Vytautas Radžvilas. Apie autoriaus kelią ir knygos tikslą

propatria.lt nuotrauka  Profesoriaus Vytauto Radžvilo kalba knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatyme Vilniaus knygų mugėje 20...

propatria.lt nuotrauka 
Profesoriaus Vytauto Radžvilo kalba knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatyme Vilniaus knygų mugėje 2018 metų vasario 23 dieną. Teksto apačioje galite rasti viso renginio vaizdo įrašą. Knygą įsigyti galite parašę adresu info@propatria.lt.

Norėčiau paaiškinti šitos knygos paskirtį ir ko pats iš jos tikiuosi. Sutikčiau su Alvydu Jokubaičiu, kad, ko gero, reikėjo į knygos pavadinimą įtraukti žodį „politinė“ tauta, ir štai kodėl. Be abejo, aš puikiai žinau, jog tai, kas vadinama tauta, gyvuoja šimtmečius, ir ji tam tikroje būklėje gali gyvuoti ir be valstybės. Bet vis dėlto viena sąsaja, kurią aiškiai matau tarp lietuvių tautos, kuri sukūrė Didžiąją Kunigaikštystę, ir dabartinės lietuvių tautos, yra ta, kad trumpam laikui mes vis dėlto sugebame tapti politine tauta. Bet su mumis nutinka labai keistas dalykas ir mes iš esmės skiriamės nuo tų pačių kaimynų, lenkų ir pan., kad mes tarsi gavę politiškumo impulsą, veikiami nežinomos jėgos, nejučia jį išbarstome. 

Patys žinote, kas prasidėjo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nuo XVI amžiaus. Ir galiausiai tauta, kuri turėjo visavertę valstybę, XVIII a. gale svarstė klausimą, kiek čia gali išlikti autonomijos. Faktiškai šita tauta jau nustojo būti politinė tauta. Lygiai tas pats nutiko XIX a. ja vėl sugebėjus tapti - atėjo patys žinote kas: sovietmetis. Ir atkurdami šitą valstybę mes nesupratome tiesos, kurią nuostabiai aiškiai yra pasakęs Makiavelis – kalbėdamas apie romėnų vargus, valdant jų užkariautas šalis ar provincijas, jis rašė: Kai tiktai romėnų užkariautų šalių žmonės užmiršdavo, kad jie buvo valstybė, romėnai su jais nebeturėdavo rūpesčių. Įspūdingiausias pavyzdys yra Punų karai. Jeigu neklystu, kai Hanibalas, nesvarbu, kaip dabar jį vertintume kitais aspektais, įsiveržė į Romą, etruskai, tie patys, kurie žūtbūtinai kovojo su romėnais, iš esmės dar gyvavo kaip tauta. Bet jie jau nebesukilo, jie nepamėgino pasinaudoti galbūt paskutine galimybe. Jie liko ištikimi tiems, kurie juos palyginti neseniai buvo sutrypę ir jų vietoje įkūrę savo valstybę.

Tai štai šitą knygą, žvelgiant retrospektyviai, įkvėpė būtent dar vienas mėginimas atkurti Lietuvos valstybę arba Sąjūdžio patirtis. Labai anksti tiesiog egzistenciškai pajutau, kaip čia greitai ir lengvai mes kaip ir atgimstame. Bet šitas lengvumas kėlė didžiulių abejonių. Nes jeigu tu bent šiek tiek esi susijęs su filosofija, tyrinėji politiką, tai supranti, kad gilios sąmonės transformacijos dažnai yra dešimtmečių ar šimtmečių uždavinys. Vadinasi, kaip galėjo įvykti toks stebuklas, kad sovietams vis dėlto penkiasdešimt metų uoliai dirbus savo darbą nuo lopšio, ir tam tikra prasme jie buvo teisūs, nes jie mėgino išsiugdyti lojalius, ištikimus valdinius, kaip šitie lojalūs ištikimi pavaldiniai staiga, per dieną, galėjo vėl tapti valstybine politine tauta? Todėl labai anksti ir atėjo supratimas, kad taip, formaliai mes atkūrėme valstybę su visa jos atributika, bet po Kovo 11-sios kai stebėjai tuos naujai atkurtos valstybės politikų veiksmus, kilo aiški mintis ir ji darosi vis įtikinamesnė, kad vyksta savotiškas dekoracijų statymas. Kad mes iš tikrųjų mentaliai giliausia to žodžio prasme likome sovietinės imperijos provincija ir laimingai susiklosčius aplinkybėmis su provincijos žmonių sąmone mėginome įmituoti valstybę. Tai štai visas mano daugelio metų darbas buvo klausimai: kaip tai nutiko ir ką galima pakeisti? 

Ir čia, be abejo, mano įkvėpimo šaltinis buvo mano mokytojai, tokie kaip Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis ir kiti. Iš tikrųjų, kai pagalvoji apie savo studijų metus, juk puikiai atsimeni, kokie buvo skirtumai. Taip, buvo dėstytojai, kurie galbūt nebuvo (nors buvo ir labai nuožmių lietuvybės naikintojų, kurie tyčiojosi iš pačios lietuvybės idėjos), kurie galbūt nuožmiai to nedarė, bet kurie tiesiog romiai, klusniai mus indoktrinavo. Ir ateidavai į kelių žmonių paskaitas, kur jie kalbėdavo kitaip. Ir suprasdavai, kad štai šitie žmonės yra gyvi. Būtent jų pastangomis ir galėjo atsirasti štai šitas Sąjūdis. Na, o po to, kai šitas stebuklas įvyko ir kažką panašaus į valstybę mes atkūrėme, juk turėjai būti aklas, kad nematytumei ir kitų keistenybių. Tie, kurie kolaboravo ir naikino Lietuvą, kurie vadinosi Komunistų partija, žaibiškai tapo socialdemokratais. Per vieną dieną pasikeitė etiketes. Atėjęs į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą aš pamačiau daugybę pažįstamų veidų ir mano atmintis kažkaip sakė, kad jie lyg ir buvo Mokslinio komunizmo ar Kompartijos istorijos katedrų žmonės, per vieną dieną tapę politologais.

Turėjau pasirinkimą – arba beprasmiškai trintis Seime už algelę, arba rašyti tuos tekstus, kuriuos dabar čia matote surinktus, ir pamėginti daryti tai, ką su manimi darė mano minėti asmenys: Ozolas, Genzelis, kiti - ugdyti jaunąją politilogų kartą, kuri būtų intelektualiai paruošta ir pagaliau suprastų, kas yra tautinis ir valstybinis mąstymas. Tuo tarpu Lietuvos problema buvo ta, kad niekas neginčija, jog mes turėjome būtinai integruotis į vadinamąsias Vakarų struktūras, bet klausimas, kuris nekeliamas šiandien, yra toks: o su kokia sąmone ten ateini? Todėl, kad ten nėra gerų dėdžių ar filantropų klubas. Juk faktiškai, net kai mes mąstome ar kalbame apie Europos Sąjungą, mes iš tikrųjų ją įsivaizduojame absoliučiai sovietiškai – prisiminkite šūkį: „Broliškų tarybinių tautų šeimoje“. Kur yra tik tarpusavio meilė, pagalba, pasiaukojimas. O aš iš karto supratau, kad viskas bus daug sudėtingiau, kai pamačiau, kaip šita meilė pasireiškė jau stojant reikalauvimu mikliai uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Supratau, kas vyksta - Lietuvos deindustrializavimas, kad jie sutinka ir yra nusiteikę mus priglausti, bet kad tai tikrai ne labdara. Jiems reikėjo, kad neturėtume atominės elektrinės, daugybės kitų dalykų, kitaip tariant, kad būtume rinka, bet ne ekonominiai konkurentai ir gamintojai. Štai kodėl buvo paleistas šūkis tuoj po Sąjūdžio: ką čia gaminti, svarbiausia prekiaukime. O kad šalis negali normaliai prekiauti, jeigu nieko negamina, tada niekam nerūpėjo.

Kartu aš žinojau, visada žinojau, kad įvyks tai, ką aš jau kartą gyvenime mačiau: tuo metu, kai visi statė komunizmą ir tikėjo šviesia Sovietų Sąjungos ateitimi, aš buvau įsitikinęs, kad mūsų likimas, kaip ir dabar, nėra išspręstas, kad įstoję į Vakarų struktūras mes neįplaukėme į jokį saugų uostą. Ir, žinoma, tiek, kiek tas sritis tyrinėju, matau ir šiandien silpnąsias tų struktūrų vietas. Ir supratau vieną dalyką: jeigu mes nepasiruošime momentui, kai jos pradės braškėti, mūsų laukia labai sunkūs laikai. Visada kartojau ir kartosiu – Sąjūdžio tikroji reikšmė yra net ne ta, kad jis atkūrė Nepriklausomybę. 

Tikroji Sąjūžio reikšmė yra ta, kad jį vis dėlto sukūrė žmonės, turėję tautinę, valstybinę ir politinę sąmonę, ir jie sugebėjo tą beformę masę, kokia mes buvome prie sovietų, paversti politiškai ir sąmoninga ir valinga bendrija. Kai sovietai byrejo, mes žinojome, ko norime. Todėl mums nereikėjo kruvinų revoliucijų, mes taikiai, valingai, aiškiai visam pasauliui sakėme, kas esame ir kuo norime būti. Tai dabar šis įššūkis sugrįžta. Nes štai kovo 5 dieną  nereikia būti dideliu politologu - Italijoje vyks labai reikšmingas dalykas, turiu omenyje rinkimus. Patinka kam tai ar nepatinka, galite klykti, kiek norite, kad ateina nacionalistai, populistai, bet faktas yra tas, kad ta tendencija toliau stiprėja. Tai reiškia, kad eurofederalistinės Europos Sąjungos modelis, kuriuo iki šiol kliovėsi visas Lietuvos politinis ir akademinis elitas, iš esmės bankrutuoja. Tik laiko klausimas, kokiu tempu tai vyks. Mano tikslas buvo prisidėti prie to, kad kaip ir tada, prieš trisdešimt metų, mes nors šiek tiek būtume pasiruošę. 

Ir tos knygos paskirtis yra tiesiog elementariai pasidalinti apmąstymais apie mūsų padėtį, kodėl taip nutiko, ko galime tikėtis, nes aišku, kad pagrindinis principas yra tas: Niekada joks žmogus ar tauta laisvai nemąsto, todėl kad taip, kaip mes mąstome, milžinišku mąstu parodė ir Makiavelis, priklauso nuo to, kas valdo patį mąstymą. Kodėl, sako Makiavelis, šitos tautos nebegali sukilti prieš romėnus? Todėl, kad jos pačios save jau mato romėnų akimis. Jos nebeturi savo pačių žvilgsnio. Tai štai todėl alternatyva paprasta: arba tu matai pasaulį savo akimis ir tada valingai save formuoji, keli sau tikslus ir uždaviniuus, arba tu leidi sau viską suvokti tik kito žvilgsniu, tai reiškia, kad tu matai pasaulį ne Vilniaus, o Vašingtono, Briuselio, Varšuvos, nesvarbu, kokios sostinės perspektyvoje. Bet tada tu esi tik molis. Štai kodėl alternatyva šiandien yra arba mes laisvų žmonių tauta, arba beformis molis – vartotojai, žmogaus pavidalu. Bet tik molis.




Susiję

Vytautas Radžvilas 8280484362015352151

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item