Algimantas Rusteika. Abejingumas ir baimė – didžiausia jų viltis

propatria.lt nuotr.

O kaip jie pašėlusiai sukasi, tarytum išvesti pasilakstyti šuniukai, ieškodami vietos teritorijai pasižymėti, kiek dar bus prikalbėta nesąmonių, kad tik nepasakyti svarbiausio, ką žmonės net kaimo alubariuose seniai žino ir jaučia.

Šalyje politinė krizė. Viskas, ką jie mums sako, yra tik oro virpinimas, niekas jais nei vienu ir nei vienu jų žodžiu nebetiki. Jokios klizmos numirėlio nebeprikels, jokios arbatytės nesunaikins ligos sukėlėjų, kurie patys sau gydymo nepaskirs. Viskas, ką pliurpia ir siūlo, yra eilinė apgavystė ir durnių ieškojimas pagal klasikinį idioto apibrėžimą – darykit dar kartą tą patį, kas šimtą kartų nepadėjo ir tikėkitės, kad šį kartą atsitiks kitaip.

Politinė, sisteminė krizė yra tada, kai sistemoje nėra realių jėgų, galinčių ir norinčių priimti reikalingus sprendimus, nes tie sprendimai sunaikintų sistemą ir sprendimų priėmėjus. Ne medelių gynyba, atlyginimų padidinimas šimtu eurų, kuriuos per pusmetį prarys infiliacija, yra valstybės išgelbėjimas, nors tai ir svarbu žmonėms asmeniškai ir bendruomenėms. Tokių protestų jie nebijo, juos kaip nors užgesins ir toliau vaidins šventuosius.

Tik esminė politinė reforma, pašalinanti gilumines tokios situacijos susidarymo priežastis ir eliminuojanti galimybes jai pasikartoti. Kitaip arba sistema persikraus ir vėl teks laukti šanso dešimtis metų, arba neatlaikiusi savo svorio sugrius iš vidaus ir visus prispaus, arba bus nušluota išorinių įvykių, kuriems nesugebės pasipriešinti, arba palaimingai ištirps didžiojo brolio federaciniame skrandyje.

Baisiausia ne tai, kad diskusija apie esmę ir valstybės ateitį visuomenėje nevyksta. Baisu tai, kad numačius net pačius realiausius ir reikalingiausius veiksmus neatsiras jėgų jiems atlikti, o pavienių entuziastų grupių niekas neparems, o tik kritikuos. Abejingumas ir baimė dabar yra priešas ir didžiausia jų viltis.