Petras Šidagis. Apie empatijos ugdymo svarbą

„Trijų raidžių“ įteisinimas politikams iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga, dėmesio neverta problema, pagarbos ženklas Lenkijai ir mūs...

„Trijų raidžių“ įteisinimas politikams iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga, dėmesio neverta problema, pagarbos ženklas Lenkijai ir mūsų piliečiams lenkams. Tačiau neskubėkime vertinti, nes iš tikrųjų tai tik „ledkalnio viršūnėlė“, už kurios slypi labai svarbūs asmeniui ir tautai dalykai, panašiai kaip ledkalnis, kurio, deja, dažnai mes nepastebime.

Kokia psichologinė būsena tos mūsų tautos dalies, kuri sutinka įtraukti svetimas lietuvių abėcėlei raides į lietuvių kalbos raidyną? Gali būti labai bloga, net galiu palyginti su juose užgimstančia žydšaudžių, nacių ar net kanibalų psichologija, tik čia ta neapykantos forma yra atvirkščia, nes skirta saviems, savo tautai. Savo kalbos niekinimas lietuvių liaudžiai iš istorijos yra ne naujiena. Pietryčių Lietuvos aukštaičiai tokius tautiečius nuo seno vadino išverstarankoviais. Neturėdami savo valstybės, kuri gintų lietuvių kalbą, dažnai šią kovą pralošdavo. Pradžioje čia tos „išverstarankoviškos“ dozės būdavo nedaug - tik nepagarba tautai ar jos tapatybei, orumo nesilaikymas, pataikavimas stipresnei ar didesnei kaimyninei valstybei. Tais gūdžiais laikais, kai buvo draudžiamas lietuviškas žodis, dažnai neraštingus lietuvius baudžiauninkus jų kalbėjimas ar murmėjimas prieš Lenkiją ar Rusiją ponų buvo verčiamas suprasti kaip savo Tėvynės išdavystę. Atsilaikyti prieš tokią priespaudą lietuvių liaudžiai nebuvo lengva. Tačiau ši per prievartą diegiama ar šiandien vėl užgimstanti neapykanta savo tapatybei, tautai yra vis vien ta pati neapykanta, tai blogis. 

Žmogui nesirūpinant savimi, savo dvasiniu pasauliu, ji gali išaugti ir nuvesti bet kur, kur pažeidžiami 10 Dievo įsakymų. Visokių bėdų skaičius gali tik išaugti. Tokia psichologija, kuri tautą vertino kaip niekinę, net nevertą dėmesio, vadovavosi ir naciai: aukštai vertino save, bet niekino kitas tautas - čigonus ar žydus. Iš esmės tai yra tas pats neapykantos blogis, tik atvirkščias. Jie sakė: „jie nieko neverti“, o šiandien šie „mūsiškiai“ sako: „mes neverti“, mes „klaida“, mes - „žydšaudžių tauta“, viską darykim Lenkijai, dėl Lenkijos, būkim „draugiški“, pirmiau strateginei partnerei Lenkijai, o mūsų tauta „palauks“. 

Logika tokia: kaip ir mūsų tauta, taip ir jos abėcėlė - tai niekis. Ir jie daro tai, kas prieštarauja prigimtai pagarbai, logikai: prie lietuviškos raidės V, kurios visiškai pakanka lietuviškai abėcėlei, prideda dar vieną raidę - W, ir dar daugiau „prieskonių“ - Q, X, kurios ne pataiso, bet tik „gadina valgį“, kai į jį dedame tai, ko „jam visiškai nereikia, tai, ko būtų per daug“. Tai neorus, nepagarbus žingsnis savo tautos tapatybės atžvilgiu, o iš esmės tai yra ir akibrokštas pačiai tautai, tautiečiams, kuri yra skirtinga tik dėl tos savo unikalios pasaulyje tapatybės. O tokią tapatybę suformavome atsiskyrę nuo kitų tautų po savo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. akto. 

Kaip išbristi iš šios bėdos? Pirmiausia bijoti reikia tik vieno Dievo, kad nepažeistum Jo įsakymų. Iš jų Didysis įsakymas sako, kad „mylėtum Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, o savo artimą kaip save patį“. Dėl Dievo meilės, kad mylėtume tą, kurį matome, reikia pradėti nuo savęs: ugdyti save, keistis tam, kad suprastume, pamiltume pirmiausia savo artimą, savo tautą (galbūt per jos istoriją), kuri arti mūsų, artima kaip Dievo įsakyme ARTIMAS. Tautiečiai vis vien yra artimesni, nei kitų tautų atstovai, net ir gyvenantys toje pačioje šalyje! Mylintiems savo tautą kaip savo artimą krikščionims, katalikams dažniausiai nekyla ranka ir prieš kitas - žydus, rusus, Lietuvoje gyvenančius kitų tautų Lietuvos piliečius. Čia išsigelbėjimas tai empatijos ugdymas - kito supratimo ugdymas. 

Be empatijos žmogus yra panašus į vairuotoją, kuris naktį be šviesų vairuoja savo automobilį. Jis nemato aplink einančių praeivių, bet kada juos gali parblokšti, sužaloti, jie jam gali būti kaip daiktai, kliūtys jo siekiams. Jis - tik savanaudiškų savo interesų, įsitikinimų politikos vykdytojas. Jis pats nemąsto, bet sau sako: „Taip dabar priimta“, tokia yra „mada“, „ką pasakys kiti“, „patriotizmas, tautiškumas politikoje - praeitis“. Ar galima tokio bedvasio liberalizmo nuostatomis grįsti tokias dvasines vertybes, kaip tolerancija, kitų tautų meilė? Visos dvasinės vertybės negali būti kažkaip „įteisinamos“, nes jos kyla iš žmogaus širdies gelmių. Meilė, tolerancija pirmiausia pasireiškia tarpasmeniniuose santykiuose tarp įvairios pasaulėžiūros ir tautybės žmonių konkrečioje situacijoje. Jos tautoje išsiugdomos. Dar daugiau, krikščionys sako, kad jos yra ne jų, tai - Dievo dovana, gaunamos sekant Kristų ir Evangeliją. 

Kairiojo liberalizmo propaguojama antibendruomeniška, antipilietiška pozicija galų gale veda prie asmens savanaudiškumo, nužmogėjimo ir tautos tragedijų. Taip pat ir empatija, kaip dvasinė vertybė, nėra įgimta (iš prigimties ateinančios dvasinės vertybės yra labai trapios), ją reikia išsiugdyti. Tam reikia skaityti knygas tokių autorių, kurie krikščioniškai mylėjo savo tautą, buvo patriotai, aukojosi už tautą, Tėvynę, suprato jos lūkesčius. 

Lietuvos laisvės kariai tikrai nebuvo Vilniaus okupantais, o Lietuvos partizanai - žydų ar NKVD baudėjų žudikais. Jie buvo kovotojai už mūsų laisvę ir apsisprendimą, mūsų partizanai, mylintys savo tautą taip, kaip save, atidavę savo gyvybę už Tėvynę. Gražus įkvepiantis tautiečių empatijos pavyzdys visada buvo tada, kai tautiečiai lietuviai, ypač patyrę karo sunkumus, susivienydavo. Viena tokio jų susivienijimo išraiška yra buvusi JAV lietuvių bendruomenė, sukūrusi net atskirą, galima sakyti, lietuvišką, tautišką, katalikišką civilizaciją JAV parapijose, kuri sėkmingai gyvavo iki „ekonominės“ imigracijos po Nepriklausomybės atkūrimo. Visa tą patirtį galima būtų perkelti į šiandieninę Lietuvą, Lietuvos piliečių bendruomenę, kuri šiandien be tos empatijos patirties skursta. 

Tokie „trijų raidžių“ pasiūlymai rodo, kad nebesuprantame savęs pačių, savo tautos, o pataikaudami kitiems - Lenkijai ar Rusijai, nebemylime ir negerbiame Tėvynės Lietuvos bei artimų mums tautiečių. Iš tikrųjų Tėvynės meilė - tai artimo meilės išraiška. Ugdykime partizanų meilės jausmą Tėvynei. Jie už tautiečių laisvę ir geresnį oresnį gyvenimą atidavė savo gyvybę. Supraskime ir užjauskime karo pabėgėlius, Sibiro tremtinius ir taip tapkime empatiškesniais, visų pirma suprantančiais savo tautą, o tada galėsime suprasti ir kitas tautas, ypač savo bendrapiliečius, kuriuos reikia mylėti, bet ne pataikauti netinkamiems, nepagrįstiems norams, savanaudiškam kai kurių individualizmui, priešpastatomam mūsų kalbos ir Tėvynės meilei, pagarbai, orumui. Pradžių pradžia tebūna Dievo meilė, kuri moka sukurti darną tarp skirtingybių, o saugokimės, kad čia viršų nepaimtų individualizmas, kuris tą mūsų krikščioniškos ir pilietinės bendruomenės darną ir džiaugsmą užgesina. Teisingai supraskime ir įvertinkime mums Dievo duotas istorines pamokas, kad nebeklaidžiotume, bet kurtume Tėvynę ir artimą mylinčių žmonių šalį - Lietuvą.

Susiję

Ugdymo politika 125677857808131378

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item