Arvydas Juozaitis. Justinas Drovusis

www.alkas.lt Diena kaip Dievo šypsena Justinas Marcinkevičius Prašau atleisti: tautos poetą vadinsiu tik vardu – Justinas. Be...


Diena kaip Dievo šypsena

Justinas Marcinkevičius

Prašau atleisti: tautos poetą vadinsiu tik vardu – Justinas. Bendraudamas kreipdavausi į jį kaip ir daugelis – gerbiamas Justinai, tačiau šio rašinio pobūdis reikalauja šiltesnio kreipinio. Tikiuosi, kad jį pateisinsiu.           

***

1980 metais Justinas pasitiko savo pirmąjį rimtą jubiliejų. To meto sąlygomis Marcinkevičiaus jubiliejus buvo minimas labai plačiai — susitikimai, naujos knygos, TV laidos, kritikų straipsniai. Atrodė, kad žmogus pasiekė visko — ir gyvenimo, ir kūrybos viršūnių. Kilti nebėra kur, jis — nebepasiekiamųjų žvaigždyne. Lietuviškos visuomenės meilė ir pagarba Justinui buvo begalinė. Tuo metu, žiūrėdamas vieną Lietuvos TV laidą, kurioje jis skaitė savo poeziją, pats save nustebinau balsu ištardamas: „Dabar jis jau galėtų ir mirti.“ Šie žodžiai gulė į atmintį kaip akmuo, nes jie užgavo televizorių žiūrėjusius namiškius. Jie pasipiktino: kaip drįstu šitaip šventvagiauti?!

Ir ką sakysi? Penkiasdešimtmetis Justinui liudijo brandą, ant aukštesnio kūrybos laipto po šio jubiliejaus jis nebekilo.

Tuo metu mes gyvenome Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus nušviesti. Tauta buvo labai sujudusi, kūrybos Universiteto temomis buvo per akis: parodos, knygos, freskos ir paveikslai. Kiekvienas brandus menininkas tarė savo žodį. Tai buvo pirmas oficialus lietuviškas pasipriešinimas žodžiu komunizmui, o dar svarbiau — Maskvai. Rektorius Jonas Kubilius, pasinaudodamas savuoju statusu (šiaip ar taip, jis buvo pasaulinio garso mokslininkas, sėdėjęs LKP CK biure) šventę pavertė nacionaliniu faktu ir Alma mater laivą išplukdė į tarptautinius vandenis. Be to, jubiliejaus metu buvo atvirai teigiama, kad Vilniaus universitetas — „seniausias TSRS teritorijoje“, taip įkandant Maskvos universitetui, kuris neturėjo nė 250 metų. Mes sėkmingai blefavome, nes senesnis buvo Karaliaučiaus universitetas (kuris, laimei, negalėjo paprieštarauti — tais metais jis dar nebuvo atnaujintas). 

Universiteto jubiliejui Justinas sukūrė poemą „Pažinimo medis“. Man pasitaikė laimė dalyvauti jubiliejaus inauguracijos akte, surengtame Skargos kieme. Justinas stovėjo garbingos publikos apsuptas, renginys prasidėjo įnešus Universiteto vėliavas ir nuo scenos nuskambėjus skaitovo perskaitytai „Pažinimo medžio“ pradžiai. Žodžiais Vilnių pribloškė visų miesto bažnyčių varpai („Jau buvo aštuoniolika bažnyčių“), o žmones, suėjusius į Skargos kiemą, — atgijęs Šv. Jono varpas.

Žvaigždės taip jau lėmė, kad, praėjus lygiai pusmečiui po šio jubiliejaus didingų iškilmių, — Justino jubiliejus. Ore dar sklandė sakralinės tautinio pasididžiavimo gaidos, o čia, prašau, ir dar viena proga susijaudinti.

(Beje, Justinui labai sekėsi datų pasaulyje: jis ir gimė, ir Anapilin išėjo simbolinėmis politinio kalendoriaus dienomis.)                     

Gyvas prisiminimas: stoviu Respublikinėje bibliotekoje (dabar tai Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), žmonių būryje, geroje vietoje. Matau jį iš labai arti, nes esu užsiglaudęs už kolonos, šalia mikrofono. Žmonių tiek daug, kad jubiliejui skirtas susitikimas vyksta ne salėje, o didžiajame vestibiulyje, tame, kuris  su laiptais ir galerijomis. 

Justinas išėjo prie mikrofono, pastatyto ant plačiųjų laiptų viršutinės aikštelės. Išėjęs į nušviestą aikštelę, ištaria: „Labai atsakinga stovėti šioje vietoje, kur saugoma žmonijos išmintis, knygų knygos.“ Ir, kiek pasisukęs šonu, pamoja į milžinišką švytintį vitražą, už kurio, kaip visi žino, yra knygų saugyklos. Ir ima skaityti eiles, skaito, regis, gerą valandą. Skaito iš popieriaus lapų, ne iš atminties (kas man atrodo keista).  Tauta, kuri tuo metu buvo itin gyva, jaudindamasi klausosi kiekieno tariamo žodžio. Šitai juk lietuvybės manifestacija, ne kūrybos vakaras, galvoju. (Poezijos renginiai tuo metu buvo nuostabūs, kip mišios, jie nebūdavo verčiami į rusų kalbą.) Stebiu žmones. Mažiausiai keli tūkstančiai ir kone visų veidai — kaip mišiose; nustoję antro ir trečio aukšto galerijas, susigrūdę pravirų skaityklų tarpduriuose, nusėdę vidinius laiptus.

Ir ūmai — disonansas. Moteris, stovėjusi ant plačiųjų laiptų viduriniosios aikštelės, vadinasi, visu ūgiu žemiau už vakaro herojų, klausia lyg iš po žemių: kodėl Mažvydui „įpirštas“ nesantuokinis sūnus, jeigu nėra tikrų žinių, ar toks iš viso buvęs. Keista, tačiau disonansu atsiliepė ir Justinas. Štai jis pamini du mąstytojus — Aristotelį ir Visarioną Belinskį. Sugretinimas man pasirodė labai dirbtinis. Ką pasako apie Aristotelį, tiksliai nebeprisimenu (regis, kažką apie tiesos kriterijus), o štai kas tenka Belinskui — kaip dabar. Neužmirši, kas paliečia širdį. Belinskis buvo laikomas marksizmo pirmtaku, o jis, pasirodo, ir autoritetas Justinui? „Leidžiu sau prisiminti Belinskį, kuris teigė, kad yra istorinė tiesa, tačiau yra ir aukštesnė — meninė tiesa,“ — ištarė jubiliatas anaiptol ne pasiteisindamas, o teigdamas. Štai kaip. Kodėl? Juk galėjo pasiremti Gėte ar Šekspyru. Šis atsakymas gerokai nuliūdino sielą.

O vėliau vis dėlto pagalvodavau: Justinas pasirėmė Belinskiu, matyt, kad nereikėtų minėti Markso ar Lenino. Tais, 1980 metais, marksizmo klasikų viešas citavimas buvo norma — jais galima buvo apginti net ir absurdą. Blefuodamas, netiksliai cituodamas, galėjai išsisukti iš kebliausių pinklių. (Neužmirškime, kad Leonidas Brežnevas mirė tik 1982 metų pabaigoje.) Vadinasi, Justinas, kaip jam buvo įprasta, pasielgė gudriai: ir artimą marksizmui autorių paminėjo, ir rusą. Žinoma, tautiniame vakare nei Leninas, nei Marksas nebuvo priimtini. 

***

Pakilo pirmoji Sąjūdžio banga. 

1988 metų birželio 3 dieną, kai buvo renkama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinė grupė, Mokslų akademijos salėje sėdėjo ir Justinas. Jis glaudėsi prie dešiniųjų langų, kone ties salės viduriu. Nedaug kas į jį tada atkreipė dėmesį, judėjo radikalesnė inteligentija, jos rankose buvo ir tas vakaras. Be to, Justinas buvo jau primirštas, nes visai nedalyvaudavo to meto vakaruose ir sueigose. Jis jau buvo „apaugęs“ oficialios kultūros luobu. O būtent neformalios sueigos vedė ir atvedė lietuvišką visuomenę į tą svarbiausią 1988 metų birželio susirinkimą Mokslų akademijoje.

Kai nepaprastai varginantis susirinkimas linko į pabaigą ir kai pagaliau imta rinkti būsimojo LPS Iniciatyvinė grupė, kažkas prisiminė ir Marcinkevičių — nuskambėjo jo pavardė (taip, iš salės buvo siūlomi kandidatai). O jeigu nuskambėjo ir žmogus buvo salėje, jis turėjo pakilti ir ištarti, ar sutinka dalyvauti naujo (nežinia kokio!) darinio veikloje. Taip buvo renkamas pirmasis lietuviškas revoliucinis komitetas.

Atėjus Justino eilei, jis pakilo, salė pritilo. Matyt, daugelis suprato, kad žmogus gali ir atsisakyti (nors niekas iki jo neatsisakė). Justinas trumpai drūtai pasakė, kad visuomeninio darbo turi per akis, kad jo apimtys jam sunkiai bepakeliamos; esą jis dalyvauja daugybėje komisijų ir komitetų (ištarė ir skaičių, kurio dabar tiksliai nepakartosiu —regis, paminėjo per dvidešimt); vadinasi, baigė jis, nebelieka nė laiko kada rašyti, kurti. Salė sugaudė. Kažkas šūktelėjo, kad tai ir bus nauja kūryba, dar kažkas, kad tai bus visai ne tai, ką jis galvoja. Justinas kiek patylėjo ir numojęs ranka atsisėdo. Visiems (bent jau man tikrai) pasirodė, kad  jis ištarė: „Įrašykite!“

Tą vakarą iš pasiūlytų kandidatų niekas neatsisakė tapti Iniciatyvinės grupės nariu. Toks buvo stiprus salėje susirinkusių moralinis spaudimas-įpareigojimas. (Vėliau atsisakė tik Inga Lukšaitė, kuri susirinkime nedalyvavo.) 

Taip gimė LPS ir prasidėjo Sąjūdis. Mūsų nuostata „Marcinkevičiaus klausimu“ buvo gana aiški. Jaunieji ir aktyviausieji LPS veikėjai, sudariusieji judėjimo židinį, iš „gyvo klasiko“ ypatingos veiklos nesitikėjo; pakanka, galvojome, kad jis apskritai neišsigando ir tapo vienu iš trisdešimt penkių pirmeivių. Panašiai vertinome ir kelių akademikų, nedalyvavusių parengiamuosiuose Sąjūdžio darbuose, sutikimą dalyvauti — jų reikėjo. Kaip įkritusių į lopšį nunokusių obuolių. Svarbiausia, galvojome, kad šie žmonės savu autoritetu apsaugos. Bent jau pradžioje valdžia negalės sakyti, kad LPS grupė — tai vaikėzai, disidentai ar „antitarybinis elementas“. 

Ypač svarbus atrodė įsitikinimas, kad Justino Marcinkevičiaus vardas mums padės. Tačiau labai greitai tapo aišku, kad vien vardo nepakaks. Mūsų laukė sparti įvykių raida.

***

Pirmoji proga — Joninių, arba birželio 24 dienos, mitingas Gedimino (dabar Katedros) aikštėje. Kaip ir kodėl jis pavyko?

Perestroikos raida reikalavo žaisti atviromis kortomis. Mes supratome, kad vėluojame, kad atsiliekame nuo Maskvos, kurios laikraščius tuo metu visi skaitė. Rusų inteligentija ir žurnalistai jau atvirai kalbėjo apie komunistinio režimo nusikaltimus, ko Lietuvos spaudoje nebuvo nė ženklo. Reikėjo išjudinti ne tik visuomenę. Reikėjo pradėti „katės-pelės“ dialogą su valdžia, su Lietuvos komunistų partijos vadovybe.

Pagaliau mus pasiekė dar įdomesnės žinios: neseniai Estijoje gimęs Liaudies frontas — jau didžiulė masinė jėga. Nejaugi? Stebėjomės estų drąsa. Ir jau visai nesuprantama: pasirodo, estų Fronto lyderiai jau sėdasi prie derybų stalo su komunistine respublikos valdžia ir kažką svarsto. „Kokio stalo?! Kas per niekai? Ką jie gali svarstyti?“ Ir tada išgirstame tai, kuo nepatikime: esą jie jau buvo sutarę dėl nacionalinės simbolikos grąžinimo, dėl estų kalbos paskelbimo valstybine Estijos TSR kalba.

Antro LPS Iniciatyvinės grupės susitikimo su visuomene metu gavome kvietimą iš Estijos. Į kažkokį birželio 17-sios mitingą. Neturėdamas supratimo, kas ten bus, deginamas anuometinės aistros veikti ir kuo daugiau padaryti besąlygiškai sutikau vykti. Sutiko ir Kazimiera Prunskiene. Išvykome kiekvienas savo keliu.

Politinis TSRS imperijos kalendorius tą birželį buvo lemtingas visai perestroikai.  Maskva paskelbė neįprastą komunistų renginį — XIX TSKP partinę konferenciją. Ne suvažiavimą, o būtent konferenciją, kurioje penkiolikos sąjunginių respublikų partinė nomenklatūra buvo kviečiama pasisakyti apie vietos problemas ir bendrą perestroikos reikalą. Michailas Gorbačiovas tikėjosi paramos kovodamas prieš ortodoksišką TSKP CK Politinį biurą. 

Birželio 17 dieną mudu su K. Prunskiene patekome tarsi į kitą valstybę. Estijos Liaudies frontas, tuo metų turėjęs jau 90 000 registruotų narių, tvarkingomis kolonomis, plevėsuodamas nacionalinėmis vėliavomis ėjo į Dainų slėnį. Ko ėjo? Pasirodo, Estijos komunistų partijos vadovybės „išlydėti į Maskvą“. Ir ne šiaip sau palydėti, bet „su priesakais“.  Dingstis milžiniškai tautos sueigai buvo ideali, prieš kurią nepapūsi.

Talino Dainų slėnyje susirinko apie 150 000 žmonių. Masiškai plevėsuojant Estijos tautinėms vėliavoms, į tribūną kilo ir Liaudies fronto, ir komunistų partijos lyderiai. Iškopėme Lietuvos vardu ir mudu su K. Prunskiene. Kalbėjome lietuviškai, vertė Martas Tarmakas. Mums atsivėrė akys: vadinasi, ir mes galime iškviesti „į aikštę“ LKP CK vadovybę, kuri taip pat susiruošė į  Maskvą, į tą neįprastą Komunistų partijos konferenciją. Jeigu estai tą progą panaudojo savo nacionaliniam reikalui, gal ir mums pavyks?  

Tik ar pavyks? Juk ne pagal Joną kepurė: mūsų buvo vos keliasdešimt pirmeivių, menkutė saujelė, palyginus su miniomis, sujudėjusiomis Estijoje. Be to, mes vos alsuojame,  per dvi savaites tik du kartus susitikę su visuomene uždarose patalpose. Maža to, nė pusė LPS Iniciatyvinės grupės narių supratimo neturėjo, ką reikia daryti ir kam jie išrinkti.  Apie įvykius Estijoje žinojo dar mažiau.

Pasisėmę „estiškos” išminties ir drąsos, mudu su K. Prunskiene grįžome į Vilnių kupini ryžto. Tą ir paaiškinome LPS Iniciatyvinės grupės susirinkime, įvykusiame Arūno Žebriūno vadovaujamoje Kinematografininkų sąjungos salėje. Surengti panašų mitingą-palydas? – o kaip? – klausė dauguma, ir purtė galvas. Net atsivežta iš Estijos Dalios Tarmak dovana lietuviška tautinė vėliavėlė sukėlė akivaizdžią baimę. „Per anksti ją kelti!” — išrėžė Vaclovas Daunoras, pasakydamas daugumos nuostatą. Taip, mūsų padėtis atrodė beviltiška. Lietuvoje niekas o niekas nepriminė Estijos sujudimo: tauta nebuvo sujudusi, LKP CK vadovybė nė nesiruošė kalbėtis su grupele inteligentų. Su kuo kalbėti? Mes vos prieš dvi savaites susibūrę ir nežinia kam atstovaujame. 

Bet čia padėjo atsitiktinumas. Gintaras Songaila pranešė, kad iš Trakų atvyksta Romualdo Lanko suorganizuoti gamtos mylėtojai, kurie pasirengę piketuoti prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) prezidiumo. Šūkis, kurį jie vežėsi, buvo „Gelbėkime Trakus“. Štai tada ir tapo aišku, ką reikia daryti — išeiti į piketą kartu su trakiečiais ir pranešti apie numatomą LPS aktyvistų susitikimą su respublikos vadovybe. Ir paskelbti mitingą.

Taip ir padarėme: prie AT prezidiumo rūmų paskelbėme susirinkusiems maždaug 500 žmonių, kad po trijų dienų kviečiame tautą į Gedimino aikštę.

Mes blefavome, mes rizikavome. Supratimo neturėjome, kuo visa gali baigtis. Įsitikinimas, kad vykdome istorinę misiją, valdė mūsų protus ir širdis.

Štai kada prisireikė ir senosios gvardijos, LPS Iniciatyvinės grupės akademikų ir profesorių, turinčių kišenėse TSKP nario bilietus, paramos. Ji buvo veiksminga. LKP CK biuras, net su pirmuoju respublikos asmeniu Ringaudu Songaila, sutiko eiti į kompromisą. Susitikti su LPS Iniciatyvine grupe. Žinoma, komunistinė vadovybė žinojo, kas įvyko Estijoje, išgirdo ir apie mūsų akibrokštą — paskelbtą mitingą. Laikas buvo keistas, „minkštas“ — LKP vadovybės laukė kelionė į Maskvą, tad ar leisi įvykti neramumams  respublikoje? 

Komunistinė Lietuvos vadovybė nusileido — sutiko, kad liaudis „palydės” respublikos vadovybę į Maskvą tokia neįprasta, tačiau perestroikos dvasiai, matyt, nesvetima forma. LKP CK delegavo į aikštę trečios svarbos nomenklatūrinę figūrą Algirdą Brazauską. (Kontrastas: Estijos mitinge dalyvavo pirmasis asmuo, ką tik pirmuoju CK sekretoriu M. Gorbačiovo iniciatyva paskirtas Vaino Vialjasas.)  

***

Liaudies sueigos-mitingo išvakarėse, birželio 23 dieną, K. Prunskienės vadovaujamame Žemės ūkio mokslinio tyrimo institute įvyko LPS aktyvistų susirinkimas. Susirinkimas įgaliojo mane vesti mitingą. Be to, ne tik vadovauti jam su mikrofonu rankoje, bet ir padaryti daug namų darbų.  Štai tada ir iškilo susirinkime nedalyvavusio Justino Marcinkevičiaus klausimas.

Reikalas buvo toks: kas pirmas kreipsis su „žodžiu tautai“. Arba, paprasčiau: kieno iš mūsų autoritetas toks neginčijamas ir žmogus toks žinomas, kad vien jo pasirodymas paliudytų, kad veiksmas ypatingas… 

Aktyviausi susirinkimo dalyviai nutarė, kad geresnio kandidato už Justiną Marcinkevičių būti negali. Nusprendėme jam už akių, o aš buvau įpareigotas pasakyti šį sprendimą jam. 

Revoliucijų pradžia ne veltui vadinama žmonijos žvaigždžių valanda. Tai labai keistas metas, kai visi, kas atsiduria pirmeivių gretose ir vienas greta kito, vienos didžios idėjos uždegti, ūmai pasijunta esą lygūs. Didi idėja lyg koks oro balionas skraidina. O dauguma, dar nesujudusi, bet ir ji pakelia galvas ir ima akimis ją sekti. Žodžiu, revoliucijos prasideda nuo idėjos, kuri besąlygiškai pranoksta visus, pranoksta net pačią tautą, – ir tada viskas pajuda. Baisi keistenybė — tačiau kokia neįveikiama!

1988 m. pradžioje būčiau bijojęs net pagalvoti, kad galėčiau vykti pas Justiną į namus ko nors jam siūlyti. O štai tą dieną ėjau nė negalvodamas, kad darau kažką ypatingo.

Žinoma, pirmiau paskambinau ir pasiprašiau „pasikalbėti LPS Iniciatyvinės grupės vardu“. Jis sutiko. Po gero pusvalandžio jau spaudžiau buto Mildos gatvėje durų skambutį. Tarsi ne aš spaudžiau, o „pati revoliucija“ – šmėstelėjo idiotiška mintis. Manau, jis pasitiko mane kaip gana pavojingą tipą. 

Pakvietė į darbo kambarį. Čia pat ir išdėsčiau reikalą. Jis išklausė manęs tylomis žvelgdamas pro langą.  Jo  drovumas, pamenu,  mane gerokai sutrikdė; pajutau, kad reikalas klimpsta. Vos nutilau, jis, nevyniodamas žodžių į vatą, atsakė maždaug taip: „Atleiskite, bet aš nesu skirtas mitingams ir kalboms miniai.“ Toks buvo jo mandagus „ne“.

Nė nebandžiau prieštarauti, tik išlemenau: „Aš jus suprantu.“ Ir čia pat paprašiau leisti pasinaudoti jo telefonu. Telefonas buvo koridoriuje. Paskambinau Romualdui Ozolui (su kuriuo buvome aptarę scenarijų). Pranešiau naujieną. Jis būdinga sau dalykiška greitakalbe tarė: „Ką gi, tada skambink antram variantui.“ Tas antrasis buvo Vytautas Landsbergis. Ir Ozolas, ir aš, ir LPS židinio žmonės anuomet supratome, kad šis variantas nė iš tolo neprilygsta pirmajam, tačiau… 

Teko susitaikyti, net žinant, kad daugumai žmonių V. Landsbergis bus nežinoma figūra. Tiesa, susirinkimo metu buvo aptartas ir šis variantas. Pasirinkimas V. Landsbergio naudai krito, regis, todėl, kad jis, pirma, buvo Čiurlionio tyrinėtojas, ir, antra, pasižymėjo atsargumu, radikalumu jis nealsavo. Radikalumo tuo metu mums mažiausiai reikėjo, turėjome neišgąsdinti nei valdžios, nei visuomenės. Pakako to, kad gatvėje jau buvo Laisvės lyga. O mums tai buvo pirmas pasirodymas tautai.

Tad antrasis mano skambutis iš Marcinkevičiaus buto buvo Landsbergiui. Pasisekė, jis atsiliepė. Išklausęs siūlymą, jis trumpai atsakė: „Ką gi, jeigu reikia, tai reikia.“ Sausai ir dalykiškai.

***

Sąjūdžio veiklos pagreitis buvo milžiniškas. Po sėkmės Gedimino aikštėje ledas buvo pralaužtas, viskas atrodė paprasčiau — ir tautą sukviesti, ir su LKP CK susitarti. Liepos 9 dieną įvyko antrasis mitingas, vėlgi pritaikytas prie XIX TSKP partinės konferencijos. Delegatų grįžimas iš Maskvos buvo puiki dingstis pakviesti kompartijos vadovybę į akistatą su liaudimi.  Kompartijos CK sutiko, mums buvo skirtas pageidaujamas Vingio parkas. Tada LPS Iniciatyvinės grupės susirinkimas (įvykęs būsimame „Vaidilos” teatre) parašė mitingą vesti „garantuotai populiarų” Vytautą Petkevičių. Justino susirinkime nebuvo, jo į pirmus vaidmenis niekas nebesiūlė.

Tačiau ilgai laukti nereikėjo.

Naujas sustikimas su Justinu akis į akį – liepos 26-ją dieną.

Reikia nepamiršti, kad mes — ne estai. LPS organizacija buvo labai stichiška, visai nepanaši į griežtą Estijos Liaudies fronto struktūrą. Tačiau radikalėjo „Sąjūdžio žinios“, jos veikė kaip detonatorius; rajonuose ir miestuose skelbėsi vis naujos LPS grupės.  Tačiau ne estai ir ne lietuviai kėlė daugiausia nerimo Kremliui, TSRS komunistinei vadovybei, o mitingai Maskvoje ir visoje Rusijoje. Tada M. Gorbačiovas paskelbė, jog pasirašys įsaką, įpareigojantį vietos valdžias (sąjunginių respublikų ir didžiųjų miestų vadovus) leisti rengti mitingus tik specialiose, jiems skirtose vietose. Realiai toks sprendimas būtų reiškęs teisę vietos valdžioms drausti mitingus. O kas mes būtume be mitingų ir „Sąjūdžio žinių“? Niekas. Tad be didelių svarstymų supratome, jog iškilo reali grėsmė, vertėjo pasispardyti! Tą kartą reikėjo  daug  agresyviau pasisakyti prieš Maskvos-Kremliaus užmačias.

Liepos 26-ios mitingą nutarėme rengti ant Respublikinės bibliotekos laiptų. Vadovauti mitingui LPS grupė vėl išrinko mane. Laiko pasiruošti buvo nedaug, vos pusantros paros. 

Mitingo dienos ankstyvą rytą Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko (miesto galvos) Algirdo Vileikio sekretorė susirado mane telefonu ir iškvietė — būtent  iškvietė, o ne  pakvietė — į miesto Vykdomąjį komitetą, pas pirmininką. Atėjęs radau kovos bičiulį, LPS narį G. Songailą. Jis pasakė, kad atsiųstas R. Ozolo, kuris atvykti negalėjęs.

Kartu su A. Vileikiu mūsų laukė keli vyrai pilkais kostiumas, o šalia jų LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo sekretorius Jonas Gureckas. Valdžia turėjo pagrindo rūstauti. Išvakarėse, kaip jau buvo įprasta tais vasaros mėnesiais, išsiunčiau savo pavarde pasirašytą (LPS Iniciatyvinės grupės vardu) telegramą. Išsiunčiau iš centrinio pašto į greta esantį namą – miesto galvai  A. Vileikiui. Žinoma, tai buvo akiplėšiška. Kuri valdžia ilgai kęstų tokius akibrokštus?

A. Vileikis be įžangų balsu perskaitė gautą telegramą: „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis liepos 26 dieną rengia mitingą…“ Ir prasidėjo mudviejų su G. Songaila „auklėjimas”. Vykdomojo pirmininkas griežtai pareiškė, kad demokratija yra demokratija, o ne chaosas, kurį kelia Sąjūdis. Ribos jau peržengtos, o ši sumanyta Sąjūdžio akcija net trukdo valdžiai: štai jis dabar turi sėdėti su mumis, bergždžiai gaišti laiką, kai tuo tarpu jam reikia vizituoti vaikų darželius. Taigi, reziumavo pirmininkas, šį kartą mūsų mitingas gali liūdnai baigtis. Mes turime jį atšaukti.

Mudu su  G. Songaila atsakėme, kad šito padaryti neįmanoma, žmonės vis vien susirinks. „Kiek jūsų bus?“ — paklausė.  Atsakėme, kad apie pora tūkstančių.

J. Gureckas, iki to momento sėdėjęs tylomis, blykstelėjo akinių stiklais ir paklausė: „Sakykite, ar jūs važiavote kada per Lietuvą?“ Ir, nelaukdams atsakymo, paskaitė kelių minučių pamokslą, kokia graži tapo Lietuva prie tarybų valdžios.

Susitikimas baigėsi. Mums buvo pasakyta, kad šį kartą mitinge neturėtume jaustis saugūs. Vyrai pilkais kostiumais niūriai stebėjo mus. Jie buvo rimčiausias nuskambėjusio perspėjimo argumentas.

Išėję iš pirmininko kabineto ir leisdamiesi laiptais, mudu su G. Songaila karštligiškai sprendėme, ką daryti. Reikėjo nedelsiant kviesti „sunkiąją artileriją“, visus LPS akademikus ir rašytojus. Sėkmė galėjo ir nelydėti, nes vyresnieji inicityvinės grupės  nariai ir profesoriai dienos meto mitinguose nedalyvaudavo. Įsmukau į centrinį paštą, kur buvo artimiausias telefonas automatas. G. Songaila nuskubėjo į MA institutus prie Neries.

Laimė, Justinas buvo namuose. Su abejone balse jis sutiko mane priimti. Nedelsiant.

Apsilankymo Mildos gatvėje tikslas buvo tik vienas: įkalbėti Justiną užkopti Respublikinės bibliotekos laiptais, pasirodyti, vaizdžiai tariant, mitingo tribūnoje. Ir viskas. Kalbėti į mikrofoną nebūtina, svarbiausia — jo dalyvavimas. Jeigu jis, o ir dar vienas kitas akademikas, gal mums pavyks išvengti represijų ir Sąjūdžio nesusrėbs.

Sėdau prie vairo ir pasukau į Antakalnį. Prie pirmojo šviesoforo ties Mokslų akademijos biblioteka, kitapus sankryžos sustojo keli kariniai sunkvežimiai, aptraukti žalzganais tentais. Kai pajudėjome priešpriešiais, žvilgtelėjau pro šoninį langą.  Sunkvežimiai buvo pilni kareivių su šalmais. Nebekilo jokios abejonės — jie važiuoja Respublikinės bibliotekos link.

Tą kartą įkalbinėti Justiną buvo sunku, jam atrodė, kad mes, jaunimas, jau per daug įsibangavome. Tačiau nebuvau linkęs išeiti negavęs jo sutikimo. Žinoma, apie matytą gatvėje kariuomenę nė neužsiminiau.                                 

Pavyko — Justinas sutiko. 

Mitingas prasidėjo numatytu laiku. (Tos vasaros mitingai vykdavo oficialios pietų pertraukos metu ir trukdavo tik valandą.)  Justinas pakilo dešiniu laiptų šonu, prasiskindamas kelią pro gausų sąjūdininkų būrį. Prie mikrofono jo nekviečiau, tačiau susirinkusiems pranešiau, kad su mumis yra ir tautos poetas Justinas Marcinkevičius.

Vidaus kariuomenė, kaip pranešė mūsų žaliaraiščiai (taip nuo pirmo mitingo vadiname Sąjūdžio tvarkdarius), buvo dislokuota dviejuose erdviuose kiemuose (vienas – batų parduotuvės, kitas – „Talino“ maisto prekių parduotuvės). Nei mitingo pradžioje, nei jam baigiantis aikštėje nepasirodė nė vienas kareivis. Vadinasi, įsakymo pult nebuvo. Vadinasi, nebuvo  ir įsakymo išprovokuoti muštynes.

Sąjūdžio mitingas kybojo ant plauko. Kad tikrai kybojo, įsitikinau išsyk po mitingo, nusileidęs bibliotekos laiptais. Apačioje mane pasitiko generolas. Kad tai generolas, supratau pamatęs artėjančius raudonus lampasus ir aukštą kepurę paauksuota kokarda. Išsipustęs jis buvo lyg prieš savo mišias – Gegužės 9-ios paradą. Kreipėsi jis tiesiai į mane, nematydamas šalia buvusių draugų. Prabilo lietuviškai. Ką jis pasakė? Negaliu prisiminti nė vieno rišlaus sakinio. Atminties taupyklėje skamba tik kelios frazės, kurių konstrukcija buvo akivaizdžiai rusiška: „Mes jums to neužmiršime… Tai negali būti leidžiama.“ Nustebau, kad kreipėsi jis paminėdamas mano pavardę. Aš kažką atsakiau, ir, dievaži, dabar vis aiškiau prisimenu, kad tikrai ištariau Justino Marcinkevičiaus pavardę. Tai pasakęs linktelėjau galva į priėjusį Bronių Genzelį: „Ir štai — akademikai”.

Po šio dramatiško mitingo, kuris pirmą kartą buvo ir atviras pasisakymas prieš M. Gorbačiovą, jo sumanymą pažaboti mitingus, mes ėmėme švęsti pergalę po pergalės. Justino pagalbos mitinguose nereikėjo.

Žinoma, didžiausias jo „mitinginis įnašas” į Sąjūdžio veiklą buvo rugpjūčio 23-ios sueiga Vingio parke. O po to ir pirmininkavimas LPS Steigiamojo suvažiavimo pirmajam posėdžiui. Ir kalba, paženklinta motyvo „Diena atrištom akim”.

***

Po to… O kas buvo po to? Daug kas nutiko. Lankytis Justino bute Mildos gatvėje man tapo įprastu reikalu, kaip ir paskambinti jam kasmet kovo 10 dieną (sveikinti su gimtadieniu). Lankiausi įvairiomis progomis, dažniausiai — pasitarti, gauti jo pritarimą, parašą. Dažnai esu lydėjęs jį ir į renginius Lietuvoje.

Keli apsilankymai buvo labai įdomūs ir, manau, svarbūs, vertėtų juos paminėti. 

Vienas jų nutiko 1990 metų vėlyvą pavasarį. Tuo metu, praėjus vos keliems mėnesiams po Kovo 11-ios. Tada tapo akivaizdu, kad Aukščiausioji Taryba (AT) suka Lietuvą sparčios radikalizacijos ir visuomenės, tautos supriešinimo keliu. Kiršinimas augo kaip ant mielių, tarp bendražygių ūmai atsirado mirtinų „komunistinių priešų”, imta pulti ir Vyriausybė, ir pirmoji premjerė K. Prunskienė. Šiam puolimui vadovavo pats AT pirmininkas V. Landsbergis. Tad, siekdami nors kiek padėti vyriausybei ir nors kiek apramdyti AT vadovybės apetitus, inteligentai, buvę prie Sąjūdžio ištakų ir nėję į valdžią, nutarė viešai kreiptis ir į AT, ir į visuomenę, ir į tautą.

Buvau kreipimosi teksto autorius, galutinę redakciją sutvarkėme keliese. Justino parašo nuvykau į jo namus.

Justinas neslėpė savo pasipiktinimo AT vadovybės nusiteikimu kiršinti tautą, sakė, kad tikrai reikia kažką daryti, kad neleistume raganų medžioklės, kuri prasidėjo persekiojant net premjerę K. Prunskienę. Tą kartą kaip reta mačiau jį tokį susijaudinusį. Kreipimąsi jis pasirašė be dvejonių.

Vargu ar tada Justinas galėjo įsivaizduoti, kokią audrą sukels tas kreipimasis.

Tekstą vos paskelbus, jis bemat buvo pakrikštytas „Trisdešimties inteligentų kreipimusi“. Ir prasidėjo… Net dabar prisiminti, kas prasidėjo. Nereikėjo jokių okupantų — Nepriklausomybę „privatizavę” Sąjūdžio radikalai ėmė pjauti savus.

Justinas pateko į pirmąsias medžiojamų „raganų” gretas. Niekas ir niekuomet, jokia komunistinė valdžia taip nepuolė Justino, kaip šitai darė lietuviai patriotai po Lietuvos dangumi. Jis nebuvo pasirengęs tokiam žiauriam puolimui. Nelaukė, tikrai nesitikėjo. Kaip pasakė tuomet vienas iš artimiausių jo draugų, „Justinas nemoka laikyti smūgio.“

Kelios dienos po kreipimosi paskelbimo, jis pasirodė Lietuvos TV studijoje (regis, „Panoramos“ laidoje) ir pareiškė, kad pasitraukia iš politinio gyvenimo ir viešo gyvenimo taip pat. Kad atsisako narystės „savarankiškoje Lietuvos komunistų partijoje“. (Taip, jis buvo likęs A. Brazausko partijoje, o tai — dar vienas komplimentas jo drovumui.)

Justinas nepadarė tik vieno — jis neatsisakė savo parašo po kreipimusi. TV reportaže jo net nepaminėjo.

(Čia dera paminėti, kad kita figūra, itin rūpėjusi radikaliems sąjūdininkams, buvo  Juozas Urbšys, taip pat pasirašęs kreipmasi. Jis parašo išsižadėjo.)

Justinas pasitraukė iš viešo gyvenimo. Mėnesiui ar ilgesniam laikui jis pasitraukė net iš Vilniaus, kad išėjęs į gatvę išvengtų priekaišto ir neapykantos kupinų žvilgsnių ar neišgirstų už nugaros ištariant „išdavikas komunistas“. Jiedu su žmona kurį laiką apsigyveno Jiezno pašonėje, ant Nemuno kranto.

Tokie buvo kraupios tautinės gėdos momentai, kurių 1990–1993 metais teko išgyventi ne vieną, išgyventi tūkstančiams. Dabar šitai nejauku ir net baugu prisiminti — kaip baisingai ir neteisingi mus skaldė ir puolė radikaliai savo šaknų atžvilgiu nusiteikusi AT vadovybė, buve bendražygiai.

Dešinysis politinis sparnas privatizavo nepriklausomybės kūrimo pirmuosius metus. Pirmoji emigracija į Vakarus buvo traukimasis ne nuo ekonominių sunkumų, o nuo raganų medžioklės, kurią vykdė ir valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“, ir nacionalinė televizija.

Justino likimas – vienas akivaizdžiausių to laiko ženklų. 

Po „Inteligentų kreipimosi“ ir jo sukeltos dešiniojo politikos (iš dalies ir visuomenės) sparno reakcijos, tais pačiais metais, Justino laukė dar vienas smūgis. Šį kartą kirto populiarios publicistinės TV laidos „Krantas“ žurnalistas Vytautas Matulevičius. Jis pasikvietė pokalbio du lietuvių emigrantus, seniai pasitraukusius į JAV, Tomą Venclovą ir jo bičiulį Aleksandrą Štromą. Šiedu amžinai sotūs intelektualai, aukščiausios komunistinės nomenklatūros vaikai (Tomas Venclova – Antano Venclovos sūnus, Aleksandras. Štromas – Antano Sniečkaus augintinis) jautėsi esą atgimstančios Lietuvos mokytojai, net moraliniai autoritetai. T. Venclova tiesiai šviesiai apkaltino Justiną bendradarbiavus su KGB. Kaip, kodėl? Taip ir todėl, paaiškino jis, nes savo apysakoje „Pušis, kuri juokėsi“ įvykdęs sovietinio saugumo užsakymą, apjuodindamas jauną paklydėlį Tomą Venclovą, kurio prototipas apysakoje aiškus kaip du kart du. 

Justinas buvo demaskuotas simboliškoje vietoje: interviu nufilmuotas legendinėje „Neringos“ kavinėje, kuri 1960–1980 metais buvo inteligentų ir studentų sambūrių vieta, modernių menininkų numylėta vieta. Abu tiesos sakytojai, duodami interviu V. Matulevičiui, sočiai pietavo. Tai buvo graudus ir makabriškai juokingas, laiko simboliką demonstravęs socialinis aktas. Ne vien interviu. Absurdiškas kaltinimas, nes neįrodomas ir negali būti — kūryboje. O Tomas Venclova? Tiesiog narcizas.

Šį kartą Justinas nutarė netylėti. Jis paskelbė pasiteisinimo straipsnį spaudoje. Mano akimis, nebuvo jokio reikalo to daryti. (Tačiau mano akys – kam jos reikalingos?) Šiaip ar taip, paaiškinimai buvo paskelbti. Ar atnešė jie palengvėjimą Justinui? Vargu.

Tada Justinas tikrai pasitraukė į visuomenės gyvenimo šešėlį. Jis pasijuto palaužtas, įžeistas ir nebereikalingas. To, reikia manyti, ir siekė jo persekiotojai ir to persekiojimo režisieriai.

***

Dešiniųjų jėgų ir jų veikėjų vykdoma jiems nepritariančiųjų medžioklė (moralinė ir administracinė medžioklė vykdyta ne tik politikų sluoksniuose) truko iki 1992  metų spalio rinkimų į Seimą. Dešinieji triuškinančiai pralaimėjo. Galiausiai pralaimėjo jie ir 1993 metų Lietuvos Prezidento rinkimus. Musę kandęs AT pirmininkas V. Landsbergis kiek aprimo.

***

Justinas galėjo tapti pirmuoju Lietuvos Prezidentu. Daugelis jo gerbėjų ir rėmėjų buvo įsitikinę, kad jis privalėjo juo tapti. Argumentuojama buvo stipriai: esą Justinas sutaikysiąs kairę ir dešinę, tapsiąs pirmuoju nacionalinio susitaikymo prezidentu, suteiksiąs  moralinę pradžią nacionalinės vienybės pareigoms. Papuošęs postą aukštos moralės statusu, duos toną kitiems, būsimiems prezidentams. Galbūt. 

Tačiau visi įkalbinėjimai kaip žirniai į sieną, tai yra į jo drovų šypsnį. Ir aš buvau įkalbinėtojų būryje, tad mačiau tą šypsnį. Į Mildos gatvę ėjo delegacija po delegacijos — jokių vaisių. Palaužti jo ryžto buvo nebeįvykdoma misija. Matyt… Manau, kad puikiai suprato, jog žadama parama rinkimų metu, o ir po jų neapsaugos nuo purvo, kuris būtų gausiai išpiltas ant jo galvos ir sąžinės. Ir galų gale jam vienam būtų tekę ištverti viską o viską. 1991 metų patirtis jį jau buvo žiauriai pamokiusi ir, atrodo, palaužusi.

Nuolat bendraudamas su juo tais metais, kelis kartus išgirdau ir atvirą prasitarimą: Landsbergis sunaikins bet kokį savo konkurentą. 

Kartą išgirdau ir tokį nusiskundimą: „Visi, kas anuomet kūrė, buvo prisitaikę prie anos valdžios. Tačiau kodėl dabar būtent aš turiu atsakyti už visus?!“ Ar galėjau jį raminti pasakydamas, kad didis ir vertas daugiau? Manau, jis pats tai žinojo. 

Nemokėjo Justinas laikyti smūgio, o vis dėlto atlaikė įkalbinėjimus tapti prezidentu. Jį tikrai būtų išrinkę.

Manau, kad ne vien paruoštos jam purvo vonios jį baugino. Nuojauta sako, kad jam buvo svetima pati rinkimų praktika, rinkimai kaip agitacija už save. Juk demokratiniai rinkimai banalus ir bjaurus reikalas — reikia imtis savireklamos. O kaip  reklamuotis Marcinkevičiui? Gėda net pagalvoti, verčiau skradžiai žemę prasmegt. 

Taigi visi turėjome palaidoti Marcinkevičiaus prezidentavimo viltį. Ir visi buvome apdovanojami droviu šypsniu. Gavęs tą šypsnį dovanų, atsisveikinau ir aš. Tiesa, tarpduryje lyg velnias už liežuvio patempė ir ištariau banalybę: „Jūs ir šiaip esate mūsų prezidentas.“

***

1993 metų vasarį A. Brazauskui tapus prezidentu, Justinas kiek atsitiesė. Šmeižtai ir juodinimai užsimiršo. Bet važinėti po Lietuvą, kveičiamas į kūrybos vakarus, vis atsisakydavo. O jeigu kur nuspręsdavo pasirodyti, tai tarsi atsiprašydamas. Dievuliau, už ką? Kad leido save šmeižti ir neapsaugojo lietuvių nuo to purvo, kuris, pilamas ant jo galvos, užtiško ir ant mūsų visų?

Ką gali žinoti. Nors jis pats jau puikiai žinojo, kad tauta nesunkiai virsta minia. Ir kad vakar jo kūryba žavėjęsi, šiandien gali suminti į purvą net jo galvą.

To trumpo renesanso metu, kai važiavome automobiliu į Kauną (į „Santaros“ žurnalo vakarą Universiteto didžiojoje auloje), jis pasakė – kaip nukirto: „Nė žodelio nesakyk prieš spaudą, nes sunaikins ir sumals į miltus.“ 

***

Antroje 1994  metų pusėje man teko padirbėti kuriant ir formuojant Santarvės fondą, kuris, tiesą sakant, buvo ne fondas, o visuomenės sutaikymo įrankis. Ne itin stiprus, tačiau didelio pasirinkimo tada nebuvo. Fondas buvo reikalingas kaip Santarvės metų žmogaus institutas. Jau kurdamas nuostatus žinojau, kad Justiną išrinksime pirmuoju Santarvės laureatu. Tas žingsnis turėjo skleisti žinią, į kokią prarają mes kritome ir kad laikas gelbėti save. Kadangi fondo globėju buvo paskelbtas prezidentas A. Brazauskas, Lietuvos nacionalinė televizija negalėjo apeiti šio fakto tylomis. Iškilmingas pirmojo laureato pagerbimas Vilniaus rotušėje buvo transliuojamas tiesiogiai. 

Gavęs tą vardą – Santarvės žmogus – jis sutiko po ilgos pertraukos pasirodyti ir Lietuvos televizijos ekrane. Jam buvo skirta atskira valandėlė, Kalėdų išvakarėse, išsyk po „Panoramos“.

O tada jau jis sutiko išeiti ir į miestų sales.

Susitikimai su visuomene, su bendruomene, su tauta — tai įvairaus žanro susitikimai. Kiekvienam būdinga sava logika, savas stilius ir net „dvasia”, t.y. didžiausią įtaką suėjusiems žmonėms darančių temų ir žodžių virtinės. Pagaliau  itin svarbu kas dominuoja tribūnoje, kas svarbiausias ant scenos. Sueigos viešose salėse gerą dešimtmetį (1988-1998 metais) buvo kaip visuomenės nuotaikų seismografas. Ir iškeldavo žmogų į padanges, ir pasmerkdavo jį. 

Tą vakarą Panevėžio dramos teatras buvo sausakimšas. Žmonės laukė Justino. Tačiau kokio Justino?  Iš praeities atėjusio į dabartį? Ar fenikso, pakilusio iš pelenų? Ar savo prisiminimų herojaus? Galbūt visokio ir vis dėlto — to paties Justino. Toks buvo keistas naujo lūžio metas.

Mes pasinaudojome to momento vėliava: esą, atėjo santarvės metas ir atvyko pirmasis Santarvės laureatas. Šiokia tokia vėliava, lyg padėjusi mums, rengėjams, surengti taikdarišką misiją gana agresyvioje Panevėžio terpėje.

Renginio scenarijuje buvo tik trys asmenys. Pirmajam teko išeiti man, tada turėjo pasirodyti taikos balandis kunigas Ričardas Mikutavičius, ir pagaliau  — Justinas. 

Laimė, Panevėžio konservatoriškas agresyvumas jau buvo išsivadėjęs (arba pasislėpęs). Be to, salėje dominavo moterys, kurios poeziją visad vertina labiau negu pažiūras. Atlikęs savo darbą ir pakvietęs į sceną R. Mikutavičių, grįžau į užkulisius. Ten ant taburetės sėdėjo Justinas ir laukė savo eilės. R. Mikutavičius pasakė nedidelį pamokslą apie santarvę, papuošdamas jį saldžiomis eilėmis.  Justinas klausėsi salės alsavimo ir sėdėjo nejudėdamas, akivaizdžiai įsitempęs. Stebėdamas salę pro užuolaidos plyšį, bandžiau jį raminti maždaug tokiais žodžiais: „Gera auditorija… Viskas kaip iš pypkės… Jokio agresyvumo.“ Jis tarsi negirdėjo manęs, sėdėjo ant juodos taburetės susidėjęs delnus. Regis, tada pamaniau, kad jis — tobulas pakelės rūpintojėlis. Sėdėjo ir iš lėto linkčiojo pirmyn atgal, pirmyn atgal. Visai nežymiai linkčiojo. Kažkurią akimirką sustingo ir ištarė: „Ir kam man visa šitai? Kam man viso to reikia?“ 

Aš pajėgiau išlementi tik banalybę: „Jūs reikalingas žmonėms.“ Tada jis pakėlė į mane juodas žvilgančias akis. Jo žvilgsnis buvo skirtas juodoms grindims. 

*** 

Jis tikrai nemokėjo laikyti smūgio. Tik ar jam reikėjo laikyti? Iškeltas iki padangių  „brandaus socializmo“ laikais, jis kilo ne tik pats, bet kėlė ir tautos savigarbą. Jam sekėsi. Žmonės, palaipsniui vėl virtę tauta, jam buvo dėkingi. Vadinasi, sekėsi mums visiems. Žinojome, kam galime ir turime būti dėkingi.

Justinas buvo pirmasis iš dėkingumo nusipelnusiųjų kohortos.

Bet amžino dėkingumo nebūna. 

Kartą Mildos gatvėje jis ištarė: „Teisus buvo Nyčė, o gal ir Tolstojus, pasakę, kad jeigu neužmuša, tai padaro stipresniu. Tik neaišku, ar žmogus po to lieka sveikas.“

Stebėtinas gyvenimas.

Summa summarum yra pagrindo tikėti, kad Justinas buvo laimingas. Ir  Anapilyje jis nesiskundžia. Ir droviai šypsosi Justino šypsniu.

Lyg atsiprašydamas. 

Iš atsiminimų knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Sudarytojas: Valentinas Sventickas, 2017.

Susiję

Skaitiniai 1474618430934685396

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-05-26 10:52

    Juozaitis tik patvirtina Putinaitės teiginį, kad Marcinkevičiaus ir jo kūrybos santykis su valstybe ir tauta po Nepriklausomybes atkūrimo nebuvo politinis. O iki atkurimo - buvo kolaborantiskas. Didis talentas ir tragiško likimo žmogus, bet nereikia, Juozaiti, persistengti. Juozaičiui didelę įtaką, akivaizdu, daro asmeninis santykis su poetu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-05-26 10:56

    Juozaitis čia liudija, kad Marcinkevičius klausė, kodėl turi kentėti vienas, jeigu kolaboravo visi. Taigi akivaizdu. Iš didžiausio daugiausiai bus pareikalauta. Visai kaip pagal Evangeliją.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-05-26 13:30

    ne tik - Marcinkevičius, bet ir pats - Juozaitis PALIKO - Lietuvą - rurunkelių NIOKOJIMUI ir - NAIKINIMUI...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-05-26 14:12

    Juozaičiui: Kam reikėjo - PRADĖT, jei negali bent jau - GARBINGAI - PRATĘST..?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-05-29 11:05

    ARVYDAS AUKAITIS-PASTOVUSIS

    AtsakytiPanaikinti
  6. Suprasti gerb. J. Marcinkevičiaus elgesio motyvus gali tik tas, kuris supranta (suprato), kaip Sąjūdžiui derėjo transformuotis iš opozicijos Tarybų valdžiai į valdžios poziciją laisvę įgavusiai savo tautai. Įtariu, kad Marcinkevičius suprato ir bandė tą paaiškinti bendražygiams... Kadangi besikėsinančių į Lietuvos laisvę sukčių-patarėjų jau buvo įpiršta nuostata, kad neva, būtina "demokratiškai" viską daryti, tai ir negalėjo kitaip pasibaigti iš svetur valdoma revoliucija, kaip tik puolimu į kitų okupantų priklausomybę. Juk pradžioje idėja randasi viename, po to - kitame, trečiame,.. t.y., pradžioje supratimą turi mažuma. Todėl pradinėje visuomeninio virsmo vystymosi fazėje supratimas besąlygiškai pralaimi reakcijai. To žinojo ir to tikėjosi vakarų sukčiai. Tą mes jau ir turime šiandien.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item