Arvydas Šliogeris. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas

www.tiesos.lt Siūlome prisiminti filosofo Arvydo Šliogerio įžvalgas apie nerimą keliančias humanitarines bei socialines grėsmes ir jų...


Siūlome prisiminti filosofo Arvydo Šliogerio įžvalgas apie nerimą keliančias humanitarines bei socialines grėsmes ir jų padarinius Lietuvai,  leidyklos „Tyto alba“ paskelbtas 2012 m. išleistoje studijoje, iškalbingu pavadinimu „Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“.

LIETUVA DABAR PANAŠI Į VANDENS LAŠĄ, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes. Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas – išorinių ir vidinių barbarų lavina šluoja nuo kelio ir bloškia nebūtin vadinamosios civilizacijos bastionus, priversdama barbarėti ir Europos senbuvius, jos kultūros kūrėjus, dabar virtusius bejėgiais epigonais.

Spengleris, deja, pasirodė esąs visiškai teisus ir tikslus, sakydamas: „Vakarai akivaizdžiai žlunga, nes į aukštos civilizacijos gyvenimo centrą jau įsiskverbė barbaras.“ Dar blogiau, kad pati Europa pasigamino susinaikinimo ir sunaikinimo instrumentą, kurio neturėjo romėnai – moderniąją techniką, o ši, kaip ir anųjų lazda, turi du galus – kuriantį ir griaunantį, ir visiškai neaišku, kuris iš jų veiksmingesnis, ypač turint galvoje tai, kad patekusios į barbaro letenas moderniosios technologijos, ypač aukštosios, pirmiausia tampa griaunančiomis ir tik labai menkai, mikroskopiškai kuriančiomis, o tai reiškia, kad Europos savinaikos ir naikinimo vyksmas yra daug spartesnis nei anų laikų Romos imperijos žlugimo tempas.

Romos imperijai pribaigti gotams, vandalams, frankams ir alemanams prireikė maždaug trijų šimtmečių; dabartiniam barbarui, atrodo, neprireiks nė šimto metų. Apie Lietuvą galiu pasakyti štai ką: grėsmių tiek daug, kad būtų sunku jas net išvardyti, bet blogiausia, kad šių grėsmių akivaizdoje mes esame bejėgiai. Didesnės, galingesnės, stipresnės valstybės dar gali bent kiek priešintis artėjančiai antropologinei katastrofai; aukštesnio intelekto, gabesnės tautos dar gali suvokti tas grėsmes ir pasistatyti bent kalbines užtvaras, kurios, žinoma, laikui bėgant, nesustabdys barbarybės tvano, bet bent akimirką pristabdys neišvengiamą žlugimą, o Lietuva, taip susiklosčius situacijai, neturi nė menkiausių resursų – nei technologinių, nei karinių, nei ekonominių, nei politinių, nei intelektualinių, nei žaliavinių, nei emocinių, nei moralinių, nei, pagaliau, antropologinių.

Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė. Demoralizuojamą įtaką Lietuvai daro netgi tai, kas – pagal vadinamąjį europrojektą – turėtų ją kelti, gaivinti ir lemti neva pasakišką ateitį: tai iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos (o iš tikrųjų pašalpos).

Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais. Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą.

Juokiamės iš graikų, bet kur kas sparčiau ir sėkmingiau darome tą patį, ką ir jie, t. y. naudojame jokiomis medžiaginėmis ar intelektinėmis vertybėmis nepadengtus euroelektroninius pinigus – gaminame kaip Papua Naujojoje Gvinėjoje, o vartojame (ar bent jau esame įsitikinę, kad galime vartoti) kaip Švedijoje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai – Europos Sąjungos pašalpos ir paskolos, per keletą metų Lietuvoje sukūrusios ištisą parazitų kastą ar netgi kartą. Tik parazito psichologija galima bent kiek paaiškinti bet kokias sveiko proto ribas peržengiančią, dabar jau katastrofišką emigraciją. Galima suformuluoti netgi tokią simbolinę taisyklę: jei sugebu pasinaudoti euroelektroniniais pinigais (pseudopinigais), lieku Lietuvoje, jei ne – emigruoju.

Pseudopinigų tvano ideologinis atitikmuo – visų masinio mulkinimo medijų, nežinia kodėl vadinamų žiniasklaida, propaguojama visa apimanti saldaus baukutinio-valinskinio-zvonkinio-rūtelinio gyvenimo vizija, kurią geriausiai nusako du dabar jau tapę norma imperatyvai: „Linksmybės visą parą!“ ir „Mus vienija alus ir pergalės!“ (ir juos vykdantis vadinamasis elitas – prasisiekėliai prasčiokai, sugebėję pasinaudoti pseudopinigų srautais).

Nežinau geresnio šios ideologijos simbolio už linksmybių ir pramogų dvarus, nusėjusius visų gražiausių Lietuvos ežerų ir upių pakrantes; tai tikrų tikriausi parazitų lizdai, ir vėl susukti už vogtus arba skolintus euroelektroninius pinigus. Kiekvienas toks linksmybių ir poilsio dvaras tarsi sako tau: tegul dirba „runkeliai“, o tu „kombinuok“, „šok su manimi“, „džiaukis gyvenimu“ ir spjauk į viską, nes „viskas dzin“, kaip yra sakiusi viena dabartinio Seimo narė, priklausanti – žinoma! – Linksmybės Prisikėlimo Partijai.

Be abejo, esama išimčių, tačiau taisyklė tokia: tik kvailiui rūpi darbas ir daiktiškieji jo rezultatai, o elitui turi rūpėti tik linksmybės. Arba tokia: dirbti nepadoru! Trumpai tariant, visoje masinio mulkinimo terpėje, atmetus pavienes išimtis, maurojantis Didysis Brolis ir staugianti Didžioji Sesė agresyviai propaguoja gyvenimo būdą, skatinantį kuo spartesnę mūsų tautos savižudybę, o turint galvoje neįtikėtinai žemą tautinio intelekto vidurkį ir visišką vidutinio tautiečio neatsparumą ideologiniam terorui, nekyla abejonių, kad šita totalinė parazito apoteozė pasieks (tiesą sakant, jau pasiekė) visišką pergalę – totalinę tautos demoralizaciją.

Ir dar viena pastaba: visus dvidešimt metų Lietuvoje atkakliai, metodiškai ar net ciniškai naikinamos bet kokios sąlygos atsirasti tikram – atsakingam, aristokratiškam, pilietiškai susipratusiam, aukšto intelekto, kilnios dvasios, valstybiškai mąstančiam, turinčiam garbės kodeksą – aukštajam luomui, be kurio negali normaliai gyventi jokia tauta, net bendruomenė; niekada ir niekur nėra buvę taip, kad valstybę sėkmingai valdytų prastuomenė, vadinamoji liaudis, arba tamsuomenė.

(…)

Lietuvos žmonių daugumai daro televizorius ir kompiuteris, tarus trumpiau, Ekranas, kaip dabartinės ideologijos ar netgi religijos koncentratas, tą ideologiją teroristiškai primetantis, galima sakyti, visiems žmonėms – vieniems tiesiogiai, kitiems slapčia, iracionaliai, klastingai, nepastebimai: skleidžiant gandus, paskalas, primetant vertybinius orientyrus, per švietimo sistemą ir auklėjimo struktūras. Magiškas žodis, glaustai, tačiau iškreiptai išreiškiantis Ekrano ideologijos pateikimo būdą, gerai žinomas visiems: tai vadinamoji informacija.

Kaip savaime suprantamas dalykas tariama, kad informacija yra ne tik būtinas, bet ir sveikintinas, siektinas ir netgi labai geidžiamas būdas individui pažinti dabarties pasaulio esmę, sukaupti kuo daugiau ir kuo tikslesnių žinių, tapti, kaip sakoma, sąmoningu, apsišvietusiu, visose gyvenimo aktualijose puikiai besiorientuojančiu personažu, sugebančiu prisitaikyti prie dabartinio egzistencijos ritmo, netgi tapti kūrybingu žmogumi, atsakingai dalyvaujančiu tiek profesinėje veikloje, tiek valstybės ar tautos gyvenime, tiek moralinėje bendruomenės tvarkoje.

Šitokį naivų informacinį fetišizmą geriausiai perteikia toks pat naivus šūkis, pakeitęs tradicinių visuomenių moralės kodeksą ir tapęs svarbiausiu nūdienos kategoriniu imperatyvu: „Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį!“ Tačiau tai naivus, netgi infantilus požiūris, iš tikrųjų slepiantis teroristinį imperatyvą: „Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas!“ Kaip ir kiekviena ideologija, Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo – pavergti žmogų, o pas mus – visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti.

Susiję

Įžvalgos 8763317466995561286

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-05-17 09:17

    Aprašytas, juodai pesimistinis, buvusių ir esamu Imperijų žlugimo scenarijus, aišku kad autorius ne istorikas, o žiaurus pesimistas, įžvalgos baisios, bet dalinai teisingos, istorija visada kartojasi, tik spalvos visai kitokios, kaip vaivorykštės, tikinčiam į kokį nors Dievą nėra baisu, jis gyvens kitur, po mirties, netikinčiam baisiau, jis niekur negyvens, todėl ir skirtingi Pasaulio matymai, tikriausiai tik Žemė egzistuos ilgiau, nei kokios Imperijos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Puikiai parašyta. Svarbiausia, labai aiškiai. Nesutikčiau tik su teiginiu, kad globalizacijos malūnas sumals ir Vokietiją. Man atrodo, po visuotinio žlugimo visgi išliks kelios, barbarų biomasės neužlietos, nepaskandintos salos, tarp kurių dominuos Vokietija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bijau, kad vokiečiai irgi yra ant išmirimo ribos ir labai rimtos — tai rodo ir jų demografija, kuri gana drastiškai prastėja jau keli dešimtmečiai. Vokietės, kiek teko domėtis, nebelabai linkusios gimdyti vaikus. Jei dar pamenat, tai prieš metus ar pora, soc.tinkluose „prasiėjo“ kelios nuotraukos su to meto vokiečių abiturientų išleistuvių nuotraukomis, kur vokiečių buvo nelengvai įžiūrima mažuma — didžioji dalis gal turkų, o gal ir arabų (kilmės?) musulmonų. Gal jie ir kalbės vokiškai, bet tai jau nebebus vokiečiai.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-05-17 16:08

    Autorius yra pesimistas, kuris skaito tik kriminalų puslapius ir išsivaizduoja, kad pasaulyje apart kriminalų niekas nevyksta.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-05-17 16:50

    Pinigais paremtas santykis daugiau ar mažiau yra derėjimasis su aplinkybėmis. O turguose vyksta ne tik prekyba, bet ir sukčiavimai, vagystės, nes materija nuolatos yra pavydo ir nusavinimo objektas.Kas gali pasakyti, kuris iš kelių į rytdieną yra geras ar blogas? Taip jau yra, kad Dievo planuose pastovių struktūrų nėra. Po mūsų bus kiti, kitokie. Nebegalimas įtakoti tekėjimas yra savigaila, kad lūkesčiai glamžomi ir tuoj tuoj bus išmesti į šiukšlyną, užmarštį, nes dvasios kėlimas yra sunkus ir neretai nedėkingas užsiėmimas, bet kaip augalas veržiasi per asfalto plyšį, taip ir mintis spraudžiasi link savaip suvokiamos šviesos. Būti vardan kitų ar vardan savęs? Tik tokia takoskyra...Naivus patiklumas, kad kiti buvimą vardan jų pripažins kaip vertą pastangą - juk jei būtų kitaip, ordos neatplūstų ir neįveiktų kultūros. O dabar, kai net čia sprendžia pinigų kiekis, apie ką mes dar kalbame? Vartojimo besaikybė, išsigimusi puikybė pražudys greičiau, negu susigalvos ką nors žudyti barbarai. Kol neatsipeikėja kiekvienas, pulko surinkti nėra iš ko. Po bet kokia oda barbarystės galima surasti perteklinį kiekį. Papilkite į elgetų pulką pinigų - patys pamatysite...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Sitas blogiau ir uz Radzvila :). Anas bent galvojo, kad kaska daryti galima, o cia "... mes esame bejėgiai ..."

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-05-19 19:49

      Nors taves ir nemegstu, bet siuo atveju antrinu

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2018-05-19 18:57

    Ir kartos tas pats ir vėl tas pats, nes žmogus ateina mokytis, o jeigu neįsisąvina pamokos, privalo mokyti iš naujo. Juk žmogus vienintelis sutvėrimas, turintis laisvą valią. Taigi net Aukščiausioji instancija neprievartauja, o kantriai laukia, kada žmonija patobulės. O žmonija sąmonėti nenori. Daug įdomiau paprastesni dalykėliai, žaidimėliai...TAI IR LIPA ANT TO PATIES GRĖBLIO. BET IŠMOKT VIS TIEK REIKĖS��

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item