Ernestas Aleksandravičius. Laikas negydo gilių širdies žaizdų, – jas gydo Dievo Tėvo meilė

Broliai ir seserys, jau seniai troškau su jumis pasidalinti tuo, kad Dievas Tėvas Šventąja Dvasia gali prikelti iš numirusių ne tik J...

Broliai ir seserys,

jau seniai troškau su jumis pasidalinti tuo, kad Dievas Tėvas Šventąja Dvasia gali prikelti iš numirusių ne tik Jėzų Kristų, bet ir kiekvieną iš mūsų, ypač jeigu sąmoningai pasirenkame pripažinti ir priimti Jo žodžius bei valią. Nors nemažai iš jūsų jau yra žinančių tai, ką dabar rašysiu – leiskite darsyk pašlovinti Dievą ir pasidalinti viltimi bei džiaugsmu su kitais.

Kažkada esu rašęs, kad manęs seksualiai netraukia merginos ir moterys, bet traukia vaikinai ir vyrai. Kiek atsimenu, tokią dalykų padėtį atradau lytinės brandos metu, maždaug apie keturioliktus-penkioliktus savo gyvenimo metus. Šią dalykų padėtį, savo didžiam nuliūdimui, bebręsdamas atrasdavau kaip vis įkyresnę ir intensyvesnę, tiesa, vis tikėdamasis, kad ji nesitęs ir praeis. Nepaisant to, sulaukęs garbingo aštuoniolikos metų amžiaus ir savo vidinės emocinės bei seksualinės tikrovės remiamas prie sienos buvau priverstas sau pripažinti: nėra panašu, kad minėta dalykų padėtis praeis, priešingai, gerokai labiau panašu, kad ji tęsis visą likusį gyvenimą. 

Broliai ir seserys, kad jūs žinotumėte kaip man tuomet buvo nemiela ir skaudu, juk visai nenorėjau, kad būtų taip, kaip buvo. Gyvenimas, dėkui Dievui, tęsėsi, tiesa, tame gyvenime sąmoningo santykio su Dievu nebuvo, nors reiktų pasakyti, kad jausmų savo širdyje Jam karts nuo karto visgi atrasdavau, ypač neapykantos ir nusivylimo. Jausmai jausmais, bet pradėjęs studijuoti filosofiją nusprendžiau, kad nieko man nėra svarbiau už tikrovę ir tiesą – ir dar ne bet kokią, o galutinę. Kadangi mano lytiškumo atžvilgiu galutinė tiesa man buvo tokia, kad nuo paauglystės turiu stiprų, laikui einant vis stiprėjantį homoseksualų potraukį, tai atrodė visai nuoseklu, kad pabandęs galutinai priimti šią tiesą ir susitaikyti su ja, drauge turiu rimčiau pabandyti ir gyventi pagal ją – ką jau padarysi, jeigu tokie yra mano tikrieji poreikiai, sakiau sau, vis tiek laimingu tai norisi būti. Laimingu netapatu, laimingesniu irgi, priešingai, viltis būti patenkintu, ramiu ir džiugiu atrodė visai netekusi rimtesnio pagrindo realybės – tos mano nesibaigiančios traukulių serijos – akivaizdoje.

Kadangi čia rašymas pakrypsta rimtesnio pagrindo link, tai paminėsiu, kad bestudijuodamas pats sau padariau čia paminėtiną, taip sakant, atradimą. Svarsčiau sau: štai laikau save ir kitus būtybėmis, kurios pačios dažniausiai pasirenka ką nors daryti ar nedaryti, kuo nors kliautis ar nesikliauti ir pan. Klausiau: kokia turėtų būti ta galutinė tikrovė, kad tokių ką nors pasirenkančių būtybių egzistavimas būtų apskritai galimas? Ir štai atradimas: jeigu niekas negali duoti kitam to, ko jokia prasme pats neturi, tai atrodo, kad pasirenkančios būtybės gali egzistuoti tik tokioje tikrovėje, kuri galutiniame savo lygmenyje kažkokiu būdu pati gali rinktis. Svarstymai baigėsi tuo, kad galutinę tikrovę pradėjau sietis su kažkuo panašiu į asmenį, juk galėjimas rinktis numato ir vienokio ar kitokio supratimo bei valios dėmenis. O pats supratimas ir valia argi nenumato trinarės struktūros? – Klausimas, kurį jau tikėjimo vedamas sau uždaviau tik gerokai vėliau.

Leiskite trumpai pasidalinti prisiminimu apie tai, kaip susiklostė, kad pirmąsyk išgyvenau tai, ką laikau šiokiu tokiu Dievo artumos patyrimu. Maždaug toks vaizdas: štai Ernestas, dvidešimt trejų metų jaunuolis, jis guli ant lovos ir stipriai liūdi dėl to, kad jo gyvenimas yra, taip sakant, šūdinas, kad niekas nesikeičia, kad niekas nepatenkina. Staiga jaunuolis prisimena, kad visai tikėtina, jog yra galutinė tikrovė, kuri yra asmuo. Vadinasi, galima pabandyti į ją kreiptis, nes į asmenį tikrai galima pabandyti kreiptis. Ir jaunuolis, kaip dabar atsimenu, turėdamas omeny trinarę galutinę tikrovę ir sukaupęs kiek išeina nuoširdų dėmesį kreipiasi: „Jeigu tu esi, tai pasirodyk man“.

Broliai ir seserys, dar po metų pradėjau gyventi sakramentinį ir maldos gyvenimą. Tuo metu man buvo dvidešimt ketveri metai. Emocinį ir seksualinį potraukį vaikinams ir vyrams tuo metu turėjau jau apie dešimt metų! Patikėkite, savo lytiškumą buvau šimtą kartų palaidojęs, buvau susitaikęs su tuo, kad šitoje vietoje tikrai niekas nepasikeis, nors tai mane ir liūdino. Prieš porą metų pasidalinau įrašu facebooke, kad „manęs netraukia merginos ir moterys bet traukia vaikinai ir vyrai, kad tikiu į Jėzų Kristų ir esu krikščionis katalikas, kad šitą potraukį priimu kaip dalį savo kryžiaus“, nes pirmiausia tikėjau, kad Dievas kreipia mane jį parašyti. 

Leiskite pasidalinti tuo, kas atsitiko, kai sąmoningai tikėjimu pasirinkau pripažinti ir priimti Jo žodžius bei valią ir pasidalinti tuo įrašu: jį pamatė buvusi bendraklasė, tuomet pasidalino su manimi skelbimu apie „Gyvojo vandens“ programą, tuo metu turėjusią pradėti vykti šv. Jono kongregacijos vienuolyne Antakalnyje, kuri yra skirta žmonėms, išgyvenantiems netvarką lytiškume ar tarpasmeniniuose santykiuose, tos programos centras, tinkamai šnekant, yra gydanti Dievo Tėvo meilė, išlieta Šventąja Dvasia per Jėzų Kristų. Pagalvojau: kaip tik man. Patekau į tą programą. Jos metu supratau, kad mano emocinio ir lytinio potraukio vaikinams ir vyrams pagrindas yra nepakankamai artimas santykis su tėte vaikystėje, kuriame mano poreikis būti tėtės priimtam, pripažintam, įvertintam nebuvo patenkintas ir kuris paauglystėje, nežinau kodėl, mano atveju tapo erotizuotas. 

Pasirodo, jog tam, kad būtų panaikinta pasekmė, šiuo atveju reikėjo panaikinti jos priežastį, bet ta priežastis – meilės neišgyvenusi, nepriėmusi širdis – nėra panaikinama nei seksualinėmis fantazijomis, nei masturbacija, nei pornografijos žiūrėjimu, nei lytiniais santykiais, nei muzikos klausymu, nei knygų skaitymu, nei mąstymu, nei bendravimu su žmonėmis, jos nepašalina net laikas. Draugai, laikas negydo gilių širdies žaizdų, jas gydo Dievo Tėvo meilė. 

Aš tai liudiju: dešimt metų mano lytiškume niekas nesikeitė, tik blogėjo, bet užteko man pradėti sąmoningai siekti priimti Dievo Tėvo meilę, siekti įsileisti ją į ten kur skauda ir gėda, – per sakramentus, per maldą, per atvirą bendrystę su kitais – ir viskas pasikeitė. Jis prikėlė iš numirusių tai, ką šimtąkart buvau palaidojęs. Mielieji, jau daugiau nei metai laiko bemaž visai neišgyvenu emocinio ir seksualinio potraukio vaikinams ir vyrams ir drauge pradedu atrasti jį merginoms ir moterims. Kas tad pasakys, kad Jis neprikelia iš numirusių? Dešimt metų buvau miręs! Užteko Jam tarti žodį, kurį Jis visuomet taria per Žodį, ir minėtoje vietoje mano siela pasveiko.

O tas Žodis sako: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 29-30).


Susiję

Religija 3625388879364057454

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-04-03 14:08

    Ačiū už nuoširdų liudijimą,Dievo palaimos Jums. Nėra Dievui negalimų dalykų, yra tik tuo netikintys žmonės.Žmonės,kurių bėdoje dabartinė ideologija nepadeda, o tik klaidina ir įmurkdo į nuodėmę.Todėl toks liudijimas, tai kaip gaivaus oro gurkšnis, kaip Dievo ištiesta pagalbos ranka... Jo ŠVIESA...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai, kad pats papa mus klaidina ir į nuodėmę veda. Ką tik perskaičiau, papos komentarą, kad pragaro nėra. Pasakaitės . ..

      Panaikinti
    2. Na taip. Pragaro nėra, o nusidėjėliai, neatgailaujantys už savo nuodėmes, bus sunaikinti. Dievas sukurs naujas žmonių rūšis. Kaip gerai - viskas leidžiama - gali paleistuvauti, žudyti, meluoti... Nėra jokių tabu ir draudimų.
      Kas dar turi bent kiek tikėjimo ir Dievo meilės, tegu nesiklauso šėtoniškų pagundų. Juk visa Evangelija kalba apie pragarą. Šis popiežius - mūsų tikėjimo išbandymui...

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-04-04 11:09

    Popiežius nėra Dievas.Jis turi tobulai atsiduoti Šventosios Dvasios vedimui. O jei taip neatsitinka, tada vargas vargas vargas .O apie šį popiežių skaitykite svetainėje----------- perspejimas.lt ---------(lietuviškoje, kitomis kalb. nežinau).

    AtsakytiPanaikinti
  3. Broliai katalikai, atsargiai su visokiais "perspėjimais". Jei tie "perspėjimai", visokios Marijos kalbos bei apsireiškimai nėra patvirtinti Bažnyčios, vargu ar jais galima tikėti. Kita vertus, mūsų dabartinė modernistinė Bažnyčia dažnai pati mums perša visokius netikrus mokymus. Sunkūs laikai...

    AtsakytiPanaikinti
  4. "Draugai, laikas negydo gilių širdies žaizdų, jas gydo Dievo Tėvo meilė".
    Ojetau, koks nuostabus liudijimus.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item