Vytautas Daujotis. Neapykantos kalba?

propatria.lt nuotrauka  www.kultūrosbarai.lt Kaip yra dabar Europoje, Amerikoje, Australijoje priiminėjami vis griežtesni įstat...

propatria.lt nuotrauka 

Kaip yra dabar

Europoje, Amerikoje, Australijoje priiminėjami vis griežtesni įstatymai, suvaržantys vadinamąją „neapykantos kalbą“. Jungtinėje Karalystėje policininkai suima gatvės pamokslininkus, nes jie, viešai skelbdami Biblijos tiesas, esą įžeidžia musulmonus, ateistus, LGBT ir t. t. Viešbučio savininkui padiskutavus su klientu apie islamą, musulmonas pasiskundė JK teisėsaugai, tad jo „skriaudikas“ buvo suimtas, teisiamas, žlugo jo verslas. Kanadoje psichiatrams uždrausta suteikti pagalbą homoseksualui, jeigu jis nori tapti heteroseksualiu. Jungtinėje Karalystėje psichoterapeutas, atsisakęs homoseksualią porą konsultuoti seksualiniais klausimais, buvo išmestas iš darbo. Švedijos politikas nuteistas už tai, kad viešai pareiškė prievartavimus siejantis su islamu. Visi šie asmenys persekiojami už „neapykantos kalbą“. Tikėtina, kad ateityje bus atsižvelgta į Jungtinės Karalystės ir JAV universitetų dalies studentų reikalavimą, kad studijų programose nedominuotų baltaodžių autorių (Platono, Aristotelio, Kanto ir kt.) tekstai. JAV leidykla Wilder Publications, išleidusi Immanuelio Kanto veikalą, viršelyje apsidraudžia: „Ši knyga yra savo laikmečio produktas ir neatspindi tų vertybių, kokios būtų atspindėtos, jei ji būtų parašyta šiandien. Prieš leisdami savo vaikams skaityti šią klasikinę knygą, tėvai galėtų padiskutuoti su jais, kaip požiūriai į rasę, lytį, seksualumą, tautybę ir tarpasmeninius ryšius pasikeitė nuo tada, kai knyga buvo parašyta.“

Tikslesnės statistikos, kiek asmenų nuteista, taikant įstatymus, draudžiančius „neapykantos kalbą“, nėra, bet manoma, kad jau nukentėjo dešimtys tūkstančių. Daugelyje šalių nusikaltimai, susiję su „neapykantos kalba“, yra sumuojami su tikrais nusikaltimais, kurie padaromi dėl išankstinių nusistatymų ar prietarų. Dar ne visos valstybės pritaria, kad „neapykantos kalba“ būtų pripažinta nusikaltimu, bet pritariančiųjų skaičius nuolat didėja, reikalaujama griežtinti įstatymus, taikomus už  „neapykantos kalbą“. Lietuva šiuo atžvilgiu kol kas yra atsilikėlė. Dėl to pažangiajam pasauliui nuolat skundžiasi Lietuvos gėjų lyga, o pažangusis pasaulis vis pabara Lietuvą, kad ji nusikaltimų, susijusių su „neapykantos kalba“, nelaiko pakankamai svarbiais. Pabarimų laikas baigiasi. Buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, dabar besidarbuojantis Europos Žmogaus Teisių Teisme, Kalėdų išvakarėse pareiškė, kad „prieš Lietuvą keliami visiškai nauji, niekada anksčiau nekelti klausimai“, jau pasirodė „pirmosios kregždės, pranašaujančios naujas aktualijas: neseniai EŽTT Lietuvos Vyriausybei perdavė pirmąją peticiją dėl galimai neapykantą homoseksualiems asmenims kurstančios kalbos, taip pat pirmąją peticiją dėl galbūt buvusio atsisakymo įsileisti pabėgėlius.“ 

Lietuva, klusniai vykdydama eurokratų direktyvas, sparčiai taikosi prie „naujojo puikaus“ pasaulio, o šis reikalauja griežčiau kriminalizuoti „neapykantos kalbą“. Ką tai reiškia? Čia, kaip įprasta teisėje, vien sveiko proto nepakanka. Sveikas protas pirmiausia kužda, kad „neapykantos kalbos“ kriminalizavimas kertasi su šalių konstitucijose įtvirtinta žodžio laisve. Niekas nesiginčys, kad konstitucijos visiškai nereikia, kai saugoma visuotinė žmonių teisė pareikšti visuotinai priimtiną nuomonę. Kai žmonės skelbia kvailystes, tai natūralu, todėl niekam iš tikrųjų nerūpi. Kai kvailiai išreiškia visuotinai priimtinas nuomones, dažniausiai banalybes, niekas neprieštarauja – taigi problemos nėra. Žodžio laisvė egzistuoja būtent tam, kad apsaugotų žmones, kurie tampa atstumtaisiais, nes išsako kam nors – asmeniui, grupei, daugumai ar valdžiai – nepriimtinas nuomones, idėjas. 

Kokia nuomonė būna kažkam nepriimtina? Diapazonas labai platus. Atmetę necenzūrinę leksiką, šmeižtą, chuliganizmo ar idiotizmo apraiškas, su kuriomis nesunkiai tvarkosi senasis baudžiamasis kodeksas ar medicina, aptarkime atvejį, kai tiesos paieškose susiduria idėjos, šokiruojančios, erzinančios ištisas žmonių grupes. Būtent tokias idėjas dažniausiai kriminalizuoja įstatymai, skirti pažaboti „neapykantos kalbai“, ir čia glūdi tokių įstatymų grėsmė tiek demokratijai, tiek tiesai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) anksčiau aiškiai teigė ir dabar retsykiais pakartoja, kad žodžio laisvė saugo ne tik tą informaciją ar idėjas, kurios palankiai priimamos ar laikomos neįžeidžiančiomis, bet ir tas, kurios žeidžia, šokiruoja, erzina. Kiekviena galinga idėja gali įžeisti kieno nors savigarbą. Toks žodžio laisvės supratimas Vakaruose gyvavo daugmaž laikėsi iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigos. Buvo pripažįstamas principas, kad su idėjomis turi kariauti idėjos, o esminis vaidmuo šiame kare tenka švietimui. 

Kai su idėjomis pradeda kariauti valdžia, tai reiškia žodžio laisvės apribojimus ir slydimą totalitarizmo link. Prasidėjęs dar Šaltojo karo metais, šis procesas įgavo pagreitį, kai Vakarų civilizaciją užkerėjo liberalusis marksizmas, iš tikrųjų ir laimėjęs Šaltąjį karą. Ši sekuliari ideologija, išlaisvindama žmogų nuo jo prigimties, nuo šeimos, nuo tautos, be paliovos kuria naujas teises, iš kurių svarbiausia yra galingiausio – seksualinio – instinkto išlaisvinimas. Nevaržoma ,,polimorfinio–perversinio“ seksualumo laisvė išvaduoja žmogų iš „represyvios“ visuomenės, neva verčiančios, kad seksualumas tarnautų gimdymo tvarkai.  Liberalmarksizmas tuo pat metu skelbiasi esąs už visas kitas žmogaus laisves – tikėjimo, žodžio, minties ir t. t. Tai akivaizdus vidinis prieštaravimas, tiesiog nesąmonė, juk, pavyzdžiui, krikščionių tikėjimo neįmanoma suderinti su liberalmarksistų propaguojama seksualine laisve. 

Moderniajam liberalizmui tokie prieštaravimai yra prigimtiniai ir neišsprendžiami, nes jo esmę išreiškia požiūris, kad nuomonės negali būti objektyvios, o vertybės – universalios. Toks idealas kaip tiesa apskritai nepagrįstas, vietoj šio žodžio reikėtų vartoti sąlygiškesnį, istoricistinį terminą „interpretacija“. Kadangi to paties dalyko interpretacijų gali būti įvairių, o iš kalbos išmesti žodį „tiesa“ liberalmarksizmui niekaip nepavyksta, jis aiškina, neva tiesų yra daug ir visos lygiavertės. Pagal tokį supratimą tiek krikščioniškas, tiek liberalmarksistinis seksualumo aiškinimai yra lygiaverčiai, nors iš tikrųjų jie negali egzistuoti viename erdvėlaikio taške. Idėjų lygmeniu tokie prieštaravimai gali išsilaikyti, bet žmonių kasdieniniuose santykiuose tai neįmanoma, nes teisingumo pamatas yra tiesa. Jei daug tiesų, tai daug ir teisingumų, tačiau visuomenės institucijos negali vykdyti skirtingų teisingumų to paties reiškinio atžvilgiu. Čia liberalumas baigiasi. Liberalmarksizmas, remdamasis stipresniojo teise, skelbia, kad tarp visų seksualumo tiesų, nors jos tarpusavyje lygios, liberalmarksistinė seksualumo tiesa yra lygesnė, todėl vykdyti teisingumą verčia pagal ją. 

Liberalmarksizmo sukurtą fantominę realybę tyrinėja „mokslas“, pavyzdžiui, fantominių lyčių studijomis užsiima genderizmas. Fantominės realybės teisininkų uždavinys – išrasti teisingumo receptą, suderinantį tai, kas nesuderinama. Įstatymai, apibrėžiantys „neapykantos kalbą“, yra tokio nesuderinamumo pavyzdys. Pirmiausia, iki šiol nėra tikslaus, teisės aktams tinkamo apibrėžimo, koks nusikaltimas yra vadinamoji neapykantos kalba. Sudėtingumas tas, kad toks apibrėžimas neturėtų prieštarauti pamatinei teisei išsakyti ir tokią nuomonę, kuri gali ką nors įžeisti, šokiruoti. Iki šiol bevaisės pastangos sukurti teisiškai neprieštaringą sistemą, kuri leistų vienokias nuomones vienareikšmiškai priskirti saugotinų kategorijai (pagal pamatinę žmogaus teisę žodžio laisvė saugo ir tas nuomones, kurios ką nors žeidžia ar šokiruoja), o kitokias – baudžiamajai kategorijai (laikant tas nuomones žalingomis ir pavojingomis). Teisė nesugeba vienareikšmiškai apibrėžti skirtumų tarp saugotinos kalbos, kuri žeidžia, šokiruoja, ir baustinos kalbos, kuri yra žalinga, pavojinga? Geriausiu atveju teisėjai vadovaujasi principu, kurio esmę išreiškia plačiai cituojamas JAV „teisėjo Stewarto nuoširdus prisipažinimas, kad jis negali apibrėžti nešvankybės, bet pamatęs ją atpažįsta“.  

Realybė niūresnė. Tempdama Europą į šviesų multikultūralizmo rytojų, eurokratija nuolat siaurina saugotinų nuomonių kategoriją. Europos Žmogaus Teisių Teisme dirbęs teisininkas Rogeris Kiska, išsamiai išnagrinėjęs nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, susijusią su „neapykantos kalba“, daro išvadą,  kad dabartinę situaciją labai tiksliai apibūdina dviejų Lewiso Carrollio knygos „Alisa Veidrodžio karalystėje“ personažų pokalbis: „Kai aš sakau žodį, – paniekinamai tarė Humpty Dumpty, – jis reiškia tiksliai tai, ką noriu, kad reikštų, nei daugiau, nei mažiau.“ – „Kažin, – suabejojo Alisa, – ar galima priversti žodį, kad jis reikštų tiek daug skirtingų dalykų?“ – „Klausimas čia tik toks, – atšovė Humpty Dumpty, – kas bus ponas, ir tai viskas.“ 

Kaip buvo anksčiau

Jei ignoruosime istoriją, nepavyks išsiaiškinti, kaip ir kodėl, pasitelkiant „neapykantos kalbą“, buvo įteisinta landa į Vakarų civilizaciją grįžti totalitarizmui. Nors tai vieša paslaptis, nes visi istoriniai šaltiniai ir dokumentai yra visuotinai prieinami, bet dauguma žmonių tuo nesidomi, todėl nežino, kas iš kailio nėrėsi, kad apribotų „neapykantos kalbą“, net ir patį terminas nukalė. Visai ne Vakarai. Pirmenybės laurai priklauso Sovietų Sąjungai, kuri laisvą žodį buvo visiškai užgniaužusi, o siekdama globalios komunizmo pergalės, ieškojo (ir rado) būdų, kaip priversti pasaulį, kad jis perimtų ir įdiegtų sovietinę saviraiškos bei žiniasklaidos kontrolės patirtį, nustatydamas, kokia kalba yra priimtina, o kokia – ne. 

Jungtinės Tautos 1946 m. pabaigoje sudarė Žmogaus teisų komisiją, kuriai pavedė parengti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (VŽTD) projektą. Komisija dirbo iki 1948 m. pabaigos. Visi jos darbo protokolai ir stenogramos, tarpinių rezultatų svarstymas kitose JT institucijose, VŽDT priėmimas – daugiau kaip 700 JT dokumentų – chronologiškai sudėta į tritomį „Visuotinė Žmogaus Teisų Deklaracija: Parengiamasis darbas“. 

Sovietų ir kitų komunistinių šalių atstovai iškart pareikalavo straipsniuose apie žodžio laisvę uždrausti vadinamąją „neapykantos kalbą“, kurią pažabojus esą nebepasikartos fašizmas. Aiškino, kad negalima leisti propaguoti neapykantos, religinės nesantaikos arba tautinės paniekos. Žinoma, tai buvo tik eilinis sovietų demagogijos pasireiškimas, kuriuo siekta praskiesti, susilpninti, o galiausiai nuskandinti žodžio laisvę. Lygia greta toks sovietų rūpinimasis užkardyti „neapykantos kalbą“ turėjo tiek plačiosios šalies viduje, tiek taptautinėje arenoje nustelbti kalbas apie komunistų totalitarizmo nusikaltimus – masinius trėmimus, žudynes, gulagą. Laikas pasirinktas tinkamai – po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga buvo ir nacizmo auka, ir jo nugalėtoja. Įgytas autoritetas ir buvusių sąjungininkų parama pridengė jos pačios nusikaltimus, tarp kurių buvo ir jos sąmokslas su nacistine Vokietija pradėti Antrąjį pasaulinį karą (pagal Molotovo–Ribbentropo paktą suderintas Lenkijos užgrobimas tapo karo pradžia). 

VŽDT projektą rengusi Žmogaus teisių komisija atmetė komunistinių šalių siūlymus. Diskutuojant, ar saviraiškos laisvė apima ir netolerancijos toleravimą, o jeigu taip, tai kiek tokia netolerancija leistina, Jungtinė Karalystė (JK) iš pradžių siūlė suteikti valstybei teisę apriboti saviraiškos laisvę, jei to reikia nacionaliniam saugumui užtikrinti, užkirsti kelią smurto ir suirutės kurstymui, nešvankybių skleidimui.  JAV pasiūlė formuluotę be laisvės apribojimų: „Bet kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama žodžio, spaudos ir išraiškos laisvė.“  Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad JK siūlymas artimas Sovietų Sąjungos reikalavimui, bet, kaip pažymėjo Danijos politinių studijų centro direktorius Jacobas Mchangama,  britų požiūris skyrėsi iš esmės. Pirma, JK pasiūlytas žodžio laisvės apribojimas siejamas tik su raginimais griebtis smurto, todėl už vien žodinę netolerancijos išraišką savaime nebūtų baudžiama; antra, žmogaus teisės tokios saviraiškos nedraustų. 

Po debatų Žmogaus teisių komisija priėmė ir aukštesnėms JT institucijoms tolesniam svarstymui pateikė projektą, kuriame buvo du straipsniai, susiję su minties ir saviraiškos laisve, bet nė viename iš jų nebuvo jokių žodžio laisvės apribojimų. Komunistinių šalių siūlymas atmestas ir per JT Generalinės Asamblėjos Trečiojo Komiteto posėdį, nors jame Sovietų Sąjungos delegatas Pavlovas piktinosi kai kurių šalių atstovų tvirtinimais, kad nesuformuluotas juridinis fašizmo apibrėžimas. Pasak jo, fašizmas – tai „kapitalizmo ir monopolijų reakcingiausio segmento kruvina diktatūra“, „šio žodžio prasmę apibrėžė Jaltos ir Potsdamo konferencijos“, o fašistai „egzistuoja beveik visose Europos šalyse, išskyrus tas, kurios su liaudies demokratija“.  

Prieš pat Deklaracijos priėmimą JT Generalinėje Asamblėjoje sovietai pasiūlė kitą straipsnio apie žodžio laisvę formuluotę: „Neatsiejama kiekvieno asmens teisė yra laisvai reikšti ir skleisti demokratines pažiūras ir idėjas, ginti demokratinę sistemą ir demokratinę valstybę bei socialines institucijas ir kovoti su fašizmu ideologija politikos ir valstybės bei viešojo gyvenimo sferose.“  Žmogaus teisių komisijos pirmininkė Eleanora Roosevelt pabrėžė, kad toks pakeitimas „siūlo nustatyti standartus, kurie leistų bet kokiai valstybei paneigti nuomonės ir saviraiškos laisvę, nepažeidžiant tokio straipsnio. Jau dabar aišku, kad apibūdinimai „demokratinė nuomonė“, „demokratinė valstybė“, „demokratinė sistema“ ir „fašizmas“ yra atviri įvairiausioms klaidinančioms interpretacijoms“.  Jungtinės Karalystės atstovas pridūrė, kad „fašizmo iškilimas buvo galimas ne tiek dėl melo sklaidos, kiek dėl saviraiškos laisvės slopinimo [...] iš tikrųjų [pakeitimas] tenkintų tik tas valstybes, kuriose elektoratas balsuoja už vienintelį įdėmiai atrinktų kandidatų sąrašą“.  Kanados delegacija pareiškė negalinti „priimti teorijos, pagal kurią žmogaus teises nustatytų komunistinė doktrina, o visos kitos atsidurtų už įstatymo ribų kaip neva fašistinės. Terminas „fašizmas“, despotizmo žodyne turėjęs aiškią ir baisią prasmę, dabar yra neryškus dėl piktnaudžiavimo, taikant jį bet kuriam asmeniui ar idėjai, kuri nėra komunistinė“.  

1948 m. komunistiniam blokui nepavyko prastumti į Deklaraciją apibrėžimo „neapykantos kalba“. Iš 56 valstybių, 1948 m. gruodžio 10 d. dalyvavusių patvirtinant Visuotinę Žmogaus Teisių deklaraciją, susilaikė tik 8 JT nares. Baltarusijai, Čekoslovakijai, Lenkijai, Ukrainai, Jugoslavijai, Sovietų Sąjungai nepatiko, kad nepakankamai apibrėžtos ekonominės, socialinės bei kultūrinės teisės, aišku, ypač užkliuvo 19 straipsnis, nes į jį neįtraukti sovietų siūlomi žodžio laisvės apribojimai. Saudo Arabija susilaikė, nes Koranas draudžia „laisvę keisti savo tikėjimą“. Pietų Afrika argumentavo, kad neatsižvelgta į užsieniečių, gyvenančių kitose šalyse, pavojingą padėtį.

Jungtinių Tautų delegatai anuomet vadovavosi supratimu, kad problema yra ne pati ideologija, o jos pavertimas valstybės įrankiu, apribojančiu žmogaus politines teises ir laisves. Deklaraciją jie laikė barjeru, kad niekas negalėtų varžyti prigimtinių žmogaus teisių. Taigi priėmė VŽDT, neleidžiančią valdžiai eksperimentuoti su socialinėmis vertybėmis, su žmogaus teisėmis ir savo nuožiūra spręsti, kokia kalba ir nuomonė yra priimtina, o kokia – ne.

Deklaracija buvo tik moralinis įsipareigojimas, teisiškai ji nesaistė ją priėmusių valstybių. Teisinius aspektus turėjo apibrėžti vėlesnės konvencijos, rengiamos pagal šią Deklaraciją. Debatai dėl Tarptautinės pilietinių ir politinių teisių konvencijos (TPPTK), priimtos 1966 m., tęsėsi nuo ten, kur VŽTD juos baigė. Istorija kartojosi – komunistinės šalys siekė uždrausti „tautinės, rasinės ar religinės neapykantos propagavimą“, – bet ji baigėsi visai kitaip. Komunistinio bloko šalių sąjungininke tapo Prancūzija, prisijungė komunizmo kelią pasirinkusios Afrikos valstybės. Žmogaus teisų komisijos, rengusios Konvencijos projektą, pirmininkė Roosevelt prieštaravo tokioms pataisoms: „Prancūzijos ir SSRS siūlymai nesiderina su konvencijos sistema. Jų pasekmė iš tikrųjų būtų žodžio ir minties laisvės apribojimų įvedimas [...] Nepaprastai pavojinga skatinti valdžią, kad kurtų draudimus šioje srityje, nes bet kokią valstybės ar religinių autoritetų kritiką labai lengvai pripažinti neapykantos kurstymu ir dėl to uždrausti.“  Žmogaus teisių komisijoje JK atstovavęs S. Hoare’as kaip žodžio laisvės pavyzdį paminėjo, kad Jungtinėje Karalystėje net karo metais nebuvo uždrausta Hitlerio Mein Kampf. Sovietų atstovas P. Morozovas pareiškė esąs priblokštas tokio fakto. Hoare’as atsakė, kad Sovietų Sąjunga nevertina žodžio laisvės, todėl nesugeba „suprasti, kaip Britų tauta galėjo sėkmingai kovoti su Hitleriu, o kartu leisti, kad Mein Kampf cirkuliuotų visoje šalyje“. Ir pridūrė: „Jungtinė Karalystė saugos savąjį žodžio laisvės supratimą ir kovos už jį taip ryžtingai, kaip kariavo su Hitleriu“.  

Vis dėlto komunistinėms šalims pavyko rasti daugiau sąjungininkų. Galutinė Konvencijos versija patvirtino pataisas, draudžiančias „neapykantos kalbą“. Mchangama straipsnyje  apie neapykantos kalbos ištakas aptaria atskirų šalių poziciją, JT Generalinės Asamblėjos Trečiajam Komitetui balsuojant dėl 20 straipsnio, kuriame įtvirtinti žodžio laisvės apribojimai. Už balsavo 52 šalys, 19 buvo prieš, 12 susilaikė. Prieš balsavusios šalys – JAV, JK, Kanada, Šiaurės Europos šalys, Nyderlandai, Japonija, Malaizija, Turkija, Ekvadoras, Urugvajus, Australija. Su būsimu pralaimėjimu Vakarų demokratija iš tikrųjų susitaikė gerokai anksčiau. JT dokumentai, atspindintys VŽDT rengimą ir priėmimą, rodo, kad Sovietų Sąjunga buvo nuolatos raminama pažadais į žodžio laisvės apribojimo siūlymus atsižvelgti, kai bus rengiamos teisiškai susaistančios konvencijos. Iki 2016 m. Tarptautinę pilietinių ir politinių teisių konvenciją ratifikavo 169 valstybės. 18 valstybių ratifikavo ją su išlygomis, apsaugančiomis saviraiškos laisvę. JAV nustatė išlygą, kad konvencija taikoma tiek, kiek neprieštarauja JAV Konstitucijos Pirmajai pataisai. Taigi JAV Kongresui uždrausta leisti įstatymus, kriminalizuojančius „neapykantos kalbą“.

Tarptautinė visų formų rasinės diskriminacijos pašalinimo konvencija (TRDPK), priimta 1965 m., įtvirtino dar griežtesnius žodžio laisvės apribojimus. Nors joje pažymėta, kad turi būti „tinkamai atsižvelgiama į principus, įkūnytus Tarptautinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje“, tarp jų ir į žodžio laisvę, šios 4 konvencijos 4 straipsnis sako, kad šalys turi „bet kokią idėjų, grindžiamų rasiniu pranašumu ar neapykanta, rasinės diskriminacijos kurstymu, sklaidą pripažinti įstatymiškai baudžiamu nusikaltimu [...] paskelbti neteisėtomis bei uždrausti organizacijas, taip pat organizuotą propagandinę ir kitokią veiką, kuri skatina ir kursto rasinę diskriminaciją, o dalyvavimą tokiose organizacijose ar veiklose pripažinti nusikaltimu, baudžiamu pagal įstatymą“. 

Kolumbijos atstovas Ospina bene tiksliausiai apibūdino iš šios Konvencijos kylančias grėsmes laisvajam žodžiui: „Bausti idėjas, kad ir kokios prigimties jos būtų, reiškia išgrįsti kelią tironijai, piktnaudžiavimui valdžia; net palankiausiomis aplinkybėmis tai sukurs apgailėtiną padėtį, kai interpretacija paliekama teisėjams ir teisininkams. Kiek tai susiję su mumis, kiek tai susiję su mūsų demokratija, teorijos turėtų būti paneigiamos argumentais, su idėjomis kovojama idėjomis ir išmintimi, o ne griebiantis kartuvių, kalėjimo, trėmimo, konfiskacijų ar baudų. [...] Dar daugiau, mes manome, kad baudžiamoji teisė niekada negali taikyti bausmių už subjektyvius nusikaltimus. [Baudžiamosios teisės pamatinis principas remiasi lotynišku posakiu „poelgis nėra pakaltinamas, jeigu protas nėra kaltas“. Pagal „neapykantos kalbos“ įstatymus nusikaltimu laikoma ir protinė žmogaus būklė (subjektyvus nusikaltimo elementas). Tačiau demokratinėje visuomenėje neįmanoma nusikalstamomis vadinti, pavyzdžiui, katalikiškų pažiūrų, kurias išpažįstantis asmuo homoseksualų veiksmą viešai pavadina nuodėme. Įstatymas, draudžiantis „neapykantos kalbą“, traktuoja tai kaip objektyvų arba fizinį nusikaltimo elementą, – aut. pastaba] Tokia barbariška praktika yra paprasčiausia fanatizmo forma, būdinga necivilizuotoms tautoms, universalioje teisėje ji atsiduria už įstatymo ribų. Todėl čia yra bent vienas balsas, kuris netylės, kai pažangiausių pasaulyje tautų atstovai balsuoja, rimčiau neapmąstę pavojaus, kylančio pagal baudžiamąją teisę sankcionuojant bausmes už ideologinius nusikaltimus.“ 

Daugumos Vakarų demokratijų principinis priešinimasis, priimant TPPTK 20 straipsnį ir TRDPK 4 straipsnį, dabar atrodo absurdiškas, žinant, kad tos pačios šalys, tarp jų ir ES valstybės bei Europos Taryba, vėliau su dideliu entuziazmu kriminalizavo „neapykantos kalbą“. Tokio pobūdžio draudimai dauginasi ir plinta ypač sparčiai, nes manoma, kad taikus sambūvis, Europai vis labiau multikultūralėjant, reikalauja tam tikrų žodžio laisvės apribojimų, kuriais siekima apginti rasines, etnines, religines, seksualines mažumas. Nors JAV Konstitucijos Pirmoji pataisa draudžia JAV Kongresui leisti įstatymus, kriminalizuojančius „neapykantos kalbą“, bet socialinis spaudimas ir viešojoje erdvėje įsigalėjęs politinis korektiškumas tokius apribojimus įkėlė į organizacijų etikos kodeksus, universitetų statutus. 

Mchangamos teigimu, įstatymai, susiję su „neapykantos kalba“, priskirtini išlikusio europinio komunizmo paveldui. Iš tikrųjų jo apraiškos ne tik išlikusios, bet ir stiprėja. Seksualinė revoliucija, kurią po 1917 m. perversmo ilgiau negu dešimt metų vykdė Rusijos bolševikai ir kurią diktatorišku sprendimu nutraukė Stalinas, matydamas, kaip sparčiai didėja betėvių vaikų skaičius ir plinta venerinės ligos, su nauja jėga atgimė Vakarų Europoje po riaušių, kurias 1968 m. sukėlė Prancūzijos studentai. Bambagyslės, bolševikų seksualinę revoliuciją siejančios su jos kūdikiu Vakaruose, gyvavimą ištisus dešimtmečius palaikė liberalmarksizmo indoktrinacijos centrus – JAV ir Vakarų Europos universitetai, pirmiausia vadinamoji Frankfurto mokykla.  Neatsitiktinai Europoje po 1970 m. įstatymai, susiję su „neapykantos kalba“, ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Dirvą išpureno perversijų judėjimai, sustiprėję po to, kai Pasaulinė sveikatos organizacija priėmė politinį sprendimą išbraukti homoseksualumą iš ligų sąrašo.

Terminas „neapykantos kalba“ ir atitinkama retorika, kurios pirmieji 1946–1948 m. griebėsi komunistinio bloko atstovai ir kurią Vakarų demokratija anuomet vieningai atmetė, dabar pateikiama kaip vakarietiškos demokratijos „triumfas“, priimant vis griežtesnius įstatymus, suvaržančius tai, kas nepriimtina liberalmarksizmui. Iš istorinių JT dokumentų darosi visiškai aišku, kad laimėtojo Šaltajame kare. 

Apibūdindami šalis, kitaip vertinančias „taikiojo“ islamo imigrantus Europoje arba išpažįstančias krikščioniškąsias vertybes, modernieji Briuselio eurokratai nesivaržo griebtis tokių terminų kaip „diktatūros“, „neonaciai“, „fašistai“, „rasistai“, „ultrakatalikai, „kraštutiniai dešinieji populistai“, „ksenofobai“. Dabartinių eurokratų retorikos etalonas galėtų būti (faktiškai ir yra) sovietų delegato A. Bogomolovo 1947 m. padarytas pranešimas, kodėl įstatymai, draudžiantys „neapykantos propagavimą“, yra ypač svarbūs: „Individų lygybės prieš įstatymą teigimą turi lydėti lygių žmogaus teisių nustatymas politiniame, socialiniame, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime. Praktiškai tai reiškia, kad draudžiamas neapykantos propagavimas, rasinis, tautinis, religinis niekinimas. [...] Be tokio draudimo Žmogaus teisių deklaracija nieko verta. Negalima sakyti, kad rasinės, tautinės ar religinės neapykantos propagavimo draudimas reiškia žiniasklaidos laisvės ar laisvo žodžio pažeidimą. Nuo hitlerinės rasinės propagandos ir nuo bet kurios kitos propagandos, keliančios rasinę, tautinę ar religinę neapykantą, iki karo kurstymo yra vos vienas žingsnis. Žiniasklaidos laisvė ir laisvas žodis negali tarnauti pretekstu skleisti požiūrius, nuodijančius visuomenės nuomonę.“ 

Keistas absurdo jausmas užplūsta, matant, kad bylų, EŽTT nagrinėtų pagal įstatymą, skirtą pažaboti „neapykantos kalbai“, sprendimuose dažnai kartojamas toks sakinys: „Tolerancija ir pagarba visų žmonių vienodam orumui sudaro demokratinės, pliuralistinės visuomenės pamatą.“ Šiame sakinyje su pagarba orumui dera galbūt tik viena, šalutinė, termino „tolerancija“ prasmė – atlaidumas. Tačiau EŽTT, kaip ir kitų teisės institucijų, žodyne tolerancija reiškia tik viena –jei nesutinki, užsičiaupk ir tylėk, būk abejingas, priešingu atveju būsi nubaustas. 

Vienas vienintelis krikščioniškas „Mylėk savo artimą kaip pats save“ nuplautų visą teisinę kazuistiką, suktai interpretuojančią „neapykantos kalbą“. Nors aiškinama, esą šis Dievo įsakymas liepia mylėti kitą su visomis jo ydomis, ragina atleisti net savo priešui, tokia meilė atrodo mažų mažiausiai keista. Įsivaizduojama, neva atleisdamas priešams įrodai sau, kad jie ne tokie ir blogi, net jei yra visiškai priešingai. Tokia saviapgaulė iš esmės nesiskiria nuo liberalmarksistinės tolerancijos. Viskas tampa aiškiau, kai suprantame, ką reiškia „kaip pats save“. Jei žmogus atviras pats sau, jis bjaurėsis kai kuriais savo poelgiais, nekęs savo ydų, bet, nepaisant to, vis tiek save mylės. Iš tikrųjų žmogus todėl ir nekenčia savo ydų, kad myli save kaip žmogų. Vadinasi, krikščionybė nereikalauja atsisakyti neapykantos blogiems dalykams, bet „nori, kad šių dalykų neapkęstume taip, kaip neapkenčiame jų savyje: sielotis, kad tas žmogus taip pasielgė, ir viltis, jei tai įmanoma, kad kaip nors, kada nors, kur nors jis gali pasitaisyti ir vėl tapti žmonišku“.  

Tačiau tokia pozicija nepriimtina sekuliariajam liberalmarksizmui, kuris, neturėdamas savo moralinės sistemos ir laisvindamas žmogų nuo visokių moralinių „pančių“, pats nusprendžia, kas turėtų, o kas neturėtų būti toleruojama, ir paverčia tai įstatymu. 

Kaip bus ateityje?

Ar įstatymas, baudžiantis už „neapykantos kalbą“, pasiekia tikslų, kuriuos įsivaizduoja jo kūrėjai? Pritariantieji tokiam draudimui turėtų vertinti ne tik iš to kylantį „gėrį“, bet ir žalą, daromą netgi jiems patiems. Pavyzdžiui, Nyderlandų politikas Geertas Wildersas, pagarsėjęs tuo, kad Koraną palygino su Mein Kampf, ragino stabdyti musulmonų imigraciją, užkirsti kelią Nyderlandų islamizacijai, uždrausti mečečių statybas, 2010 m. buvo apkaltintas pažeidęs „neapykantos kalbos“ įstatymą. Prasidėjusį teismo procesą akylai, dėmesingai sekė tiek žiniasklaida, tiek visuomenė. Tai padėjo Wilderso Laisvės partijai laimėti 24 vietas parlamente (vietoj anksčiau turėtų 9) ir tapti trečiąja parlamentine partija. 2016 m. Wildersas vėl buvo teisiamas už pasisakymus prieš marokiečių imigraciją (teismas pripažino jį kaltu, bet realios bausmės neskyrė), o per 2017 m. parlamento rinkimus Laisvės partija dar labiau sustiprino savo pozicijas, nes tapo antrąja parlamentine partija.

Kitas pavyzdys iš daug tolimesnių laikų. Veimaro respublika trečiajame dešimtmetyje turėjo, vertinant šiuolaikiniu požiūriu, gana modernų žodžio laisvės apribojimo įstatymą, kuris daug kartų taikytas, vykdant nacių lyderių – Josepho Goebbelso, Theodoro Fritscho, Juliuso Streitcherio – baudžiamąjį persekiojimą už antisemitines jų kalbas. Streitcheris du kartus sėdėjo kalėjime. Der Stürmer (Streitcherio leidžiamo laikraščio) redaktoriai buvo teisiami vienas po kito, visas tiražas nuo 1923 iki 1933 m. konfiskuotas ne mažiau kaip 36 kartus.  Kuo daugiau buvo teismų, tuo sparčiau augo nacionalsocialistų partijos populiarumas, 1933 m. ji be vargo laimėjo rinkimus į Reichstagą. Aišku, nacių pergalę lėmė kur kas daugiau veiksnių, bet žodžio laisvės ribojimas irgi neabejotinai prie to prisidėjo.

Wilderso Laisvės partijos negalima lyginti su Hitlerio naciais. Tai tipiška dešiniosios pakraipos partija, bandanti priešintis multikultūralizmo grėsmėms. Tokių partijų esama beveik kiekvienoje Europos šalyje, visas jas eurokratija ir jos apdorota žiniasklaida vadina „kraštutiniais dešiniaisiais populistais“, „ksenofobais“, „neonaciais“. Neatrodo neįtikėtina, kad tokia viešųjų ryšių kampanija multikultūralizmo nuvargintoje Europoje galiausiai pagimdys ir į valdžią atves partiją, kurios dvasia bus artima Hitlerio naciams. Dabartinė eurokratija gal ir suvokia galimas savo veiksmų pasekmes, bet atsisakyti politikos, varžančios „neapykantos kalbą“, reikštų atsisakyti multikultūralizmo ir pasinerti, pasak Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio, į „tautų Europos košmarą“. To nebus, nes reikia europiečius išlaisvinti iš priklausomybės nuo prigimties, šeimos ir tautos. Labiau tikėtina, kad, augant grėsmėms, politika darysis represyvesnė. Galima pasufleruoti – uždrauskime žmonėms, pažeidusiems „neapykantos kalbos“ įstatymą, dalyvauti rinkimuose! Dabar tai prieštarautų europinei teisei kaip neproporcinga bausmė, bet „kilnaus reikalo“ dėlei teisės kazuistai nesunkiai išras tinkamą teisinę doktriną, o šiuolaikinės smegenų plovimo technologijos atitinkamai nuteiks ir viešąją nuomonę. Dar efektyviau būtų, jei asmenims, burnojantiems „neapykantos kalba“, leistume pasitaisyti pataisos darbų stovyklose. Reikia tiesiog palūkėti, kol giliau į užmarštį nugrims niūrus šešėlis – Sovietų Sąjunga, kurioje klestėjo multikultūralizmas („tautų draugystė“ su priedais), o tie, kurie buvo kuo nors nepatenkinti, „atostogaudavo“ Gulago Archipelage.


Susiję

Vytautas Daujotis 284537131018505248

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-03-09 17:28

    Tai kur mes einame?

    AtsakytiPanaikinti
  2. šiaurės Lietuva2018-03-09 23:40

    Nu va , vienas atsibudes- pirst, o kitas akis krapšto ir klausia; kur mes einame? Ką su tokiais padiskutuosi , gal išsipagiriokit. o straipsnis labai ilgas bet jį galima būtu apibūdinti taip ;Tiek sovietinė tiek euroleftistinė įdeologija ,tai to paties medžio šakos. Ir jeigu koks nors žiniasklaidos subjektas ; varo ; ant Rusijos ir perša es ; vertybes ; kaip vienintelę alternatyva ,tai jis niekuo nesiskiria nuo kito kuris ; varo ; ant es ir perša rusiškas dorybęs.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Ir jeigu koks nors žiniasklaidos subjektas ; varo ; ant Rusijos ir perša es ; vertybes ; kaip vienintelę alternatyva ,tai jis niekuo nesiskiria nuo kito kuris ; varo ; ant es ir perša rusiškas dorybęs."
      Ditto. (Tik skyrybą ir rašybą kiek sutvarkyti reiktų) ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-03-10 11:39

      Aš rašiau pirst, nes čia pezalai. Nes tokio amžiaus žmonėms kaip autorius sovietų sąjunga taip praplovė galvas, kad jie neturi jokių kitų palyginimų. Jiems viskas su Tarybų Sąjunga asocijuojasi. Tokie populistai tik rodo į problemas ir dejuoja, bet nei vienas nesiima jokių veiksmų.

      Ką autorius padarė, kad Lietuva būtų mažiau multikultūrinė?

      Panaikinti
    3. Pakartosiu LABAI taiklią "šiaurės Lietuvos" pastabą: "Ką su tokiais padiskutuosi , gal išsipagiriokit." ;)

      Panaikinti
  3. LABAI geras straipsnis su LABAI taikliomis sąsajomis.
    Vis dėlto, iškilo keletas minčių:
    "Pagal tokį supratimą tiek krikščioniškas, tiek liberalmarksistinis seksualumo aiškinimai yra lygiaverčiai" - bet ar tas seksualumo aiškinimas yra KRIKŠČIONIŠKAS, ar tiesiog NORMALUS? O NE krikščionys normalaus seksualummo ir normalių šeimų nepripažino, ar kaip? Čia, mano galva, yra viena esminių kliurkų, kai krikščionybė teigia IŠRADUSI normalias žmogiškas vertybes, kai tuo tarpu jinai jas tik PERĖMĖ.
    Puikiai pastebėta, kad Vakarai visiškai prakišo Šaltąjį karą - bet vertėtų ir priminti, kad tai buvo JŲ PAČIŲ sprendimo ne leisti naciams su komuniagomis išsisemti, bandant pergraužti vienas kitam gerkles, o paskui pribaigti išlikusįjį ir galų gale įvesti demokratiją, bet padėti (savo sąskaita) raudoniesiems okupuoti pusę Europos ir infekuoti likusią pusę (o taip pat JAV) - su visomis iš to išplaukusiomis pasekmėmis.
    Ir dar vienas dalykas - vertėtų susimąstyti, kodėl Adolio partija, pasivadinusi SOCIALISTINE DARBININKŲ partiją, išsikėlusi raudoną vėliavą, paskelbusi, kad kurs "visuomenę be klasių ir kastų", panaikinusi netgi kajučių klases kruiziniuose laineriuose, yra laikoma DEŠINĄJA. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. "Lietuva šiuo atžvilgiu kol kas yra atsilikėlė ...
    pažangusis pasaulis vis pabara Lietuvą, kad ji nusikaltimų, susijusių su „neapykantos kalba“, nelaiko pakankamai svarbiais". -

    - Net ironiškai, net juokais negalima susitapatint su NIEKŠAIS ir vadinti Lietuvą "atsilikėle", o NIEKŠUS - "pažangiu pasauliu".

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-03-15 01:47

    Puikus straipsnis, ačiū Autoriui. Apie tą ,,neapykantos kalbą'' dar reikės diskutuoti ilgai, juolab kad atskirti žodinį ir veiksiminį planus bus vis sudėtingiau - taip vadinamoj ,,neapykantos kalba'' kai kur jau yra įgavusi teisinį statusą. Yra toks juridinis terminas - ,,teisinė klaida''; kaip tik įvairios teisinės ,,neapykantos kalbos'' interpretacijos yra ypač didelė grėsmė.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item