankumas. Estų niekas nesusargdino. Nei kolektyvizacija, nei lageriai, nei emigracija.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Straipsnis įdomus ir tikrai turintis gerų minčių, bet pradėti kalbėti apie vienybę, pasitelkiant Neries krantinės Vilniuje pavyzdį, kai visiems žinoma, kad ten visai šalia to užrašo ir pederastų "kastruota vaivorykštė" "šviečia", o toliau tekste atkartojant sovietinės propagandos klišę apie per upelį brendantį Smetoną... Ką aš žinau...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-06-24 15:18

      Šis komentaras gerai iliustruoja straipsnyje keliamą mintį - kritika dėl kritikos, nenorint pasigilinti į esmę, bet siekiant ant kažko kito išlieti savo nepasitenkinimą. Visų pirma, anaiptol ne "visiems žinoma" apie kažkokią vaivorykštinę perėją toje vietoje, be to, ką tai turi bendro su tekste minimu užrašu? Antra, Smetonos su svita bridimas per upelį yra istorinis faktas, o ne vien "sovietinės propagandos klišės" kartojimas...

      Panaikinti
    2. Visų pirma, ne apie perėją, o apie nudažytą krantinę prie Baltojo tilto, o antra - sovietinės propagandinės klišės kartojimas nepaverčia jos istoriniu faktu. Sovietai negalėjo Smetonai atleisti, kad nepavyko pakartoti "legalaus stojimo, patvirtinto Prezidento parašu" farso, kaip Latvijoje ir Estijoje, todėl ir sukurpė "bailio ir išdaviko Smetonos, bėgančio per upelį" propagandinę klišę, kurią, kaip matau, noriai kartojančių vis dar atsiranda. Pasikartosiu, bet raginimas vienybei, mojuojant sovietinės propagandos štampais, nieko vertas.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-06-24 18:11

      Pasikartosiu, bet Jūsų tikėjimas, kad nebrido, neturi nieko bendro su istorine tikrove, nors ja, žinoma, ir pasinaudojo sovietų propagandistai. Bet tai, kad jie tuo įvykiu pasinaudojo, nereiškia, kad jo nebuvo. Faktas, kad valstybės vadovas pasitraukė, per skubėjimą kirsdamas sieną nelegaliai, kad ir kaip šį faktą bevertintume.

      Panaikinti
    4. Nesusišnekam: aš neginčiju paties Smetonos pasitraukimo FAKTO - aš kalbu apie jo PATEIKIMĄ (su panieka) ir INTERPRETACIJĄ (Smetona - bailys ir išdavikas).

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2018-06-25 05:12

      Na laba diena... Kur straipsnyje išskaitėte kokią nors panieką ar Smetonos išvadinimą bailiu?
      Užuot diskutavęs, tiesiog trolinate, tad nebematau prasmės tęsti...

      Panaikinti
  5. Šuo irgi kiekvienąkart kiša galvą pro važiuojančio automobilio langą norėdamas tą svaiginantį laisvės pojūtį patirti. Gavom laisvę ir nežinom kaip ja naudotis - verkia likusieji. O koks medikas ar mokytojas jiems atsakys - velniam man kankintis už žeminančius skatikus Tėvynėje, iš kurios tik tušti fasadai bei lozungai belikę, visą gyvenimą gyventi baimėj ir gauti infarktą ar insultą dar ikipensiniam amžiuj? Problemos sprendimas yra lengvesnis nei kai kuriem atrodo. Tik įdomu, ar tapęs nemadingu pastaruoju metu dėl patriotinių nuotaikų, ar tiesiog žaliava jau baigėsi.
    Autorė rašo - 'Nepajėgia niekur ĮSIŠAKNYTI' didžiosiom raidėm - pajėgia, ir dar kaip. Amerikos, Skandinavijos, Britanijos, Vokietijos lietuvių bendruomenės - gyvena visai kaip tėvynėje - augina vaikus, eina į darbą ir į parduotuvę. Ir įsitraukia o ir yra įtraukiami į bendruomenių gyvenimus labiau negu kad mylimoj Tėvynėj - tiesiog apie visus tuos straipsny suminėtus skaudulius nėra jiems kada mąstyti nes tokio nužmogėjimo vis mažiau tolstant nuo Lietuvos vakarų pusėn.
    Kadangi reikšti susirūpinimą Tėvyne neseniai tapo taip populiaru ir prisiimti atsakomybę vartojant pirmo asmens daugiskaitą musėt, turi reikšti brandą ir išprusimą, tai raginu pamąstyti, ir prieš badant pirštais į direktorius ar į valdžią atsakyti sau į klausimą ar esant situacijai, kai jūsų užpakalis nusileidžia į minėtų nelaimėlių vietas, tikrai žinotumėt receptą kaip atsikratyti to nužmogėjimo? Ar lietuvis pajėgus pats iš savęs spręsti šias problemas, ar dangstysimės aiškindami kokiom tik nori traumom - sovietų, lenkų, nacių, žydų, imperialistų ir dar velnias žino kuo.
    Išnyks latviai, o po to - mūsų eilė, visi spardymaisi kaip lašelinės statymas lavonui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, gerai, kad dar tų išnykti norinčių skeptikų nėra kritinė masė, dar yra žmonių, kuriems rūpi, kad išliktume kaip tauta ir valstybė.

      Panaikinti
    2. tačiau lieka kitas svarbus klausimas, kas tam lavonui lašelinę bepastatys?

      Panaikinti
    3. Gal aš buvau nesuprastas - išlikimu nesuinteresuotas gali būti tik debilas, kuriam nėra nieko švento.
      Kartais sunku užmigti mąstant apie Tėvynės likimą ir būtent keli straipsnyje paminėti akcentai ėmė ir sudisonavo galvoje - emigracija, mokslai ir vienybė. Jeigu ką ir išmokau mokomas tapti mokytoju, tai kritiškai vertinti situaciją - tiek demografijos ir verslo politika, tiek visuomenės elito elgesys o ir pati gyvybės dinamika šalyje rodo, kad dabartiniams trisdešimtmečiams pensija gali būti nepasiekiamybė. Po šimts, net nereikia taip toli žiūrėti - juk dažnam lietuviui apie politiką primena gurgiantis pilvas net jei jis yra visiškai apolitiškas.
      Kodėl stomatologas uždirba mažiau nei beraštis sukčius? Kodėl dar taip neseniai (gal kartais ir dabar Vilniuj), tinkuotojas uždirba daugiau nei profesorius? Ar gali egzistuoti tauta/visuomenė/žmonių bendrija be šiukšlių išvežėjų, taksi vairuotojų, kepėjų, turgaus prekeivių, stalių, santechnikų, elektrikų, mokytojų? Kodėl egzistuoja ištisas sąrašas specialybių, kurios visuomenėj yra stigmatizuojamos? Kas kaltas, kad taikos metu lietuviai išsivaikščioja, Landsbergis, Brazauskas, komunistai, rusai, lenkai? Nejuokinkit.
      Pasiėmiau žmonelę, galvoju, aprodysiu jai Dzūkijos miestus, kur augau, gėriau, linksminausi, žinote, pirmasis bučinys, širdžiai miela policijos nuovada, ežerai, grybai su uogom... Varėna - tuščia, Valkininkai - vaiduoklis, Alytus - samanom apžėlę net pakraščiai, kuriuose kalinių gaujos kadaise kortom lošdavo. Mirė/Išvažiavo. Net lenkų autobusai į Druskininkus neužsuka. Užtat trinkelės naujos, žiedai pagal europinį standartą, tik nėra kas jais šliaužioja ir važinėja.
      Aš čia šneku tau, miestieti, kuris nosį provincijon iškiša šašlą pakept ar kaip į kokį etnografinį tyrimą pasakų rinkt. Gal atidarykit kokį šviežios žuvies kioską Išlauže, kaip kad turėdavome priešistorėje?
      Iš neseniai nuo žemės paviršiaus išnykusių ištisų kultūrų artimiausios mums yra dvi - Prūsai, savaime suprantama, ir Černobilio rajonas. Prūsai, stipri militarinė dinastija, susvilo gradualiai ir per kataklizmus. O štai Černobilis yra itin įdomus atvejis - dėl žmogiškos klaidos ištisa kultūra - su savo pasakojimais apie senelius, karus, nuotraukom, laidojimo papročiais, religija, gyvuliais - pernakt išrauta ir išblaškyta. Kalbu ne apie dirbtinai suvilktą specialistų atomininkų miestelį analogišką Visaginui, bet apie regioną, kuriame nuo seno gyvenę chocholai savo išmintį perduodavo iš kartos į kartą.
      Ir nejučiom ima ryškėti apokaliptiniai vaizdiniai ir supratimas, kad kai gyveni savo gyvenimą ir kažkas keičiasi aplink tave - tu to nepastebi, bet štai kažkas ima ir atsitinka. Po to mes skaitome knygas ar stebime archyvines juostas apie minėtas išnykusias kultūras su dievobaimingu nihilizmu, kad ''mums taip tikrai neatsitiks''. O požymiai rodo kad tai atsitiks ir gana greitai, jeigu kalbant istoriniais terminais. Aš nejaučiu menkiausio malonumo tai rašydamas, aš tiesiog bijau.
      O kalbant apie vienybę - tereikia pasekti kokį dialogą komentaruose - bet kokiai diskusijai prasidėjus, ir atrodo, protingai žmonės kalbasi - vis sugeba užbaigti rudu taškymusi. Kaip visad.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item