Matthey Karnitschnigas. Kaip Merkel palaužė ES

BERLYNAS. Angelos Merkel atsakas į Europos pabėgėlių krizę visame pasaulyje užtarnavo Vokietijos lyderei moderniųjų laikų Žanos d‘Ark – n...

BERLYNAS. Angelos Merkel atsakas į Europos pabėgėlių krizę visame pasaulyje užtarnavo Vokietijos lyderei moderniųjų laikų Žanos d‘Ark – narsios vakarietiškų idealų sergėtojos nuo populistų antplūdžio – reputaciją.

„Jaučiu didžiulę pagarbą Angelai Merkel“, – pasakė buvęs JAV viceprezidentas Alas Goras šią savaitę vykusio vizito Berlyne metu. „Laikau ją išskirtine lydere, susidūrusia su eile itin sudėtingų iššūkių.“

Nors toks požiūris į kanclerę yra gajus daug kur Vakaruose, abejonės jos lyderyste pačioje Vokietijoje yra kasdien reiškiamos vis garsiau. Greta vidaus politikos problemų, vis daugiau buvusių A. Merkel sąjungininkų kelia klausimą, tebelaikomą šventvagišku privilegijuotuose Vokietijos sluoksniuose: ar ji plėšia Europą perpus?

„Gerbiamoji Angela Merkel. Po daugiau nei 13 metų, praleistų kanclerės pareigose, vienintelis dalykas, kurį jums jaučia Europa, yra priešiškumas,“ pareiškė Malte Pieper, įprastai solidaus Vokietijos visuomeninio transliuotojo ARD korespondentas komentare, nuvilnijusiame per visą Berlyną. „Tai patvirtina visi pastarųjų kelių mėnesių susitikimai. Padėkite pagaliau sustabdyti Europą nuo judėjimo skirties, o ne vienybės, link! Atėjo metas Kanceliarijoje padaryti vietos įpėdiniui.“

Vokietijos lyderė turi galimai paskutinį šansą paneigti jai metamą kritiką – šios savaitės Europos Vadovų Tarybos aukščiausio lygio susitikimas Briuselyje. Ji yra spaudžiama grįžti namo su sprendimu dėl pabėgėlių klausimo – sprendimu, kuris leistų jos partneriams Bavarijoje, Krikščionių socialinei sąjungai (CSU), kurių lauka itin sunki rinkiminė kampanija, pasiekti pergalę užsitęsusioje akistatoje dėl prieglobsčio politikos. Sprendimu būtina pasiekti susitarimą, kuris neatstumtu likusios Europos dar labiau.

Bėda ta, kad A. Merkel vis dar kliaujasi argumentu, kuris jau senokai neberezonuoja su plačiąja visuomene. Kaip nuolat tvirtina kanclerė, ant kortos stovi ne Vokietijos prieglobsčio politika, o pačios ES ilgalaikio išgyvenimo perspektyva.

„Europa privalo išlikti vieninga“, – ji kalbėjo šį mėnesį, mėgindama atremti jai išreikštus kaltinimus. „Tai ypač svarbu dabartinėje situacijoje, kurioje Europos pozicija yra labai pavojinga. Man yra labai, labai svarbu, kad Vokietija nepradėtų elgtis vienašališkai.“

Didėjant A. Merkel slegiančiam spaudimui, panašia giesme pragydo ir didelė dalis Vokietijos politinio bei žiniasklaidos „isteblišmento“. „Kalba eina ne apie kanclerės, o visos Europos ateitį“, – vedamajame šios savaitės straipsnyje rašė dienraščio „Handelsblatt“ redaktorius Sven Afhüppe. Sigmar Gabriel, buvęs Socialdemokratų lyderis ir ilgalaikis A. Merkel politinis priešininkas, išreiškė viltį, kad ji ir toliau liks Vokietijos kanclere, perspėdamas apie Europai gręsiančius padarinius jei A. Merkel pasitrauktų iš posto.

Tokie komentarai byloja apie didžiulę baimę, tvyrančią Berlyno politinio elito gretose – baimę, jog Vokietijos demokratinės institucijos nėra pakankamai stiprios, kad išsaugotų Europą; tai gali tik A. Merkel.

Su aukštesniųjų Vokietijos sluoksnių parama, A. Merkel gali laimėti akistatoje su Bavarija. Niekas, net patys bavarai, nenori būti kaltinami „Europos naikinimu“.

Tokia reakcija liudija apie niekur nedingusią A. Merkel įtaką. Kad ir kaip vertintume kanclerę ir jos motyvus, yra sunku paneigti, jog ji savarankiškai suskaldė Europą, pastumdama visą žemyną arčiau pražūties nei bet kada anksčiau. Nereikia žiūrėti toliau dviejų didžiausių iššūkių, su kuriais A. Merkel susidūrė kaip kanclerė – euro zonos skolos krizės ir pabėgėlių antplūdis.

„Angela Merkel pati save įvairavo į tokią padėtį“, – teigė Timo Lochocki, Vokietijos Maršalo fondo Jungtinėse Valstijoje, ekspertų kolektyvo, narys. „Jos veiksmai tvarkantis su euro zonos ir pabėgėlių krizėmis suerzino daugelį Europos sąjungininkų, kurių paramos jai šiandien labai reikia. Neišspręstas konfliktas jo pačios partijoje dėl pabėgėlių klausimo atstūmė ir konservatyvųjį sparną, visų pirma CSU.“

Atkaklus Berlyno reikalavimas, kad Graikija ir kitos Europos šalys, turinčios problemų dėl valstybės skolos, imtų savo gyventojų atžvilgiu taikyti griežtą diržų susiveržimo politiką – kad ir kokie būtų ilgalaikiai tokios politikos padariniai – tik dar labiau padidino ekonominę skirtį euro zonoje, ir pagilino pasipiktinimą Vokietijos ekonomine galia.

Pasipiktino ne tik „išperkamosios“ šalys kaip Graikija. Italijoje, Romai patyrus Briuselio ir Frankurte esančio Europos Centrinio Banko spaudimą reformuoti slenkančią šalies ekonomiką, dėl to buvo apkaltintas Berlynas. Net po visų A. Merkel pastangų vaizduoti Vokietiją kaip didžiąją Europos pagalbininkę, daugelis europiečių ir toliau į ją žvelgia kaip piktą finansinį prievaizdą, kurios solidarumas kainuoja labai daug.

Tačiau jei euro krizė viso labo įskėlė žemyną, pabėgėlių krizė jame paliko bedugnę prarają.

Šį kartą, Vokietija nesiūlė pagalbos – ji jos prašė. Ir atsakymas, kurį davė didesnioji Europos dalis, buvo griežtas ir aiškus „Ne.“

Kai Merkel sutiko priimti tūkstančius pabėgėlių, prisiglaudusių pagrindinėje Vengrijos traukinių stotyje 2015 m. vasarą, ji tai suvokė kaip humanitarinį veiksmą ir europietiško solidarumo gestą. Ji vylėsi, kad kitos ES šalys taip pat „atliks savo pareigą“ ir priims dalį pabėgėlių.

Šioms atsisakius, A. Merkel pasitelkė Briuselio pagalbą įvedant kvotas, turėjusias priversti šalis priimti pabėgėlius. Ši priemonė taip pat nepasitvirtino. Pabėgėlių antplūdžiui į Vokietiją pasiekus rekordinį lygį, likusi Europa tik dar labiau įsitikino, kad nenori tapti A. Merkel humanitarinės misijos dalimi.

Po to, kai Berlynas eilę metų ignoravo jų pačių pabėgėlių problemą, Ispanija ir Italija nesijautė įpareigotos skubėti A. Merkel į pagalbą. Tuo tarpu Rytų Europoje, kurios gyventojai neturėjo beveik jokios patirties su migracija ar islamu, šalys svarstė, kodėl turėtų aukoti savo kultūrinį homogeniškumą tam, kad padėtų Vokietijos kanclerei.

Nors šiandien A. Merkel kalba apie susilaikymo nuo vienašališko veikimo svarbą, būtent jos vienašališkas sprendimas 2015 m. įstūmė Europą į betvarkę, iš kurios ji dabar kapanojasi, teigia kanclerės kritikai.

Europos vienybė turėjusios puoselėti A. Merkel remiamos pabėgėlių kvotos tik paskatino tapatybių politikos iškilimą tokios šalyse kaip Vengrija, Austrija ir Italija. 2016 m. JK referendumo dėl narystės ES metu, Brexit kampanijos šalininkai naudojo į Vokietiją keliaujančių pabėgėlių fotografijas kaip pavyzdį visko, kas yra blogai su Europa.

A. Merkel prieglobsčio politika atitolino ne tik Vokietijos partnerius Europoje, ir nemažą dalį jos pačios politinio aljanso. Vokietijai sunkiai tvarkantis su pabėgėlių antplūdžiu, A. Merkel, ilgą laiką galėjusi mėgautis beveik universaliu pripažinimu, tapo poliarizuojančia asmenybe savo šalyje. Euroskeptiška Alternatyvos Vokietijai partija, beveik nugrimzdusi į užmarštį iki pabėgėlių krizės, netruko atsigauti dėka tvirtos anti-imigracinės pozicijos.

Daugelį sugluminusi A. Merkel reakcija į didėjančią Europos nesantarvę iš esmės buvo laukimas sudėjus rankas.

Krizės akivaizdoje kanclerė skelbė žinią, jog atstačius situacijos stabilumą ji taps daug drąsesnės euro zonos vizijos šalininke, nukreipdama ją gilesnės politinės integracijos link. Daugelis Europoje manė, kad toks spaudimas buvo nereikalingas, tiek siekiant užtikrinti ilgalaikį euro išgyvenimą, tiek kaip priemonė įpūsti ES naujos gyvasties po ilgų ekonominės suirutės ir politinės nesantaikos metų.

Taigi, kai Emanuelis Macronas buvo išrinktas Prancūzijos prezidentu dėka užtikrintai pro-europietiškos rinkiminės platformos, radosi lūkesčių, jog Vokietija, vadovaujama A. Merkel, pagaliau perlips per savo šešėlį, imsis rizikingesnės politikos ir plačiau atvers savo piniginę vieningesnės ES vardan.

Vietoje to, A. Merkel ištisus metus delsė su E. Macronu pradėti kalbas apie europinę reformą. Tai, ką ji galiausiai pasiūlė, buvo net jos ištikimiausių šalininkų pripažinta kaip gerokai menkesnis šuolis pirmyn, nei buvo tikėtasi – miglotas pažadas apie „fiskalinius pajėgumus“ euro zonai ir keletas milijardų eurų.

A. Merkel, sunerimusi dėl savo konservatyviosios rinkėjų bazės atstūmimo, tik sumirksėjo akimis.

Tuo tarpu, sparčiai artėjant kitų metų Europos rinkimams, galimybės langas drąsiems veiksmams, atvertas E. Macrono, jau užsidarinėja.

Pabėgėlių klausimų, A. Merkel atrodo tiek pat nepajėgi ką nors keisti. Jai pačiai liko tik pripažinti, kad geriausia, ko ji gali tikėtis iš šios savaitės aukščiausio lygio susitikimo, yra geranoriškas kitų šalių įsipareigojimas palengvinti Vokietijos naštą per siaurus dvišalius susitarimus.

Galbūt to užteks, kad bavarai nusiramintų iki rinkimų dienos. Tačiau net jei A. Merkel pavyks laimėti mūšį Briuselyje, karas dėl jos prieglobsčio politikos, o taip pat dėl jos politinės ateities, neabejotinai tęsis ir toliau.

Susiję

Užsienio politika 6540080120086173462

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item