Marcusas Robertsas. Mažėja darbingo amžiaus gyventojų skaičius

www.y-news.lt

Neseniai The Economist paskelbė įdomų straipsnį (ir žemėlapį! Kaip man patinka geri spalvingi žemėlapiai), kuriame kalbama apie plintantį reiškinį – mažėjantį darbingo amžiaus žmonių skaičių.

Žmonės nuo penkiolikos iki šešiasdešimt ketverių yra svarbūs savo šaliai ir jos ekonomikai. Tokių metų esame ekonomiškai produktyviausi. Šalis, kurioje gyvena mažiau tokio amžiaus tarpsnio žmonių, turi didinti produktyvumą, kad augtų ekonomika ir kad būtų galima išlaikyti pragyvenimo lygį. Kai trūksta darbuotojų ir mokesčių mokėtojų, tikėtina kyla valstybės skola lieka mažiau inovatorių, išradėjų ir kitokių žmonių, turtinančių tautą. Užsienio investuotojai taip pat gali atsargiau investuoti į šalį, kur mažiau uždirbančių žmonių ir vartotojų.

Tokią visuomenę labiau slegia pagyvenusių žmonių išlaikymas. Pagyvenusių žmonių priklausomybės nuo dirbančiųjų indeksas (vyresnių nei 65 metai žmonių ir dirbančiųjų santykis) prastės žymiai greičiau, jeigu darbingo amžiaus žmonių skaičius mažės, o seni žmonės gyvens vis ilgiau. Itin ryškus  šio indekso kitimo pavyzdys – Japonija; manoma, kad 2020-aisiais šimtui darbingo amžiaus žmonių teks po 48 vyresnius nei 65 metai žmones. 1990-aisiais jų buvo tik 17.

Deja, šalių, kuriose mažėja darbingo amžiaus žmonių, nuolat daugėja. Baigiantis devintajam dešimtmečiui buvo devynios tokios šalys, šiandieną jų yra keturiasdešimt. Pastarųjų metų nelauktos naujokės – Kinija, Rusija ir Ispanija. Labai greitai prie šio būrio prisijungs ir Tailandas su Šri Lanka. Tiesą sakant, dabar galima nukeliauti iš Portugalijos prie Atlanto iki Vladivostoko prie Ramiojo vandenyno (užsukant ir į Pekiną) neišvykus iš šalies, kurioje darbingo amžiaus žmonių mažėja. Lietuvoje darbingų žmonių skaičius nuo 1990-ųjų sumažėjo ketvirčiu, o Kinijoje absoliutūs skaičiai dar baisesni – 2025-aisiais ten turėtų būti 19 milijonų dirbančiųjų mažiau nei dabar, 2035-aisiais – dar 68 milijonais mažiau, o 2045-aisiais – dar 76 milijonais mažiau; Kinijoje darbingo amžiaus žmonių skaičius sumažės daugiau nei 16 procentų.

Kokie sprendimai?

Ką vis mažiau darbingo amžiaus žmonių sulaukiančios šalys turėtų daryti, kad pakeistų dabartinę tendenciją? The Economist sako, jog yra trys keliai – labiau stengtis skatinti moteris pradėti dirbti apmokamą darbą, didinti vyresnio amžiaus žmonių produktyvumą, skatinti darbingo amžiaus migrantus užpildyti spragas.

Daugiau dirbančių moterų, savaime suprantama, padidintų dirbančiųjų gretas ir produktyvumą, bet tada galėtų rastis kitokių demografinių bėdų – daugiau moterų rinksis karjerą, o ne vaikus. Vyriausybės iš dalies galėtų šią situaciją išspręsti – garantuoti dideles motinystės atostogų išmokas ir parūpinti daugiau vaikų priežiūros įstaigų, o darbdaviai turėtų būti lankstesni derantis dėl darbo sąlygų – darbo valandų, vietos, pertraukų.

Nors šiuo metu daugelyje šalių į pensiją išeinama 65-erių, pensinis amžius yra laisvai pasirenkamas (ir vis jaunėja); beje, daugelyje šalių daugelis dirbančiųjų to pensinio amžiaus nė nesulaukia. Kinijos dirbantieji paprastai išeina į pensiją tarp 50 ir 60 metų (nors manoma, kad 2050-aisiais daugiau nei trečdalis visų gyventojų bus vyresni nei šešiasdešimties!); tik 41 procentas europiečių nuo šešiasdešimties iki šešiasdešimt ketverių dirba apmokamą darbą. Padidinus pensinį amžių ir atsisakius finansinių paskatų einantiems į pensiją žmonėms, vyresnio amžiaus dirbančiuosius būtų galima paskatinti dirbti toliau. Ir darbdaviai turėtų pasistengti – kad žmonės dirbtų ilgiau nei dabar, jie turėtų būti mokomi vis ko nors nauja, jiems turėtų būti siūlomos lanksčios darbo sutartys, pagerintos darbo sąlygos.

Galiausiai, šalis gali pasistengti prisivilioti dirbančiųjų iš užsienio. Vienintelė priežastis, dėl kurios tokios šalys kaip Australija, Naujoji Zelandija ir Kanada gali džiaugtis augančiu dirbančiųjų skaičiumi, yra daugybė imigrantų, užpildančių darbo rinkoje atsiradusias spragas. Tiesą sakant, šios šalys turi imigracijos istoriją, kuria negali pasigirti kitos šalys. Kai kuriose šalyse didžiulė emigracija yra politiškai nepriimtina, pavyzdžiui, Kinija, kaip teigia Fei Wang iš Renmino universiteto Pekine, „niekada nebuvo imigrantų šalis“. Tačiau visai neseniai ji pamėgino prisivilioti išvykusius emigrantus, pritraukti etninių kinų diasporą. Vasario mėnesį vyriausybė sušvelnino vizų išdavimo tvarką „kinų kilmės užsieniečiams“. Šie nedideli žingsniai rodo, jog Kinija, kaip daugelis kitų Eurazijos žemyno šalių, nerimauja dėl to, kad darbuotojai nyksta. Ar Kinija ir kitos šalys galės artimiausiais metais sustabdyti šį mažėjimą, dar pamatysim.

Versta iš mercatornet.com.