Gintautas Šapoka. Apie lietuvių laišką popiežiui „Lenkų kalba Lietuvos bažnyčiose“

www.alkas.lt 1905 m. liepos mėnesį Jonas Basanavičius po 25 metų gyvenimo Bulgarijoje grįžo į Lietuvą ir iš karto pradėjo kovoti dėl ...


1905 m. liepos mėnesį Jonas Basanavičius po 25 metų gyvenimo Bulgarijoje grįžo į Lietuvą ir iš karto pradėjo kovoti dėl lietuviškų pamaldų Lietuvos bažnyčiose. Jau 1905 metais ir buvo įsteigta „Sąjunga grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje“. Į steigiamąjį minėtos sąjungos komitetą įėjo Jonas Basanavičius, kun. Juozapas Ambraziejus, Jonas Kriaučiūnas, Mečislovas Davainis-Silvestravičius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Petras Vileišis ir kiti. J. Basanavičius buvo išrinktas šios sąjungos pirmininku. J. Basanavičius pradėjo rengti laišką popiežiui apie lietuvių kalbos padėtį Lietuvos bažnyčiose ir jau 1906 m. gegužės 23 d. jis buvo išsiųstas popiežiui Pijui X gegužės 25 d. dar 72 egzemplioriai išsiųsti Europos ir pasaulio kardinolams vyskupams.

„Lietuvos žinios“ rašė, kad laiškas popiežiui padarė didelį įspūdį ir vienam savo kardinolų jis pasakęs, kad Lietuvos bažnyčiose viešpatauja nekrikščioniška dvasia. Memorialą į lotynų kalbą išvertė A. Bajorinas, o atspausdino savo spaustuvėje Saliamonas Banaitis.

Laiške surinkta medžiaga apie lietuvių kalbos niekinimą bažnyčiose, kurį vykdė vyskupai ir lenkų kunigai. Tai galima sakyti tiesiog kaltinimo aktas su pavyzdžiais, citatomis ir dokumentais. Niekaip negalima patikėti, kad lietuvių kalba gali susilaukti tokių bjaurių epitetų, užgauliojimų iš žmonių skleidžiančių Dievo žodį. Paminėsiu keletą faktų:

Iš sakyklų necenzūriniais, brutaliais, lietuvius žeminančiais žodžiais buvo koneveikiami lietuviai ir lietuviškai kalbantys žmonės. Švenčionių r. Strūnaičio parapijos klebonas iš sakyklos parapijiečiams lietuviams apie lietuvių kalbą sakydavo : „Polski język – slicznie padne; ruski język do lajania; litewski język do dupy wycierania“ (lenk. Lenkų kalba gražiai skamba, rusų kalba –plūdimui, o lietuvių kalba – pasturgalio nušluostymui).

Apgaulingu būdu buvo surenkamos lietuviškos maldaknygės ir elementoriai, esą siekiant juos pašventinti nuo pagoniškos kalbos, o faktiškai buvo sudeginami.

Lietuviškose parapijose dirbo kunigai nemokantys lietuviškai, kurie net negalėdavo išklausyti žmonių išpažinčių, rašydavo sufalsifikuotus žmonių susirinkimų protokolus, kuriuose teikdavo, kad ten nėra lietuvių ir žmonės pageidauja tik lenkiškų pamaldų ir kalbėti tik lenkiškus poterius.

Žaslių parapijoje (Kaišiadorių rajonas), aprašytas nutikimas, kai parapijiečiai bent keturis kartus kreipėsi į vyskupą dėl pamaldų tvarkos pakeitimo, nes ten pamaldos buvo paskirstytos pusiau, nors lenkų buvo tik penkta dalis. Tai galų gale vyskupas Eduardas (Ropas) 1905 m. rugpjūčio 18 d. atsiuntė atsakymą raštu Nr. 4294, kuriame atsakė Kristaus žodžiais: „Kristus palikęs 99 avis ramioje vietoje nuėjo ieškoti šimtosios, pavojuje esančios. Ir ta šimtoji avis būtent esanti lenkiškoji parapijos dalis“ ir paliko viską po senovei.  

Šokiruojantys faktai pateikti iš Rodūnės dekanato, kuris XX amžiaus pradžioje perdėm buvo lietuviškas. Rodūnės dekanato kunigų susirinkimas įvykęs 1906 m. vasario 8 d. nutarė, kad Rodūnės dekanato bažnyčiose būtų sakomi lietuviški pamokslai, vaikai katekizmo tiesų būtų mokomi lietuviškai, kad Eišiškių, Šalčininkų, Šalčininkėlių, ir Užubalio (Zablocie) parapijose būtų pakeisti klebonai, nemokantys lietuvių kalbos. Vilniaus vyskupijos valdžia neatsižvelgė į šiuos lietuvių reikalavimus ir toliau lenkino žmones. Leiskite paklausti, kur šiandien tų vietovių lietuviai?

Susidarė paradoksali situacija: lietuviai galėjo turėti lietuviškas pamaldas Peterburge, Rygoje, Maskvoje, Tomske, Krasnojarske, Irkutske, Omske, bet tik ne lenkų vyskupų ir kunigų šovinistų užgrobtoje Vilniaus vyskupijoje.

Reikia pasakyti, kad su laiško įteikimu lietuvių vargai nesibaigė. Lenkinimas per bažnyčias vyko ir toliau. Kunigo Ambraziejaus kunigystė 1907 metais buvo vyskupo suspenduota, o vyskupo teikimu, jo parašytas lietuviškas katekizmas lenkų šovinistų dėka Romoje įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą. Tai vienintelė lietuviška knyga įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą.

Vilniaus vyskupijos valdytojas K. Michalkevičius, tą dieną kai popiežiaus nurodymu 1917 m. gegužės 20 d. buvo paskelbta lietuvių diena aukų rinkimui, su 60 lenkų šovinistų lenkų kunigų įteikė vokiečių valdžiai pasirašytą raštą, kad Rytų Lietuva su Vilniumi įeitų į Lenkų karalystę. Be to lenkų hierarchai išleido įsakymą, kad katalikų bažnyčiose būtų giedamas lenkų himnas „Bože cos Polskę“, lyg Rytų Lietuva būtų Lenkijos sudėtyje. Tuo tarpu, kai lietuviai kunigai su kitais visuomenės veikėjais, 1917 m. liepos 10 d. įteikė Vokietijos valdžiai memorandumą dėl Lietuvos teritorijos ir lietuvių politinių siekių, tai lietuviai kunigai už šį pasirašymą buvo suspenduoti.

Šiame straipsnyje nerašysiu apie tai ką išdarinėjo lenkai Vilniaus okupacijos metais.

1939 metais Vilniaus kraštui grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį, arkivyskupas Jalbžykovskis buvo vienas iš pogrindžio Lietuvoje organizatorių. Jalbžykovskis ir lenkų kunigai varė antilietuvišką propagandą, net siūlė kelti riaušes prieš Lietuvos valdžią, atsisakė įvesti bažnyčiose maldą už Lietuvą, atsisakė išmesti iš lenkiškos litanijos žodžius „Krolowo Korony Polskiej“, Jalžbykovskis atsisakė priimti Lietuvos pilietybę. (A. Bubnys „Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje antrojo pasaulinio karo metais. Lenkų pogrindis 1939-1945 m“ V., 2015.). 1942 m. kovo pradžioje buvo uždaryta Vilniaus kunigų seminarija … „paleistas kariaujančio lenkų nacionalizmo lizdas – kunigų seminarija. Šio lizdo nedrįso pakliudyti ilgus metus caro valdžia, bolševikai, tylėjo lietuviai. Ir tik dabar padarytas galas visai diversijai, kurią vedė kunigų seminarija užkietėjusių ir, galimas dalykas, protiniai nesveikų kunigų vadovaujama ir paties arkivyskupo Jalbžykovskio laiminama bei globojama. (Min. knygoje 374 psl.)

Karo metais būta dar baisesnių dalykų, kai siautėjo Armija Krajova. Lenkų kunigai laimindavo AK kovotojus, už nužudytą lietuvį jiems duodavo 40 dienų atlaidų. Kodėl nutylimi tokie faktai? (Z. Zinkevičius „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ V., 1993, psl. 211).           

Gal būtų galima šių faktų ir neminėti, bet ir dabar, Vilniaus vyskupijoje po Kovo 11, ir toliau lietuvių katalikų padėtis, yra nenormali, o daugeliu atvejų ir tragiška. Tęsiama lenkinimo kampanija. Kunigai laiko mišias už Armijos Krajovos kovotojus, kurie veikė prieš Lietuvos valstybę, šventina jiems statomus paminklus.  Visiems žinoma, kad Armija Krajova atsakinga už karo nusikaltimus prieš lietuvius rytų Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija Armijos Krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti nurodė, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija Krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą […] Armijos Krajovos partizanai rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausiai lietuvius (žr. ,,Armija Krajova Lietuvoje“, Vilnius-Kaunas. 1995, t. 1, p. 123–124).

Valstybinė komisija Armijos Krajovos veiklai įvertinti 1993 metais nustatė, kad AK kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą, padarė nusikaltimų žmoniškumui, terorizavo ir žudė niekuo nekaltus gyventojus, daugiausia lietuvius. Iš viso etninėse lietuvių žemėse AK nužudė apie 4000 gyventojų, taip pat žalojo, kankino, apiplėšinėjo.

Daugelyje parapijų bažnyčių dabar nėra lietuviškų pamaldų, nors lietuviškai kalbančiųjų ir lietuviškai besimokančių yra nemažai. Pavyzdžiui Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijoje (reikia tikėtis, kad seniūnijos ribos maždaug atitinka parapijos ribas) lietuvių pagal gyventojų surašymo duomenis yra 30% – lietuviškų pamaldų nėra; Zujūnų seniūnijoje, kurioje yra Šilėnų bažnyčia lietuviškų pamaldų nėra, nors seniūnijoje lietuvių 60%; Lavoriškių ir Eitminiškių lietuviškose gimnazijoje mokosi daugiau mokinių negu lenkiškose – lietuviškų pamaldų nėra, Turgelių seniūnijoje yra lietuviška gimnazija – lietuviškų pamaldų nėra. O kiek dar kur yra lietuviškų pagrindinių mokyklų, kur taip pat mokiniai bažnyčiose negali išgirsti žodžio lietuvių kalba.  Įdomu, kaip šiems Vilniaus krašto lietuviams atsakytų vyskupas Gintaras? Ar paliks paklydusią lietuvišką avelę, negalinčią savo parapijos bažnyčioje melstis lietuviškai likimo valiai ir lieps jai Dievą garbinti lenkiškai, ar visgi suteiks jai galimybę Dievo žodį išgirsti lietuviškai? Kai dėl lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo protestuoja sukurstyti lenkiškų mokyklų mokiniai, lenkų kunigai tuoj puola laikyti mišias už skriaudžiamus lenkus. Man atrodo vyskupijos vadovybė, o ir patys kunigai lenkai puikiai žino, kad čia, Lietuvoje, iš visų pasaulio valstybių lenkams sudarytos geriausios švietimo sąlygos.

Kunigai, skleidžia netiesos žodžius ir iš sakyklų: Turgelių klebonas barė motinas, leidžiančias vaikus į lietuviškas mokyklas, grasindamas Dievo bausmėmis. Parapijiečiai turėjo tris kartus skųstis vyskupui, kad tokį kleboną iš ten iškeltų ir ką jūs manote, jį perkėlė į daug geresnę, o gal ir dosnesnę Maišiagalos parapiją. O turėtų būti kitaip: galėtų tiek vyskupai, tiek ir kunigai lenkai aiškinti žmonėms jų sulenkėjimo priežastis, pakviesti geranoriškai mokytis lietuvių kalbos, neatsisakant  savo tautybės, pasiūlyti tapti tikrais Lietuvos lenkais – Lietuvos patriotais.

Neadekvačiai elgiasi ir Lenkijos bažnyčios vyskupai. Kai Kaune vyko Arkikatedros Bazilikos 600 metų jubiliejaus šventimas, atvykęs Krokuvos arkivyskupas Stanislovas Dzivišas teigė, kad Lenkija buvo Lietuvos gynėja nuo Rytų, bet nei žodeliu neužsiminė apie Vilniaus vyskupijos polonizaciją, lietuvių persekiojimus. Kas gali pasakyti kiek per lenkų valdomą bažnyčią buvo nutautinta lietuvių? Gal Lietuvos Bažnyčios hierarchai galėtų paaiškinti Lenkijos vyskupams, kiek tautos netekome dėl jų atneštos „kultūros“. Juk mūsų vyskupai galėjo paaiškinti, kad ne Lenkija gynė Lietuvą, bet Lietuva Lenkiją. Tik prisiminkim Žalgirio mūšį, kuriam vadovavo Jogaila su Vytautu, kaip gynė Varšuvą lietuvių pulkai per Kosciuškos sukilimą, kai buvo visi nužudyti ir t. t. Galėjote Lenkijos vyskupams priminti, kad Lenkija Lietuvos rytuose atsirado tik po pilsudskinės Vilniaus okupacijos, kai Lenkija turėdama imperialistinius tikslus, svetimų teritorijų sąskaita kūrė valstybę „nuo jūros iki jūros“ (od morza do morza).

Galite jiems priminti, kaip tos invazijos padariniai buvo klaikūs: Ukraina ir Baltarusija buvo padalytos, negalėjo kurti savo valstybių, Lietuva liko be Vilniaus krašto. Juk visiems žinoma, kad Lenkija nebuvo jokia katalikiška valstybė, kaip leidžia sau skelbtis. Čia noriu įdėti citatą iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nario Rišardo Maceikianeco laiško Lenkijos prezidentui Andžejui Dūdai. Laiške rašoma: „…Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų“.

Leiskite paklausti ar čia katalikiškos valstybės pavyzdys. Šiose stačiatikių šventyklų griovimuose dalyvavo ir Liublino katalikiškojo universiteto profesoriai (sic!).

Mūsų vyskupai savo komentaruose gyrė Dzivišą, sakė pilnai sutinka su jo išsakytomis mintimis. Kažkaip klaiku ir baisu pasidarė. O Lenkijos lietuvių žurnalas rašė, kai į Seinus pas lietuvius prieš keletą metų nuvykęs Vilkaviškio vyskupas lietuviams laikė pamaldas lenkiškai, tai Seinų lenkai tik kvatojosi…

Kas liečia šį laišką, tai būtų noras jį pagarsinti ir atspausdinti lietuviškai. Tiek vyskupija, tiek vyskupijos kunigai galėtų jį turėti po ranka ir nedaryti to ką darė jų pirmtakai. Vyskupija net jį galėtų išsiversti į lenkų kalbą, padovanoti Lenkijos vyskupams, kad ir jie žinotų, kokiomis nevidoniškomis priemonėmis čia buvo diegiamas lenkiškumas ir varoma antilietuviška agitacija.

Būtų galima priminti ir 1905 metų lietuvių tautos suvažiavime vienbalsiai priimtą nutarimą dėl nenormalios padėties Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, kuris skelbė: „Kad Vilniaus vyskupijoje lietuvių bažnyčiose pamaldose vartojama lenkų kalba su politiniu tikslu, tai Lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupijoje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausio pasisekimo linkint kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškos kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupijoje“. Ar įvykdytas lietuvių tautos suvažiavimo nutarimas?

Lenkinimas turėjo politinį tikslą, kas tiek kunigams, tiek vyskupams neleistina, todėl dėl dabartinių kunigų politikavimui Vilniaus vyskupijos vadovai turi užkirsti kelią.

2016 m lapkričio 22 d. profesorius Antanas Tyla, kreipėsi laišku į arkivyskupą Gintarą Grušą, kad vyskupų konferencija padarytų pareiškimą dėl buvusio lietuvių tautos diskriminavimo, dėl jos patirto lietuvių kalbos, kaip integruotos tapatybės naikinimo, fizinio ir ideologinio smurto. Juk ir popiežius atsiprašė Vakarų Europos tautas už prieš šimtmečius vykdytą inkviziciją, kodėl Lietuvos bažnyčia negali atsiprašyti lietuvių tautos už vykdytą polonizaciją.

Taip pat Lietuvos vyskupai galėtų paskatinti ir Lenkijos vyskupus pripažinti ir pasmerkti nedorus, nekrikščioniškus Lenkijos vyskupų veiksmus, vykdytą nutautinimo politiką Lenkijos okupuotuose kraštuose. Šis profesoriaus balsas liko, tarsi vox clamantis in deserto mansit (lot. Šaukiančio balsas liko dykumoje). O juk profesorius habil., dr., LKMA akademikas nuo 1991 metų, buvęs ilgametis Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos (LKMA) Centro valdybos narys. Kyla klausimas, koks LKMA požiūris į šį klausimą? Kaip tą paaiškinti žmonėms?

Šiemet rugsėjį į Lietuvą atvyks Romos popiežius. Jeigu lietuvių padėtis Vilniaus vyskupijoje ir toliau bus nenormali, gal reiktų paruošti naują laišką popiežiui ir priminti lietuvių katalikų vargus savo tėvynėje.

Norėčiau kreiptis į Lietuvos žmones, perskaičiusius šį straipsnį, pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Gal atsiras norinčių prisidėti prie šio Jono Basanavičiaus parengto laiško išleidimo.

Susiję

Skaitiniai 3423472738391408041

Rašyti komentarą

  1. :) Na ir kvailas šis autorius. Kalba, kaip "nekrikščioniška", kad Lenkija polonizavo Lietuvą (istorinėms aplinkybėms susiklosčius kitaip, galėjo būti atvirkščiai), tad, suprask, krikščioniška būtų atLIETUVINTI? :)

    Kvailas autorius todėl, kad taip ir nesuprato, jog amžinajam Dievui, kuris egzistavo prieš Homo Sapiens atsiradimą ir egzistuos po to, kai mūsų saulė užges ir virs juodąja skyle, kaip ir Jo žvilgsnį įkūnijančiai Bažnyčiai "lietuvinti" ar "lenkinti" ar "dar kažkąkinti" nėra esmė. Tai nėra krikščioniška ar antikrikščioniška. Krikščionybei nėra esmė, kad vieno lopinėlio gyventojai kalba lenkiškai, o kiti lietuviškai. Jai galėtų visas pasaulis kalbėti lietuviškai. Arba nelietuviškai. Daug labiau esmė - kad regėtų ir mylėtų kitą kaip artimą, brolį ar sesę.

    Čia pagrindinis akcentas, kuris šiame straipsnyje yra teisingas: lenkai kunigai, apsėsti savo nacionalizmo, nebesugebėjo mylėti lietuvių. Ir taip, tai nekrikščioniška. Bet ar paskaičius šitą straipsnį, esą kalbantį krikščioniškumo vardu, jums kyla noras mylėti brolį lenką, nors darantį neteisingai? Man nekyla. Šitas straipsnis nėra keliantis tokią krikščionišką meilę. Labiau priešingai. Jis žadina nusiteikimą prieš lenkus. Tai ir nereikia apsimesti krikščionišku tam, kuris popiežių nori panaudoti kaip ginklą savo priešpriešą, o ne brolyste pagrįstose tapatybinėse kovose. Straipsnis būtų krikščioniškas tada, jei įvardijus lenkų nukrypimą į didžiavalstybiškumą, pasakius, kad su tuo nebus taikstomasi, taip pat būtų pasiūlyta kaip gyventi kartu vienas su kitu broliškai. "Iš to jus atpažins, kad esate mano mokiniai".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Na ir kvailas šis autorius." - iš kur tas įprotis pagal save apie kitus spręsti? ;)
      Na, o dėl pareiškimo "AŠ (Mano Didenybė) ŽINAU, kas Dievui yra esmė, o kas - ne!" net pasakyti nėra ką. :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-05-12 20:02

      Lietuvoje valstybine kalba, manau, visur privalo būti Šv. Mišios bažnyčiose, nesvarbu kiek lietuviakalbių. Tai valstybės orumo pagerbimas. Dabar yra blogai, pavz., kai Dūkšte daug jaunų šeimų lietuviai, tačiau Šv. Mišių Dūkštų bažnyčioje nėra. Kaip tai suprasti?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-05-10 13:48

    Šiandien - Šeštinės, Kristaus Žengimo į Dangų diena. O bernardinai.lt apie tai nei žodžio.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lietuvos novusordiniai katalikai nelabai žino, kad Trys Karaliai ir Šeštinės beigi Devintinės turi savo fiksuotas datas (pirmuoju atveju) arba savaitės dienas (antruoju atveju abi šventės turi būti švenčiamos ketvirtadieniais). Kai Bačkis su Tamkevičiumi stojo prie abiejų arkivyskupijų vairų, tuomet ir prasdiėjo taikymasis prie pasaulio, o ne pasaulio atnaujinimas Kristuje. Tokiu būdu, kai kurios daugybę amžių (ar net nuo savo atsiradimo) buvusių fiksuotų švenčių staiga patapo kilnojamos. Kita vertus, didžioji dauguma novusordinių (ypač jų) katalikų nelabai gaudosi ir gyvena pagal liturginį kalendorių. Tad ko norėti, kad jų ruporas bernardinai.lt apie tai ir nekalba.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-05-10 19:56

    Aš siūlau, pradžiai, vadinti visus Vilniaus krašte ir vakarų Baltarusijoje lenkiškai ir gudiškai kalbančius vadinti lenkiškai kalbančiais senalietuviais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, didesnė jų dalis kalba ne lenkiškai, o "po prostu"

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-05-11 14:31

      Tegul būna 'po prostu'. Esmė, pripažinti sąvoką - senalietuvis. Tai kas, kad kalba 'po prostu'. LDK etniniai lietuviai, kartu su kalbančiai 'po prostu' tesudarė 20 procentų. Sienalietuvis turi būti garbinga ir prestižinė sąvoka. Tada bus daug paprasčiau vienas kitą suprasti.

      Panaikinti
    3. Čia, panašu, kažkas per daug bumblowskinių kliedesių apie "senalietuvių ir naujalietuvių pilietinį karą" (jeigu ką, tas veikėjas taip lenkų įvykdytą Pietryčių Lietuvos okupaciją vadina) prisiskaitė. :)

      Panaikinti
  4. Gerbiamieji "intelektualai", pradėjot mėšlavežio sezoną?
    Kurių galų savo tinklapį suteršėt pykčio kupinu šmeižto kratiniu? Krikščionybės klausimais padarysite jį neapykantos kupiną, kaip "Alkas"?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, be mėšlo nelabai kas auga :). Čia tarpe kitko. O šiaip tai reikėtų patikslinti vieną paprastą dalyką. Tai kalbėjimą apie lietuviškas pamaldas. Iki povatikaninės liturgijos sukonstravimo (vadinamoji 1969-1970 m. "reforma", kurią derėtų vadinti destrukcija ir naujo produkto pagaminimu), visa katalikų bažnyčios liturgija buvo lotyniška. Tad galėjo būti nebent lietuviški arba lenkiški pamokslai, o taip pat kai kurios giesmės galėjo būti giedamos lietuviškai arba lenkiškai. Nes kunigai prie altorių šiaip ar taip viską skaitydavo ir kalbėdavo ar giedodavo lotyniškai. Derėtų prie to sugrįžti, ypač turint omeny, kad lotynų k. iki šiol yra oficiali Bažnyčios kalba. Kokioje Vilnijoje išsispręstų nemažai dalykų. :)

      Panaikinti
    2. SmikiZ, ar tikrai išspręstų? Gi vietiniams ta lotynų kalba giliai "dzin", o klebonėlis jiems rūpimais klausimais vis tiek viską išaiškintų "jak trzeba". ;)
      P.S. Atkreiptinas dėmesys, kad šitas "katalikas" iškart paleido gerklę apie "mėšlą" beigi "šmeižtą" - bet nepaneigė NĖ VIENO autoriaus teiginio. Ir dar vienas dalykas: LENKŲ (ir "liankū") neapykantos lietuviams įrodymai vadinami... LIETUVIŲ neapykanta lenkams. Čia jau bolševikai atsistoję ploja už tokį tobulą jų ideologinį "modus operandi" perėmimą. :)

      Panaikinti
  5. Abatas Aelfrikas Gramatikas apie 1000 metus į savo patronus, ganytojus, kunigus ir t.t. kreipėsi angliškai dėl paprastos priežasties - lotyniškai jie nesuprato arba gerai nesuprato. Jo tekstai yra anglų kalbos monumentas ale kaip mūsų Donelaičio Metai.

    Implikacija Aelfriko pasirinkimo rašyti angliškai yra ta, kad nei liturgijos vadovai, nei jos dalyviai gerai nesuprato (lotyniškai), ką ir kaip reikia daryti, todėl jiems reikėjo paaiškinti suprantamai (angliškai apie lotyniškus tekstus).

    Tokių ir kitų pavyzdžių yra nemažai. Tačiau iš Tradicijos ir Bažnyčios istorijos nepažįstančių pseudotradicionalistų (ale kaip čia vienas) jų niekada neišgirsite, nes jie kastruoja Bažnyčios istoriją, tam kad ir toliau beprasmiškai aiškintų, kad, pavyzdžiui, apie 1000 metus į Eynshamo abatiją liturgijai atėjęs kaimietis nei žodžio nesuovokiantis lotyniškai, gaudavo daugiau dvasinių vaisių ir dalyvaudavo joje daugiau nei, pavyzdžiui, aš ar jūs, viską suprasdami "povatikaninėje liturgijoje".

    Tikrai taip lengvai tuo imate ir patikite jūs, "mainstremo" kritikai? Tikrai tikite, kad lotynų kalba yra būtina prielaida, kad Dievas pasakytų jūsų sąžinėje ir širdyje ką nori pasakyti? Gal pirma susivokite, kad gerokai daugiau nei puse tūkstančio metų nebuvo jokių lotyniškų "Mišiolų" ir kitų liturginių kodifikacijų, priešingai nei aiškina šitie melagiai pseudotradicionalistai apie tai, kaip povatikaninė reforma sunaikino tradiciją, kuri iki tol buvo "visada". Kokiems armėnams, kurių armniška liturgija užsimezgė daug šimtų metų anksčiau, nei mūsų turimas pirmas išlikęs lotyniškas mišiolas, tai iš viso juoką kelia.

    Iš, dar, Aelfriko išliko angliškai: 80 pamokslų, 40 šventųjų gyvenimų ir laisvas 7 ST knygų vertimas, na ir dar visko kito. Kaži kam tokios pastangos? Tiek apie visagalę lotynų kalbą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item