Mantas Macikas. Mėnulio žmonės ir jų idėja Klaipėdai

Praėjusią savaitę Klaipėdos miesto savivaldybėje pristatytas pakoreguotas Atgimimo aikštės rekonstrukcijos projektas. Miesto valdžios ats...

Praėjusią savaitę Klaipėdos miesto savivaldybėje pristatytas pakoreguotas Atgimimo aikštės rekonstrukcijos projektas. Miesto valdžios atstovai, viešojoje erdvėje sulaukę kritikos strėlių, projektuotojams iš pradžių suplanuotą mėnulio atvaizdą pasiūlė pakeisti nupoliruoto plieno instaliacija, pavadinta dangaus veidrodžiu.

Šis Atgimimo aikštės rekonstrukcijos projektas dėl savo pirminės idėjos ir sąsajų su mėnuliu buvo pramintas lunatišku. Ne veltui. Miesto valdžios atstovai polemiškai užduodami klausimą, kaip šis projektas susijęs su Atgimimu, negalėjo nei kitiems, nei patys sau to atsakyti.

Nieko keisto – savivaldybės administracija jau seniai prarado ryšį su Klaipėdos žeme, tad dangaus kūnų projektas ir simbolizuoja tai, kokiomis nuotaikomis gyvena valdžia ir koks yra jos santykis su Klaipėdos gyventojais. 

Konkrečiu atveju, lunatizmas yra politinė patologija, kuri yra pavojinga aplinkiniams. Savo veiksmų negalintys kontroliuoti žmonės gali padaryti sunkių nusikaltimų. Galima manyti, kad lunatizmo priepuoliai susiję su mėnuliu ir kad būtent jis sukelia sąmonės užtemimus, kuomet elgsenos nebevaržo racionali kontrolė. Žmonės tarsi įgauna neįtikėtino vikrumo, lankstumo, prapuola bet kokia įtampa ar baimė ir kiekvienas iš jų netenka vidinių stabdžių. Užmigę po priepuolio tokie žmonės neva viską pamiršta, o kitą dieną su didžiule nuostaba klausosi liudininkų pasakojimų apie savo „žygdarbius“.

Ši ironiška Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos anamnezė gali pasirodyti visai nerimta ir neverta dėmesio, tačiau esmė slypi kur kas svarbesnėse detalėse.

Ir šiuo atveju kalba eina ne apie Atgimimo aikštės idėjos originalumą, bet apie miesto savivaldybės, architektų ir istorikų paviršutinišką valstybingumo suvokimą, ir visišką pinigų kvapo persmelktą tuštybę.

Klaipėdos mieste vykstantys stichiški urbanistinės plėtros procesai, kurie tiesiogiai susiję su kontraversiškai vertinamu Naujamiesčio struktūros pakitimu, yra ilgametės miesto valdžios darbo rezultatas. Remiantis istoriko Dainiaus Elerto teigimu, modernizuojant aikštę bus sunaikintas XVI a. siekiantis kultūrinis sluoksnis, o taip pat užkirstas kelias atstatyti vieną puošniausių Klaipėdos Naujamiesčio kvartalų, kuris buvo sugriautas 1945 m. Tokio tipo neigiamą poveikį miesto tapatumui turintys veiksniai turėtų būti suvaldyti. Visų pirma, nustatant aiškius miesto centrinės dalies kaitos principus, kuriais remiantis formuojama Atgimimo aikštės koncepcija.

Šiuo metu, buldozeriniu principu stumiama dangaus kūnus įprasminti turinti aikštė, menkina ir žemina Lietuvos valstybingumo ir tautos atgimimo idėją, kuomet po projekto įgyvendinimo siūloma mindžioti grindinio dangą, priminsiančią dangaus vaizdą, buvusį 1990 metų kovo 11-ąją. Tai, lyg bandymas parodyti, jog tautos atgimimas ir laisvę iškovoję žmonės savo vietą turi žemiau bato aulo. Argi šioje vietoje savivaldybės atstovams ir projektuotojams neturėtų kilti kognityvinis disonansas?

Vargu ar kas prieštarautų tokio modernaus projekto įgyvendinimui šiaurinėse ar pietinėse miesto dalyse, kuriose jis puikiai rastų sau prieglobstį. Tačiau savivaldybės administracija ir projektuotojai yra pasiryžę išvirti urbanistinį jovalą istorinėje miesto dalyje, šalia Rotušės, ir į pagrindinę miesto aikštę įkomponuoti nieko bendro su miesto istorija ar tautos valstybingumu neturintį dangaus kūną. Toks protu nesuvokiamas sprendimas yra Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo rezultatas, išduodantis dėsningas antivalstybinių veikėjų pastangas ištirpinti lietuvių tautą ir pavieniui rusenantį klaipėdietišką identitetą abstrakčioje bei apatiškoje visuomenėje.

Visoje Europoje įprasta – centrinėse miestų aikštėse galime pamatyti paminklus, monumentus ar obeliskus, besistiebiančius į dangų tautos ar miestų didingos istorijos svarbai pabrėžti. Ar tai būtų kaimyninė Lenkija, ar tolima Portugalija – visur tas pats. Tuo tarpu mums siūloma raustis į žemę vertikaliai žemyn ir įkomponuoti mėnulius bei bunkerius. Tai reiškia, jog nacionaliniu mastu mūsų pasididžiavimas tautos simboliais yra grūdamas giliai po žeme, tam, kad tik niekas jo nepastebėtų, kad tik niekas neįsižeistų ir kad būtų išlaikytas Klaipėdoje taip mėgstamas „istorinis neutralumas“. Toks kultūrininkų ir beveidžių valdininkų požiūris į valstybės simbolius rodo atsainų ir niekinantį, sovietinius laikus primenantį požiūrį į Lietuvos valstybę. Manipuliuojant aikštės koncepcija, vykdomas ideologinis ir politinis mėginimas nuslėpti arba iškreipti kovos už laisvę tikrąjį tikslą ir prasmę.

Aikštė turi atitikti žmonių poreikį judėti ir veikti. Į per didelę aikštę susirinkus neproporcingai mažam žmonių kiekiui, susidaro Klaipėdai labai būdingo ištuštėjusio miesto vaizdas. Vis tik taip pat neteisingai suvokiamos ir vienos konkrečios funkcijos aikštės, kurios veikia tik tam tikru metu, o vėliau lieka tuščios. Deja, bet labai dažnai investuojama į prabangų ir niekada neatsiperkantį granitą ar plieną. Vienintelis toks žymiausias objektas yra Pasaulio prekybos centro memorialas, skirtas žuvusiems per 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuolius Niujorke. Galbūt projektuotojai, atsižvelgdami į tautos būklę, Klaipėdoje ir Vilniuje centrinių miesto aikščių rekonstrukcijų projektus specialiai ir skiria emigruojančiai bei politiškai mirštančiai tautai?

Klaipėdoje stichiniai planavimai, nevaržoma laisvė investicijoms ir sovietmečiu įvykdytas istorinių rajonų „pertvarkymas“ paliko gilų pėdsaką miesto erdvinėje struktūroje. Tolesnis atskirų vietų tvarkymas ar naikinimas dažnu atveju nesudaro vieningos urbanistinę struktūrą stiprinančios sistemos. Todėl Klaipėdos centrinės dalies urbanistinės plėtros vizija privalo įprasminti turtingą istoriją ir atspindėti europinio lygmens šiuolaikinį miestą. Galbūt vertinga pasekti brangiu, bet ilgalaikėje perspektyvoje atsiperkančiu Varšuvos ar Gdansko keliu ir atstatyti Biržos pastatą bei Biržos gatvės kvartalą sunaikintą per karą. Galbūt reikia paprasčiausiai atnaujinti reprezentacinę miesto aikštę su aiškiu, visiems matomu ir tautai deramu monumentu. Pagrindinis kriterijus, į kurį būtina atsižvelgti ir pagal kurį turi būti formuojamos urbanistinės plėtros alternatyvos, yra įsiklausimas į miesto gyventojų nuomonę ir istorinio branduolio reprezentavimas: pilis ir ją supanti istorinių miesto dalių užstatymo ir aikščių struktūra bei sistema. 

C:\Users\Mantas\Desktop\d7152f417c86.jpg
 1 pav. Biržos gatvė iki 1945m.  2 pav. Sugriauta Biržos gatvės teritorija po 1945m.  3 pav. Vaizdas šiandien

Šaltiniai:

Martinaitytė, K., 2015, Atgimimo aikštė – Klaipėdos miesto erdvinės sistemos dalis. Klaipėdos senamiesčio prieigų urbanistinė architektūrinė koncepcija. Acta Academiae Artium Vilnensis, p. 177-196

Susiję

Mantas Macikas 2221372586211708507

Rašyti komentarą

  1. Pabandysiu atspėti: Klaipėdoje valdžioje sėdi liberastai? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-05-05 18:32

    Erlickas: Vilniuje su ,,šūdvamzdžiu" priešakyje ir noru pastatyti dar vieną bulvoną pzeudovytį su mėsiniu kuinu( būtinai ne Žemaitukas) ir kryžiuoti jonanti su kryžiočio šarvais nekalaviju skydu be lietuviško umbo su šufeliu ant rankos...baisu Vilnius yra apkakotas pseudo paminklais...baisu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-05-05 20:00

      JErlickas prieš Vytį? Nesistebiu.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-05-06 00:56

    Dangaus kūnai centrinėje Klaipėdos aikštėje? Aišku, aišku. Lietuvos identiteto naikinimas tampa sistemine veikla. O kur sistema - ten ir dėsningumai. Turi būti keli faktoriai, kurie vienija Lietuvos identiteto naikintojus - būtų ne pro šalį pasidomėti ir vienu, ir kitu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item