Kun. Robertas Urbonavičius. Palaimingas pasirinkimas

Džiaukitės savo didžia garbe

 ir dėkokite Dievui, 

kuris jus pašaukė į dangaus karalystę, 

aleliuja.

(introitas)

Įžengę į Velykų liturginį laikotarpį, šiandien užbaigiame oktavą – aštuonias ypatingas dienas, kurios iš naujo kasdien pamini Kristaus Prisikėlimo iškilmes. Tačiau velykinis džiaugsmas nesibaigia, nes jis tęsis iki Sekminių šventės – viso 50 dienų, arba, kaip skaičiavo Bažnyčios Tėvai, 7x7+1: „Jei padauginsime septynis iš septynių, suprasime, kad šis šventas laikas tikrai yra šabų šabas; bet aštuntoji diena, kuri yra ir pirmoji diena, jį užbaigia ir pakelia į Evangelijos pilnatvę“ (šv. Hiliaras, IV a.). Velykų oktava buvo skirta naujakrikščiams, kurie per Velyknaktį tapo Bažnyčios vaikais. Todėl II Velykų sekmadienis buvo vadinamas Dominica in albis depositis (sekmadienis, kai nusivelkamos albos), nes tada neofitai nusivilkdavo aštuonias dienas nešiotą baltą apdarą – albą. Šį paprotį mini šv. Augustinas bei vieno IV a. pab velykinio himno autorius. 2000 m. šv. Jonas Paulius II šį sekmadienį paskelbė ir Dievo Gailestingumo šventės diena, pagal Viešpaties norą, perteiktą šv. Faustinos.

Šio Atvelykio sekmadienio Evangelija mus vėl nukelia į aukštutinį kambarį, kuriame už uždarytų durų pilni nerimo ir baimės tūno apaštalai, laukdami, kada juos ištiks Mokytojo likimas. Jokios vilties. Jokio tikėjimo. Ir štai jų tarpe pasirodo Jėzus, ir pirmieji Jo žodžiai yra „Ramybė jums“. Taip, Viešpats įeina per uždarytas mūsų širdžių duris, kad išvaduotų mus iš baimės, netikrumo, nevilties, nusiminimo kalėjimo, kad suteiktų mums ramybę, su kuria mes įveikiame visus pasaulio puolimus. Šios ramybės trokšta kiekvieno žmogaus širdis, ši ramybė patraukia prie Kristaus.

Tomas, kurio nebuvo kartu, nepatiki kitų liudijimu, nes nori pats sutikti Prisikėlusįjį. Sąmoningai ar ne, Tomas išreiškia patį geriausią norą, - pamatyti ir paliesti Jėzaus žaizdas. Geriausią, nes, pasak pranašo Izaijo, „mes esame išgydyti Jo žaizdomis“. Ir tebeesame gydomi. Apie Viešpatį giedama psalmėse: „Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas“ Jėzus, apsireiškęs šv. Faustinai, kviečia drąsiai pasinerti į Jo Gailestingumo Versmes – Šventąsias Žaizdas, ypač Jo pervertą Šoną bei atvertą Širdį. Tie, kurie svajojo (ar tebesvajoja) apie Bažnyčią, sudarytą iš tobulųjų bei nepriekaištingųjų, deja, buvo eretikai: montanistai, katarai, jansenistai.

Svarbiausia žinia yra ta, kad kiekvienas iš mūsų esame kviečiami toliau rašyti Evangeliją – savo gyvenimu liudyti šlovinguosius Viešpaties darbus: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą.“

Pridėk čia ranką ir apžiūrėk vinių vietą; 

jau nebebūk netikintis, – būk tikintis“, 

aleliuja.

(Komunijos antifona)